ALFONSAS GRAUSLYS
ANAU, kad šie indų mąstytojo R. Tagorės žodžiai bus geriausia antraštė straipsniui apie laiko praeinamumą ir jo vaisių — mirtį. Ypatingai skaitlingi mūsų tautiečių mirimai šiais metais Čikagoje paskatino šiuo klausimu rašyti. Praėjusios Vėlinės ir artėjanti metų pabaiga nuteikia dvasią šiais dalykais susimąstyti. Yra labai svarbūs ir gyvenimiški klausimai: kas yra mirtis, kaip žmonės žiūri į mirtį ir kaip ją sutinka, kaip mirties prisiminimas veikia žmogaus gyvenimą ir kas darytina, stovint mirties akivaizdoje. Dažnai prie šių klausimų vengiama sustoti, tačiau jie yra patys gyvenimiškiausi ir praktiški visiems, nes, anot R. M. Rilke, "esame tik kevalas... didžioji mirtis, kurią kiekvienas savyje turi, yra vaisius, apie kurį viskas telkiasi".
Kas yra mirtis?
Į mirtį galima žiūrėti visiems žmonėms bendru požvilgiu arba tikinčiojo akimis. Žvelgdami iš visiems bendro taško,, matome mirties visuotinumą ir jos glūdėjimą visur po gyvenimo skraiste; matome mirties artėjimą, kai kuriuos ją lydinčius reiškinius ir jos baimę. Tie įvairūs reiškiniai ir faktai mums leidžia pabandyti atsakyti į klausimą, kas yra mirtis.
Mirtis — tai atsisveikinimas su visais ir su viskuo, tai išėjimas iš šio gyvenimo. Miręs žmogus yra tas, kurio jau niekur nematome, nesutinkame, apie kurį beveik nekalbame ir neatsimename, tartum jis visai nebūtų šioje žemėje gyvenęs. Tik siauras artimiausiųjų būrelis kai kada jį prisimena, kai kada į turimas mirusiojo fotografijas pažvelgia, o kartais ir jo kapą aplanko. Tam būreliui išmirus, jis visai pamirštamas, jo fotografijų niekas nebrangina, jos sunyksta arba yra sunaikinamos, jo kapas užželia, ir jis tampa nežinoma ir nieko nedominančia praeitimi. Į tokį užmiršimą, pagal statistikas, kas savaitę išeina vienas milijonas žmonių. Jų absoliutinė dauguma išeina per anksti. Iš kiekvieno 10 tūkstančių mirusiųjų būrio nė pusė nesulaukia 50 metų. Ir tik 57 žmonės iš 10.000 tesulaukia 90 metų. Tai didžiausia šio pasaulio emigracija, prieš kurią blanksta bet kuri kita emigracija.
Mirtis — tai sunaikinimas, nes iš visa to, kas buvo žmoguje medžiagiška, lieka tik pelenai. Naikinanti mirties grėsmė kybo ant visų ir ant kiekvieno jų egzistavimo momento. Toji grėsmė tartum nepažįstamas, nejaukus ir iškreiptas veidas stovi prisiplojęs prie mūsų gyvenimo langų nakties tamsumoje. Tą naikinančią grėsmę svarstydamas, lenkų poetas Tetmajer rašė: "Kas yra žmonės? Tai vaikščioją lavonai. Kiekvienu atsikvėpimu kovojame su mirtimi, su organizmo nykimu.., Visa tai yra tik laikinis pasipriešinimas mirčiai. Nuolat mirštame, nuo prasidėjimo valandos pradedame mirti, ir mirtis — tai tik to viso gyvenimo agonijos paskutinis momentas." Reiškia viskas, kas yra mumyse ir aplink mus matoma bei apčiuopiama, yra skirta sugesti, nusinešioti, dulkėmis virsti, nes mirtis yra persunkusi visą gyvenimą. "Gyvenimas sugriauna viską, nes laikas — tai griuvimas", sako Rilke.
Jeigu žvelgiame į žmogaus mirties artėjimą ir jos procesą (jeigu mirtis nėra staigi), tai tą organizmo griuvimą vis labiau žmogus pajunta, jausdamas nuolat didesnį išsisėmimą ir bejėgiškumą, drauge nekartą nujausdamas, kad jau niekur jam pagalbos ir atramos taško fizine prasme nebėra. Jis pasijunta į kažkur neatsispiriamai stumiamas ir nesulaikomai krentąs į nežinomybę.
