Mylimiausieji Kristuje,
EGUŽĖS 13 d. kasmet mums primena didžius mūsų ir visos lietuvių tautos įsipareigojimus Dievui ir Marijai. Tą dieną 1951 m. Romoje lietuvių Šv. Kazimiero Kolegijos koplyčioje keturi Lietuvos vyskupai tremtyje paaukojo Lietuvą ir visą lietuvių tautą Nekalčiausiai Marijos Širdžiai, sekdami 1917 metais Fatimoje, Portugalijoje pasirodžiusios Dievo Motinos troškimą, kad visi žmonės ir atskiros tautos būtų paaukotos jos Nekalčiausiai Širdžiai.
Vykdant šį Dievo Motinos troškimą, Jo Šventenybė Popiežius Pijus XII 1942 m. spalių 31 d., pačiame antrojo pasaulinio karo įsiliepsnojime, baigiantis 25 metų Fatimos apsireiškimų sukakties minėjimo iškilmėms, Vatikano radijo bangomis pavedė visą žmoniją Marijos Nekalčiausiai Širdžiai. Šį žmonijos pavedimą Nekalčiausiai Marijos Širdžiai Šv. Tėvas dar pakartojo tų pačių metų gruodžio 8 d. šv. Petro bazilikoje.
Šis Šv. Tėvo padarytas žmonijos paaukojimas liečia kiekvieną mūsų, liečia šeimas, tautas ir valstybes. Jis galioja visiems laikams. Tačiau Bažnyčia nori, kad jis būtų kartas nuo karto pakartojamas, kad pasiaukojimas Marijai būtų vis sąmoningesnis, prisimenant įsipareigojimus tvarkyti savo krikščioniškąjį gyvenimą Marijos globoje. Pasiaukojimo aktas neturi būti tik formulės atskaitymas, bet turi siekti plačiau ir giliau, turi apimti žmogaus gyvenimo gelmes.
Kai Lietuvos vyskupai Romoje 1951 metais pavedė Lietuvą ir lietuvių tautą Nekalčiausiai Marijos Širdžiai, iškilmingai pareikšdami visos tautos vardu aiškų tautos norą ir pasiryžimą būti ištikimais Dievui ir jo įsakymams, būti ištikimais Kristaus mokslui, būti uoliais krikščioniškojo gyvenimo vykdytojais ypatingoje Marijos globoje, tai jie norėjo taip pat, kad pasiaukojimas Nekalčiausios Marijos Širdžiai būtų daromas ir pavienių tikinčiųjų ir šeimų ir parapijų, kad tas pasivedimas Marijai vis giliau įleistų šaknis lietuvio ir visos lietuvių tautos sąmonėn ir tuo būdu krikščioniškam gyvenimui būtų vaisingesnis. Šiuo metu ypač pageidaujamas šeimų pasiaukojimas, nes tai jų vidinį ryšį sustiprina ir paskatina jas nepasiduoti blogoms laiko įtakoms.
Reikia tik pasidžiaugti, kad šis Lietuvos vyskupų noras dvasiškių ir pasauliečių buvo gerai suprastas ir yra dedama pastangų kasmet, bet ypač geg. 13 d. tą pasiaukojimą atnaujinti ar tai pavieniai, ar šeimose ar parapijose. Vertas ypatingo pagyrimo Mėlynosios Armijos Lietuvių Sąjūdis, kurs deda didelių pastangų šiai minčiai lietuviuose plačiau paskleisti, užsimojęs taip pat pasiaukojimą Nekalčiausios Marijos Širdžiai sujungti su pasiaukojimu Švč. Jėzaus Širdžiai, kuriai visa Lietuva buvo paaukota 1934 metais pirmojo Lietuvos Eucharistinio Kongreso metu. Šiuo atveju pasiaukojimas Švč. Jėzaus Širdžiai yra tinkamai papildomas ir gražiai atbaigiamas. Jais iškeliami patys didžiausi Lietuvos ir lietuvių tautos įsipareigojimai Dievui, Kristui ir Marijai. Neabejojamai daug gražių vaisių galime tikėtis iš tokio ištikimybės Dievui pareiškimo.
