A. GRAUSLYS
EI PASKIROS, dažniau kartojamos nuodėmės žmogaus tikėjimą gesina, tai dar labiau jį gesina nuodėminga aistra. Tokia aistra, visas žmogaus dvasios galias nuodėmei pavergdama, dvasios gyvenimą ne tik religine, bet ir gamtine prasme gerokai apgriauna.
Aistra griauna dvasios gyvenimą
Žodis "aistra", panašiai kaip ir "meilė", mūsų laikais yra labai sukompromituotas. Kartais jam yra duodamos tokios prasmės ir priskiriami tokie turiniai, kurie visiškai netinka. Juk aistra nebūtinai turi reikšti kažką kūniška, neleistina ir nuodėminga. Kas gi yra aistra? Tai išvidinis jausmų sujudimas, kurs atsiranda, kilus sieloje jausminio gėrio ar blogio vaizdui, ir kuris paprastai yra lydimas vienokios ar kitokios kūno reakcijos, pvz., supykus pradeda širdis smarkiau plakti. Taigi, aistra yra tam tikras energijos pasireiškimas, kuriam dilginant, žmogus ieško ir siekia tikro ar tariamo gėrio ir nugali įvairias kliūtis, kurios neleidžia gėrio pasiekti ar pikto išvengti. Tad aistra savyje nėra kažkas nedora. Ji net yra vertinga dvasios energija, kurią protas ir valia, ypač antgamtinių motyvų įkvėpti ir vadovaujami, gali įkinkyti kilnių tikslų tarnybai. Taip, pvz., tiesos meilės ir jos nuolatinio siekimo aistra sukuria mokslininkus su jų išradimais. Todėl žmonės begalingų jausmų, anot šv. Rašto, yra "nei šalti nei šilti", jie nepajėgia jokiu idealu įsiliepsnoti, juo persisunkti ir jam pilnai pasiaukoti. Šia prasme yra teisingi ir Pascal žodžiai, kad "nieko didelio nepadaroma be aistros". Teisingas yra ir tas teigimas, kad šventieji buvo aistringi žmonės, bet jie savo aistringumą pakreipė į tai, kas gera, ir pajungė jį aukštiems uždaviniams siekti.
Šiame straipsnyje kalbėsime tik apie nuodėmingą, neleistiną ir dažniausiai siaučiančią kūnišką aistrą, kuri ir tikėjimą ir dvasios gyvenimą labiausiai sugriauna. Bet kuria kaina siekdama savo tikslo, tam viską aukodama ir naudodama visas net ir nedoriausias priemones, tokia aistra, tartum didelio masto žemės drebėjimas, sugriauna visų principų pastatus, išjudina iš pagrindų visus buvusius įsitikinimus, sumaišo dorovinių vertybių sąvokas ir visiškai pakeičia dvasinį žmogaus veidą.
Šitokia aistra, tai, galima sakyti, yra lyg galingas, nelengvai proto kontroliuojamas "apsėdimas", kuris, pavergęs visas sielos galias, padidinta jėga siekia savo tikslo. Tokį stovį Maupassant labai gerai išreiškė, kai apie vieną įsimylėjusį pasakė, kad jis esąs savo meilėje uždarytas ir nieko aplink nemato, tam jis negali atsispirti, tas jį griauna ir tam jausmui jis priklauso, kaip degąs namas gaisrui.
Kad nuodėmingą kūno aistros prigimtį ir jos griaunančią įtaką dvasiai labiau suprastume, turime prisiminti charakteringas tokios aistros savybes: jos nepasotinamumą, nepastovumą ir tą kančios stovį, kuriame panardinamas aistra gyvenąs žmogus.
