1972 / SAUSIS - JANUARY / VOLUME XXIII, NO. 1
ŽMOGUS IEŠKO DIEVO Juozas Vaišnys, S. J. 3
TRIJŲ KARALIŲ MĮSLĖ V. Kuprys 5
ĮSPŪDŽIAI IŠ VYSKUPŲ SINODO P. Arrupe, S. J. 9
EKUMENINIS SĄJŪDIS A. Grauslys, E. Gerulis, I. Kairytė, P. Dilys 13
LŽS VEIKLOS GAIRĖS LŽS Centro valdyba 22
ŠEIMA — PIRMOJI KALBOS MOKYTOJA Bronė Katinienė 23
NEŽUDYKITE TALENTŲ! Eglė Juodvalkytė 26
KAIP JAUNIMAS GALVOJA A-lė G. 27
Šis numeris iliustruotas A. Kezio, S. J. nuotraukomis. Viršelis ir skyrių vinjetės — Algirdo Kurausko.
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
1972 Jaunimo metai, nr. 1.
Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J. Redakcijos nariai: Dalia Aleknienė, Danutė Bindokienė, Algirdas Grigaitis, Eglė Juodvalkytė, Vytautas Kasniūnas, Algimantas Kezys, S. J., Dalia Kučėnienė, Nijolė Užubalienė.
Administracija: Petras Kleinotas, S. J. ir Aleksandra Likanderienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06263. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina — 50 centų.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
VERSDAMI NAUJŲ METŲ LAPĄ, JAUČIAME SMALSUMĄ,
BET DRAUGE IR KAŽKOKIĄ PASLAPTINGĄ BAIMĘ.
ŽMOGUS GERAI ŽINO, KAS BUVO IR KAS PRAĖJO,
BET NIEKAD NEGALI ŽINOTI, KAS BUS IR ATEIS.
KIEKVIENĄ ŽINGSNĮ ŽENGIAME, SKATINAMI VILTIES,
KAD EINAME TIKRUOJU MUMS SKIRTU KELIU.
BET KARTAIS ŠIRDIS TAIP NERAMIAI PLAKA,
TAS ŽINGSNIS TOKS LĖTAS IR NEDRĄSUS,
NES NEŽINAI, KAS LAUKIA, NEŽINAI, KUR NUEISI,
NEŽINAI, KĄ GYVENIMO KELYJE SUTIKSI.
NEŽINAI, SU KUO SUSITIKSI IR SU KUO SKIRTIS TURĖSI.
NEŽINAI, AR SAUGIAI PASIEKSI GYVENIMO TIKSLĄ,
AR GAL PASIMESI VERPETUOSE IR KLYSTKELIUOSE.
TIK TADA SAUGI BUS KELIONĖ, KAI TURĖSI KOMPASĄ,
KAI ŽINOSI TIKSLĄ, KUR EINI, KUR KELIAUJI,
KAI NEIŠLEISI IŠ AKIŲ AUŠRINĖS ŽVAIGŽDĖS,
RODANČIOS KELIĄ Į TAI, KAS AUKŠTA, GRAŽU IR KILNU.
Ir šiais metais su daugeliu susitiksim ir su daugeliu atsiskirsim ...
A. Kezio, S. J. nuotr.
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Gyvename triukšmingame dvidešimtojo amžiaus pasaulyje, kur viskas mainosi, keičiasi, kur visi bėga, skuba, bet patys nežino kur. Šiandieninis žmogus yra panašus į tą keleivį, kuris greitai išbėgo iš geležinkelio stoties, pasišaukė taksį, įsėdo ir uždususiu balsu sukomandavo: "Važiuok kaip galima greičiau, nes aš be galo skubu!" Šoferis užvedė mašiną ir pradėjo beveik lėkte lėkti, kartais nebodamas net raudonų šviesų. Kelias minutes taip jiems galvotrūkčiais paskubėjus, keleivis, lyg šiek tiek atsipeikėjęs iš savo karštligiško skubotumo, klausia šoferį: "Bet ar Tamsta žinai, kur mes turime važiuoti?" — "Nežinau", atsakė šoferis, "juk Tamsta man visai nesakei, kur mes turime važiuoti, tik liepei labai skubėti, ir mes tikrai skubame!" Deja, jie važiavo visai priešinga kryptimi — prie savo kelionės tikslo ne artėjo, bet nuo jo tolo.