Gegužės 13, Lietuvos ir lietuvių tautos paaukojimo Nekalčiausiai Marijos Širdžiai sukakties diena, jau kelinti metai yra ir viso pasaulio lietuvių Maldos bei Atgailos diena už nusidėjėlių atsivertimą, pasaulio taiką ir Lietuvos laisvę. Tai didelės ir brangios mūsų širdžiai intencijos.
Marija Fatimoje ragino daug melstis už nusidėjėlius, aukotis už juos, ragino ypač kalbėti rožančių bei priimti pirmaisiais mėnesių šeštadieniais atsiteisimo Komuniją, jau nekalbant apie reikalą pakeisti savo gyvenimą bei liautis įžeidinėti nuodėmėmis Dievą. "Jei žmonės darys, ką jiems sakysiu", — kalbėjo Marija Fatimoje, — "daug sielų bus išgelbėta ir bus taika". Persekiojimai ir karai Marijos žodžiuose Fatimoje tėra tik bausmė už žmonių nuodėmes. Jei norime iš tų baisenybių išsigelbėti, yra tik vienas kelias: grįžti prie Dievo ir jo įstatymų.
Šiuo metu dorinis pasaulio vaizdas, deja, nėra paguodžiantis. Daug yra tokių, kurie niekais laiko švenčiausius Dievo įsakymus. Dialektinis materializmas, kuris klaikiausioje savo išvaizdoje yra įsikūnijęs bolševizme, pasišovęs atitraukti žmoniją ne tik nuo Dievo įstatymų, bet ir nuo paties Dievo. Pasaulis, galima sakyti, yra akligatvy atsidūręs. Didelio sukrėtimo jam reikia ir gausios Dievo malonės, kad pasuktų išganymo keliu. Štai kodėl reikia daug melstis ir atgailoti, ne tik už savo nuodėmes, bet ir kitų, kad Dievas visų pasigailėtų. "Jei nedarysite atgailos, visi taip pat žūsite", kalbėjo Kristus žydams, prisiminęs nelaimes, ištikusias Jeruzalėje kai kuriuos žydus (Luk. 13, 3, 5).
Ir pasiilgtos taikos žmonija dar vis nesulaukia. Ji laukia ne bet kokios, bet teisingos taikos. Ir mes, lietuviai, jos nesulaukiam. Mes vis laukiam iš politikų pagalbos, jos laukiam iš stipriai ginkluotų kariuomenės pulkų. Bet tai nėra pati tikroji jėga, kuri mūsų tėvynei galėtų laisvę grąžinti. Jos turime laukti iš dangaus per Mariją, kartu jungdami savas pastangas. "Jei Viešpats nestatys namo, veltui vargsta tie, kurie jį stato. Jei Viešpats nesaugos miesto, veltui budi jo sargas", sako Šv. Raštas (Ps. 126, 1).
Kad ir kaip klaikus galėtų būti šiuo metu pasaulio vaizdas, vis dėlto neturime nusiminti ir nuleisti rankų, nes Marijos pagalba ir galutinė pergalė mums yra užtikrinta: "Mano Nekalčiausioji Širdis galų gale triumfuos", pasakė Marija Fatimoje. Tai stiprina mūsų viltis, kad ir Lietuva, paaukota Nekalčiausiai Marijos Širdžiai, dalyvaus jos galutiniame triumfe, jei visi jos vaikai eis Dievo įstatymų keliu. Savo maldingumu ir gyvenimo kilnumu rūpinkimės turėti Dievą savo pusėje. O "jei Dievas yra už mus, kas prieš mus?", sako šv. Povilas (Rom. 8, 31).
Geg. 13 d. teparodo mūsų visų vieningą ryžtą eiti šiuo maldos ir atgailos keliu. Iš naujo pasiaukodami Nekalčiausios Marijos Širdžiai, rūpinkimės, kad Nekalčiausios Marijos Širdies pergalė ir triumfas visame pasaulyje ir mūsų brangioje tėvynėje kaip galint greičiau pasireikštų.
Roma, 1959 m. kovo 25 d.
†Vysk. Vincentas Padolskis, Vilkaviškio Koadjutorius
*
Yra pasaulyje tik viena visai nesavimeiliška, tyra, dieviška meilė — tai motinos meilė.
G. Ebers
