MEILĖS KOVA PRIEŠ TRADICIJĄ
Jeigu kas norėtų pasijusti grynai žydiškoje aplinkoje, bet neturėtų galimybių nuvykti į Izraelį, tai gali nuvažiuoti į Miami Beach arba nueiti į kiną pažiūrėti filmo “Fiddler on the Roof”. Kam teko būti garsiame Miami Beach, tas su šiuo teigimu visiškai sutiks, bet tą pat galima pasakyti ir apie kino sales, kur yra rodomas minėtas žydiškas filmas. Mat, žydai, kur jie begyventų, elgiasi pagal žinomą posakį “savas pas savą”.
Filmas yra amerikietiškos gamybos, jame kalbama angliškai, bet žydišku jį pavadinome tik dėl to, kad rodomas grynai žydiškas gyvenimas su įvairiais jų papročiais ir tradicijomis.
Muzikinis veikalas “Fiddler on the Roof” pirmiausia buvo pradėtas vaidinti scenoje. Premjera buvo Niujorke 1964 m. Nuo to laiko iki šiol dar jis tebevaidinamas įvairių šalių teatruose, ir žiūrovų niekad netrūksta. Tur būt, dar nė vienas muzikinis veikalas nėra susilaukęs tokio pasisekimo, nors galima labai abejoti, ar jis būtų aukštesnės meninės vertės už kitus, pvz. už “Sound of Music” arba “My Fair Lady”. Gal svarbiausia pasisekimo priežastis yra ta, kad čia vaizduojamas žydiškas gyvenimas. Žydai moka išpopuliarinti tai, kas žydiška. Galima sakyti, kad jų rankose yra teatras, filmas ir muzika.
Kas matė “Fiddler on the Roof” scenoje, pamatęs jį ekrane, trupučiuką apsivils. Vis dėlto, žiūrint filmo, nuobodžiauti netenka. Trys valandos prabėga labai greitai. Žiūrovo akį patenkina didžiuliame ekrane matomos žydiškos vestuvių apeigos, gražūs, idiliški Jugoslavijos kaimo vaizdai (filmas suktas Jugoslavijoje), o ausis gali pasigėrėti stereofonine muzika ir ypač pasaulinės garsenybės Isaac Stern smuikavimu. Dainuoja ir aktoriai, bet gal nė vienas jų nepasižymi didesniais vokaliniais sugebėjimais. Bet niekas to iš jų nė nelaukia, nes jie vaizduoja paprastus, neturtingus žydus, gyvenančius mažame Ukrainos kaimelyje.
Iš visų filmo veikėjų išsiskiria pagrindinį pienininko Tevye vaidmenį atliekąs, tur būt, geriausias šiuometinis Izraelio aktorius Topol. Galima sakyti, kad jis ant savo stiprių pečių išneša visą filmo veiksmą. Apie kitus aktorius daug kalbėti nėra prasmės; nors kartais vieno ar kito vaidyba ir šviesiau sublizga, bet vidutiniškumo nė vienas neperžengia.
Bet pagaliau reikia paaiškinti, dėl ko šį filmą pavadinome “Meilės kova prieš tradiciją”. Žinoma, jį būtų galima pavadinti ir individo ar asmenybės kova prieš tradiciją. Mat, prieš senas žydų tradicijas turėdavo kapituliuoti dukterų asmenybė ir individualumas. Ne duktė nuspręsdavo savo ateitį, ne jį pasirinkdavo sau norimą ir mylimą vyrą, bet tėvai, o gal, geriau sakant, tėvas. Jis būdavo visiškas šeimos diktatorius, nepakenčiąs jokio kitų šeimos narių prieštaravimo ar skirtingos nuomonės pareiškimo.
Tevye savo šlubu arkliu kasdien išvežinėja gyventojams pieną ir keliaudamas dažnai pasikalba bei pafilosofuoja su Dievu, panašiai kaip Guareschio Don Kamilius. Jis Dievui lyg ir prikaišioja savo neturtą, sakydamas, kad būti neturtingu nėra gėdos, bet nėra nė garbės... Tačiau ypatinga jo ir visos šeimos problema — tai trys vedybinio amžiaus sulaukusios dukros, kurioms neįstengia surasti vyrų nė plepi kaimo senutė, užsiimanti piršliavimu. Pagaliau tėvas nutaria išleisti vyriausiąją dukrą už senyvo, storo, bet neskurdžiai gyvenančio mėsininko. Su juo viską galutinai sutaria, sutarti net gausiai aplaisto vodka ir parėjęs tai praneša dukteriai. Toji nusigąsta. Tas storulis mėsininkas, žinoma, jos visai nevilioja, o ji jau yra pati išsirinkusi mylimą, bet labai neturtingą siuvėją. Dukters prieštaravimas tėvui buvo nelauktas — juk tai tradicijos laužymas, bet pagaliau jis turi nusileisti, sujaudintas dukters ašarų ir maldavimų. Tai pirmas žingsnis iš senų tradicijos rėmų. Tai pirmoji laisvės ir meilės laimėta kova.