Ar tai nėra mūsų moderniojo žmogaus vaizdas? Mes taip pat galvotrūkčiais bėgame per gyvenimą, skubame, lekiame, rizikuodami kartais net savo gyvybe, bet nepagalvojame apie to skubėjimo tikslą, nepažiūrime, ar tas skubėjimas mus prie tikslo veda, ar nuo jo tolina. Tad kartais, ypač naujųjų metų pradžioje, būtų labai naudinga sustoti, susikaupti, pagalvoti apie savo gyvenimą ir apie gyvenimo tikslą. Reikėtų peržvelgti praėjusius metus ir pažiūrėti, ar buvo eita teisinga kryptimi. Ar mano santykiai su Kūrėju ir su jo kūriniais buvo tokie, kokie turėtų būti, ar ko nors trūko? Ar šiais metais aš galiu ramiai eiti tuo pačiu keliu, ar gal turėčiau pasukti visai priešinga kryptimi?
Bet gal ne vienas pagalvos: "Taip, jeigu aš žinočiau, kad yra Dievas, jeigu aš būčiau tikras, kad jis yra mano ir viso pasaulio Tvėrėjas, tada aš, be abejo, kitaip gyvenčiau ir savo santykius su juo tvarkyčiau, kaip tvarinys su Tvėrėju, bet juk yra tiek žmonių, kurie juo netiki, kurie sako, kad jo visai nėra, kad jį tik žmogaus fantazija sugalvojo.
Vis dėlto reikia manyti, kad yra labai maža žmonių, kurie netikėtų, kad yra Dievas. Daugiausia žmonės tik abejoja jo buvimu, nėra tikri. Ir Šv. Raštas sako: "Tarė kvailys savo širdyje — nėra Dievo!" Taigi tik kvailas, neišmintingas žmogus gali sakyti, kad Dievo nėra. Jeigu žmogus yra protingas, jeigu jis tyčia neužmerkia savo akių ir neužsikemša ausų, tai gali Dievą protu suprasti, gali pamatyti jo pėdsakus kiekviename žingsnyje ir kiekviename tvarinyje. Jis gali išgirsti nuostabų visos tvarinijos jam giedamą garbės himną ir nuolankią padėkos psalmę. Tai suvokė ir poetas Jurgis Baltrušaitis, savo eilėraštyje sakydamas: "Aš suprantu skausme ir ilgesy, kaip, žmogaus prote, silpnas tu esi, nes štai nakčia regiu spiečius žvaigždžių, bet kurčias — aš jų psalmės negirdžiu". Ir filosofas Kantas dažnai sakydavo, kad geriausias Dievo buvimo įrodymas jam esąs žvaigždėtas dangus viršuje ir dorovės įstatymas jo paties viduje.
V. KUPRYS
PASLAPTIES IR MĮSLĖS PRASMĖ
Kodėl pavadinau pasakojimą apie Tris Karalius mįsle? Kodėl ne kitu, teologinėj kalboj daugiau įprastu žodžiu — paslaptimi? Paprastai paslaptis gaubia tik didžiąsias religines tiesas. Jos Apreiškimo duotos be galutinio atsakymo, kas jos savo esme yra; arba kodėl jos tokios, o ne kitokios. Mūsų nupuolusi prigimtis sutinka paslaptį su dvasiniu nerimu ir netikrumu. Jei mūsų pirmieji tėvai bandymą būtų išlaikę, pilnutinio Dievo pažinimo ir tuo atveju neturėtume, bet jis nebūtų mums šiandienine prasme paslaptis, nes mūsų pažinimas būtų toks, koks pagal žmogišką prigimtį ir privalo būti. Šiandien išgyvename paslaptį nerimu ir netikrumu, nes mūsų pažinimas stovi žemiau, negu žmogiška prigimtis to reikalauja. Religinė paslaptis nepasiduoda protinei analizei. Pats analizės kelio pasirinkimas reikštų iš anksto šios tiesos paneigimą. Čia susiduriame su įdomiu paradoksu, kad, pasilikdami paslaptyje, stovime kur kas arčiau pažinimo, negu ją (tariamai) atskleisdami. Sakysim, Dievas, likdamas paslaptyje, tuo pačiu parodo absoliutų nelygstamumą ir mūsų vietą jo atžvilgiu. Jeigu įstengtume jį pažinti taip, kaip daiktą, jis nebebūtų tas Dievas, kurį mes (krikščionys) dabar tikime. Dievo norėta paslaptis mus verčia tikėti. O tikėti reiškia kovoti su abejone. Ir ta kova yra ne kas kita, kaip veržimasis prie Dievo.