Kiekviena nuodėminga, ne tik kūno, aistra yra nepasotinama, pvz., godumas. Ir šia prasme ji yra tragiška. Bandąs pasisotinti aistra yra panašus į tą išrinktąją tautą, kuri, anot Jeremijo, palikusi Dievą, gyvojo vandens šaltinį, išsikasė sau kiaurus šulinius, kurie negali savyje laikyti vandens (Jer. 2, 13). Giliausias žmogaus sielos ir jos jausmų analizuotojas šv. Augustinas, atsiminęs savo pasidavimą aistrai nuodėmingoje praeityje, teisingai rašė: "Kokiais tuščiais dalykais aš tada mitau — ir jie manęs nemaitino! Mane laikė pavergtą ir kankino stiprus įprotis pasotinti nepasotinamą geidulingumą" (Išpažinimai). Žadėdama pasisotinimą ir tik trumpam pasotindama, o po to dar didesnį alkį žadindama, nuodėminga aistra suvedžioja ir apgauna žmogų. Tą suvedžiojančią aistros savybę nusako ir Balzakas tvirtindamas, kad pasinerdamas į malonumo bedugnę, žmogus randa daugiau smėlio negu perlų ir kad malonumas tai tartum tam tikri vaistai, kurių davinius vis reikia dvigubinti, kad pasiektum tų pačių rezultatų, bet paskutiniame davinyje glūdi mirtis arba suidiotėjimas.
Nuodėminga kūniškumo aistra yra nepastovi ta prasme, kad ji blaškosi. Ji blaškosi, kai ilgainiui tampa kadaise, regis, mylėto žmogaus neapykanta. Ji blaškosi ir ta prasme, kad lieka visai abejinga buvusiam aistros objektui. Tą nepastovumą gražiai išreiškia H. Hesse sakydamas, kad "jis negalėjo prisiminti tokios mylimosios, kurios pasiilgimas jo neapleistų kitos glėbyje". Taip pat tas pats rašytojas sako: "Aš mačiau juos visus, tuos aistros žmones, tartum audros varomus, apsvaigintus ir į nežinią nešamus..., geismo apimtą vyrą, šiandien persisotinimo kankinamą, rytoj niūriai mylintį ir brutaliai meilę nutraukiantį, netikrą dėl jokio palinkimo, jokia meile nesidžiaugiantį..." Viso to nepastovumo pagrindas yra tas, kad tokiai aistrai pasidavęs žmogus neturi jokio antgamtinio pakankamai autoritetingo atramos taško šalia savęs, nes visi principai yra nubraukti ir liko tik egoistiškas, kapryzingas geismas.
Nepasotinamos aistros augimas, kuris nekartą senatvėje pasiekia aukščiausią cinizmo laipsnį, ir tos aistros nepastovumas — tai nuolatinės kančios šaltiniai. Jautresnėms sieloms tą kančią dar padidina toji pavergimo savijauta, kurią toks žmogus pergyvena. Nepripuolamai lotynų kalboje aistra ir kančia yra vadinamos tuo pačiu vardu — "passio".
Aistra kankina, nes pavergdama žmogų tik kūniškumui, paneigdama jo dvasinius reikalus ir siekimus, ji pastato žmogų į tokią padėtį, kurios jam neužtenka. Geriausiai tai išreiškia šv. Augustinas: "Bėda drąsuolei mano sielai, kuri, atsitraukusi nuo Tavęs, tikėjosi rasti ką nors geresnio. Sukausi ten ir atgal, ant nugaros, ant šonų, kniūbsčias, bet vis buvo kieta, o juk Tu vienas esi poilsis" (Išpažinimai).
Aistra kankina ir pačia žmogaus pavergimo sąmone. Jau Bažnyčios Tėvai kalba apie "nuodėmės tironiją". Čia ir vėl negalime neišgirsti šv. Augustino: "Dūsaute dūsavau, surištas ne svetima geležimi, tik savo geležine valia. Manąją valią turėjo paglemžęs priešas ir iš jos pasidaręs grandines, kuriomis mane buvo surišęs. Mat, iškrypus valiai, pasidarė aistra, o bevergaujant aistrai, pasidarė įprotis, o nesipriešinant įpročiui, pasidarė būtinumas" (Išpažinimai). Ar toksai pavergimas nedvelkia visiško asmenybės sunykimo pavojumi? Neveltui ir Platonas sakėsi nusikratęs tirono, kai gilioje senatvėje nurimo kūniška aistra.
