P. DAUGINTIS, S. J.
AU esame šio laikraščio skiltyse rašę apie nelygstamą dirbančio žmogaus vertę, apie socialinį teisingumą ir meilę, apie visų žmonių solidarumą ir apie visų klasių bendradarbiavimą. Tai yra pagrindiniai katalikų socialinio mokslo principai. Jais remiantis, turi būti sukurta naujoji ūkiškai socialinė santvarka. Rašėme, kad naujosios visuomenės santvarkos esmę sudaro demokratiškai organizuotų ūkinių ir profesinių bendruomenių (korporacijų) laisvas ir atsakomingas viso šalies ūkinio ir socialinio gyvenimo tvarkymas.
Nors ši naujoji santvarka taip degamai reikalinga, tačiau jos vykdymas vyksta labai iš lėto. Gal labiausiai jos vykdymą apsunkina galingi naujosios santvarkos priešai, kurie ją puola kryžmine ugnimi. Iš dešinės — konservatoriai. Jie galingi savo neaprėpiamais turtais ir šalies gyvenimą apsprendžiančia ūkiškai socialine padėtimi. Iš kairės — revoliucionieriai. Jie remiasi naujos geresnės santvarkos didžiomis viltimis ir plačiųjų masių senajai santvarkai neapykantos ginklu.
Dešinieji priešai
Konservatoriai yra labai prisirišę prie dabartinės ekonominės santvarkos. Jie priešinasi viskam, kas galėtų atimti iš jų turimąją socialinę padėtį ir privilegijas ar sumažinti jų turimus turtus bei įtaką valdžiai, užtat jie nori išlaikyti (konservuoti) senąją padėtį ir santvarką. Dėl to jie smerkia sociališkai susipratusių katalikų kuriamą naująją santvarką, paremtą visų dirbančiųjų lygybe ir atsakomingumu. Jie ją lygina su fašistų, sindikalistų ar net socialistų bei komunistų peršamąja santvarka.
Konservatorių yra visų pasaulėžiūrų, visų ūkinių ir politinių krypčių žmonėse. Ypatingai daug jų yra liberalizmo šalininkų tarpe. Liberalai, duodami individui neribotą laisvę, neigia bet kokią teisę darbininkams jungtis į draugijas ir sindikatus. Kitaip, laisvė, privati iniciatyva ir ūkinė konkurencija, ta jos išraiška ekonominiame gyvenime, galėtų būti sutrukdyta. Bendrasis gėris, ūkinė gerovė ir socialinė santvarka savaime atsiras, kiekvienam dedant pastangų kuo daugiau pagaminti, kad daugiau gautų pelno. Nematomoji Apvaizdos ranka taip sukurianti tvarką ir harmoniją žmonijoje, kaip augalų ir gyvulių pasaulyje. Profesinė bendruomenės santvarka tą harmoniją tik sugriautų ir sunaikintų ūkinę konkurenciją, duodančią galimybės gabiesiems susikrauti taip reikalingą sunkiajai pramonei stambų kapitalą.
Be abejo, kapitalistai ne be pagrindo bijosi naujosios socialinės santvarkos. Buržuaziškai kapitalistinėje santvarkoje visas sociališkai ūkiškas krašto gyvenimas tarnauja didžiausia dalimi jų labui ir nepripildomoms kišenėms. Korporatyvinėje santvarkoje jis turėtų tarnauti bendrajai gerovei ir tenkinti visų bendruomenės narių medžiaginius reikalus. Organizuotos profesinės bendruomenės neleistų nepasotinamai kapitalistų pelno aistrai išnaudoti darbininkų ir kitų visuomenės sluoksnių. Jos pakinkytų jį traukti bendrojo gėrio vežimą, gaminant daug gerų ir pigių gaminių.
Prie naujosios santvarkos priešų reikia priskaityti ir paternalistus. Jie nori tėviškai (pater—tėvas) globoti savo tarnautojus ir darbininkus, kad jie jaustųsi viskuo aprūpinti ir patenkinti. Visi įmonės žmonės turėtų sudaryti tartum vieną didelę šeimą, kurios tėvas būtų darbdavys. Paternalistų yra tiek prie feodalinės santvarkos prisirišusių stambių ūkių (latifundijų) savininkų tarpe, tiek tarp moderniausių didmiesčio fabrikų valdytojų. Negalima neigti kai kurių iš jų geros valios padėti darbininkams. Tačiau jau seniai praėjo tie laikai, kai darbininkas nebuvo visuomeniškai subrendęs. Dabar jau jis jaučiasi pilnametis. Jis pats nori ir gali dalyvauti ūkinio ir socialinio gyvenimo reikalų tvarkyme, o ne gyventi vis iš ponų malonės. Be to, milžiniškas įmonių darbininkų skaičius neleidžia darbdaviui asmeniškai pažinti savo darbininkų, o ką bekalbėti apie tuos fabrikus, kuriuos laiko akcinės bendrovės su šimtais akcininkų! Nei "žmoniškų santykių" (humans relations) sąjūdis, nei tarnautojai socialiniams reikalams, nei gausios socialinės įstaigos nebeišgelbės senojo kapitalistinio režimo.