Mirtis — tai didžiausia žmogaus menkystės išraiška, nes žmogus, jau sunkiai sergąs ir vos begalįs savomis jėgomis pajudėti, yra pakeliui į daikto būseną, o mirtis jį padaro daiktu, tik buvusiu žmogumi, su kuriuo galima pasielgti taip, kaip norima. Mirties artėjimu ir pačia mirimo eiga žmogus labiausiai pažeminamas ir nužmoginamas. Nekartą atrodo, kad visas dvasingumas jame pranyksta. Ta prasme A. Huxley paradoksiškai rašė, kad "mirimas yra iš visų mūsų veiksmų pats nedvasingiausias ir yra dar kūniškesnis negu pats kūno veiksmas". Gal čia rašytojas turėjo galvoje tas neretas agonijos konvulsijas, kuriomis paskutiniais smūgiais pakertamos dar likusios į žemę įaugusios šaknys.
Toji mirties menkystė nekartą taip suniekina žmogų, kad aplink stovintieji vos gali pakelti tokį vaizdą. Galime prisiminti kad ir prancūzų rašytojo Balzac mirtį, kuri, anot Zweig, buvusi "šiurpulinga ir baisesnė už visas tas, kurias rašytojas savo veikaluose aprašė".
Mirties artėjimą lydi mirties baimė, kuri, nežiūrint išimčių, yra didžiausia gyvenime baimė. Nekartą tos baimės siaubo įgąsdinti žmonės prieina prie visokiausių niekšiškumų, neturėdami aukštesnių gyvenimo principų. Tos baimės jausmas, nors ir nevienodai, lydi ir netikinčiųjų, ir tikinčiųjų mirtį. Slaptingas savisaugos ir gyvybės instinktas verčia ir vienus, ir kitus bijoti. Visų nervai dreba nežinomybės akivaizdoje. Ir netikintieji, ir tikintieji turi savų gilesnių priežasčių bijoti. Tikintieji dreba, atsakomybės jausmo vedini, nes bijo stoti visažinančio Šventumo ir Teisingumo akivaizdon. Todėl jau ir Dovydas savo psalmėse tą mirties baimę išreiškė, sakydamas: "Mirties baimė krinta ant manęs, baimė ir drebėjimas ateina pas mane ir pasibaisėjimas apdengia mane" (Ps. 54, 5-6). Netikintieji gi bijo gresiančio pranykimo, nes ir jie nesąmoningai jaučia, kad "be Kristaus amžinybė yra nejauki ir bedugnė" (K. Pfleger). O kam nėra baisu įkristi į bedugnę? Štai dėl ko ateistinio egzistencializmo mokslas apie mirtį yra toks nejaukus ir nykus.
Sutinkame žmonių, kurie didžiuojasi ir sakosi mirties nebiją. Bet ko vertas toks pasisakymas? Nekartą jie mirties "nebijo", nes mano, kad ji dar toli. Jie jos "nebijo", nes nežino, kaip jausis, kai ji tikrai ateis. Ar toks "nebijojimas" nėra panašus į to pilno baimės jaunuolio švilpavimą, einant tamsiu mišku, norint sukelti drąsą?
Mirtis yra paslaptis, nes eilė psichologiškai nesuprantamų reiškinių ją supa. Ji yra paslaptis jau ir tuo žvilgsniu, kad kiekvieno žmogaus mirimas yra savas, tik jam vienam skirtas čia ypač turiu galvoje kiekvieno žmogaus skirtingą dvasios būseną mirties atžvilgiu. Taip turi būti, nes kiekvieno žmogaus dvasios veidas ir sielos pasaulis yra skirtingas, paslaptingas ir tik iš dalies kitiems teatsidengia. Jei taip, tai mirimas, tos gyvenimo paslapties aptemimas, turi būti juo labiau slaptingas. Kiekvieno žmogaus mirtis yra skirtinga, nes ji įvyksta skirtingo asmeninio gyvenimo fone. Tą kiekvieno žmogaus slaptingą mirties skirtingumą yra nekartą pabrėžę ir didieji rašytojai, pvz. Rilke.
