A. TAMOŠAITIS, S. J.
I. Krikščionija nėra krikščionybė
AŽAS kelmas didelį vežimą verčia, sako lietuvių priežodis. Daugelis mūsų dar prisimena iš pirmosios rusų okupacijos meto mažą korektūros klaidą, pridariusią daug nemalonumo redakcijai ir spaustuvei. Viename straipsnyje turėjo būti sakinys: "Nutarta įgyvendinti Stalino konstituciją". Bet įsibrovė klaidelė. Vietoje žodžio įgyvendinti buvo atspausta išgyvendinti, ir išėjo: "Nutarta išgyvendinti Stalino konstituciją". Vienas skiemuo pakeitė visą prasmę.
Panašiai yra su dviem žodžiais — krikščionybė ir krikščionija. Jiedu iš pirmo žvilgsnio atrodo labai panašūs, bet reiškia du visai skirtingus dalykus. Kas juodu sumaišo, gali prieiti labai klaidingų išvadų. Krikščionybė reiškia mokslą, doktriną; krikščionija — jąja suformuotus žmones. Mes gi sakome: "Lietuva priėmė krikščionybę" (ne krikščioniją!), ir priešingai: "Kryžiaus karan popiežius pakvietė visą krikščioniją" (ne krikščionybę!). Krikščionijai galime duoti krikščioniškojo pasaulio arba krikščioniškosios civilizacijos vardą.
B. Milaknis Galvutė (gipsas)
Iš šito skirtumo seka dvi didžios svarbos išvados.
Pirmoji išvada. Yra tik viena krikščionybė, bet gali būti skirtingi krikščionijos tipai; krikščionybė visada pasilieka ta pati, krikščionija įvairuoja — lygiai kaip yra tik vienas nekintąs dėsnis, jog žmogus turi garbinti Dievą, ir įvairūs to dėsnio įkvėpti istorijoje kilę bažnyčios pastato stiliai. Dėl to ir galime sakyti: viduramžių krikščionija atgyvenusi; Maritainas gali raginti: sukurkime naują krikščioniją! Daugeliui, išgirdus tokią kalbą, tuojau ima vaidentis, jog norima keisti, kurti naują krikščionybės mokslą; tuo tarpu taip kalbantieji turi galvoje vien istorijos bėgyje to mokslo įtakoje susiformavusią arba naujai besiformuojančią civilizacijos formą, kultūrinį kompleksą, kuriame įvairiu būdu ir laipsniu užspaustas krikščioniškosios pasaulėžiūros antspaudas. Palikti vieną krikščioniją ir sukurti kitą visiškai nereiškia keisti krikščionybės; lygiai kaip palikti gotišką stilių ir sukurti baroko stilių visiškai nereiškė keisti dėsnio, jog žmogus turi garbinti Dievą maldos namuose.
Antroji išvada. Krikščionijos defektai nemeta jokio šešėlio į krikščionybę. Kaltinti krikščionybę dėl krikščionių nedateklių ir klaidų yra lygiai tas pat kaip versti atsakomybę matematikos dėsniams dėl inžinierių blogai pastatyto geležinkelio tilto. Mes nekaltiname Kristaus ar Jo mokslo, kad Petras išsigynė savo Mokytojo ir kad Judas Jį išdavė. Niekas nesako, kad kaltas vanduo, jei žmonės jo nenaudoja ir vaikščioja nesiprausę. Dėl to krikščionybės ar katalikybės gynimas visai nereikalauja ginti krikščionijos ar katalikijos padarytų klaidų. "Katalikai nėra katalikybė. Katalikų klaidos, apatijos, apsileidimas, apsnūdimas nepaliečia katalikybės. Geriausia katalikybės apologetika yra ne teisinti katalikus arba juos ginti, kur suklydo, bet priešingai, kaip tik pabrėžti jų klaidas ir nurodyti, jog jos toli gražu ne vien nepaliečia katalikybės esmės, bet juo geriau parodo, kokia galinga yra ta religija, jei, to nežiūrint, nepraranda savo gajumo" (J. Maritainas, Religion et Culture, Paris: Desclėe, 1946, 58 p.).
