DR. JUOZAS PRUNSKIS
ARP Čikagos laikraštininkų yra gana žinomas Maurice Fischer, rašąs taip pat žurnalams ir radijo programoms. Beveik visą gyvenimą jis surištas su laikraščiais, o nuo 1945 m. yra pakviestas dienraščio "Chicago Daily News" redakcijon. Gimęs Čikagoje 1903 m. kovo mėn. 22 d. Būdamas dar tik 14 metų amžiaus, pradėjo dirbti dienrašty, iš pradžių tik atostogų metu, o paskui ir mokslo metu naktimis, nes dienomis lankė Lane Technikos mokyklą. Baigęs šią mokyklą, studijavo Illinois universitete, gaudamas bakalaureatą.
Jo gabumai buvo greitai pastebėti, ir jis buvo pakviestas skaityti žurnalistikos paskaitų Northwestern universitete, o taip pat dėstė kūrybinį rašymą ir žurnalistiką keliose privačiose Čikagos mokyklose. Antrojo pasaulinio karo metu buvo pakviestas patarėju JAV armijos informacijų tarnyboje. Po karo buvo išrinktas Čikagos Spaudos Veteranų Sąjungos direktorium.
Tai labai suglaustos jo biografinės žinios. Tačiau mums yra daug įdomesnis to žmogaus vidaus pasaulis. Apie tai jis pats kalba straipsnyje "Įeinant į savo pilną paveldėjimą", išspausdintame knygoje "Where Dwellest Thou". Čia jis pasisako, kad jo motina buvusi rusė, o tėvas — Rumunijos žydas. Iš savo tėvų jis paveldėjo pagarbą Dievui ir žmonių vertinimą. Kartais jį tėvai nusivesdavo į sinagogą, bet, kol jis išėjo mokslus, žydų religinių papročių laikymasis jų namuose labai išblėso ir jo broliai visai atitrūko nuo religinių praktikų, išskiriant vedybų ir laidotuvių atvejus.
Jam bebręstant, sąmonėje užkliuvo etinės kultūros sąvoka. Beieškodamas kokio nors inkaro, jis prilipo prie tos idėjos, laikydamas save etinės kultūros šalininku. Tai reiškė — daryti tai, ką jauti esant gera. Su tokiu nusistatymu širdyje jis įstojo į Illinois universitetą.
Kartą su savo draugu jis atsilankė į keliaujančio protestantų kalbėtojo paskaitą. Buvo paskaitoje kalbama apie krikščionišką gyvenimą. Jauną studentą Fischer tai sudrumstė. Po paskaitos jis kreipėsi į kalbėtoją, prašydamas paaiškinti, ar negalima gyventi krikščioniško gyvenimo, visai nesant krikščioniu. Kalbėtojas atsakė kažkaip miglotai, ir Fischer pagalvojo, kad jis pats yra gyvas pavyzdys, kad taip gali būti.
Universitete jis įsijungė į studentų korporaciją ir drauge su kitais kolegomis sekmadieniais lankydavosi vienoje vadinamoje reformuotoje bažnyčioje, tačiau širdimi jis nebuvo įsijungęs į tą religinį gyvenimą ir jautėsi nelaimingas. Didelį džiaugsmą jam teikė darbavimasis prie studentų laikraščio "The Daily Illini". Iš eilės čia jam paskirtų uždavinių, neužmirštamą įspūdį jam palikęs pasikalbėjimas su jaunu ir genialiu kunigu Jonu O'Brien, Columbus įstaigos kapelionu. Ta įstaiga vėliau virto Newman klubu. Tas pasikalbėjimas jį šiek tiek supažindino su Katalikų Bažnyčia.
Baigęs mokslus, jis apsigyveno Čikagoje ir ėmėsi laikraštininko darbo. Vienas jam pavestas uždavinys buvo aprašyti Kolumbo vyčių krepšinio varžybas. Taip jis ištisomis dienomis pasilikdavo tarp tūkstančių katalikų vyrų, moterų ir vaikų. Jam buvo pavesta aprašyti ir katalikų Eucharistinį Kongresą. Čia jam teko sėdėti šalia katalikų kunigo, ir nuoširdus pasikalbėjimas daug padėjo sutirpdyti anksčiau jaustą pasibaisėjimą katalikų dvasiškija.
