PRANYS ALŠĖNAS
YVENANTIEMS Šiaurės Amerikos žemyne, be abejo, tuoj krinta į akį, kad čia jaunuoliai perdaug anksti kuria šeimas. Tiesa, ir Lietuvoje buvo atsiradęs posakis: "Nesigailėsi anksti atsikėlęs ir jaunas vedęs". Vis tiek, jeigu tai būtų ir mūsų liaudies išmintis, Lietuvoje "jauno vedimą" kitaip suprasdavo. Jaunų vedybos Lietuvoje reikšdavo bent jau persiritusių per dvidešimt metų. Paprastai Lietuvoje normaliomis buvo laikomos vedybos tarp 20 ir 30 metų amžiaus. O šio žemyno statistikos rodo, kad pusė ištekančiųjų mergaičių neturi dar nė 20 metų amžiaus. Maža to, čia mergaitės jau pradeda rūpintis vedybomis, dar būdamos pradžios mokykloje. Ar tai yra gera, tuoj paaiškės iš gyvenimo pavyzdžių.
Toronto dienraštyje "Daily Star" (š. m. vasario 6 d. numeryje) viena mergaitė patarimų skyriaus vedėjai Ann Landers parašo tokį laišką:
"Esu 16 metų amžiaus. Esu kaip ir visos moterys — su visais moteriškais jausmais. Tačiau patarkite man, kaip aš galėčiau savo motinai įkalbėti, kad ji suprastų mano jausmus. Esu susižadėjusi su jaunuoliu 18 m. amžiaus. Žinau, jog kai kam atrodo, kad esame per jauni, tačiau mes abu jaučiamės pakankamai subrendę, kad galėtume tuoktis. Didžiausias mano rūpestis — tai mano motina. Ji daro mūsų gyvenimą nepakenčiamą, nes tiesiog negali žiūrėti į mano sužadėtinį. Ji nustatė ir mano tėtį prieš jį. Kiekvienos diskusijos tuo reikalu baigiasi mūsų šeimoje tikru karu: visi mes rėkiame, šaukiame ir daužome duris. Aš net nebežinau, kaip ilgai galėsiu tai pakęsti...
Mes norime tuojau susituokti. Mano sužadėtinis ateinantį birželį išeis į kariuomenę. Aš galėsiu įstoti į aukštesniąją mokyklą ir gauti jos baigimo pažymėjimą, jeigu tik jo tarnybos vieta bus kur nors netoli tokios mokyklos. Jeigu ne — aš galėsiu gauti darbą. Juk daugelis mūsų amžiaus jaunuolių taip daro, ir jiems gerai sekasi. Jeigu mano motina galėtų suprasti, kad man nerūpi nei pinigai, nei jokia prabanga, tai gal ji kitaip kalbėtų. Juk vienintelis dalykas, kuris yra svarbus šiame gyvenime, yra meilė. Kitaip aš niekad negalvojau, ir mano sužadėtinis kitaip negalvoja. Mokyklos aš nemėgstu, nes iš tikrųjų esu daugiau moteris negu vaikas.
Būkite gera, išspausdinkite šį mano laišką Jūsų vedamame skyriuje, kad ir mano motina pamatytų, jog aš esu teisi." Pasirašo: Gwendolyn
Skyriaus vedėja jai atsako:
"Miela Gwendolyn,
Tu mano patarimo neprašai ir, matyt, visiškai nenori. Tu tik nori, kad aš palaikyčiau Tavo pusę kovoje prieš vargšę motiną. Todėl aš jokių paaiškinimų ir neduosiu. Turiu tik vieną prašymą — pasiskaityk dar vieną laišką, kuris yra žemiau spausdinamas."
Štai tas laiškas:
"Mieloji skyriaus vedėja,
Šį laišką rašau, ne patarimo laukdama. Tenoriu, kad jis būtų atspausdintas Jūsų vedamame skyriuje ir kad tūkstančiai jaunuolių visame krašte jį perskaitytų, kad jie, jauni būdami, dešimt kartų apsvarstytų, ir tik tada ryžtųsi vesti arba tekėti.
Aš dažnai skaitau laiškus Jūsų vedamame skyriuje, kurie maždaug taip visada prasideda: "Esu 17 m. amžiaus, tačiau pakankamai subrendusi..." Tie žodžiai pereina per mano širdį kaip peilis. Kadaise ir aš vartojau tuos pačius žodžius, kai mano tėvai maldaute maldavo, kad palaukčiau, kol tikrai subręsiu.
Aš buvau 17, o mano sužadėtinis 19 m. amžiaus. Tikėjau, kad jis stebuklingas. Mylėjau jį nuo šešto pradžios mokyklos skyriaus. Vedybų diena man buvo laimingiausia. Atrodė, jog visi mokyklos vaikai pavydi mums laimės. Po vestuvių mano vyras tuoj išėjo į kariuomenę, ir mes persikėlėme keletą šimtų mylių nuo namų. Tėvų buvau greitai pamiršta. Gal dėl to, kad jų neklausiau. Pagaliau tuoj patyrėme, kad ir mokyklos draugai, kurie "pavydėjo" mums laimės, mus užmiršo. Jie buvo per daug užimti šokiais, žaidimais ir kitokiomis jaunimo pramogomis. Niekas net laiškelio neberašė. Mes buvome palikti vieni.
Neilgai truko toji "staigmena" — mūsų vedybos. Tuojau abudu pavargome, nusidėvėjome ir pasijutome vienas kitam našta. Mes turėjome tiek maža pinigų, kad negalėdavome nueiti net į kiną. Tai padarydavome tik algos gavimo dieną. Pradėjome tarpusavy pyktis. Aš jaučiausi, kad jis mane apiplėšė, išplėšdamas mano jaunystę, džiaugsmą ir juoką. O jis tuos pačius argumentus, o gal dar svaresnius, mesdavo man į veidą. Pagaliau jis tapo dideliu mano "bosu" ir, cituodamas savo motinos žodžius, stengėsi perimti visą autoritetą į savo rankas. Aš niekad nemėgau jo motinos, todėl visa tai mane labai įskaudindavo.
Netrukus įsitikinau, kad vieną savo "bosą" (motiną) pakeičiau į kitą, tik daug griežtesnį, t. y. savo vyrą su jo motinos patarimais. Po keturiolikos mėnesių šitokio nepakenčiamo gyvenimo užpildžiau dokumentus skyryboms ir grįžau pas savo tėvus. Niekas man nieko nesakė ir neprikaišiojo, tačiau aiškiai nujaučiau, ką jie galvojo.
Dabar jau aš esu 19 m. amžiaus išsiskyrusi moteris. Pradėti mokslą aukštesniojoje mokykloje esu per sena, gauti padoresnį darbą — taip pat neįmanoma. Žinoma, jūs draugai ir draugės, kurie mylitės, gal sakysite: "We are different!" Galimas daiktas. Mano vyresnioji sesuo ištekėjo, tik 16 m. būdama. Ji taip pat sakydavo esanti "different". Ji susilaukė dvynukų, praėjus 11 mėnesių po vedybų. Skyrybų klausimas jai nebepasiekiamas, nes ji yra pririšta prie dviejų vaikučių ir prie nemylimo vyro...
O kaip su jumis, mano mieli draugai ir draugės? Ar ankstyvos vedybos jums atrodo labai romantiškas dalykas?"
Pasirašo: Mergaitė, kuri pasimokė...