II. Krikščioniškojo pasaulio tragedija
Mums pažįstama giliai krikščioniška Vakarų civilizacija viduramžių metu. Kiekvieno kultūros laikotarpio charakterį geriausiai apreiškia pažiūra į žmogų ir jo santykius su Dievu. Kaip į tai žiūrėta viduramžiais? Žmogus reiškė kažką švento, pakelto dieviška malone virš savo prigimties, pašaukto regėti Dievą veidu į veidą. Kitais žodžiais, viduramžių žmogus buvo toks, kokį jį mums piešia šv. Paulius ir šv. Augustinas, trumpai — krikščionybės žmogus. Su naujųjų amžių pradžia šitas žmogaus paveikslas pradeda irti. Tas vyksmas pereina tris tarpsnius.
Pradžioje į Dievo malonę ir jos pagalbą imama žiūrėti kaip į gražų priedą. Tuo metu kaip tik pradedami iškasti senovės graikų ir romėnų meno paminklai, visais viduramžiais gulėję po žemėmis. Pamatomas senovės grožis. Žiūrėk, pagonys — be šv. Rašto, be Bažnyčios sukūrė tiek gražių dalykų, tokias kilnias formas! Pamažu susiformuoja išvada: sakramentai, apeigos ir panašūs dalykai yra reikalingi vien kaip išorėje pasikabintas papuošalas, kaip moteriai karoliai ant kaklo.
Palengva pereinama į antrąjį tarpsnį. Pirmajame Dievo malonė dar reiškė bent priedą, papuošalą. Šitame gi jos rolė visai dingsta. Žinome, kokį žmogų piešia tuo metu gyvenęs prancūzų filosofas Rousseau. Iš pat savo prigimties žmogus yra tyras ir nekaltas, kaip Adomas ir Ieva prieš nupuolimą rojuje. Jis tik sugadintas civilizacijos, auklėjimo. Užtenka nuimti jam šituos varžtus, palikti jo paties prigimčiai, ir gerumas, dorybė, teisingumas žydėte sužydės žmonių tarpe. Malonė, apreiškimas, stebuklai šitokiam žmogui nebereikalingi. Jis visa gali pasiekti savo jėgomis. Mokslo pažanga, imama tikėti, automatiškai išlaisvins žmogų ir sukurs nesibaigiančią džiaugsmo, taikos ir gerovės karalystę. Joje apdovanotas savo proto jėga nugalėti kiekvieną kliūtį žmogus, tarsi Dievas, galės kontroliuoti savo paties likimą!
Netruko ateiti trečiasis ir paskutinis tarpsnis. Minėtas Rousseau, Kantas ir kiti sukūrė didingą žmogaus asmenybės paveikslą: nepriklausomas, išdidus savo autonomija ir teisėmis, pažįstąs tik vieną įstatymą — patį save. Tačiau nepraėjo nė šimto metų, ir tas išdidus žmogaus paveikslas supliuško ir dingo. Ratas ima suktis priešinga linkme. Praėjusiajame šimtmetyje atrandama, kad žmogus yra vien iš gyvulio išsivystęs gyvulys, nieko daugiau — be pomirtinio gyvenimo, be sąžinės, be atsakomybės, be valios laisvės. Iškilęs į padanges sakalu, žmogus nutūpė vabalu.