Slaptingi yra ir kai kurie mirimą lydintieji reiškiniai. Ar ne mįslingas yra tas daugelio mirštančiųjų priešmirtinis visos savijautos pagerėjimas? Ar ne paslaptinga kai kurių mirštančiųjų paskutiniame gyvenimo momente pastebima aiškiaregystė, kai lyg ekrane suglaustai ir greitai prabėga pro mirštančiojo akis svarbiausi jo gyvenimo įvykiai? Teisingai Bernanos pastebi, kad gyvenimo dugne nusėdę nešvarumai iškyla mirties valandoje. Kaip galima paaiškinti ir tai, kad kai kurie žmonės tiksliai nujaučia ir pasako savo mirimo laiką, kai tuo tarpu gyvybės instinktas yra taip stiprus, kad, ir rimtam pavojui esant, daugelis netiki savo mirties artumu?
Kad sąryšyje su mirtimi įvyksta kartais labai paslaptingi ir nesuprantami reiškiniai, tai pripažįsta ir rimti mokslo autoritetai. Tokių reiškinių yra nemaža patikrinta ir užregistruota. Kun. Lomanas savo dar nepriklausomybės laikais išleistoje knygoje, vardu "Sielos problema", tokių paslaptingų reiškinių sąryšyje su kai kurių žinomų asmenų mirtimi paduoda gana daug, remdamasis rimtais šaltiniais. Tad šitos įvairios mirimą supančios mįslingos aplinkybės duoda pagrindą kalbėti apie "mysterium mortis" (mirties paslaptį). Štai dėl ko ir Bažnyčia nedrįsta oficialiai pasmerkti net ir labiausiai atrodančių smerktinų žmonių. Ji nedrįsta nuspręsti jų amžino likimo, nes prisimena tuos paskutinius gyvenimo momentus, kurių metu galėjo įvykti esminių lemiančių faktų tarp Dievo ir jų sielos.
Mirties prisiminimas veikia gyvenimą
Savo mirties pavojų išgyvenęs ar kito įspūdingesnę mirtį matydamas, ne vienas yra stipriai paveikiamas ir ilgesniam ar trumpesniam laikui susimąsto, net bandydamas tvarkyti savo gyvenimą pagal pažadintos sąžinės reikalavimus. Mirties išgyvenimas veikia žmogų dvejopa kryptimi: a) pakeičiama vertybių gradacija — kas iki šiol buvo nepagrįstai vertinta, dabar visai nuvertinama, o į ką nebuvo kreipta dėmesio, dabar pradedama vertinti; b) asmeninis gyvenimas yra pradedamas grįsti naujomis vertybėmis.
Kad dieviškasis apreiškimas šitokio mirties vertinimo ir į mus veikimo nori, apie tai reikšmingai rašo korintiečiams Tautų Apaštalas: "Laikas yra trumpas; lieka ir tiems, kurie turi žmonas, būti taip, lyg kad jų neturėtų; kurie verkia, kaip kad neverktų; kurie džiaugiasi, kaip kad nesidžiaugtų; kurie perka, kaip kad nieko neturėtų; kurie naudojasi šiuo pasauliu, kaip kad nesinaudotų, nes šio pasaulio išvaizda praeina" (1 Kor. 7, 29-31). Reiškia, atsimindami mirtį, mes neprivalome visą savo esybę bet kame ir bet kurioje padėtyje paskandinti, niekur per giliai šaknų neįleisti, nes jos bus vis tiek išrautos. Apaštalas nori, kad mirties prisiminimas persunktų visą mūsų gyvenimą.