Jau vien tos pagrindinės nuodėmingos aistros savybės leidžia nujausti, kaip ardančiai turi veikti tokia aistra į žmogaus tikėjimą ir į jo dvasinį gyvenimą. Aistros ardo dvasinį gyvenimą, nes netiesioginiai ar tiesioginiai veikia protavimo blaivumą ir objektyvumą. "Jei kas nori tiesą išvysti, lai pirmiausia susikuria ramybę savo viduje: jo dvasia turi pasidaryti tartum tylus ežero vanduo" (Carrel). Tad protavimui reikia tos vidaus tylos, kuri yra vadinama susitelkimu. O aistros, blaškydamos, viduje nerimą ir triukšmą keldamos, kliudo ramų galvojimą.
Norint dvasinį gyvenimą maitinančią tiesą pasiekti, reikia išvengti subjektyvumo, reikia nešališkumo, o aistra yra "chroniška egoizmo beprotybė" (Tolstojus). O iš visų aistrų kūniška aistra yra egoistiškiausia, tad kaip pasiekti tokios aistros apimtai dvasiai protavimo nešališkumą? Jei vaizduotė daro didelę įtaką protavimui, jį klaidindama, jei "simpatija ar antipatija pakeičia teisingumo veidą" ir dėl to "advokatui, kuriam iš anksto apmokėta, ginamoji byla atrodo teisingesnė" (Pascal), tai kaip apsisaugoti nuo tos vaizduotės įtakos protavimui, kai aistra kaip tik tą vaizduotę labiausiai sužadina? Juk mąstyti tai reiškia nudraskyti uždangas nuo visų iliuzijų (o aistros apimtas žmogus iliuzijomis ir tegyvena!) ir pasilikti nejautriu jų ašarų akivaizdoje.
Nuodėminga aistra kliudo gilesnį ir rimtesnį galvojimą, nes sumaišo vertybių gradaciją. Žmogus, seksualumo apsėstas, kaip rodo patyrimas, tampa abejingas visom kitom vertybėm ir, anot Nietzsche, seksualumas impregnuoja žmogaus dvasią iki jos viršūnių. Reiškia, žmogus iš seksualumo taško pradeda žiūrėti į visą gyvenimą ir iš to taško gyvenimą vertina. Nenuostabu, kad jo protavimo medžiaga labai susiaurėja ir todėl turi pagrindo visi didieji teologai, kurie paleistuvystės stovį gretina su protavimo sumenkėjimu (lot. astutia). Anot šv. Tomo Akviniečio, išmintis labiausiai paleistuvystės yra naikinama. Mūsų laikų rašytojas Bernanos, kurs savo žinomam veikale ("Kaimo klebono dienoraštis") nekartą kalba apie baisią ir slaptingą paleistuvystės įtaką protavimo blaivumui ir tikėjimui, tarp kitų įdomių posakių yra parašęs ir šitą: "Pasidavimas kūno aistrai smegenis aptraukia debesimis ir uždusina galvojimą".
Nuodėminga aistra slopina žmogaus dvasingumą, o žmogus labiausiai įrodo savo dvasinę prigimtį kaip tik kovodamas prieš neleistiną aistrą. Kiekvienas neleistinas nusileidimas aistrai yra gyvuliškos prigimties triumfas žmoguje. "Aistros metu gyvuliškasis žmogus pamina po savo kojomis dvasinį žmogų" (Tolstojus).
