JONAS MIŠKINIS
OKYTOJAI, ilgesnį laiką padirbėję mokykloje, pastebi kai kurių vaikų proto ir valios nukrypimų arba išsiskyrimų iš daugumos kitų vaikų. Vadinas, jau ir be gilesnių psichiatrijos žinių mokytojas greitai pastebi vaikų psichinius trūkumus.
Tie vaikų nukrypimai, dažnai pasikartodami, mokytojams daug laiko sugaišina ir nemaža sveikatos atima. Jeigu jau visuomet būdavo tam tikras nuošimtis nenormalių vaikų, tai dabar, ypač po antrojo pasaulinio karo, jų skaičius žymiai padidėjo. Blogesnės karo metu gyvenimo sąlygos kūno ir dvasios brendimą pakirto. Senesnieji mokytojai ir prieglaudų bei įvairių auklėjimo įstaigų vedėjai gerai žino, koks didelis vaikų skirtumas prieš karą ir po karo normalumo atžvilgiu. Ne-davalgymas, išgąstis, užkrečiamos ligos, o taip pat ir paveldėjimas vos beaugantį vaiką prislegia visu savo sunkumu. Mokytojui ir tėvams reikia daug žinių ir takto, jeigu nori būti teisingi ir tinkamai nusivokti, teikdami vaikui pagalbą. Reikia gerai įsisąmoninti, kad yra įvairių įvairiausių trūkumų, dėl to kartais labai sunku nustatyti ribą, kur baigiasi normalumas ir kur prasideda nenormalumas.
Įvairios nervų ligos, įvairiopai pasireikšdamos vaiko amžiuje, labai dažnai yra pereinamo pobūdžio, todėl, nors kartais ir atrodo aiškus ligos simptomas, reikia daug atsargumo, nustatant ligą. Ilgoje savo pedagoginėje praktikoje turėjau progos pažinti įvairius vaikų nenormalumus ir iškrypimus. Kai kurie psichiniai vaikų trūkumai, labai dažnai pasikartodami, duoda progos juos suskirstyti į atskiras grupes.
Psichopatiški vaikų trūkumai yra įvairiai skirstomi. Pvz., Krepelinas skiria dvi rūšis: 1) paveldėti vaikų trūkumai ir 2) asmeninio pobūdžio trūkumai. Kiti visus trūkumus išveda iš nervų sistemos pairimo, o dar kiti trūkumus skirsto pagal išorines ir vidujines susirgimų priežastis. Bet retai pavyksta atrasti gryno tipo trūkumus. Dažniausiai šalia psichinių trūkumų reiškiasi ir fiziniai trūkumai. Dabar yra paplitusi teorija: skirstyti įvairias charakterio rūšis pagal kūno išvaizdą. Ir apie ligų priežastis kalbant, reikia pasakyti, kad dažnai drauge su paveldėjimu eina ir bloga priežiūra bei kitos netinkamos sąlygos. Proto ir valios iškrypimų yra labai daug. Čia trumpai susipažinsime tik su dažniausiai pasitaikančiomis ydomis.
Nervingi vaikai
Dažnai atsitinka, kad normalių ir sveikų tėvų vaikai, neturėdami tinkamos priežiūros, sunyksta ir išauga netinkami darbui. Auklėtojams yra labai svarbu išsiaiškinti, kiek reikšmės turi sistemingas vaiko valios treniravimas arba pratinimas nuo pat mažens ištvermingai dirbti. Tačiau daug sunkesnis darbas su apsigimusiais psichopatais. Neurastenikų, psichopatų ir alkoholikų tėvų vaikai ateina į pasaulį jau su išsemta energija ir labai menka nervų sistema. Sunku iš jų reikalauti ištvermingo darbo, jie nepajėgia šalia kitų valandą ramiai išsėdėti, o apie atidumą nėra ko nė kalbėti.