Mįslė negaubia didžiųjų tiesų. Ji yra ten, kur sąmoningai visko nepasakoma, kad žmogus pats prieitų prie atsakymo. Mįslė yra paini, bet nėra neatsakoma. Ji skatina mus kūrybiškumui — į suradimą savo kelio santykiui su Dievu. Mįslės sprendime pasitaikiusi klaida neardo mūsų santykių su Dievu, todėl ir subjektyvusis pradas čia vaidina kur kas didesnį vaidmenį. Ten, kur subjektyviniam sprendimui neleidžiama plačiau reikštis, ten apreikštoji tiesa nepateikiama mįslės pavidalu.
Pasakojimas apie "Išminčių" atsilankymą pas Kūdikėlį Jėzų yra tik Šv. Mato Evangelijoje ir yra toks trumpas ir nepilnas, kad vien dėl to jį būtų galima pavadinti mįsle. Tačiau ne čia Trijų Karalių mįslės centras.
Neužmirškime, kad Šv. Raštas (Senasis ir Naujasis Testamentas) yra parašytas Dievo ir žmogaus santykiams atskleisti. Reikia skirti Dievo ir žmogaus santykių tikrovę — vadintiną dorine ar religine tikrove — nuo daiktinės ir meninės tikrovės. Šv. Raštas parašytas tik daiktinės ir meninės tikrovės fone. Jos čia mažiau ar daugiau ignoruojamos, kad kartais nenustelbtų dorinės tikrovės. Nesakau, kad Šv. Rašte minimi istoriniai faktai būtų klaidingi ar psalmės neturėtų meninės vertės, bet jų paskirtis nėra istorinė, mokslinė ar meninė tiesa, o tik priemonė Dievo ir žmogaus santykiams nušviesti. Lygiai taip pat ir Trijų Karalių mįslė dorinės tikrovės požiūriu slypi ne Išminčių istoriškumo, ne tautybės ar vardų tapatybės klausime, o jų apsilankymo prasmėje. Beaiškindami atsilankymo prasmę, pamatysime, kad ji ryškėja kaip tik daiktinės tikrovės neišrištoje mįslėje. Čia dorinė tikrovė sušvinta kaip žvaigždė daiktinės tikrovės tamsoje.
(Iš pokalbio su jėzuitų generolu T. P. Arrupe, S. J.)
Tėvas P. Arrupe, S. J., jau antrą kadenciją pirmininkauja Vienuolynų Generolų Susivienijimui. Šiame susivienijime dalyvauja 220 vienuolijų ordinų ir popiežiui priklausančių kongregacijų, atstovaujančių 330.000 vyrų vienuolių. T. Arrupe buvo susivienijimo išrinktas ir popiežiaus patvirtintas delegatu į neseniai buvusi vyskupų sinodą. Čia pateikiame ištraukas iš jo pokalbio su spaudos atstovu Romoje. Spaudos atstovo klausimus spausdiname kursyvu.
* * *
Paskutiniuoju metu spaudoje teko skaityti keletą straipsnių, bandančių įvertinti sinodą. Ar galėtumėte, Tėve Arrupe, mums papasakoti savo įspūdžius iš to sinodo?