Dienraštyje "Daily News" dirbo ir Clem Lane, kurį Fischer gana greit pažino ir galėjo stebėti jo uolumą katalikiškoje veikimo srityje, už ką jis buvo 1947 m. apdovanotas Šv. Bonaventūros Kolegijos medaliu, kaip vienas didžiausių pasauliečių veikėjų.
“Gerieji latrai”
Prie to paties dienraščio dirbo ir Dempster MacMurphy, apdraudos klausimų specialistas, atsivertęs iš episkopalų į katalikybę. Jis buvo labai draugiškas. Čikagoje jis labai gražiai išpopuliarino šv. Dizmą, šventuoju tapusį latrą. Kalėdų metu jis tarp kolegų laikraštininkų organizuodavo šv. Dizmo ratelį. Tai būdavo tie "nuklydėliai, kurie nori būti geri". Tos draugijos nariai nemaža pinigo nutraukdavo nuo smuklės ir paaukodavo pirkimui dviratukų, pačiūžų ir kitokių žaislų šv. Vincento našlaityno vaikams.
Apie tą savo draugą Fischer taip rašo: "Iš Dempsterio aš patyriau, kad katalikų tikėjimas yra džiaugsmingas tikėjimas. Iš jo aš susekiau, kad šis tikėjimas yra stipri parama bet kokioje nelaimėje. Dempsteriui nebuvo baisi nė mirtis, kuri jį turėjo parblokšti dėl silpnos širdies." Giliai jam įstrigo į mintį kunigo žodžiai, pasakyti Dempsterio laidotuvių metu, kad jis buvęs tikėjimo žmogus, ir tikėjimas jam suteikė ramybę net laukiamos mirties akivaizdoje. "Tikėjimas atneša gyvenimo viziją. Tikėjimas išlaisvina žmogų iš nešvaraus, žemo žvilgsnio į daiktus. Tikėjimas atveria siaurą materializmo celę audringoje jūroje."
Jam taip pat padarė gilų įspūdį pažintis su laikraštininku A. J. Czarnecki, kuris buvo kupinas uolumo ir labda-ringumo ir buvo Šv. Grigaliaus riterių narys. Jisai svyruojančiam Fischeriui kalbėdavo: "Gal jūs esate teisus, o aš klystu. Bet kaip bus, jeigu aš teisus? Amžinybė yra ilgas laikas, ir, vieną progą praradęs, kitos jau nebeturėsi."
Daili brunetė
Fischeriui lemiamoji valanda atėjo. 1941 m. gruodžio mėn. 2 d. jisai lėktuvu skrido į South Bend, Ind., aprašyti aerodromo atidarymo iškilmių. Lėktuve buvo daili brunetė Elvira Lampe. Grįžtant tuo pačiu lėktuvu, vienas to lėktuvo tarnautojas pasiūlė lažybas iš vienerių pietų, kad Elvira ateinančiais metais ištekės. Fischeris buvo pakviestas liudininku, ir jis dar nuo savęs pridėjo, kad jeigu ji ištekės, jisai pirksiąs už ją tuos pietus. Ir Elvira Lampe bei Fischeris tas lažybas pralošė: juodu ateinančiais metais susituokė. Mergaitė buvo katalikė iš West Point, Iowa, kur apie 99% gyventojų buvo katalikai. Jos tėvai, patyrę apie vedybų planus, buvo priešingi, bijodami, kad jų dukra neprarastų tikėjimo. Tačiau Fischer pažadėjo daryti viską, kad tik taip neįvyktų. Bet jis pats dar nesijautė pasiruošęs tapti kataliku.