Imkime porą pavyzdžių, kurie rodo, kaip mirties vaizdas keičia gyvenimą. Štai šv. Pranciškus Borgia atsivertė gilesniam religiniam gyvenimui, kai pamatė mirties sukeltą sunaikinimą. Prieš jo akis buvo atidarytas kadaise garsios gražuolės karalienės Izabelės karstas. Jis pamatė sukrečiantį jos grožio sunaikinimą ir tai jį labai paveikė. O šių laikų rašytojas Claudel savo straipsnyje, vardu "Mano atsivertimas", taip rašo: "Aš gyvenau nemoralų gyvenimą ir vis labiau puoliau į nusiminimą. Mano dėdės mirtis pripildė mane išgąsčiu ir nuo to laiko mintis apie mirtį neapleido manęs." Toji mintis vėliau jį nuvedė į pilnutinės katalikybės gyvenimą. Štai kodėl išmintingi trapistų gyvenimo dėsniai įspėja, kad "mirtis nėra spektaklis, bet pamoka; reikia, kad kitų mirtis padėtų mums patiems truputį daugiau mirti sau".
P. Kaupas Naturmortas (aliejus)
Kad mirtis veikia mūsų gyvenimą ir jį keičia, užtenka tik prisiminti, kad ir tas mirties pavojaus valandas, kurias daugeliui teko išgyventi. Ar tokiomis pavojaus valandomis mūsų mintys nekildavo prie Dievo, ar iš vidaus nesiverždavo pasiryžimai, o kartais net įžadai pakeisti gyvenimą?
Didieji žmonės mirties akivaizdoje.
Čia prisiminsime menininkų ir šventumu pasižymėjusių žmonių išgyvenimus ir pasisakymus mirties atžvilgiu.
Indų filosofo R. Tagore poetinėje kūryboje mirtis dažnai minima. Pilnas tikėjimo poetas ramiai žiūri į mirtį, atidarančią duris naujam gyvenimui. "Naktis bučiuoja praeinančią dieną ir šnabžda jai į ausį: aš esu mirtis, tavo motina; aš tave pagimdysiu naujai šviesai." Toks yra bendras visų jo pasisakymų apie mirtį tonas.
Rusų poetas Balmont eilėraštyje, vardu "Būkime kaip saulė", padvelkia šv. Pranciškum Asyžiečiu, nes taip sako: "Jei diena užgeso, aš giedosiu. Priešmirtinę valandą giedosiu apie Saulę".
Vokiečių poeto Rilke visa kūryba yra persunkta mintimis apie mirtį. Jisai sako, kad ji glūdinti pasislėpusi mumyse, todėl jis ugdo save jai sutikti ir net mirtinos ligos patale nenori imti skausmą mažinančių vaistų, kad galėtų mirti natūralia, nefalsifikuota mirtimi. Jis nežiūri pesimistiškai į mirtį, nes jam ji yra tik kita mūsų nenušviesta gyvenimo pusė. Mes, anot jo, visada esame atsisveikinimo padėtyje, ir ant visų mūsų ryšių yra padėtas laikinumo antspaudas. Savo žavingame eilėraštyje "Herbst", simbolizuojančiame mirtį rudens vaizdu, jis mato krentančius lapus ir mus krentančius ir sako, kad "yra vienas, kurs tuos visus krentančius begaliniai švelniai laiko savo rankose".
O vokiečių poetas Hesse eilėraščio "Vergiss es nicht" pabaigoje šitaip raminančiai sako:
"Nėra dienos taip kietos ir karštos,
kurios vakaras nepasigailėtų
ir kurios maloniai, tykiai ir švelniai
motiniškoji naktis neapglėbtų."
Tai mirties atilsio sąvoka, kuri taip artima ir katalikybei, besimeldžiančiai: "Amžiną atilsį duok jiems. Viešpatie!"
Prancūzų poetas ir rašytojas V. Hugo apie mirtį taip sako: "Tai ne naktis, bet šviesa... Tai nėra niekas, o amžinybė. Tai nėra galas, bet pradžia". Kad laikas yra mirtis — tai viena pagrindinių minčių prancūzų katalikų rašytojų J. Green ir Bernanos kūryboje. Šis paskutinysis plačiai savo kūriniuose rašo apie žmogaus gyvybės gesimą ir jo agoniją. Mirštąs žmogus jam yra pusiau šviesoje, pusiau šešėlyje, o miręs — tai "žmogus, ant kurio Dievas savo ranką padėjo". Mirties valanda jam yra iškilminga ir svarbiausia gyvenimo valanda.