Man asmeniškai ir, tikiu, daugeliui kitų sinodas labai daug davė. Ryškiai jautėsi vyskupų, kunigų, vienuolių ir pasauliečių nuoširdus prisirišimas prie Šv. Tėvo ir jo vienybė su jais. Antra vertus, aiškiai pasirodė ir didžiulis vietovių bei kultūrų skirtingumas, kuriose Bažnyčiai tenka gyvuoti ir darbuotis. Vienybė nereiškia vienodumo. Meilė šiandien jau ne tik pakenčia pluraliz-mą, bet jo reikalauja.
Aiškiai jautėme laisvės dvasią. Ji nutiesė kelią, ypač diskutuojant mažesnėse grupėse, visiškai laisvai viešumon išplaukti įvairioms nuomonėms. Mane stebino paruošiamųjų darbų kiekis, ypač studijos apie kunigystę, apklausinėjimai, susirinkimai, leidiniai ir t. t. Iki šiol tiek daug ir tokiu plačiu mastu tikrai nebuvo padaryta.
Buvo matyti, kaip vyskupai ryžtingai sielojosi surasti kunigų problemų priežastis ir būdus drauge darbuotis, kuriant teisingesnį pasaulį. Jau pats faktas, kad sinodo salėje drauge sėdėjo kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai, sukūrė universalumo įspūdį. Kaip menkas ir siauras bebūtų tas takelis, jis jau yra pirmasis žingsnis atviresnėms durims ateičiai.
Sinodas įrodė, kad reikia bendradarbiavimo bei tarpusavės pagalbos, lygiai kaip ir didelio minties lankstumo. Be šių nusiteikimų sunku kūrybiškai panaudoti didžiulius turtus, kuriuos slepia skirtingos ir kartais nesuderinamos pažiūros. Pavyzdžiui, nuomonės ėjo nuo tų, kurie kunigų trūkumui išeitį matė vedusių vyrų šventinime, iki tų, kurie, nesutikdami su šia nuomone, galvojo, kad būtų geriau šventinti vienuoles. Visose šiose diskusijose buvo galima pajusti ir žmogiškosios prigimties ribotumus, bet dažniau tai buvo metodo ir procedūros ribotumai, negu asmens.
Neseniai Čikagoje lietuvių radijo Forume buvo kalbama ekumeniniais klausimais. Pasikalbėjime dalyvavo du katalikų atstovai (kun. Alfonsas Grauslys ir Irena Kairytė) ir du protestantų ( kun. Povilas Dilys ir Eugenijus Gerulis, Lietuvių Evangelikų Reformatų Bažnyčios Kuratorius). Čia paduodame jų pareikštas mintis. Manome, kad sausio mėnesį, krikščionių susiartinimo oktavos proga, skaitytojams bus naudinga susipažinti su ekumeniniu sąjūdžiu.
Kun. A. Grauslys iš Šv. Rašto parinktomis citatomis stengiasi įrodyti, kad ekumeninis sąjūdis yra paties Kristaus noras. E. Gerulis šaukiasi ekumeninio sąjūdžio, lyg mūsų laikų Nojaus arkos, gelbėti į pavojus patekusios krikščionijos. I. Kairytė nurodo kai kuriuos kelius, kuriais einama į krikščionių vienybę. Pagaliau kun. P. Dilys trumpai apžvelgia dabartinę ekumeninio sąjūdžio padėtį pasaulyje ir lietuviuose. Jis ragina nelaukti kokių nors nurodymų iš viršaus, bet kiekvienam eiliniam krikščioniui stoti į šį vienybės siekiantį sąjūdį.
