AUNI vyrai nėra jau tokie išmintingi, kaip kad norėtų atrodyti. Kodėl gi jie laksto paskui gražias mergaites? Argi nežino, kokia laimė jų laukia, pasirinkus negražią? Gražiosios yra išlepintos, tuščios, išpuikusios, savimylos. Nestebėtina. Joms gi mes, vyrai, tempiame maišus skanumynų ir glėbius gėlių. Neberandame pakankamai superlatyvų šnabždėti į jų paprastiems būdvardžiams seniai kurčias ausis. Joms patikti puošiamės naujais kaklaraiščiais ir velkamės naujus marškinius. Gaištame ištisas valandas, laukdami vieno jų šyptelėjimo. Laikome didžiausia malone išgirsti telefono skambutį arba gauti laišką, pranešantį, kad gražuolė tada ir tada sutinka eiti šokti, sėstis šalia į automobilį... O galų gale ją susitikę, apiplėšiame savo pinigines, lankome ištaigingiausius restoranus, duodame riebius arbatpinigius — visa vien tam, kad gražiajai įrodytume, jog pajėgiame šalia jos išsilaikyti.
Man daug labiau patinka negraži mergaitė. Užaugo kitų nepastebėta. Niekas jai, dar vaiku tebesant, nepripūtė niekų į galvą. Niekas nepasakojo apie ją didelių istorijų. Niekad ji ilgai nesikraipė prieš veidrodį. Vyrai nebėgiojo paskui ją. Jei kada kuris pakviesdavo šokti, ji nežvelgė išdidžiai, pilnomis pasityčiojimo akimis į savo drauges, bet nurausdavo padėka. Kaip jisai šoko, taip jai buvo gerai. O jei tas pats vyras ją dar kartą išvesdavo, jos akys imdavo švieste šviesti laime. Gi kada gavo nuo jo pirmąjį laišką, kuriuo buvo prašoma pasimatyti, skaitė jį nuraudusiais skruostais dešimtimis kartų, iš džiaugsmo šokinėjančia širdim.
Dažnai stebiu poras šokių salėje. Negražios mergaitės akys tviska laime. Tuo tarpu gražuolės akys dvelkia šalčiu, visiškai nesidomi šokio partneriu ir žvalgosi pro jo petį į salę — jokio džiaugsmo, jokio gėrėjimosi vyru, kurs laiko ją savo rankose. Argi mes, vyrai, nekvaili? Nešiojame gražuolę ant rankų, jai atiduodami viską, lyg būtų visam gyvenimui mūsų nuosavybė, užmiršdami, kad tikrovėje yra vien paskola, iki atsiras kitas, už mus simpatingesnis. Gražiąsias mums taikstosi kiti paveržti, į negražią niekas nesikėsina.
Pasakykite atvirai: ar gražiosios koketavimas mielesnis už jos grožiu nepasižyminčios sesės meilę? Rinkis negražią! Jos meilė tau bus daug gilesnė, patvaresnė, atviresnė, atsidavusi tau ir dėkinga Dievui, kad tave jai atsiuntė. Ji trokš tavo laimės, stengsis tau įrodyti, kad gali tave padaryti laimingesnį negu apdovanotosios grožiu. Ji tau pasiliks visam gyvenimui, nesidairys kokio nors princo, kurs dar gali ateiti... Ji išsirinko tave, tu davei jos būčiai prasmę. Niekad ji nepamirš tos valandos, kada tu ją pirmąkart prakalbinai. Tuo tarpu gražiosios jau kitą rytą nebeprisimena, kokiu būdu susipažino.
Vyrai, nevenkite grožiu nepasižyminčių mergaičių ir, kai esate pakeliui į meilę, rinkitės tarp negražių. Jos nelieka negražios. Meilės laimė pakeičia kiekvieną veidą. Veidas juk yra sielos veidrodis; kai vyras padaro moterį laimingą, ji jam atsidėkoja savo grožiu. Pasimokykime iš moterų. Ar jos paiso mūsų grožio? Gražūs vyrai tikrai nėra tie, prie kurių išmintingos, apsukrios moterys bėga. Tik apsidairykite aplinkui: ką jos pasirinkusios gyvenimo draugais? Gražus vyras užima paskutinę vietą sąraše tų, už kurių moterys teka. Kodėl mums nepasekti ta moterų išmintim?
(Kirchenbote des Bistums Osnabrück, 1958. VI. 15, 359 p. Vertė A. Tamošaitis,S. J.)