Nervingumas, sako žymieji psichologai, pasireiškia jausmų srityje, o ypač valios veiksmuose: silpnas atsparumas įvairiems įspūdžiams ir stoka valios įtempimo ištvermingam mokymuisi, taip pat ir vaiko asmenybėje pasireiškia stoka lygsvaros. J. Demoor sako, kad tokių nervingų vaikų specifinė žymė yra jų nepalankumas disciplinai, savavalingumas ir neatidumas; jiems viskas greitai nusibosta; jie yra labai judrūs ir linksmi žaidime, dažnai mėgsta visur vadovauti, bet tas jų linksmumas paprastai baigiasi peštynėmis. Tokio perdėto judrumo priežastis yra silpna nervų sistema. Tokiems nervingiems vaikams, be kitų auklėjimo priemonių, turi būti pritaikytas ir maistas: reikia vengti aštrių valgių.
Hipertymiški psichopatai
Prie šios grupės priklauso ypatingai nedisciplinuoti ir nesuvaldomi vaikai. Ypatingai jie pasižymi perdėtu linksmumu, judrumu ir plepumu. Mokykloje jie labai išsiskiria iš kitų savo linksma nuotaika: nuolat zirzena, šypsosi, juokiasi. Jie vietoje nenusėdi nė vienos minutės, nuolat kalbasi, blaškosi, kitus juokina. Baudžiami greitai apsipranta ir net juokus krečia. Jie mėgsta gyvas ir linksmas pasakas, kino teatrus ir gatvės gyvenimą. Jie yra gailestingi, viskuo su kitais dalinasi, mėgsta draugystes.
Draudimas ir bausmės nedaug padeda, o kartais net labiau kenkia, nes sujaudina ir dar labiau susilpnina ir taip jau sunykusią nervų sistemą. Nedaug gelbsti ir protingi įtikinėjimai. Ligos eigą gali kiek sulaikyti tik atitinkama priežiūra, geros gyvenimo sąlygos ir sveikas maistas. Visokių rūšių jaudinimai ir įspūdžiai dar labiau išjudina triukšmingą vaiko būdą. Bet yra charakteringa, kad tokie nenuoramos vis daugiau ir daugiau jaudinančių įspūdžių ieško ir reikalauja. Laikinai jie tuo nusiramina, bet vis labiau nusilpnina nervus.
Dažnai matome miestuose motinas dėl šventos ramybės tokius vaikus už rankos vedžiojantis, bet jiems negalima visur ir visada pataikauti. Svarbu, kad jie priprastų prie tėvų įsakymų ir prie rimto su jais elgesio, nes jeigu verksmu ir scenomis jiems gerai vyksta motiną ar auklę nugalėti ir paskui viską diktuoti bei pasiekti, ko nori, tai toks auklėjimas, žinoma, leis dar labiau bujoti savivaliavimui.. Juos mokyti galima vaizdingu metodu, gyvai, bet trumpai ir nevarginančiai ką nors papasakojant.
Psichastenikai
Jie yra tylūs ir savyje užsidarę. Naujose sąlygose arba naujų žmonių draugystėje jie yra tarsi nebyliai, nežino, ką daryti, sunku iš jų žodį išgauti. Jie yra lėti, bailūs, nedrąsūs. Lėtai galvodami, mažai ir iniciatyvos parodo, tačiau užduotą darbą gali iš lėto labai gerai atlikti. Savimi nepasitenkindami, nuolatos visko bijo, o ypač bijo bausmės, nuolat vis galvoja, kaip jos išvengti.
Paaugę jie būna rūpestingi ir ypatingai švarūs. Ilgai pasilikdami vienumoje, jie daug mąsto apie save, bet daugiausia vis iš blogosios pusės. Mėgsta liūdnas pasakas ir istorijas. Su amžiumi nesuderintas rimtumas juos iš kitų vaikų išskiria. Jie, kaip seniai, apie mirtį ir apie vargus galvoja. Kartais šie "seniai galvočiai" gali pasižymėti labai savarankišku abstrakčiu galvojimu, ypač jeigu jų nervų sistema dar nėra visiškai nusilpusi ir jeigu jie yra tinkamai auklėjami. Dažniausiai šio tipo jaunuoliai mikčioja, neaiškiai kalba, sunku iš jų žodį ištraukti.
Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vidaus papuošimai
Kadangi jie bijo viešai pasirodyti ir blogai apie save mano, tai juos auklėjant yra labai svarbu pakelti jų nuotaiką, juos stumti pirmyn, tik, žinoma, neduodant nei jiems patiems nei kitiems tai suprasti, nes jie yra labai jautrūs ir lengvai įsižeidžia. Svarbu sužadinti jų iniciatyvą ir duoti suprasti, kad jie yra nė kiek neblogesni už kitus. Reikia saugoti, kad kiti jų nepersekiotų ir neskriaustų. Jie dažnai tyli ir daug nuo draugų kenčia, todėl draugysčių, kiek galėdami, vengia.
Isterikai
Isteriški vaikai pasižymi perdėtu jautrumu ir nerimu, nepasitenkinimu, dideliu nepastovumu, dramatiškomis scenomis ir verksmu. Ir paaugę dėl menkniekių daužosi, draskosi, klykia, verkia ir alpsta. Žaidimuose ir draugystėje su kitais rodo didelį agresyvumą ir kitus puola mušti kartais be jokios priežasties. Mėgsta kankinti gyvulius. Tėvai neturėtų pataikauti tokiems vaikams, leisdami žaisti su gyvuliais ir juos kankinti. Šie vaikai daužo, kas pakliūva, drasko ir kandžioja ne tik savo motiną, bet ir savo pirštus, tyčia krinta ant grindų, kad susižeistų ir kad tokiu būdu iššauktų tėvų ar auklėtojų dėmesį ir užuojautą. Labai nemėgsta draudimo, sudrausti dažnai priešingai elgiasi. Nuolat beldžiasi, kala, daužosi. Net miegodami yra neramūs, jaudinančius sapnus sapnuoja, verkia ir blaškosi. Jiems kyla vienas po kito įvairūs sumanymai, bet tie sumanymai yra labai nepastovūs ir tuoj keičiasi.
Vėlesniame amžiuje jie tampa kiek ramesni, bet vis tiek būna išblyškę, nepajėgia linksmai su kitais žaisti; nors kartais ir žaidžia, bet tie žaidimai jiems greitai nusibosta, jie nori vis ko nors naujo ir greitai pasišalina nuo kitų, jeigu jų pageidavimų kiti neklauso.
Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vidaus papuošimai
Mokykloje jie pasižymi ambicija ir pretenzijomis, norėdami mokytojo dėmesį į save atkreipti. Perdaug gerai apie save manydami, jie neturi draugų, greitai su jais susipyksta ir nuolat skundžiasi, net ir patys būdami kalti. Mokytojui jų pusės nepalaikius, mėgina ašaromis laimėti.
Kad auklėtojas savo elgesiu jiems ne pakenktų, bet padėtų, jis neturi daug dėmesio kreipti į jų scenas ir pretenzijas. O kai jie būna ramūs ir geri, tada reikėtų nejučiomis jiems daugiau palankumo parodyti. Labai yra svarbu išnaudoti jų norą iškilti ir pasižymėti. Geruose jų sumanymuose ir pasiryžimuose reikia padėti, taip pat yra naudinga patarti, kad vieną kitą darbelį jie pavyzdingai atliktų, o paskui juos už tai net kitų akivaizdoje pagirti.
Atsilikėliai
Pagrindinė atsilikimo žymė yra ta, kad vaikas nepajėgia derinti jausmų su vaizduote. Vaizduotės primityvumas ir neišsivystymas sudaro charakteringą šio vaikų tipo žymę. Pvz., mes žinome, koki yra sugebėjimai 8 metų amžiaus vaiko. Bet jeigu 12 m. amžiaus vaiko sumanumas yra toks, kaip paprastai būna 8 m. amžiaus, tai tokį vaiką vadiname atsilikusiu. Žinoma, vaikas gali būti vienoje srityje daugiau atsilikęs, kitoje mažiau. Tad reikia visus jo gabumus ir visas ypatybes ištirti ir nustatyti, koks yra jo atsilikimas. Geroje priežiūroje atsilikėliai, nors ir lėtai, daro pažangą ir pasiduoda auklėjimui. Reikia pastebėti, kad daugiau pasitaiko atsilikusių mergaičių negu berniukų. Charakteringa atsilikusiųjų žymė: naivumas, stoka savarankiškumo, maža iniciatyvos ir troškimas pagalbos bei užtarimo.