ALFONSAS GRAUSLYS
Krikščionių susiskaldymas atsirado iš dalies dėl mūsų protėvių krikščionių kaltės, iš dalies vadovaujantis ir subjektyviai kilniais motyvais, nes neatrodo, kad anų laikų atsiskyrimo vadai būtų buvę specialiai piktos valios. Tačiau kaip mes beaiškintume susiskaldymo motyvus bei priežastis, viena tėra aišku, kad šis susiskaldymas, koks iki šiol buvo ir kurs tveria šimtmečiais, yra sunki chroniška liga visuotinės krikščionybės kūne. Tasai susiskaldymas krikščionybę kompromituoja, daro ją mažiau įtikimą ir patikimą pasauliui, ir toji krikščionybės žaizda, jei kam ir patinka, tai tik krikščionybės priešams, kurie ją panaudoja kovai prieš krikščionybę. Manau, kad ši žaizda yra didesnė nelaimė, negu tie krikščionybės ir religijos persekiojimai, kurie vyksta rusiškojo komunizmo valdomuose kraštuose. Juk komunistų persekiojamieji anksčiau ar vėliau bus pagarbinti ir apsupti kankinių aureole, o persekiotojai, žlugus komunizmui, bus tik gėdos antspaudu pažymėti ir teminimi enciklopedijų puslapiuose. O toks ilgai trunkąs krikščionių susiskaldymas, Naujojo Testamento šviesa nušviestas, tikrai nebus įrašytas į krikščionybės nuopelnų knygą.
Krikščionių vienybės sąjūdis, protestantų pradėtas ir Jono XXIII laikais labai išpopuliarėjęs Katalikų Bažnyčioje, šiandien yra paplitęs visame pasaulyje. Visiems krikščionims reikia tą sąjūdį remti, juo domėtis ir džiaugtis, nes krikščionių vienybės, kaip rodo Evangelijos, pats Kristus reikalavo ir norėjo. Tad visai šiuo sąjūdžiu nesidomėti ir jo neremti būtų priešinga Kristaus valiai. Jeigu kas prieš krikščionių susijungimą kovotų, jį neigtų ir manytų, kad krikščionybei dabar nieko netrūksta, apgaudinėtų pats save.
Tad reikia čia pabrėžti, kad krikščionių vienybės Kristus tikrai norėjo, užtat mums visiems nėra kito kelio, kaip tik Kristaus valiai nusilenkti, paklusti ir bent savo nusistatymu bei malda šį vienybės sąjūdį remti. Štai keletas Kristaus pasisakymų, kuriais jis krikščionių vienybę mini arba tiesiog jos reikalauja.
1. Palyginime apie vynmedį ir šakeles (Jono 15, 5) Viešpats sako: "Aš vynmedis, o jūs vynmedžio šakelės". Tai posakis apie krikščionių glaudžią vienybę su Kristumi. Jie drauge su Kristumi, kaip medis su šakelėmis, sudaro vieną organizmą. Tą tiesą dažnai savo laiškuose primena šv. Povilas, sakydamas, kad mes visi pakrikštytieji esame Kristuje ir tas buvimas yra mūsų vienybės pagrindas: "Jūs visi esate viena Kristuje Jėzuje" (Gal. 3, 28). Tad jeigu visi krikščionys yra įjungti į Kristų, jei visos šakelės tarnauja medžio gerovei, tad kas būtų, jei atskiros šakelės, nežiūrėdamos medžio gerovės, iš jo kamieno sulčių neimtų? Ar jos pačios nepradėtų džiūti, kenkdamos ir alindamos visą medį? Tad šia tiesa paremta gyvenimo logika reikalauja iš visų krikščionių, kad jie būtų vieningi, vieni kitus remtų ir mylėtų, nes tik tokiu būdu bus pagarbintas dieviškasis Medis — Kristus.
EUGENIJUS GERULIS
Problemų, bėdų ir rūpesčių krikščionijai niekada netrūko. Talkininkai toms problemoms spręsti vienais laikais vadinosi vienaip, kitais kitaip, o mūsų dienomis ši talka yra vadinama ekumeniniu sąjūdžiu, todėl iš esmės šis darbas nėra visiškai naujas.
Jau pats Jėzus Kristus, vykdydamas Dievo Tėvo jam pavestą darbą, rūpinosi šiais uždaviniais: pirma, kad kiekvienas žmogus savo religiniu gyvenimu tobulėtų; antra, kad visi rūpintųsi ne tik savimi, bet ir aplinka, t. y., kad apaštalautų, misijonieriautų, kad ne vien žodžiu, bet ir veikla duotų kitiems gyvą pavyzdį; ir trečia, kad visi tikintieji tarpusavyje būtų vieningi. Tuo rūpinosi Kristus ir tą darbą tęsti jis įpareigojo ne tik anų, bet ir visų laikų krikščionis. Kad galėtume geriau šias pareigas vykdyti, yra susiorganizavęs tarptautinis krikščionių sąjūdis, vadinamas ekumenizmo vardu.