Aistros apimtas žmogus žino tik vieną "vertybę" — tai savo ir savo aistros bendrininko kūną. Kūno malonumas nuolat svajojamas, ieškomas, medžiojamas. Toksai žmogus įsakymą mylėti Dievą visa siela, visa širdimi ir visomis jėgomis perkelia į kitą žmogų — savo malonumo įrankį ir tuo būdu Dievą išstumia iš savo sąmonės: Dievo vietą užima stabas, nes "negalima dviem ponam tarnauti", sako Evangelija. Asmenybės centras perkeliamas iš dvasios į kūną ir tuo būdu asmenybė pasmerkiama skurdui ir sunykimui. Ar tai ne žmogaus dvasios griuvėsiai, jei, anot R. Rolland, kažkas iš jo aprašomųjų "norėjo šaukti: Ne! Bet jausmai sušuko: Taip! Ir įkrito į tą geidulio bedugnę, išsikastą praėjusiame gyvenime... Visą kūno, gyvenimo, valios jėgą ir laisvą sielos kvėpavimą joje paskandino".
Ir taip nuo Dievo aistros atskirta siela, smarkiai pažeidusi savo dvasios galias ir visą asmenybę, pradeda eiti iš niekšybės į niekšybę, virsdama žmogaus dvasios griuvėsiais. Vienas tokių niekšybės pasireiškimų nekartą yra neapykanta Dievui ir žiaurūs jausmai artimui. Tad visiškai teisingi yra Bemanos žodžiai, kad "nuodėmės yra rijūnės ir žiaurios kaip žiurkės. Ir tas, kas jas myli, yra lygiai kaip jos žiaurus arba po kurio laiko tampa žiaurus... Kiekviena aistra gali mums kurią nors dieną įspausti į rankas ginklą" (t. y. ginklą žmogžudystei ar savižu-dystei. A. G.). Gyvenimas tai patvirtina, nes didieji kriminalai dažniausiai yra neleistinų ir nevaldomų aistrų pasekmė.
Baigdamas šį straipsnį, dar noriu jį pailiustruoti dviem pavyzdžiais iš literatūros. Pirmiausia paminėsiu didžiausią Dostojevskio veikalą, vardu "Broliai Karamazovai". Kažin ar yra pasaulio literatūroje kitas genialesnis kūrinys, kuris įtikinamiau pavaizduotų kūniško aistros sukeltus žmogaus gyvenimo ir dvasios griuvėsius? Senasis Fiodoras Karamazovas yra geriausias tų dvasios griuvėsių pavaizdavimas, prie kurių prieina aistringas kūno malonumų medžiotojas. Jis nueina taip toli, kad net pamiršta, jog turi neteisėtų vaikų. Jis visai nežino, ir tai jam neįdomu, kur yra palaidota jo tikroji žmona. Apie švenčiausius dalykus jis nerimtai kalba ir viską teršia, ką tik paliečia. Vienas romano dalyvis, charakterizuodamas Karamazovą ir du jo sūnu, sako, kad toki žmonės kaip jie, pamilę moters kūną ar jo dalį, gali atiduoti savo vaikus, parduoti tėvą, motiną ir tėvynę... Romane taip pat vaizduojama, kaip tėvas su sūnum kovoja dėl tos pačios moters kūno, pilni neapykantos, artimi vienas kito nužudymui. Jų visų elgesyje nėra jokios logikos, nes besikaitalioją gašlumo jausmai virsta visokiais netikėtumais. Dimitrijui žemyn galva kritimas į moralinę bedugnę yra grožis... Jis pats save vadina gašliu ir žiauriu vabzdžiu. Konfliktų, įtempimų ir susikirtimų metu, anot autoriaus, tėvas ir sūnus atrodo tartum gyvatės, besirengiančios viena kitą praryti. Tėvo gašlumas yra taip didelis, kad nėra jam jokios biaurios moters nepriimtinos. Būdamas 55 metų, jis dar svajoja bent dvidešimt metų jei ne kuo kitu tai pinigais laimėti moteris, nes jis pats sako, kad nori savo purve gyventi iki gyvenimo pabaigos. Suprantama, kad ir tėvas ir jo du sūnūs yra ateistai.