Antroji dukra pati išsirenka jauną komunistuojantį studentą. Ji visai neprašo tėvo leidimo, tik prašo jo palaiminimo. Ir čia tėvas turi kapituliuoti, nes kitos išeities nėra, nesvarbu, kad jis įsitikinęs, jog žmogaus gyvenimas be tradicijos yra toks nepastovus ir svirduliuojąs, kaip muzikantas, grojąs ant stogo (“Without tradition life would be as shaky as a Fiddler on the Roof”). Tai antroji meilės kova laimėta prieš tradiciją.
Bet visa tai būtų niekis, jeigu ne trečias ir didžiausias smūgis žydų tradicijai — trečioji dukra neprašo nei leidimo, nei palaiminimo (nes gerai žino, kad jų negautų), tik praneša, kad pravoslavų bažnyčioje ištekėjo už “gojaus” — pravoslavo. Tėvui ir visai šeimai — tai nepakeliamas smūgis. Jis amžinai jos atsižada, nelaiko daugiau nei savo, nei savo tautos dukra.
Čia ne vienas lietuvis pagalvos, kad ir mūsų visuomenėje, ir mūsų šeimose dažnai panaši kova vyksta...
Filmo aprašymas būtų nepilnas, jeigu nepaminėtume paskutinių graudžių scenų — to Ukrainos kaimelio žydų egzodo. Vykstant 1905 metų revoliucijai, kazokai pradeda persekioti žydus ir pagaliau rusų valdžia liepia jiems išsikraustyti. Nieko daugiau jiems nelieka, kaip susidėti į vežimėlius savo mantą ir keliauti. Čia parodoma įspūdinga egzodo scena, primenanti jau ne vieną žydų tautos egzodą. Tad drauge humoru ir skausmu nuskamba filmo pabaigoje žodžiai: “Mes visuomet turime keliauti iš vienos vietos į kitą. Gal dėl to ir esame visuomet su kepurėmis”.
KAPITULIUOJA IR HOLLYWOOD AS
Čia paminėsime kitokios rūšies kapituliaciją. Visiems žinoma, kad paskutiniu metu pergyvenome ypatingą filmų krizę. Į kokį tik kiną benueisi, visur tą pat pamatysi — suguldytus be jokio skonio nuogus kūnus. Hollywoodo biznieriai tikėjosi, kad iš tokių filmų greitai prisipildys jų kišenės, bet labai apsiriko. Visa tai žmonėms greitai įgriso, nusibodo, ir tie filmai pradėjo nešti tik nuostolius. O filmų pramonininkai labai gerai žino, kad didžiausias įplaukas atnešė tie filmai, kurie buvo tinkami ne vien “suaugusiems”, bet šeimoms, be jokių rezervų. Tokie filmai buvo: “The Sound of Music”, “Gone with the Wind”, “The Ten Commandments”, “Mary Poppins”, “My Fair Lady” ir kt. Tad dabar nutarta pornografiją palikti tiems teatrėliams, kur rodomi neskoningi, pigiai pagaminti 16mm filmai. Jų daugiausia žiūri pliki, seilę varvindami, senukai. Įdomu, kad jaunimas jų nemėgsta. Tai žino Hollywoodas, užtat yra pasiryžęs pasukti kitu keliu ir gaminti rimtus, aukštesnės kokybės filmus. Džiaugiamės ir laukiame.
J. Vaišnys
• Nuo 1951 m. Indijoje Vinoba Bhave pradėjo vaikščioti po turtinguosius, juos įtikinėdamas, kad dalį savo žemių skirtų neturtingiesiems, kurie jas dirba. Tų pastangų dėka milijonai akrų perėjo varguolių nuosavybėn. Kai Indijos ambasadorius B. N. Nehru Niujorke priėmė specialų pažymėjimą Bhavei, jis pasakė: "Bhave įrodė, kad meilė gali nugalėti turtų godumą ir moralinis įtikinimas gali būti panaudojamas palenkti turtinguosius dalintis savo gėrybėmis su vargšais. Jis įrodė, kad galima pasiekti didžiųjų socialinių pakeitimų meile, o ne prievarta".
• Automobilio nelaimėje vienas meksikietis prarado koją. Besigydydamas jis tiek galvojo apie tokius pat nelaiminguosius, kad suragino savo pažįstamus, įvairias bendroves ir vyriausybę įsteigti tokių invalidų rehabilitacijos centrą Meksikos sostinėje. Jame gavo pagalbos jau 6.500 nelaimingųjų, kurių 90% išmoko naudotis dirbtiniais sąnariais. Įvairūs pacientų gaminiai sudaro tiek pajamų, kad įstaiga išsilaiko. Ir tai buvo pasiekta dėl to, kad žmogus nelaimėje nepuolė į desperaciją, o galvojo, kaip sau ir kitiems padėti.