Toji bendra įvairiai tikinčiųjų veikla — ekumeninis sąjūdis yra reikalingas ne tik dėl to, kad taip norėjo Kristus ir skatina Šv. Dvasia, bet ir dėl to, kad mums toks susiorganizavimas yra reikalingas, jei norime išlikti, kai esame apsupti įvairių mirtinų grėsmių. Dabar mes gyvename ne dvasinio žydėjimo, bet medžiaginiais mokslo ir technikos klestėjimo laikais.
Garsieji krikščionijos ekspansijos laikai pasibaigė. Dabar krikščionijai tenka rūpintis, kaip galėtų apsiginti, kad išliktų nežuvus. Jėzus Kristus liepė visam pasauliui skelbti iš Dievo Tėvo jo atneštą linksmąją naujieną. Misijonierių turi ne tik krikščionys, bet ir veiklieji monoteistai mahometonai, o taip pat budistai ir kiti. Tik judaizmas neturi misijonierių. Įdomu kodėl? Kartą vienas žymus mūsų laikų žydų teologas buvo užklaustas, kodėl judaizmas neturi misijonierių. Atsakymas buvo toks:
— Kas būtų, jei į kibirą vandens įlašintume vieną lašą gryno vyno? Ogi vanduo, kaip buvo, taip ir liktų vandeniu, tačiau vyno jau nebeturėtume. Jei judaizmo lašelis pasinertų visos žmonijos masėn, jis atsiskiestų ir dingtų. Kas tada ateities kartoms besaugotų monoteizmo originalą? Mes verčiau rūpinamės to lašelio grynumu, negu visos žmonijos masėmis.
Toks žydų teologo filosofavimas yra gana įdomus. Bet ką apie tai sako Jėzus Kristus? Kristus mums nurodė kitokį kelią. Jis sakė, kad mažas kiekis raugo turi įraugin-ti visą tešlą. Kristus sakė, jog mažiausia sėklytė — garstyčių grūdelis turės išaugti į didelį šakotą medį.
IRENA KAIRYTĖ
Jeigu panagrinėsime įvairiuose pasaulio kraštuose nuolat kylančių neramumų šaknis, tai pamatysime, kad ne kartą jos glūdi religijos klausimuose. Pavyzdžiui, krikščionių susiskaldymas yra atnešęs daug problemų visoje krikščionybės istorijoje. Tad jau ir pavieniai asmenys, ir atskiros grupės pajuto reikalą ieškoti kelių krikščionių suartėjimui. Būtų sunku susekti šio sąjūdžio pradžią, bet daugeliui krikščionių buvo aišku, kad susiskaldymas prieštarauja Kristaus norams, kuris meldėsi už vienybę ir sakė, kad "iš to pažins, jog esate mano mokiniai, jei mylėsite vienas kitą" (Jono 13, 35).
Besirūpinantiems krikščionių vienybės klausimais yra aišku, kad būtų labai sunku pakeisti šimtmečiais susidariusius dogminius skirtumus ir istorinius bei kultūrinius savitumus. Vis dėlto bendravimui keliai yra galimi. Jau šio šimtmečio pradžioje įvesta Vienybės Oktava, kuri būna kasmet sausio mėnesį. Šios oktavos metu visi yra raginami melstis už vienybę. Taip pat buvo užmegzti ryšiai tarp įvairių krikščionių grupių teologų.
Tačiau platesniu mastu šis klausimas buvo paliestas II Vatikano susirinkime. Krikščionių vienybės atstatymas buvo vienas pagrindinių šio suvažiavimo tikslų. Jonas XXIII ir Paulius VI pakartotinai iškėlė vienybės klausimą, ir šiam tikslui buvo paruoštas specialus dekretas. Tuo pat metu buvo suorganizuotas ir Krikščionių vienybės sekretoriatas. II Vatikano susirinkime stebėtojų teise dalyvavo ir kitų krikščionių grupių atstovai.