Antra nuodėmingos aistros vaisių iliustracija — tai lenkų rašytojo S. Žeromskio asmeninis gyvenimas, atvaizduotas jo dienoraštyje. Trys dideli jo dienoraščio tomai prieš keletą metų yra išleisti Lenkijoje. Rašytojas, kaip iš dienoraščio matyti, buvo giliai tikintis ir praktikuojantis savo ankstyvoje jaunystėje, bet aistrai augant ir jai pasiduodant, žūsta tikėjimas, ir jis tampa ciniškas, prieš Dievą piktžodžiaująs ateistas. Štai kai kurios to dienoraščio ištraukos.
"Mano Dieve, mano Viešpatie, sustiprink mane, lai mirštu pasauliui, kad tik gyvenčiau ir maitinčiausi mokslu ir niekad, niekad neišskaityčiau nieko, kas nuteiktų mane prieš Tave, kas nustumtų mane nuo Tavo kojų, nuo Tavo kryžiaus papėdės." Po trejų metų jau prasideda netvarka: "Jau trečią dieną apleidžiu mokyklą... Pagrindinė priežastis — viena ponia viršininkė. Aistrai viskas nusileido. Visą savaitę jokios knygos neturėjau rankose. Nesirūpinu niekuo. Atrodo, kad subiaurėjau, suliesėjau ir pageltau" (1885 m.). Tą pačią dieną jis jau įrašo savo vidaus pasaulio keitimosi mintis: "Mano siela jau nemoka nusilenkti prieš jokią frazę, kurią žmonės vadina dorybe... Sugebu suangelinti kiekvieną biaurumą, nes myliu šešėlį. Norėčiau viską, kas šventa ir gera, suniekinti". Jo aistra vis auga: "O mano Dieve, iki ko daėjau! Seniau tai būtų buvusi šventvagystė, o šiandien yra būtinybė. Aistra mane pagavo ir nunešė. Aš ja gyvenu ir kvėpuoju. Nemoku kitaip kvėpuoti..." Jau po trejų metų netikėjimas, virtęs nihilizmu, užviešpatauja jo sielą: "Ką aš tikiu? Nieko netikiu, nei Dievo, nei velnio, nei pozityvizmo idealų... Esu pagonis" (1888). Liūdesys, savimi nepasitenkinimas, baisios vienatvės jausmas, vis didesnis ir atviresnis klimpimas į aistrą su įvairiomis moterimis, suvedžiojimas, žiaurus apleidimas jį įsimylėjusių — tai vis labai atviri pasisakymai apie save. Ir taip atviri, kad cenzūra negali visko praleisti padorumo sumetimais. "Apie praeities dievus pamiršome, ir kai dabar žvalgausi aplinkui, matau, kad virtome kiaulėmis..." Ir kai jis paima į rankas kai kuriuos beletristinius veikalus, kalbančius apie religinius klausimus, sako, kad jį imąs tik juokas, kad tie rašytojai rašę tik dėl duonos, nes tos temos esančios visai nesvarbios.
Kiekvienas, kurs to rašytojo dienoraščius paskaito, negali nepastebėti to pamažu vykstančio dvasinių griuvėsių daugėjimo jo sieloje ir tikėjimo nustojimo, visiškai pasivedus aistrai.
Ar tie įvairūs čia išdėstyti svarstymai ir pavyzdžiai užtenkamai neįtikina, kad nuodėminga kūno aistra tai yra lyg ugnis, kuri sutirpdo visus kilnius principus, nusistatymus bei idealus, ir kad dvasia, nustojusi tikėjimo, pasineria į beprasmiškumo ir nihilizmo tamsą!