P. DAUGINTIS, S. J.
AU esame rašę, kad naujosios santvarkos esmę pagal k a t a l i k ų socialinį mokslą sudaro demokratiškai organizuotų ekonominių ir profesinių bendruomenių arba korporacijų laisvas ir atsakomingas viso ekonominio ir socialinio krašto gyvenimo tvarkymas. Jos taip reikalingą įgyvendinimą gal labiausiai apsunkina galingi priešininkai, puldami ją kryžmine ugnimi. Iš dešinės — konservatoriai, galingi savo turtais ir įtaka krašto ekonominiame ir politiniame gyvenime. Apie konservatorių liberalų, kapitalistų ir patriarchalistų priešinimąsi, klaidas, nepajėgumą ir užsispyrimą išlaikyti kapitalistinį režimą jau esame neseniai rašę. Iš kairės tą naująją socialinę santvarką puola revoliucionieriai, apie kuriuos pakalbėsime šiame straipsnyje.
Revoliucijos šalininkai
Revoliucionieriai taip pat siekia naujos, nors savaip suprantamos, socialinės santvarkos. Tačiau jie nori jos pasiekti ne iš lėto daromomis reformomis, bet senąją santvarką greitai sugriaujančiomis revoliucijomis. Revoliucionieriai uždega plačiąsias mases senojo režimo neapykanta. Naujos geresnės santvarkos didžiomis viltimis persiėmusios masės nebijo jokių aukų.
Pirmoje eilėje čia yra minėtini komunistai. Jų tikslas visur yra tas pats: revoliucija nuvertus kapitalistinį režimą, sukurti darbo klasės valdomą santvarką. Naudodamiesi darbo klasės simpatijomis ir geresnės ateities viltimis, teroru, maištais, revoliucijomis, raudonąja armija ir galinga propaganda gerai organizuoti komunistai jau yra įvedę komunistinę santvarką didelėje pasaulio dalyje. Jie yra pasiryžę ją įvesti ir likusioje pasaulio dalyje.
Panašios kolektyvinės santvarkos siekia ir jų broliai socialistai, tik jie nori palikti mažą privačią nuosavybę žmonių rankose, o visą kitą nuosavybę ir kapitalą reikia atiduoti valdyti valstybei.
Išgelbės laisvę ir garbę?
Sindikalistai, prisižiūrėję naujo darbininkų pavergimo komunistiniuose kraštuose, bijosi visagalės komunistų partijos ir nepasipriešinamos valstybės. Jie norėtų, nugriovę senąjį režimą, įvesti visų dirbančiųjų demokratiškai renkamų sindikatų valdžią visam ekonominiam, socialiniam ir politiniam šalies gyvenimui. Pagal jų doktrinos kūrėją Forel, visos gamybos priemonės būtų tos šakos darbininkų sindikato nuosavybė ir sindikatas už jas būtų atsakingas. To siekia daugelis darbininkų ir savarankiškų sindikatų vadų. Jie tikisi tokiu būdu išgelbėti žmogaus laisvę ir apsaugoti darbininko žmogiškąją garbę.
Panašiai prieš komunizmą bei kapitalizmą reaguoja ir įvairių šalių fašistiniai sąjūdžiai. Fašistai skelbia tautinę revoliuciją. Ją įvykdžius, viskas turi tarnauti tautinei bendruomenei. Pajėgus tautos vadas turi pastatyti tautos gerovę ir garbę aukščiau už viską. Reikia sujungti visas tautos grupes, jėgas, kapitalą ir darbą valdžios tvarkomomis korporacijomis į taikų ir našų produkcijos veikimą. Kito tautiečio išnaudojimas būtų nusikaltimas tautai.
Pasinaudodami patriotiniais, garbės, gražesnės ateities ilgesio, bet taip pat ir kai kurių grupių neapykantos jausmais, fašistai buvo užvaldę Italiją, nacionalsocialistai — Vokietiją, o peronistai — Argentiną. Ir kitos panašios žlugusios ar dar tebegyvuojančios diktatūros laisvajame vakarų pasaulyje yra fašistiško bei tautiško pobūdžio.
