J. MIŠKINIS
AIKŲ būdui, jų sielos gerosioms ir blogosioms ypatybėms tarpti turi didelę įtaką visa aplinka. Tad labai yra svarbu, kokie žmonės ir kokie daiktai augantį vaiką supa. Mūsų vaikų sielą veikia ir gyvenamo laiko nuotaika. Priaugančiąja kartą labai veikia tai, kas aukšta, gražu ir kilnu, bet gal dar labiau tai, kas žema ir bloga. Bet vis dėlto svarbiausia vieta vaikų auklėjime tenka tėvams. Jų įtaka vaikui yra pati didžiausia, Bet šis teigimas tinka tik tada, kai tėvai skiria pakankamai laiko savo vaikams. Tik nuolat su savo vaikais bendraudami, tėvai gali būti jų dvasios ugdytojais. Ypatingai čia yra svarbi motinos pareiga. Motina turi rasti tiesiausią kelią į savo vaiko širdį ir panaudoti visą savo gerąją įtaką. Tam tikslui pasiekti vienas geriausių būdų yra dažni tėvų pasikalbėjimai su vaikais. Toki pasikalbėjimai labai suartina ir suriša tėvus su vaikais. Jeigu nėra laiko ilgesniam pasikalbėjimui, tai reikia su vaiku bent vakarinę maldelę sukalbėti. Tai turi labai didelės reikšmės, ką rodo daugybė gyvenimo pavyzdžių.
Vienas vokiečių pedagogas pasakoja apie motiną, kuri nepraleido nė vieno vakaro drauge nepasimeldusi su savo sūneliu, kai tik jis pradėjo kalbėti. Ta trumpa maldos valandėlė abiem būdavo šventa. Po tokios maldos atsiverdavo vaiko širdis, ir jis išpasakodavo savo mamytei viską, kokius džiaugsmus ar liūdesius patyrė tą dieną. Taip toji motina tapo geriausia savo sūnaus draugė.
Ir tada, kai sūnus jau buvo suaugęs, paskutinė jo dienos valandėlė būdavo skiriama bendrai maldai drauge su motina. Po maldos būdavo ilgas pasikalbėjimas apie tai, ką jis tą dieną pergyveno. Jeigu jis dieną turėjo sunkių kovų ir pagundų, tai vakare palengvėdavo jo širdis, kai motinai viską išsipasakodavo. Motina žinojo visus jo širdies užkampius.
Tas jaunuolis 1914 m. baigė gimnaziją ir tais pačiais metais buvo paimtas kariuomenėn. Jis buvo puikus jaunuolis. Dar gimnazistas būdamas, jau daug rašė, buvo gabus teatro kritikas. Po pusantrų metų jis grįžo iš karo lauko su karininko laipsniu, bet sunkiai sužeistas. Grįžo namo pasveikti ir pailsėti. Ir dabar kiekvieną vakarą jis sukalbėdavo su motina maldas. Išvykdamas į paskutinį karo žygį, kuriame jį sutiko mirtis, pasakė: "Kaip aš esu dėkingas savo motinai, kad ji rado laiko kas vakarą su manimi pasimelsti".
Tėvai, kurie moka tapti geriausi savo vaikų draugai, visada gali jiems padaryti tokią įtaką, kuri nugalės visas kitas aplinkos įtakas. Patyrimas rodo, kad žmogus tik tada gali labiausiai kitus paveikti, kai yra laimėjęs jų širdyse stiprų pasitikėjimą. Todėl ir tėvai tik tada galės savo patarimais ir nurodymais palenkti savo vaikus į norimą pusę, jeigu nuolatiniu ir nuoširdžiu bendravimu bus įgiję pilną jų pasitikėjimą.
Viena studentė pasipasakojo savo mokytojui tokį atsitikimą: "Niekada nepamiršiu, kaip kartą mano motina išmintingu patarimu atvėrė man akis ir parodė, kas žmogaus doriniame gyvenime yra svarbu ir esminga, o kas menka ir neturi jokios didesnės reikšmės. Tai buvo pirmaisiais mokslo metais. Vieną dieną aš pamiršau namie sąsiuvinį ir trintuką ir dėl to gavau papeikimą. Kadangi aš buvau labai uoli ir sąžininga mokinė, tai tas papeikimas man buvo labai skaudus. Namie slankiojau nedrąsi ir susirūpinusi iš kampo į kampą, vengdama klausiančių motinos žvilgsnių, tarsi būčiau kokį didelį nusikaltimą padarius. Pagaliau vakare aš to nebegalėjau pakelti. Kai atėjo mama prie mano lovos drauge pasimelsti, ašarodama išpasakojau jai savo sunkų rūpestį. Tada mama atsisėdo prie manęs ir paklausė:
— Kaip tu manai, ar Dievuliui labai skaudu, kad tu pamiršai savo trintuką?
— Ne, — atsakiau nedrąsiai.
— Jeigu tu būtum pamelavus, — kalbėjo motina, — tada tai tikrai būtų ko liūdėti. Tad dabar ateityje stenkis, eidama į mokyklą, nieko neužmiršti.
Šitie motinos žodžiai nuvertė nuo mano širdies sunkią naštą ir padarė tokį neišdildomą įspūdį, kad vėliau panašiuose atsitikimuose aš juos visada atsimindavau ir pagal juos pasielgdavau. Tai geroji sėkla, kurią mano motina pasėjo. Jai visai nežinant, toji sėkla manyje sudygo ir atnešė vaisių".