DR. P. CELIEŠIUS
IURDAS tai yra vieta, kur net ir šiais racionalizmo ir didžių religinių sukrėtimų laikais Dievas, Mergelei Marijai užtariant, pasireiškia gydomąja malone šalia įprastų gamtos dėsnių. Čia noriu pateikti skaitytojams Marijos Bigot stebuklingo išgijimo faktą, įvykusį 1954 metais, plačiai išdėstytą ir kritiškai įvertintą dr. Gabriel Debroise knygoje "Un miracle de Lourdes en 1954", Rennes 1957. Taip pat šis įvykis sutrauktai buvo Georg Siegmund perduotas vokiečių žurnale "Stimmen der Zeit", 1959 m., vasario mėn. laidoje.
Marija Bigot yra gimusi Prancūzijoje 1922 m. gruodžio 7 d. Būdama dešimtų amžiaus metų, pradėjo sirgti pūliuojančiais odos išbėrimais. Nuo vočių jos veidas tapo spuoguotas ir sugadintas. Prasidėjo regėjimo susilpnėjimas, kuris pasibaigė visišku apakimu 1935 metais. Tačiau to dar negana, jos sveikata ėjo vis blogyn. 1951 m. pradėjo kentėti nepaprastus galvos skausmus. Temperatūra pakildavo iki 40 laipsnių Celsijaus. Paralyžiavo jos dešinę ranką ir koją. Kojos pėdą taip sutraukė, kad negalėjo įsiauti į jokį batą, reikėjo jos kojai padirbdinti specialią kurpytę. 1952 m. jos sveikata pateko visiškon krizėn. Ligonė visai apkurto. Prie to dar prisidėjo kvėpavimo ir rijimo muskulų paralyžius. Ji tapo visiškai silpna, beveik merdinti, dažnai būdavo be sąmonės. Nugabenus ligoninėn ir padarius kraujo, lum-balinius bei nervų sistemos tyrimus, prieita išvada, kad jos galvos užpakaliniai smegenys yra užgauti. Neurologijos profesorius dr. Ferey, operacijos metu atidaręs jos galvos kiaušą, surado, kad ligonė serga pakaušio smegenų tinklinės plėvės nuolatiniu uždegimu (Arachnoidea) dėl nežinomos infekcijos. Minėtos smegenų dalies plėvės audiniai buvo deformuoti įvairiais suaugimais ir nervų iškrypimais ir dėl to įvykęs apakimas, apkurtimas ir įvairiafazinis paralyžius. Daktaras stengėsi operacijos keliu suaugimus išlaisvinti, bet ligonei visa tai maža tepadėjo. Suaugimai pasikartojo dar stipresne forma, ir jai liko tik kančia ir mirtis. Tačiau ten, kur atsisako žmogiškoji galia ir natūrali pagalba, prasideda antgamtinės galios veikimo sritis.
Gauguin
Tehura portretas (1893)
Ligonė, jausdama, kad žemiškoji medicina jai nieko padėti negali, pareiškė norą spalių mėn. Rožančiaus šventės proga prisidėti prie maldininkų ir vykti į Liurdą prašyti. Dievo Motinai užtariant, dangiškosios pagalbos. Pirmoji kelionė į Liurdą buvo 1952 m. minėtos šventės proga, lydint daktarui Debroise. Nors ligonė ir labai meldėsi, prašydama Dievo Motinos užtarimo, bet jos liga nė kiek nepagerėjo. Be vilties grąžinta atgal ligoninėn ir suteikta jai paskutinieji sakramentai, laukiant gyvybės užgesimo. Tačiau dar Dievo nebuvo jai skirta mirti tada, kai visi buvo nusprendę, kad mirties valanda jau atėjo. Grįžus į namus, kitais metais ligonė vėl išsiprašė Rožančiaus šventės proga būti paimama drauge su maldininkais Liurdan. Šį kartą jos kelionė buvo Dievo malonės sėkmingiau lydima. Spalių mėn. 9 d., popietinės procesijos metu, ligonė gulėjo ant neštuvų tarp kitų ligonių. Staiga ji pajuto suparalyžiuotos kojos ir rankos skausmus, pajuto taip pat antklodės sunkumą ant savo suparalyžiuotos kojos. Tai reiškė, kad pojūtiniai nervai atsigavo ir pradėjo veikti. Paralyžius praėjo, dešinė koja ir ranka buvo normalios. Slaugės lydima, ji pranešė apie tai Liurdo ligoninės vedėjui dr. Leuret. Bet šis į pagijimą pažiūrėjo skeptiškai: nenorėjo pripažinti stebuklo, nes tą įvykį esą galima aiškinti dar ir kitais natūraliais pagijimo būdais. Ligonė dalinai pagijo, bet dar pasiliko akla ir kurčia.