Čia galima dar paminėti ir estatizmo arba totalitarinės valstybės šalininkus. Jie nenori nei komunistinio, nei fašistinio režimo, tačiau, darbininkų ir net pačių kapitalistų spaudžiami, jie nemato kitos išeities, kaip vis labiau išplėsti valstybės kišimąsi į privačius ekonominius žmonių reikalus. Todėl dabar visur vis naujos fabrikų grupės yra nacionalizuojamos, vis platesnės ekonominės sritys pervedamos tiesioginėn valdžios kontrolėn, pvz. susisiekimo, sveikatos, apdraudos, kredito ir stambiosios pramonės. Pvz. Prancūzijoje 44% visų tautos pajamų yra viešosios nuosavybės rankose. Pelno mokesčiai JAV ir Anglijoje siekia iki 85%. Tokie nusavinimai ir užvaldymai yra lyg mažos revoliucijos, griaunančios dabartinį kapitalistinį režimą. Tačiau jos yra vykdomos be toliau pramatančio plano, tik reikalui iškilus paskutiniu momentu.
Dar baisesnis ponas
Iš pirmo žvilgsnio šios revoliucinės sistemos gal neatrodo priešingos katalikų skelbiamai naujajai ekonominei ir socialinei santvarkai. Jos visos nori išvaduoti dirbančiųjų mases iš kapitalistinių sluoksnių jungo ir suteikti joms geresnį pragyvenimą. Tačiau, pažvelgę iš arčiau, pamatysime didelį, net galima sakyti, esminį priešingumą.
Visos komunistinės ir fašistinės revoliucijos buvo kruvina reakcija prieš liberalų sukurtą neribotą individualizmą. Individas, atskiras žmogus, turėdamas nuosavybę ir kapitalą, galėjo su juo daryti viską. Valdžia tik turėjo žiūrėti, kad jis netrukdytų kitų žmonių laisvės. O komunizmas, socializmas ir fašizmas neribotą pirmenybę atiduoda kolektyvui, bendruomenei. Kolektyvas jiems yra aukščiausia vertybė. Todėl visą ekonominę, socialinę ir politinę galią jie atiduoda į organizuoto kolektyvo rankas: darbininkų klasės, partijos, tautos, valstybės. Tad tokioje santvarkoje didžiausias ponas yra valstybė, kurios valdžia yra vienintelės partijos rankose. Kitos partijos yra uždraustos ir žiauriai persekiojamos.
Buržuaziškai kapitalistinėje santvarkoje bent tų ponų darbdavių yra ne vienas, o daug. Kapitalistai dėl didesnio pelno tarp savęs konkuruoja ir kovoja. Jiems priešinasi sustiprėję darbininkų sindikatai. Taip pat galima skųstis valstybei prieš tų ponų darbdavių savivaliavimą. Dėl viešosios nuomonės ir laisvų rinkimų vis tiek vyriausybė turi daugiau ar mažiau užstoti darbininkų teises. Bet kaip kovosi už savo teises, jei lieka tik vienas ponas — valstybė? Kur gausi darbo, apleidęs kurį nors fabriką ar kolchozą, kam pasiskųsi?
Tokia santvarka, tokia totalitarinė valstybė yra darbininkui nauja baudžiava, o visoms kitoms klasėms ir ja nepatenkintiems — baisi vergija. Visi esame girdėję apie priverčiamojo darbo tarnybas ir apie koncentracijos stovyklas. Dar neseniai Tarptautinio
Darbo Biuro Ženevoje paskelbtomis žiniomis vien tik Sibiro priverčiamojo darbo stovyklose buvę apie penkiolika milijonų žmonių. To pažadėtojo ekonominio gerbūvio jie darbininkams nedavė. Žinome apie skurdžią darbininkų būklę fašistinio režimo kraštuose ir dar sunkesnę komunistiniame "rojuje". Be laisvos iniciatyvos, be asmeniškos atsakomybės ir privačios nuosavybės paskatinimų ekonominių gėrybių gamyba negali našiai tarpti, ypatingai žemės ūkyje ir laisvose profesijose.
