JONAS MIŠKINIS
Ten močiutė užlingavo
Raudomis mane,
Į krūtinę skausmą savo
Liejo nežinia.
Maironis
OTINOS vardas amžiais nenustojo ir nenustos savo reikšmės ir vertės. Kas pažįsta garsiausius pasaulio genijus, tas bent šiek tiek žino ir apie jų motinas. Jeigu nebūtų buvę motinų, nebūtų nė tų genijų. Šis pasakymas yra teisingas ne tik ta prasme, kad tie genijai yra gavę gyvybę iš motinų, bet jis yra teisingas ir dėl to, kad motina kiekvienam genijui yra įkvėpėja. Jeigu kuris nors žmogus ką nors išranda ar sukuria, didele dalimi už tai turi būti dėkingas motinai. Motinos meilėje ir pirmose jos pamokose kiekvienas gali surasti savo veiklos ir savo sugebėjimų pirmąjį daigelį.
Žmonija instinktyviai jaučia, kad motina yra Kūrėjo pavaduotoja, tiek teikdama gyvybę, tiek ir ją puoselėdama. Niekas pasaulyje negali motinos pavaduoti. Jos įtaka visai žmonijai, ypač jos auklėjimui, yra pagrindinė. Todėl motinos vardas buvo ir bus apsuptas kažkokia mistiška šviesa.
Tiesa, negalima neigti, kad gyvenime tenka matyti ir liūdnų reiškinių, besikėsinančių užtemdyti šventą motinos vardą. Tie reiškiniai — tai pakrikusios mūsų laikų dvasios padaras. Menkas didžių motinos pareigų supratimas, motinystės negerbimas, šeimos židinio išmainymas į gražesnį rūbą ir gardesnį kąsnį — tai vis "modernumai", kurie ne vienoj širdy sukelia baimę ir rūpestį. Kai susvyruoja šeimos pamatai, motina turi saugoti ir globoti šeimos šventovę. Ji tada turi būti toji tvirta uola, kurios negalėtų sudaužyti ir labiausiai įtūžusios bangos.
Motina, jausdama savo pašaukimo didumą ir šventumą, neturi palūžti po sunkia pareigų našta. Ji turi gyvenime stovėti šviesi ir skaisti, kaip balta kalno viršūnė. Nors taip dažnai ji yra ir pavargusi, ir ašarotom akim, ir liūdnu, rūpestingu veidu, bet vis tiek ji yra tokia gera, brangi ir gyvenime nepamainoma. Tai jaučia kiekviena širdis: niekas pasaulyje negali motinos atstoti.
"Motinos veidas — saulė šviesiausia", sako poetas. Tikrai, iš jos veido sklindanti šviesa turi daug jėgos ir mažam, ant jos kelių sėdinčiam, kūdikiui ir savo tėviškės lizdą jau palikusiems vaikams. Motinos akys lydi savo vaiką visą gyvenimą, ir laimingi tie vaikai, kurie motinos akyse randa savo gyvenimo šviesą! Tos šviesos prisiminimas kartais išgelbsti ir labiausiai paklydusį vaiką. Į motinos rankas yra sudėta ne tik jos vaiko, bet ir visos tautos ateitis. Motina yra tautos gyvenimo ramstis, kuriam susvyravus, sunku tikėti šviesia ir laiminga tautos ateitimi.
Kalbėdami apie lietuvę motiną, mes kalbame ir apie lietuvių tautą. Motina dar mažam savo kūdikiui "į krūtinę skausmą savo liejo nežinia". Ji pati buvo patyrusi iš svetimųjų daug skriaudų, ji sėmė sau stiprybę iš praeities, ji ir vaikus išmokė mylėti savo kraštą, savo gimtąją kalbą, išmokė tautos papročių ir dainų. Lietuvės motinos jau nuo senovės yra garsios savo giliu tikėjimu ir kilniu orumu. Jų galia glūdėjo kilnioje dvasioje, todėl, vos iš maldaknygės tesugebėdamos šiek tiek paskaityti, galėjo išauklėti tiek narsių didvyrių ir garbingų vyrų, kurie savo darbu ir pasiaukojimu iškovojo Lietuvai prisikėlimą.
Tad visai teisingai visas kultūringasis pasaulis iškėlė motinos pagerbimo idėją, įsivesdamas gegužės pradžioje motinos dieną. Su pirmomis pavasario gėlėmis pasitinka ją vaikai ir įvertina jos motinišką meilę. Motinos diena yra lyg bendra visų motinų vardo diena, tai yra lyg tam tikros rekolekcijos, lyg susikaupimo ir susimąstymo diena, kada vaikai turėtų padaryti savo sąžinės sąskaitą ir pažiūrėti, koki buvo jų santykiai su motina, kaip jie įvertino jos meilę ir pasiaukojimą.
Dabar mes esame susirūpinę savo tautos ir savo jaunosios kartos ateitimi, bet visa tai priklauso nuo motinų. Jeigu mūsų motinos pasižymės doroviniu taurumu, skaistumu, pasiaukojimu darbui ir savo pareigoms, jeigu jos bus tvirto, nesvyruojančio tikėjimo, tai jos bus tos didžios asmenybės, kurių negalės blaškyti jokios gyvenimo audros ir kurios savo vaikus ir visą šeimos gyvenimą galės pakreipti norima linkme. Tad ypatingai čia, išeivijoje, motinos diena turėtų būti ypatingo susimąstymo diena ne tik vaikams, bet ir motinoms.
Ar lietuvės motinos bus bolševikų okupuotoje Lietuvoje, ar Sibiro taigose, ar laisvojo pasaulio kraštuose, visur jos yra savo vaikų angelai sargai. Jos rūpinasi, kad vaikai būtų dori, kad neužmirštų savo gimtosios kalbos, kad bažnyčioje ir namie lietuviškai melstųsi.
Tiesa, svetur gyvenanti motina dažnai yra užimta ištisas dienas darbovietėje. Grįžus namo, jai yra labai sunku prisiversti ir atsidėti grynai motiniškoms pareigoms. Bet jai visa tai nebus taip sunku, jeigu nuolat prisimins, kad jos motiniška misija yra labai aukšta ir kilni, kad nuo jos tinkamo atlikimo priklausys ir vaikų laimė ir tautos ateitis.
Nesvarbu, ar vaikas su motina drauge gyventų, ar jį skirtų nuo jos geležinė uždanga, ar šaltas kapas, vis tiek motinos dieną jis turėtų su ja susijungti savo kūdikiška meile ir karšta malda. Tą dieną bent valandėlei reikėtų užmiršti savo kasdieninius rūpesčius, nuolatinius užsiėmimus ir pagalvoti apie tą, iš kurios esame gavę ne tik gyvybę, bet išmokę ir pirmųjų žingsnelių savo gyvenimo kely.