Atsilikusiųjų vaikų jausmai nustelbia protą — jie yra paprastai jautrūs, bet labai paviršutiniški. Nuo pat mažens toki vaikai pasižymi ypatingu reikalavimu, kad į juos būtų kreipiama daug dėmesio ir kad jie būtų mylimi. Labai nepastovi jų nuotaika: nuo juoko ir linksmumo labai lengvai pereina prie ašarų. Mergaitės labai rūpinasi savo išvaizda ir papuošalais. Šie vaikai, ypač mokyklinio amžiaus, pasireiškia smulkiu, apvaliu veideliu ir lengvai aptukusiu, apvaliu kūnu. Ypatingas jų noras — gerai atrodyti ir visiems patikti. Be to, jie nuo kitų vaikų skiriasi ir savo lėtumu bei ramumu. Jų judesiai dažniausiai būna vienodi, apriboti. Kai kuriuos darbus atlieka iš lėto ir rūpestingai, jų rašysena paprastai būna graži. Mergaitės gali gražiai siuvinėti, bet tik siaurai apibrėžtą ir nurodytą darbelį. Į klausimus atsakinėja iš lėto, dusliu balsiuku. Nemėgsta žaisti.
Išvados
Tie jautrūs ir meilūs lepūnėliai šeimos gyvenime yra tarsi žaisliukai. Tėvų nuolatinėje ir specialioje globoje jų palinkimai dar labiau sustiprėja. Tėvus linksmina kai kurios vaiko sukurtos scenos, o kartais ir sumanumas kitiems patikti. Kuo vaiko nenormalumas didesnis, tuo silpnesnis pasipriešinimas jausmams ir menkesnis valios pasireiškimas. Tad čia ir yra svarbiausias auklėjimo tikslas išvystyti proto savarankiškumą ir valios jėgą. Kad auklėjimo darbas būtų vaisingas, yra būtina suprasti vaiko proto nusilpimo priežastis ir ištirti jo ligos kilmę.
Vaiko psichinio nusilpimo priežastys yra emocijos, impulsai ir visoki psichiniai iškrypimai, kurie kartais pamažu vystosi, einant iš kartos į kartą. Išsivingiavusi mintijimo inercija kartais kai kuriose kartose sušvinta ir didžius žmones gimdo, o kartais ji lyg vėžys žmogų graužia. Kartais įsivyravęs nenormalumas įgauna normalumo išvaizdą. Šiandien morališkas išsigimimas ir aukštesniųjų jausmų praradimas bei ypatingas sielos sunykimas didesnės visuomenės dalies yra visai nejaučiamas. Tai yra laikoma visai normaliu reiškiniu. Išsigimusio "gudruolio" akyse visi kiti atrodo svajotojai ir nenormalūs. Taip galvoja daugelis tėvų, o jų pėdomis paseka ir vaikai. Pokarinė psichinių pakrikimų banga daug tokių keistuolių pagimdė.
Psichiniai silpni vaikai yra reikalingi ypatingos priežiūros ir pagalbos. Tinkamas tėvų sudraudimas ir patarimas nuo pat mažens koordinuoja vaiko užgaidas ir tinkama kryptimi palenkia jo valią. Tasai valios brandinimas ir normų nustatymas turi būti atliekamas nuo 4—8 m. amžiaus, kada vaikas lengviausiai priima įspūdžius ir tie įspūdžiai stipriai įauga į jo sielą. Jeigu suaugusieji mano, kad 4—8 m. amžiaus vaikas nieko nesupranta ir todėl visai nesistengia sudaryti jam tinkamos aplinkos, leisdami jam žaisti su bet kokiais vaikais ir matyti visokius gatvės pakrikimus, jie daro didžiausią klaidą ir kartais nepataisomai pakenkia vaiko psichiniam ir moraliniam brendimui.