Taip buvo su žmogaus pažiūra į save. Panašiai keitėsi pažiūra į Dievą. Pradžioje jis dar prakilnus dangaus valdovas, bet jau nebesikišąs į žemės dalykus. Hegelio ir kitų panteistų metu Dievas tampa vien idėja. Galų gale ateina metas, kada Nietzsche paskelbia pasauliui, kad Dievas mirė, Jo nebėra. Paguldęs Dievą į karstą, žmogus griebėsi kurti sau dangų žemėje. Paskutinieji keturiasdešimt metų pakankamai parodė, į kur tai veda. Manė susikursiąs žemėje dangų, o susikūrė pragarą. Pradėjo, pažadėdamas brolybę, o baigė lavonų stirtomis ir kraujo klanais. Pradėjo, skelbdamas laisvę, o baigė šimtais koncentracijos stovyklų. Pradėjo, trimituodamas savo teises, o baigė tuo, kad šiandien teisės vargu bepaisoma, jei už jos nestovi kumštis. Ką matome vietoje žadėtos laimės? Nepasitikėjimą, silpnesniojo išprievartavimą, sutarčių laužymą, smurtą. Ir visus slegia baimė: baimė to, kas buvo, ir dar didesnė baimė to, kas dar gali ateiti. Turime sutikti su Maritainu: "Jei dalykai ir toliau eis ta kryptimi, žemėje netrukus bus galima gyventi, Aristotelio žodžiais, vien dvasioms ir žvėrims, ne žmonėms" (Humanisme Integral, Paris: Aubier, 1936, 40 p.).
III. Destruktyvi demagogija?
Tad va, koks balansas: pasaulis, kurs buvo giliai krikščioniškas, beturi vien krikščionišką fasadą; buvo krikščioniškas savo būdu, šiandien bėra krikščioniškas vien vardu, o daug kur tapęs net aktyviu krikščionybės priešu. Geriausias šitai tragedijai vardas
— krikščioniškojo pasaulio apsnūdimas.
Čia vieta stabtelti ir pasakyti, kokios mintys daugeliui skaitytojų bus atėjusios į galvą. Argi mes, krikščionys, šiandien neturime gajų organizacijų, šimtų uolių veikėjų, klestinčių labdaros įstaigų, nevienoje šalyje pajėgiai prie valstybės vairo atsistojusių mūsų partijų: ar tai apsnūdimas? Autorius to nemato, bet puola visa griauti. Šitoks destruktyvus rašinys skaitytojui nieko pozityvaus neduoda. Nevienas baigs išvada: straipsnis tiktų vien demagogiškų tikslų siekiančiam laikraščiui, ne rimtam katalikų žurnalui!
Mes, lietuviai, esame vienur per lėti, kitur per greiti. Per lėtas vėluojasi, per greitas karščiuojasi. Esame per lėti — vėluojamės pasisavinti kitur kilusias idėjas. Esame per greiti — karščiuojamės tuojau daryti išvadas, dalyko gerai nepergalvoję. Būtų daug naudos, jei sukeistume vietas: čionai būti lėtiems, o tenai greitiems.
Prancūzijoje jau prieš 20 metų pasirodė J. Maritaino veikalai, šiandien išversti į visas svarbesnes pasaulio kalbas, kuriuose nurodoma į krikščionijos supasavimą. Juose vartojamas net "krikščioniškojo pasaulio bankroto" terminas. Anglijoje tą pat jau seniai sako kitas garsus katalikų istoriosofas C. Dawsonas, Šveicarijoje — msgr. C. Journet. Straipsnis, kaip šitas, yra tarsi vien arbatinis šaukštukas to, kas jau seniai patiekta anų šalių katalikiškajai visuomenei. Mums tačiau tos idėjos dar tiek svetimos, kad manome, jog jas priimti reikštų pūsti į vieną dūdą su Bažnyčios priešais.