Juodu susituokė 1942 m. rugsėjo mėn. 1 d. Čikagoje, šv. Vardo katedros klebonijoje. Fischer taip savo atsiminimuose rašo: "Aš palaipsniui pažinau Bažnyčios universalinį charakterį ir jos vienybę. Kur tik mes atsilankydavome, kiekviename miestelyje ar bažnytkaimyje buvo katalikų bažnyčia. Visuomet būdavo atviros durys, ir įeidamas niekad nesijautei svetimas, bet galėjai atsikvėpti ir pasimelsti. Aš dėkodavau Dievui, kad Jis man davė angelą žmonos asmenyje... O savo atsilankymuose pas Elviros tėvus aš labai buvau sujaudintas uoliu tikėjimu toje ūkininkų bendruomenėje, kur centras buvo jų miestelio Dangun Ėmimo bažnyčia."
Nauji patyrimai
Būdamas žmonos tėviškėje, Fischer susipažino su kun. J. Wagner. Taip pat čia jam padarė didelį įspūdį uošvės likimas, apie kurį jis taip rašo: "Kai Elviros motiną ištiko vėžys, buvo nuliūdimas, bet ne nustojimas vilties. Trisdešimt penkerius metus ji laukuose dirbo drauge su vyru, laukdami dienos, kai jie galės pailsėti, atsitraukę nuo darbų senatvėje. Ta diena atėjo, bet drauge su ja atėjo ir vėžio liga. Ir vis dėlto nebuvo jokio murmėjimo, nebuvo jo net ir vėlesniais mėnesiais, kai palaipsniui tirpo jos gyvybė. Tai nebuvo šaltas stoicizmas ar tuščia rezignacija, bet karšta malda ir busimojo gyvenimo vizija, kuri užvaldė tuos namus... Ir 1946 m., šaltą sausio mėn. rytą, aš drauge su kitais klūpėjau kaimo kapinėse, kalbėdamas rožančių ir nejausdamas šalto vėjo... Aš daug išmokau iš Elviros šeimos, iš miestelio žmonių, bet daugiausia — iš pačios Elviros. Iš jos pamaldumo, iš jos artimo meilės, iš jos simpatingo kitų supratimo, iš jos nesavanaudiškumo. Mano motina ją mylėjo kaip savo dukterį."
Jo motina mirė 1946 m. spalių mėnesį. Prieš tai Mišių metu buvo paskelbta apie tikėjimo klausimų aiškinimą katedroje. "Aš jau kuris laikas jaučiau", rašo Fischer, "kad noriu daugiau pažinti katalikų tikėjimą. Tai paskatino mane pasiūlyti Elvirai, kad mes lankytume tas aiškinimo pamokas. Ir mes lankėmės. Ne viskas buvo lengva suprasti ir priimti. Mane tiesiog gąsdino katalikybės plotis ir gelmė. Tačiau palaipsniui pasijutau gerai pasiruošęs. Svarbiausia, kad atėjau į Katalikų Bažnyčią su daugeliu senų tradicijų, kurias Katalikų Bažnyčia tvirtai priėmė. Aš pasijutau ne griaunąs, o statąs.
Galutinis žingsnis
Artėjo galutinis žingsnis, apie kurį Fischer taip pasakojasi: "Baigiantis pamokoms, aš pasakiau kunigui Marren apie savo pasiruošimą būti priimtu į Katalikų Bažnyčią. Pradėdamas tas pamokas, aš dar nebuvau tikras dėl savo intencijų, ir šis pasisakymas buvo mano pirmas vidaus atskleidimas. Apie tą sprendimą anksčiau niekas kitas nežinojo, net nei žmona. 1946 m. gruodžio 19 d. aš buvau pakrikštytas Šv. Vardo katedroje, Čikagoje. Apeigas atliko Jo Eminencija kard. Samuelis Stritch, o krikšto tėvas buvo Clem Lane."
Koks buvo jo įspūdis, tapus kataliku, jis atskleidžia šiais žodžiais: "Pradėdamas tą naują gyvenimą, aš nesijaučiau, o ir po to neturėjau progos jaustis, kad būtų išaugusi kokia nors siena tarp manęs ir mano šeimos ar mano draugų, kurie nėra katalikai. Nesijaučiu, kad būčiau atsiskyręs nuo kokių nors svarbių dalykų, kurie tapo mano paveldėjimu, man gimstant. Tikriau sakant, aš dabar galiu į juos žiūrėti giliau, teisingiau vertindamas, kai katalikų tikėjimo pilnuma kaskart labiau manyje atsiskleidžia."