DR. JUOZAS PRUNSKIS
ĘSDAMI savo trumpas pastabas apie J.A.V. prezidentų pasisakymus religijos atžvilgiu, čia paminėsime antrosios XIX amž. pusės ir XX amž. prezidentus.
Andrius Johnson, prezidento Linkolno įpėdinis, gėrėdamasis JA.V. konstitucija, kur taip sumaniai yra sukurti žmogaus laisvę ir piliečių lygybę garantuoją įstatymai, pasakė: "Niekad taip ryškiai nėra matoma Dievo Apvaizdos ranka žmonių gyvenime, kaip to dokumento sudaryme ir priėmime." Taip pat gilaus dėmesio yra verta aštuonioliktojo prezidento U. S. Grant mintis, kai Padėkos dienos proga paskelbtame atsišaukime jis kalbėjo: "Turtingai ir laisvai besidžiaugdami visais savo laimėjimais, mes neturime užmiršti šaltinio, iš kurio jie išplaukia, ir reikšti savo dėkingumą didžiojo gailestingumo Tėvui." Savo lyg pranašiškoje vizijoje, pramatydamas teisybės dėsnių ir taikos dvasios bei religijos principų laimėjimą, jis dar 1873 m. savo inauguracijos kalboje pasakė: "Tikiu, kad mūsų Kūrėjas ruošia pasaulį tai dienai, kai nereikės nei armijų, nei laivynų." Ta gėrio, tiesos ir amžinųjų principų pergalė atsispindi ir pranašiškuose kitų dviejų prezidentų pramatymuose. R. B. Hayes pažymėjo, kad Dievo Apvaizda yra pilna žadančių vilčių ateities kartoms. Prezidentas J. A. Garfield, kalbėdamas Atstovų rūmuose 1876 m., prabilo: "Didysis įvykių Lėmėjas mus veda į aukštesnį ir kilnesnį gyvenimą."
Dvidešimt pirmasis J.A.V. prezidentas Chester Alan Arthur savo kalboje, 1881 m. paimant pareigas, nulenkė galvą prieš visatos Kūrėją, pratardamas, kad "Jis laiko mūsų likimą savo rankose, kad Jam priklauso mūsų dėkingo atsidavimo duoklė".
Šv. Ignacas Loyola (jėzuitų koplyčios vitražo dalis), įsteigęs Jėzuitų Ordiną 1540 m. Dabar pasaulyje yra apie 35.000 jėzuitų.
Nedaugelis žmonių susilaukia tokio pasitikėjimo, kaip prezidentas Grover Cleveland. Jis buvo du kartu išrinktas šioms aukštoms pareigoms. Būdamas didelis valstybininkas, jis drauge buvo ir labai religingas žmogus. Savo pirmojoje kalboje jis pabrėžė: "Nepasitikėkime tik žmonių pastangomis, bet, nuolankiai pripažinę Visagalio Dievo gerumą ir galybę, šaukimės Jo palaimos ir pagalbos savo darbams." Antrą kartą išrinktas prezidentu, jis paskelbė: "Aš žinau, kad yra Aukščiausioji Būtybė, kuri tvarko žmonių reikalus ir kurios gerumą bei gailestingumą visada pripažino Amerikos žmonės. Aš žinau, kad ta Aukščiausioji Būtybė nenusigręš nuo mūsų ir dabar, jeigu mes nuolankiai ir pagarbiai ieškosime Jos galingos pagalbos."
Prezidentas Benjaminas Harrison taip pat buvo tvirtai tikįs žmogus, kas išryškėja iš jo programinės kalbos, paimant pareigas 1889 m., kai jisai taip apie amerikiečius pasakė: "Dievas uždėjo ant mūsų galvų vainiką, o prie kojų sutelkė jėgą ir turtingumą. Tačiau mes neturime pamiršti, jog tas dovanas priimame su sąlyga, kad teisingumas ir gailestingumas laikys jėgos vadžias ir kad aukštyn vedantieji vilties keliai bus laisvi visiems žmonėms".
Pats jauniausias J.A.V. prezidentas buvo Teodoras Roosevelt. Paimdamas 1905 m. šias pareigas, jis tebuvo 42 m. amžiaus. Be abejo, jis turėjo būti didelių sugebėjimų žmogus, kad jį taip anksti pastebėjo ir išrinko prezidentu. Savo kalboje jis taip išsireiškė: "Nė viena tauta žemėje neturi daugiau priežasčių būti Dievui dėkinga, kaip mes, ir tai sakau pagarbiai, neturiu noro aukštintis mūsų jėga, o tik reikšdamas dėkingumą Tvėrėjui, kuris palaimino mus tokiomis sąlygomis, kurios mums padėjo pasiekti taip didelį laipsnį gerovės ir laimės."
Amerikoje rudenį yra švenčiama Padėkos diena, kada žmonės prisimena tas gausias gėrybes, kuriomis jiems tenka naudotis ir pamaldžiai už jas reiškia Dievui padėką. Prezidentas W. H. Taft savo viešame pareiškime Padėkos dieną 1910 m. priminė tą gausybę gėrybių, kuriomis amerikiečiai gali džiaugtis, ir pažymėjo, kad jos yra "Dievo palaimos ir dosnumo ženklas". Vėliau tokia pat proga kalbėdamas, jis vėl išreiškė savo gilų tikėjimo jausmą, pažymėdamas, kad dievobaiminga amerikiečių šalis jaučia lyg įgimtą moralinę pareigą liudyti savo dėkingumą visko Davėjui už nesuskaitomas palaimas, kuriomis ji gali džiaugtis.