Deja, ir tarp katalikų yra daug tokių konservatorių, naujosios krikščioniškosios santvarkos priešų. Jie eina bažnyčion, atlieka įvairias religines praktikas, savo vaikus leidžia į katalikiškas mokyklas, duoda aukų bažnyčiai ir labdarai, bet jiems tai visai netrukdo be jokių skrupulų išnaudoti darbininkus. Jų religija labai patogi — sekmadienį viskas atlikta, didesne ar mažesne išmalda visas Kristaus įstatymas įvykdytas, lyg krikščionybė tebūtų pamaldų lankymas ir išmaldų davimas! Juos galima sulyginti su fariziejais, kuriems Kristus pasakė šiuos kietus žodžius: "Vargas jums, Rašto žinovai ir fariziejai, veidmainiai, nes jūs ryjate našlių namus, kalbėdami ilgas maldas; kurie duodate dešimtinę iš mėtos, krapų ir kmynų, o apleidžiate svarbesnius įstatymo dalykus — teisingumą, pasigailėjimą ir ištikimybę. Tai reikėjo daryti, bet ir anų neapleisti!"
Panašiai ir tie tikintieji konservatoriai uoliai eina bažnyčion, kalba ilgas maldas, bet nevykdo teisingumo. Bet Kristus pabrėžia, kad pirmiausia reikia vykdyti teisingumą. Teisingumo vykdymas yra svarbesnis negu labdaros meilė. Mat, teisingumas reikalauja kiekvienam duoti tai, kas yra jo, t. y. kas jam priklauso. Meilė reikalauja linkėti ir daryti gera savo artimui. Argi tad nėra pirmoji meilės pareiga vykdyti teisingumą — atiduoti artimui tai, kas jam priklauso? Jeigu darbdaviai neduoda darbininkams tinkamų algų, jeigu juos išnaudoja, tai yra tikra vagystė. Juk vagis yra tas, kas slapta ar prievarta atima iš kito turtą. Vagis yra tas, kurs kraunasi pinigus, nusukdamas kitam bent dalį jam priklausančios algos, nors prieš įstatymus ir sutartis jis būtų teisus. Juk darbininkas su savo šeima gali maitintis tik iš atitinkamos algos. Teisinga alga yra būtinas ir neliestinas dalykas. Apaštalas Jokūbas taip pat labai aiškiai kalba: "Dabar, turtingieji, verkite, dejuodami dėl nelaimių, kurios jums ateis... Jūsų auksas ir sidabras surūdijo, ir jų rūdys bus liudijimas prieš jus... Štai nuvaliusiųjų jūsų laukus darbininkų užmokestis, kurs jūsų sulaikytas, šaukia; ir jų šauksmas pasiekė kareivijų Viešpaties ausis" (Plg. Jok. 5, 1-5).
Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vidaus papuošimai
Iš tikro, ponų labdaringa meilė, vykdoma be teisingumo, vis tiek labiau nesujungė ir nesujungs darbdavių su darbininkais. Darbininkai savaime jaučia, kad tokia meilė ir religinė praktika yra tik graži neteisybės priedanga kitų žmonių akivaizdoje. Ji sukelia tik neapykantą darbdaviams ir aršią klasių kovą, kurios pridaro tiek žalos visuomenei. Tą didįjį mūsų dienų įsakymą — teisingų algų mokėjimą, socialinio teisingumo ir meilės vykdymą, pilnai gali įvykdyti tik naujoji santvarka. Tie, kurie jai priešinasi, ir patys to įsakymo nevykdo, ir neleidžia kitiems jį pilnai vykdyti.