Tiesa, kad šitos mintys griauna. Tačiau ne gražias šiandien sujudusių krikščionių pastangas vėl persunkti politini, visuomeninį ir ekonominį pasaulio gyvenimą evangelijos principų gaiva, o biaurius ir netikusius istorijos bėgyje šiuose laukuose išdygusius pastatus. Priešingai, kalbamos krikščionių organizacijos, veikėjai, įstaigos, aktyvus dalyvavimas politikoje kaip tik yra gražiausia gėlė, išdygusi iš tų vyrų paskatos ir idėjos. Prel. M. Krupavičius "Tėvynės" Sarge" (1959 m. 1 nr. 85 p.) neveltui vadina Maritainą krikščioniškosios kultūros atgimimo tėvu, pastatydamas šalia jo minėtą Dawsoną ir keletą kitų. Iškelti reiškiniai ženklina ne krikščionijos bankrotą, bet kaip tik džiugias ir daug žadančias pastangas iš jo išbristi. Jei atidengiamas kadaise krikščioniškojo pasaulio supasavimas ir gilinamasi į jo priežastis, tai vien tam, kad būtų rasta bazė ir nurodyta kryptis minėtų pastangų orientacijai. Jos gi tėra tik kukli pradžia, užuomazga, reikalinga gairių savo didžiam, ilgam ir sunkiam ateities keliui.
Netikslu tad būtų priskirti anų vyrų minčių skleidimui demagogiškus tikslus. Netikslu ir nekantriai mestis į išvadas, jei straipsnyje kai kas tuo tarpu nutylima. Subrendusios dvasios asmuo laukia, kol bus pateikta visuma, ir tik tada padaro sprendimą, nes žino, kad negalima visko pasakyti vienu kartu. Nekaltiname juk tokio prof. Z. Ivinskio, kad nepasako visko apie krikščionybės atėjimą į Lietuvą viename "Laiškų Lietuviams" numeryje. Tas pats dera pasakyti ir apie krikščionybės atejimą į nukrikščionėjusį šių dienų pasaulį.
IV. Nesuvaidintos rolės
"Kaip galėjo atsitikti", klausia Dawsonas, "kad pasaulis — ir visų pirma krikščioniškasis pasaulis — pateko į dabartinę nedalia?... Neužtenka paprastai atsakyti, kad modernioji civilizacija supasaulėjusi. Yra faktas, kad krikščionys leido jai tokia tapti. Anksčiau Bažnyčia aprūpino Europą dvasios vadais ir mokytojais. Turėjo savo kontrolėje universitetus. Kiekviename mieste ir bažnytkaimyje turėjo centrą evangelijai plėsti ir krikščioniškajai minčiai formuoti. Jei tai buvo prarasta, kone visiškai prarasta, mes negalime nusiimti už tai atsakomybės ir sukrauti visą kaltę ant racionalistų ir antiklerikalų pečių" (The Judgement of the Nations, New York: Sheed & Ward, 1942, 161 p.).
Dėl ko taip įvyko? Kadangi civilizacijai buvo leista subręsti į našlaitę. Bręsta, žinome, ne vien paskiras žmogus, bet ir visa kultūra. Viduramžiuose Vakarų civilizacija gyveno tarsi ją suformavusios Bažnyčios įsčiose. Laikinųjų vertybių sritis nebuvo pilnai atsidalijusi nuo amžinųjų. Dėl to Kristaus šviesa siekė ne vien žmogaus vidų, bet kartu spontaniškai liejosi ir į jo išorinį kultūros darbą. Laikui bėgant žemiškųjų dalykų sfera įgijo pilną savo rolės ir vertės sąmonę, tokiu būdu subręsdama ir įgydama autonomiją. Tai buvo normalus procesas, reikalaujamas pačios evangelijos, aiškiai darąs skirtumą tarp Dievo ir Cezario dalykų.
Nelaimei, kai laikinųjų dalykų sritis tokiu būdu pribrendo, buvo palikta eiti savais keliais. Krikščionijoje ėmė plakti dvejopas pulsas: bažnytiniuose dalykuose — religijos, pasauliniuose — natūralizmo. Su viduramžių pabaiga žmogaus dvasiai atsivėrė eilė naujų pasaulių: renesanso metu — žmogiškojo grožio ir vertės įžvelgyje; 18-e šimtmetyje — gamtos mokslų atradimuose ir demokratinės sąmonės pabudime; 19-e amžiuje — industrialinėje revoliucijoje ir darbininko sukilime prieš išnaudojimą; pagaliau dabartiniame šimtmetyje — technikos pažangoje ir psichologijos postūmyje į žmogaus dvasios užkulisių gelmes. Krikščionių pareiga buvo būti tose srityse vadais ir persunkti jas krikščionybės šviesa. Deja, istorijos bėgyje nevienas dalykas, kurį turėjome padaryti mes, buvo padaryti kitų ir nukreipti prieš mus, kai jų nedarėme. Yra pakartotinai atsitikę, kad krikščionybė turėjo regėti, kaip jos didžios galimybės buvo savų vaikų nepanaudotos, ir dėl to pagriebtos (ir sugadintos) jos priešų.