Žmogus — tik medžiaga
Tose revoliucinėse santvarkose nė negali būti asmens laisvės ar praktiškai lygaus darbo žmogaus vertinimo. Mat, tiek marksistų materializmas, tiek kai kurių fašistų asmeniškos dievybės neprileidžiąs panteizmas neigia žmoguje esant dvasią, esmingai skirtingą nuo medžiagos. Daugumai fašistinių krypčių tauta yra besivystanti, žmonėse sąmonę įgaunanti Dvasia — Dievas. Kas tada yra darbininkas, jeigu jame nėra dieviškos kibirkšties — dvasinės ir nemirtingos sielos? Tai tik molio ir kitų medžiagų gniužulys! Jeigu žmogus nėra niekas daugiau kaip patobulinta elektroninė mašina, kas lieka iš kiekvieno darbininko asmeniškos vertybės? Jei galvojimas yra tik smegenų sekrecija, anot vieno materialisto tvirtinimo, tai darbininkas nėra aukštesnis už gyvulį. Jo darbą reikia sulyginti su gyvulio ar mašinos darbu ir jį patį reikia vertinti pagal atliekamo darbo kiekį.
Nenorėdami prieštarauti patys sau, komunistai ir socialistai visai negalėtų kalbėti apie darbininkų išnaudojimą, apie jų išlaisvinimą ar apie jų teises. Argi galima kalbėti apie gyvulio teises? Iš jų mokslo seka ir kita baisi, bet visai nuosekli išvada. Jeigu darbininkas nėra niekas daugiau kaip gyvulys, tai darbdavys atliks savo pareigą, rūpindamasis juo tiek, kiek savo gyvuliais ar mašinomis. Pagal turimas žinias atrodo, kad paprasti darbininkai Rusijoje ir yra panašioje padėtyje. Darbininkų balsas už geležinės uždangos neturi jokios reikšmės. Jie nieko negali pasakyti net savo sindikatuose, korporacijose ar kolchozų komitetuose. Viską sprendžia valdančiosios partijos pareigūnai. Tik daug yra kalbama apie liaudies gerovę, tautos garbę ir visų solidarumą, iš tikrųjų tik ponai, nustūmę darbininkus į šalį, naudojasi visomis gėrybėmis.
Mūsų atsakymas
Katalikų doktrina prieš visus revoliucionierius marksistus, sindikalistus ir fašistus visados tvirtina, kad darbininkų klausimas nėra tik ekonominis klausimas, bet ir moralinis. Tai nėra vien tik pasisotinimo ir fizinio alkio numalšinimas, bet ir sąžinės bei doros klausimas. Markso sekėjams religija yra tik opiumas. Jie tyčia atsisako ir slepiasi nuo dieviškos Saulės — Kristaus mokslo šviesos ir šilimos. Užtat jų statomas naujosios santvarkos pastatas yra tamsus, šaltas ir žiaurus, kaip kalėjimas su ginkluotais prižiūrėtojais. O mes juk visiems trokštame geresnės naujosios santvarkos, kur visiems būtų šviesu, jauku ir gera, kur klestėtų laisvė, teisingumas, meilė ir broliškas sugyvenimas.
Senąją santvarką ir jos šulus triuškinąs komunistinis frontas vis eina pirmyn. Laisvasis vakarų pasaulis tik jaudinasi, bet beveik nieko pozityviai nedaro, išskiriant lėtą ginklavimąsi. Atrodo, kad ir katalikiškasis pasaulis ne geriau elgiasi. Tad kol dar laikas, reikėtų sukrusti, išjudinti savo ir kitų sąžines bei protus. Mes turime plačias socialinės veiklos galimybes spaudoje, sindikatuose ir katalikiškos krypties partijose bei organizacijose. Reikia tik nesibijoti darbo, aukų ir nepatogumų. Reikia turėti mylinčią širdį ir stengtis bent palaipsniui įvykdyti krikščioniškais principais paremtą naująją socialinę santvarką, kuri viena gali apsaugoti darbininkų teises ir išgelbėti pasaulį iš baisios komunizmo grėsmės.