Už tautų apsisprendimo teisę ir už jų išsilaisvinimą stipriai kovojęs Amerikos prezidentas W. Wilson, tas pats, kuris yra parodęs tiek prielankumo atsikuriančiai Lietuvai, 1914 m. savo kalboje drąsiai žmonėms pasakė: "Juk jūs nieko kita nebijote, tik Dievo ir Jo paskutinio sprendimo... Jeigu aš netikėčiau, kad moralinis teismas bus paskutinis, kaip žmonių mintyse, taip ir Dievo sprendime, aš negalėčiau pasitikėti žmonių renkama demokratine vyriausybe."
Prezidentas Warren Harding taip 1921 m. kalbėjo: "Tikrai buvo Dievo noras, kad susikurtų ši mūsų nauja pasaulio respublika. Išreikškime mes naujai sustiprintą tikėjimą." Po ankstyvos prezidento Harding mirties, nauju prezidentu tapo jo pavaduotojas C. Coolidge, savo pirmojoje kalboje taip pasakęs: "Pergamentai sutrupės, kardas surūdys, tik dvasinė žmogaus prigimtis pasiliks triumfuojanti... Amerika neieško žemiškos imperijos, statomos ant kraujo ir prievartos... Jokios pagundos nepatraukia jos dominuoti svetimiems kraštams... Ji neieško kitų dalykų, tik Visagalio Dievo malonės."
Prezidentas Herbert Hoover savo pareigose buvo sunkiausiu ekonominės krizės metu nuo 1929 iki 1932 metų. Paskutiniais savo prezidentavimo metais, prabildamas į kongresą, jis kalbėjo: "Noriu pabrėžti, kad socialiniai ir ekonominiai sprendimai nepatenkins žmonių vilčių, jeigu jie nesiderins su mūsų rasės tradicijomis, šimtmečiais giliai įaugusiomis į žmonių jausmus, ir jeigu nesiderins su kova už gyvenimo idealus, kurie yra įaugę į tikybą ir kurie maitinami iš grynai dvasinių šaltinių."
Ilgametis Amerikos prezidentas Franklin Roosevelt, kuriam valdant vystėsi didieji paskutiniojo karo įvykiai, 1945 m. taip kalbėjo: "Visagalis Dievas daugeriopai yra palaiminęs mūsų žemę. Jis davė mūsų žmonėms tvirtas širdis ir stiprius ginklus, kuriais galėtų kirsti stiprius smūgius, siekiant laisvės ir tiesos. Jis mūsų kraštui davė tikėjimą, kuris tapo tautų viltis visame suvargintame pasaulyje. Dabar mes meldžiamės į Jį, kad aiškiai matytume savo kelią, kuris veda į geresnį gyvenimą mus ir kitus žmones, kuris veda į pasiekimą Jo valios, t. y. taikos žemėje."
Trisdešimt antrasis prezidentas Harry S. Truman galėjo didžiuotis, kad jis yra demokratiškai išrinktas vadovas krašto, jau turinčio virš 150 milijonų gyventojų. Kalbėdamas 1950 m. kongresui, jis pasakė: "Mes darbuojamės, siekdami geresnio gyvenimo visiems žmonėms, kad jie galėtų geram tikslui panaudoti tas dovanas, kuriomis juos Sutvėrėjas apdovanojo. Mes norime sukurti tokias materialinio gyvenimo sąlygas, kuriose visi žmonės be išimties galėtų prideramai gyventi, dirbti naudingą darbą, tarnauti savo bendruomenei ir garbinti Dievą... Kai mes artėjame prie dvidešimtojo šimtmečio pusės, turime toliau prašyti jėgos ir vadovavimo Aukščiausiąją Jėgą, kuri mums atnešė taip. dideles progas žmonijos gerovei".
Dabartinis prezidentas Dwight Eisenhower labai vertina tikėjimą ir religinę praktiką, pats duodamas pavyzdį. Dar 1952 m. jis spaudai pateikė tokį pareiškimą: "Dalis tų privilegijų, kurias aš gavau gimdamas, buvo tai, kad gimiau religingoje šeimoje. Mano motina ir močiutė tikėjo, kad Dievo baimė yra išminties pradžia. Šv. Raštas jų gyvenime turėjo gyvybinę įtaką. Jos labai stengėsi tas tiesas įskiepyti šešiuose sūnuose. Nepaisant sausros ir skėrių, kurie naikino mūsų gėrybes, nesu girdėjęs savo tėvo rūgojant... Ir mūsų krašto istorija yra tokių dievobaimingų šeimų istorija. Mūsų laisvą santvarką išaiškina tik religiniai pagrindai. Amerikos steigėjai priminė Dievą, norėdami įprasminti savo revoliuciją: visi žmonės yra Kūrėjo apdovanoti tam tikromis neatimamomis teisėmis. Ir tai davė įkvėpimo siekti laisvės".
Šis suglaustas žvilgsnis į didžiosios Amerikos vadovus, į valstybės priekin demokratišku būdu pastatytus vyrus, į jų pasaulėžiūros pamatus, parodo, kad jie tikėjo Dievą ir tuo tikėjimu grindė valstybės gerovę. Tik siaurų pažiūrų raudonieji diktatoriai, kuriems teisingojo Dievo buvimas trukdo jų savivaliavimą, nori iš žmonių širdžių išplėšti tikėjimą.