Mirties bijojo ir didysis muzikas Mozart, "Reguiem Mišių" kūrėjas. Laiške savo tėvui jis rašė: "Aš niekada neatsigulu lovon, nepagalvojęs, kad, nežiūrint mano jaunystės, gal būt, kitos dienos daugiau nebesulauksiu". Muzikas Berlioz mirties labai bijojo, ir toji baimė buvo pats stipriausias ir atkakliausias jausmas jame. Nėra kito muziko, kuris taip intensyviai tą baimę būtų išgyvenęs, o vis dėlto, jo paties pasisakymu, kapinės jam buvo mėgiamiausia pasivaikščiojimo vieta. Liguistą mirties baimę jautė ir rašytojas Tolstojus.
Kalbant apie menininkų mirtį, negalima nepaminėti mistiškai įspūdingų muziko Šopeno ir rašytojo Dostojevskio paskutinių gyvenimo valandų. Kelias dienas prieš mirtį Šopenas paprašo kunigo išpažinčiai atlikti, kurios buvo nepraktikavęs jau visą eilę metų. Gausias ašaras liedamas, jis išpažino savo nuodėmes. Po to paskutines keturias savo gyvenimo dienas, anot išpažinties klausytojo, jis praleido kaip tikras šventasis. Paskutinę dieną aplink stovintieji išgirdo jo tylų šnabždesį: "Jau prasideda mano agonija". Gydytojo raminimą jis nutraukė, sakydamas: "Tai reta Dievo malonė žmogui, kuriam artėjančios mirties valanda atidengiama. Man šitą malonę Dievas rodo. Prašau, nekliudykite man!" O rašytojas Dostojevskis paskutinę savo žemiškojo gyvenimo dieną jau iš pat ryto žmonai sakė: "Man dabar aišku, kad šiandien mirsiu. Uždek žvakes ir paduok man evangelijas." Šv. Rašto skaitymas buvo paskutinis jo veiksmas šioje žemėje. Paskui po kelių valandų jis mirė.
Kalbant apie šventųjų ir šventumu pasižymėjusių asmenų nuotaikas mirties atžvilgiu, nereikia manyti, kad visi šventieji mirties nebijojo ir ją sutiko su džiaugsmu. Kai kurie šventieji tikrai mirties ilgėjosi ir laukė, bet nemaža jų, nežiūrint savo šventumo ir rūpestingumo Dievo tarnyboje, prieš artėjančią atsakomybę drebėjo. Tuo negalima piktintis, nes ir pats Išganytojas Alyvų darže išgyveno mirties baimę. Tad gal ir šventiesiems Dievas leidžia jausti tą baimę, kad tokiu būdu jie galėtų mistiškai dalyvauti Kristaus jaustoje baimėje.
Didžioji Teresė, šventoji karmelitų ordino reformatorė, savo dviem garsiais eilėraščiais pasisakė mirties laukianti ir tiesiog "mirštanti, kad negalinti mirti ir, pilna noro Dievą matyti, norinti mirti". Mirties ilgėjosi ir jos dvasinės dukros — karmelitės, kaip galima matyti iš jų gyvenimo aprašymų. Viena jų sakė: "Mirti! Tai nėra malonesnio žodžio žmonių kalboje... Mirti — tai matyti Dievą". O kita taip mirtį sutiko: "Aš einu į Šviesą, į Meilę, į gyvenimą".
Labai ramiai į mirtį žiūrėjo prancūzų katalikų skautų vadas Guy de Larigaudie, žuvęs paskutinio karo metu. Savo mirtį jau iš anksto jis buvo įprasminęs, kaip matyti iš jo žodžių: "Mano gyvenimas — tai Dievo ieškojimas. Visur, kiekvieną valandą, kiekvienoje vietoje aš ieškojau Jo buvimo pėdsakų. Mirtis bus to mano ieškojimo pabaiga." Tai reiškia, kad tada bus atrastas Dievas.
Anglų kardinolo Newman dienoraščiuose ir laiškuose jo draugų mirimo faktai ir jo paties senėjimo bei mirties artėjimo apraiškos labai dažnai ir jautriai keliamos. Savo parašytame scenos vaidinime, vardu "Geroncijaus sapnas", jis parodo krikščionio mirties viziją. Jis, kuris visą gyvenimą stovėjo Dievo akivaizdoje ir kurio gyvenimo šventumas jau oficialiai pradėtas tyrinėti, norint jį paskelbti šventuoju, mirties valandai atėjus, išsiuntė iš kambario atėjusį budėti vienuolį broliuką, norėdamas vienišas, tik Dievo akivaizdoje būdamas, mirti, taip kaip vienišas tik su Dievu jis ir gyveno.