Dėl tokio katalikų darbdavių elgesio daug darbininkų atkrinta nuo Katalikų Bažnyčios, manydami, kad ji palaiko išnaudotojų kapitalistų pusę. Dėl to dauguma darbininkų taip pat metasi į raudonojo komunizmo glėbį, degdama neapykanta prieš darbdavius. Raudonoji dėmė pasaulio žemėlapyje didėja, užliedama vis naujus kraštus. Komunizmo pavojus Vakarams nėra taip tolimas, bet vis labiau ir labiau grasinąs. Tas pavojus yra dvigubai baisesnis dėl to, kad komunizmas nėra vien tik koks nors darbininkų sindikatas, bet yra idėja, programa, galingas sąjūdis už geresnį gyvenimą. Tai yra nauja socialinė santvarka, kuri stengiasi stoti į besvyruojančios kapitalistiškai buržuazinės santvarkos vietą. Į ją sudėtos darbininkų ir vargstančiųjų sluoksnių visos viltys.
Argi to galėtų nematyti naujosios krikščioniškai socialinės santvarkos priešai? Ar konservatoriai neturėtų sutikti su jos vykdymu, bent protingumo vedami? Tai padarytų jiems tikriausiai mažiau nuostolių. Konservatyvinės jėgos nepajėgia sulaikyti tos dėmės plėtimosi, to raudonosios jūros potvynio, nors ir nesigaili jokių priemonių. Mat, jie klysta tų priemonių vartojime ir taktikoje. Jie mano, kad užteks antikomunistinės propagandos, pinigo, uždraudimų, kalėjimų ir kitokių panašių sankcijų. Šios priemonės tik padeda šiek tiek laikinai apsiginti, bet jų nepakanka nugalėti priešui. Jos gali pristabdyti jo žygiavimą, atskirais atvejais net atgal atstumti, bet jis vis tiek pasiliks gyvas ir, susidarius palankesnėms sąlygoms, vėl pradės žygiuoti ir siekti pergalės. Sunku suprasti, kaip to galėtų nematyti naujosios santvarkos priešai, kaip jie galėtų nejausti, kad neužtenka tik gintis, kad reikia aktyvios veiklos, užkariaujančios priešo kovos lauką. Reikia iš komunizmo atkariauti tai, kas jame yra gera ir teisinga. Prieš komunistų varomą Markso vardu akciją darbininkų gerovei mes, katalikai, turime pastatyti mūsų socialinę akciją, paremtą Kristaus mokslu. Kadangi komunizmas kilo ir plečiasi dėl socialinio klausimo neišsprendimo, tai jis bus galutinai nugalėtas, tik išsprendžiant darbininkų klausimą pagal katalikų socialinį mokslą. Tik pašalinus priežastį — darbininkų klausimą, kilusį dėl buržuazinio kapitalizmo nuolatinių klaidų, išnyks ir jo pasekmė — komunizmas.
Socialinis klausimas yra pribrendęs ir degąs mūsų laikais. Jis yra pribrendęs tiek liaudies masių sąmonėje, tiek nesustabdomai stiprėjančiame darbo klasės fronte. Jis neprileidžia atidėliojimų. Dabartinė ūkiškai socialinė liberalinės dvasios gyvenimo santvarka yra kaip laivas, pro kurio prakiurusius šonus vis stipriau veržiasi vanduo. Jo dienos ir valandos jau suskaitytos. Čia yra tik dvi galimybės: arba naują socialinę santvarką sukurs katalikai, įgyvendindami krikščioniškus principus, arba ją sukurs pagal Markso principus komunizmas.
Tad ne dejavimai ir skundai, bet socialinė veikla yra žmonijos išsigelbėjimas. Jeigu visi žmonės persisunktų naujosios santvarkos mintimis ir gyventų pagal teisingumo ir visų klasių bendradarbiavimo dvasią, tai būtų geriausias ginklas prieš komunizmą.
REDAKCIJOS PRIERAŠAS. Teoriškai kalbant ir turint prieš akis socialinio mokslo tezes, visos čia išreikštos mintys yra visai teisingos, bet mes norėtumėm dar pridėti, kad komunizmas pasaulyje siaučia ir plečiasi ne tik dėl socialinio klausimo, bet ir dėl religinio. Komunistų vadai dega neapykanta prieš turtuolius ir stengiasi jie patys tokiais tapti. Jie dega neapykanta ir prieš religiją, kuri savo aiškiais įsakymais nori sutrukdyti jų nežmonišką elgesį. Tad esame įsitikinę, kad tie, kurie kovoja prieš religiją arba bent stengiasi mažinti jos įtaką gyvenime, yra geriausi komunizmo talkininkai, nors jie ir skelbtųsi esą komunizmo priešai.