Pasitikėdama Dievo malone, M. Bigot ateinančiais metais (1954) tos pačios šventės proga vėl vyksta Liurdan, registruojasi ligoninės biure ir drauge su kitais ligoniais rikiuojasi prie tako, kur turės vykti Švenčiausiojo Sakramento procesija. Spalių mėn. 7 d., popietinės procesijos metu, ligonė staiga išgirdo baisų triukšmą ir giesmės žodžius: "Sveika, Rožančiaus Karaliene". Kitos dienos naktį ji pajuto prieblandos šviesą, o iš ryto jau matė namų sienas, už gatvės esančius namus ir žmones. Neapsakomas džiaugsmas užliejo jos širdį, kad ji rado malonę pas Dievą ir liko stebuklingai pagydyta nuo paralyžiaus, aklumo ir kurtumo. Liurdo Grotos ligoninės daktarai, atvykus jai trečią kartą į Liurdą, nenorėjo jos visai Įsileisti, nes jie turi perpildytą ligoninę naujais ligoniais. Tik užtariant jos asmeniškam daktarui Debroise, minėtos ligoninės vedėjas dr. Pelisier sutiko priimti. Tuo metu ten esančius ligonius filmavo dr. Rouquier, kartu nufilmuodamas ir M. Bigot. Kai išgijusią ligonę reikėjo tirti daktarų komisijai, jie pasinaudojo padarytomis nuotraukomis, daktaro-palydovo pranešimu ir anksčiau darytos operacijos statistiniais daviniais. Akių, ausų, nosies ir gerklės specialistas dr. Bourget konstatavo, kad M. Bigot yra visiškai normali regėjimo, klausos ir gerklės požiūriu. Liurdo ligoninės daktarų komisija, susidedanti iš įvairių pažiūrų ir įvairių specialybių asmenų, iš viso apie trisdešimt daktarų, peržiūrėję M. Bigot ligos eigą ir prieš jos pagijimą bei po pagijimo specialistų pateiktus davinius, konstatavo, kad jos kurtumo ir aklumo pagijimas mediciniškai yra neišaiškinamas ir kad tai viršija visas natūralias gydymo priemones. Tas jų raštiškas liudijimas buvo perduotas tarptautinei daktarų komisijai, susidedančiai iš prancūzų, vokiečių, olandų, anglų, italų, o specialybės atžvilgiu iš neurologų, psichiatrų, chirurgų. Tarp jų buvo aštuoni universiteto profesoriai. Jie visi pasirašė raštišką pranešimą, kad M. Bigot, ištyrus jos psichinę būklę, padarius jos kraujo ir lumbalinę analizę, rasta psichiškai normali. Net ir akla bei kurčia būdama, galėjusi aklųjų būdu skaityti ir rašyti. Jos aklumo, kurtumo ir paralyžiaus priežastis buvusi smegenų plėvės infekciniai uždegimai, suaugimai ir plėvės nervų pažeidimai. Jos aklumo ir kurtumo staigus pagydymas Liurde nėra galimas natūraliu būdu išaiškinti. Joks įsivaizdavimas ar sugestija negalėjo tų komplikacijų panaikinti.
Gauguin. Moterys iš Arles (1888)
Minėtos daktarų komisijos sprendimas yra mums dar tuo svarus, kad daugelis jos narių nepriklauso jokiai religijai. Dėl to jie negali būti apkaltinti, kad turėję tendenciją M. Bigot ligos atvejį spręsti katalikų religijos naudai. Daktaro Debroise žodžiais: "M. Bigot girdėjimo ir regėjimo atgavimo įvykis priklauso prie antgamtinių reiškinių."
Šio stebuklingo įvykio antgamtiškumą 1956 m. apsprendė tam tikslui skirtoji teologinė komisija, kurios pirmininku yra buvęs Klemens Emil Regues, Rennes arkivyskupas ir kardinolas. Štai tos komisijos sprendimas:
"Mes, peržiūrėję Kanoniškosios Tyrimų Komisijos, kuri Kostardo šeimos tarnaitės Marijos Liudvikos Bigot iš Richardais, Rennes vyskupijos, pagijimui išstudijuoti buvo įsteigta, pranešimą, paremtą patikimais daugelio specialistų daktarų liudijimais, kurie negali būti diskutuojami dėl dalyko nežinojimo, ir nesant abejonės dėl jos nepaprastai sunkios ligos staigaus, pilno ir galutinio pagijimo, nepanaudojant jokių medžiaginių ligoniui gydyti priemonių, sprendžiame, kad jos pagijimas įvyko antgamtiniu būdu. Mes pripažįstame, kad mergaitė Marija Liudvika Bigot, sirgdama visišku dešinės pusės paralyžium, kurtumu ir aklumu, pirmiausia 1953 m. spalių mėnesį, Rožančiaus šventės maldininkų kelionės į Liurdą proga, staigiai ir visiškai pagijo nuo paralyžiaus ir po to visiškai pagijo nuo kurtumo ir aklumo 1954 m. spalių mėnesį, Rožančiaus šventės maldininkų kelionės į Liurdą proga. Mes skelbiame, kad šis pagijimas yra stebuklingas ir yra priskirtinas ypatingam Dievo veikimui, užtariant Švenčiausiajai Liurdo Mergelei Marijai."
Rennes, 1956 m.rugpjūčio 15 d.,
Marijos Dangun Ėmimo šventė.
Kardinolas Klemens Emil Roques,
Rennes Arkivyskupas.
Kaip matome, M. Bigot pagijimo stebuklingumas nebuvo greitai ir lengvai priimtas. Liurdo ligoninės daktarai į antrą ir trečią jos atvykimą pažiūrėjo skeptiškai ir visai nenorėjo jos priimti. Pagijimo nuo paralyžiaus nenorėjo priskirti prie antgamtinių reiškinių. Tik aklumo ir kurtumo pagijimas, kuris reiškė jos smegenų plėvės nuo suaugimų išsilaisvinimą ir pakrikusios nervų padėties atitaisymą, privertė medicinos žinovus prisipažinti, kad medicinos mokslas tam reiškiniui išaiškinti yra bejėgis. Ir tik po dvejų metų teologinė komisija apsprendė to įvykio antgamtiškumą ir stebuklingumą. Tai yra aiškus įrodymas, kad ir mūsų laikais Dievas reiškiasi matomais ženklais, kuriuos mes vadiname stebuklais.