Maritainas vykusiai palygina naujųjų amžių pasaulį su teatro scena. Pajėgūs aktoriai — krikščionys — pašaukti į sceną, nesykį savo rolių nevaidino. Tačiau pagal teatro direktoriaus — Dievo — planą drama vis tiek turėjo vykti. Dėl to atsitiko, kad mūsų nevaidinamas roles nutvėrė kiti, nevykę artistai, iškraipydami tekstą ir sudarkydami veiksmą (Religion et Culture, 100 p.). Vienas iš vėlesniųjų pavyzdžių — socialinė sritis. Aure, praėjusiajame šimtmetyje darbo žmoguje subrendo savo vertės ir teisių pajutimas. Išaugo jis kaip tik iš pasaulio sąmonėn įdiegtų evangelijos grūdų apie žmogaus asmens kilnumą ir tikslą. Tačiau kai darbininkijos sąmonė protestavo prieš išnaudojimą, leidome savo vietą užimti kitiems. Tuo metu netrūko šventųjų; priešingai, devynioliktasis šimtmetis jais žydėjo. Tačiau vadais šičia išėjo ne jie, o ateistai. "Kiek daug dalykų šiandien atrodytų visai kitaip", to paties Maritaino žodžiais, "jei prieš šešiasdešimt metų kuris nors šv. Tomo Akviniečio mokinys būtų parašęs knygą apie Kapitalą, tokią pat gaivalingą kaip Markso, bet paremtą tikraisiais principais!" (t. p., 49 p.). Čia socializmas rado tuštumą, ją užėmė ir pripildė svariomis klaidomis.
Būtų tuščia ieškoti kaltės atskiruose krikščionyse. Tai istorinis krikščionijos kolektyvo defektas. Netinka jo teisinti. Bet lygiai netinka nesuprasti. Vaikui bręstant, kinta jo santykiai su gimdytojais. Tėvams tenka persiorientuoti: jaunuolis netraktuojamas kūdikiui tikusiu būdu. Bepigu jiems: turi prieš akis šimtus pavyzdžių pamatyti, ir kad tas persiorientavimas turi Įvykti, ir kaip jį vykdyti, ir kas seka, jei neįvyksta. To nežiūrint, kiek daug pasitaiko šeimos auklėjime spragų, dažnai padaroma net stambių klaidų, neretai ir ilgai neužgyjančių žaizdų. Vakarų civilizacija — krikščionybės vaikas. Jos brendimas, kaip ir kiekvienos kitos — vienkartinis istorinis vyksmas, kuriam nėra precedentų ir pavyzdžių nei tuojau susivokti, kas vyksta, nei žinoti, jog turi vykti, nei persiorientuoti pakitusioms sąlygoms, nei pramatyti pasekmėms, kurios kyla iš nepersiorientavimo.
Nemeskime tad j krikščionybės nešėjus akmeniu, o iš klaidos pasimokykime. Mūsų uždavinys yra atvesti tą našlaitę — mūsų civilizaciją — atgal į gimtuosius namus, kur jinai — kilni savo prigimtimi, tik subiaurinta klystkelių, į kuriuos įvesta — vėl suspindėtų: nebe vaiko žavesiu, o pilnametės mergaitės grožiu. Juk esame kiekvienas jos dalis.
Kokiu būdu tas uždavinys sėkmingai atliktinas, svarstysime kitą kartą.