Kalbant apie šventųjų mirtį, reikia pripažinti, kad šv. Pranciškaus Asyžiečio mirtis buvo viena iš įspūdingiausių. Gyvendamas jis vadino mirtį seseria, ir, kai mirtis atėjo, jis ją sutiko giedodamas. Jis paprašė, kad būtų sugiedota jo paties sukurta "Saulės giesmė", kurios paskutinis posmas garbina Dievą už kūno mirtį. Savo gyvenimą jis baigė 142 psalmės žodžiais: "Dideliu balsu aš šaukiuosi Viešpaties". Šiais žodžiais jis su pasitikėjimu ieškojo pagalbos pas Dievą, spaudžiamas mirties susirūpinimo.
Visos šventos ir giliai tikinčios sielos, kad ir baimės kai kada apimtos, su pasitikėjimu laukė mirties, nes jų gilus tikėjimas įstengė įprasminti ir šviesiais pragiedruliais apšviesti mirties tamsą.
Krikščionybė mirtį įprasmina
Mirties gąsdinančią tamsą tikinčiajam perskrodžia viltingi pragiedruliai, kurie pasaldina mirties kartumą. Vienas tų pragiedrulių — tai tikėjimas sielos nemirtingumu, kurio Kristus mokė ir kurį savo prisikėlimu įrodė bei patvirtino. Štai kodėl, šiuo pragiedruliu džiaugdamasis, prancūzų rašytojas Mauriac savo dienoraštyje sako, kad "jei turėtume tikėjimo, turėtume drebėti iš džiaugsmo, atsimindami kūnų prisikėlimą". Kapai, anot jo, tai yra vieta, kur galime tą viltį puoselėti.
Kitas mirties tamsos pragiedrulys — tai tikėjimo tiesa, kad mirtis ir ją lydinti baimė yra nuodėmės vaisius. O kas nėra gimęs iš nuodėme užkrėstos žmonijos ir kas nėra savo asmeninėmis nuodėmėmis to užkrėtimo stovio pabloginęs? Todėl kas galėtų teisėtai prieš mirtį protestuoti? Kitas pragiedrulys, gal labiausiai mirties tamsą šviesa persunkiąs, yra tiesa apie Mistinį Kristaus Kūną. Ši tiesa sako, kad žmogus, esąs Dievo malonėje, yra lyg įaugęs į Kristų ir su Juo susijungęs, kaip šakelė su vynmedžiu. Todėl apie tą paslaptingą krikščionio artumą su Kristumi galvodamas, benediktinų abatas rašytojas Marmion sako, kad tikinčiojo krikščionio mirtis yra įjungta į Kristaus mirtį, todėl Dangiškojo Tėvo akyse ji yra Jo Sūnaus mirties reprodukcija. Jeigu taip, tai ar neturime teisės padaryti išvadą, kad tikinčiojo mirtis — tai švenčiausias jo gyvenimo veiksmas, taip kaip ir Kristaus mirtis buvo aukščiausias atpirkimo darbas? Dėl to yra suprantama, kodėl Bažnyčia švenčia šventųjų mirties dienas — juk tą dieną jie yra gimę amžinybei ir Dievui.
******
Laikas skambina atsiskyrimo varpais. Laiko srovė griebia tai vieną, tai kitą, kuris ką tik šalia mūsų stovėjo. Laikas yra pritvinkęs kybančios ore grėsmės. Kiekvieni Nauji Metai primena laiko srovės greitį. Todėl Naujų Metų sutikimų triukšmas, toji "Naujų Metų isterija" (Pfleger) giliau jaučiančius sukrečia. Ar kartais Naujų Metų diena nėra pasaulinė visos žmonijos Vėlinių diena? Ar tai nėra tragiškiausia susimąstymo diena? Juk nėra kitos metų dienos, kada laikas balsiau ir aiškiau skambintų atsiskyrimo varpais, kaip Naujų Metų diena.