PRANYS ALŠĖNAS
ŠEIMOS židinių reikalai nūdien yra itin trapūs, ypač Šiaurės Amerikos kraštuose. Norint išnagrinėti, dėl ko taip yra, reikėtų platesnių psichologinių studijų. Tam gali būti įvairiausių priežasčių, bet šiame rašinėlyje, pasinaudodamas kanadiška spauda, noriu nurodyti tik vieną labai didelį šeimų vėžį — įtarinėjimą. Labai dažnai neištikimumu vyrai įtaria žmonas, o žmonos vyrus visai be jokio pagrindo.
Toronto dienraštyje "Daily Star" yra patarimų ir atsakymų skyrius šeimos reikalais, labai sumaniai vedamas gabios žurnalistės Ann Landers. Čia paduosime tik vieną kitą faktelį iš įtarinėjimo srities.
Kažkokia Uršulė klausė skyriaus vedėją patarimo, kaip sukombinuoti vienoje šeimoje skyrybas tarp vyro ir žmonos, nes ji esanti tos žmonos vyrą ir šeimos tėvą labai įsimylėjusi. Po to pasipylė įtarinėjimo laiškai skyriaus vedėjai. Kai kurie buvo pilni isterijos, o kai kurie skanaus juoko. Viena ponia taip savo laiške skyriaus vedėjai rašo:
— Brangioji Ann, tas "Uršulės" laiškas mane tiesiog trenkte pritrenkė. Ji sakosi, kad draugaujanti su vedusiu vyru ir nesigailėtų sumokėti jokios kainos, jeigu to vyro žmona sutiktų skirtis. Tada jai būtų laisvas kelias su juo susituokti. Ji savo laiške Jums rašė: "Jo žmona yra gera motina, o taip pat ir gera žmona. Ji niekad nesižvalgo į svetimus vyrus. Todėl jos vyras neturės pagrindo skyryboms." Taigi, brangioji Ann, toji žmona esu aš... Jeigu mano vyras nori tokios laisvės, štai ką jis turi padaryti: tik užminti man apie tai ir paprašyti skyrybų. Ilgesnį laiką jau aš žinau tuos "Uršulės" ir mano vyro santykius. Esu tikra, kad ir "Uršulė" gali rasti mano telefono numerį abonentų knygoje. Jeigu ji mane pašauks, šitą pasiūlymą aš jai pakartosiu telefonu. Arba jeigu ji galėtų prikalbinti tą mano senąjį ožį užeiti drauge pas mane į namus — aš pasistengsiu su triukšmu ištrenkti juodu abu pro duris, kad jų niekad nebematyčiau.
Iš šito laiško atrodytų, kad toji "Uršulė" jau visiškai aiškiai žinoma. Deja, tai ne vienintelis skyriaus vedėjai atėjęs laiškas. Kita moteris štai ką rašo:
— Brangioji ponia Landers, toji akiplėša, kuri po savo laišku pasirašė "Uršulė", yra ne Uršulė, bet Marija. Čia man viskas yra aišku kaip ant delno. Mano vyras atsivedė ją į namus drauge su kitais įstaigos tarnautojais Kalėdų banketo proga, o ji tada visą laiką žvilgčiojo į mano vyrą, kol vienas valdininkas išsivedė ją pro duris. Nuo to laiko ji galvoja, kad mano vyras yra ją įsimylėjęs. Ji yra iškepusi bent du tortus ir atnešusi į įstaigą. Taip pat ji yra jam parašiusi keletą meilės laiškučių, kuriuos vyras man yra parodęs. Aš tikiu, kad šis mano laiškas bus išspausdintas, o jį perskaičiusi, gal ir ji liausis buvusi maru kitiems.
Taigi, matome, kad ir kita moteriškė yra "visiškai tikra", jog toji "Uršulė" rašo apie jos vyrą. Tačiau pasiskaitykime ir poros vyrų laiškus tuo pačiu reikalu.
— Mieloji Ann Landers, galimas daiktas, kad savo vedamu skyrium Jūs pagelbėjote daugeliui žmonių. Deja, man padarėte daug skausmo ir rūpesčio. Šį rytą priėjo prie manęs žmona ir nei iš šio, nei iš to pasiūlė... skirtis! Aš vos negavau širdies smūgio iš susijaudinimo. Kai paklausiau, ką visa tai reiškia, ji pakėlė tikrą pragarą ir pakišo man laikraštį su kažkokios Uršulės laišku. Nelaimingu sutapimu viena moteris, vardu Uršulė, dirba mūsų įstaigoje. Iki šiol aš į tą moterį nesu prakalbėjęs daugiau kaip penketą žodžių. Aš visiškai ja nesidomiu, o apie bet kokį romansą negali būti nė kalbos. Prašau Jus šitą mano laišką atspausdinti, gal jis kaip nors sutvarkys mūsų šeimos reikalus.
Bet ne visiems vyrams taip blogai išėjo su tuo Uršulės laišku. Štai vienas triumfuote triumfuoja:
— Brangioji Annie, Jūs esate tikra gražiausioji lėlė! Tas Uršulės pasirašytas laiškas, broleli, kaip pakeitė reikalus mūsų namuose! Mano žmona galvoja, kad kažkokia Uršulė manęs trokšta. Ir, žinai, tokia ji buvo gera ir maloni visą šią savaitę, kad nors prie širdies dėk! Ji net šį rytą man telefonavo į krautuvę ir klausė: "Brangusis, ko norėtum pietums?" Aš nuduodu esąs šaltas. Dėl to jos įtarimo nesakau nei taip, nei ne, tačiau labai norėčiau pasakyti, kad aš, kaip gyvas, jokios Uršulės nepažinojau ir nepažįstu. Aš neturiu reikalų ir nesikalbu su jokiomis damomis. Tačiau šis atvejis man tiesiog stebuklingas. Labai Jums už tai dėkoju. Tikėkite, kad mūsų namuose niekad nebuvo taip ramu ir miela, kaip dabar.
Iš visų šių laiškų aiškiai matyti, kokios vertės yra visoki tušti įtarinėjimai. Nuo isterijos jie veda iki humoro.
Kur trūksta pasitikėjimo, ten meilės vainikui trūksta pačios gražiausios gėlės.
J. W. Goethe