Yra keliamas ne tik trijų pagrindinių krikščionių šakų — katalikų, protestantų ir stačiatikių — susijungimo reikalas, bet ir protestantai nori sujungti įvairias savo bažnyčias, nes jie yra suskilę į daugelį skirtingų grupių. Jau daug įvairių kelių suartėjimui buvo ieškota, bet gal vienas svarbiausių ekumeninių įvykių yra Pasaulio Bažnyčių Tarybos įsteigimas. Iki šiol jau ne viena protestantų bažnyčia susijungė.
Stengiantis siekti vienybės, yra svarbu užmegzti ryšį ir pradėti pokalbį. Tokie ryšiai geriausiai užsimezga, drauge ieškant sprendimų įvairioms pasaulio problemoms, pvz. moraliniams ar socialiniams klausimams, taikai ir teisingumui pasiekti, šalpai organizuoti ir kt. Pavyzdžiui, Belfaste, Airijoje, tame kovų išvargintame mieste, katalikės ir protestantės moterys suėjo draugėn kovoti prieš neapykantą ir naikinti tas priežastis, kurios veda vis prie naujų susikirtimų. Taip pat neseniai skaitėme, kad bendrai meldėsi krikščionių ir žydų dvasiškiai už Lietuvoje persekiojamus ir kankinamus kunigus.
Įvairūs žvilgsniai į naujus metus
KUN. POVILAS DILYS
Nesigilinant į plačią ekumeninio sąjūdžio istoriją, mums, lietuviams, būtų pravartu susipažinti su paskutiniųjų metų ekumeniniu sąjūdžiu, ypač tarp katalikų ir evangelikų. Mūsų tautos gyventojai daugiausia yra katalikų tikybos, bet negali būti užmirštas ir protestantų įnašas į mūsų tautos išsivystymą bei kultūrą. Tad čia ir apsiribosime ekumeniškais laimėjimais ir pralaimėjimais tarp šių dviejų mūsų tautos tikybų.
Savo veikale "The Ecumenical Revolution" (Ekumeniška revoliucija) protestantų teologas Robert McAfee Brown aiškiai nurodė, kad Romos Katalikų Bažnyčios įsijungimas į bendrąjį ekumeniška darbą Antrojo Vatikano susirinkimo metu yra neabejotinai svarbiausias paskutiniojo dešimtmečio religinis įvykis. Tai, žinoma, nereiškia, kad ekumeninis sąjūdis tik nuo to laiko ir prasidėjo. Bet iki II Vatikano susirinkimo mes matome dvi, šalia viena kitos veikiančias sroves, kartais net abipusiai aštriai polemizuojančias. Tai būtų ekumeniškos pastangos Romos Katalikų Bažnyčioje ir protestantų bei stačiatikių suorganizavimas bendram krikščioniškam darbui Pasaulinėje Bažnyčių Taryboje. Bet tai Tarybai gimstant 1948 metais, mūsų šimtmečio pranašas Karolis Barth Amsterdame išreiškė tokią mintį: "Mūsų krikščioniškoji šeima nėra pilna. Pasigendame vieno nario, reprezentuojančio svarbią krikščionišką tradiciją, — Romos Katalikų Bažnyčios".
Po II Vatikano susirinkimo, net jeigu toji Bažnyčia oficialiai ir netapo Pasaulinės Bažnyčių Tarybos nariu, tos srovės susiliejo beveik į vieną. Per trumpą vos septynerių metų laikotarpį nuo dekreto apie ekumenizmą paskelbimo tas Kristaus norėtas sąjūdis labai pasikeitė. Tad Katalikų Bažnyčios posūkis — ekumeniškas bendradarbiavimas su kitomis krikščionių bažnyčiomis — yra milžiniškas žingsnis pirmyn.
1. Naujoji LŽS centro valdyba savo veiklą pradeda Jaunimo metų išvakarėse. Perėmę pareigas iš buvusiosios valdybos, radome Sąjungą įstatytą į darbingą kelią, kuriuo ir mes ryšimės eiti, kreipdami dar didesnį dėmesį į jaunimą, kad galėtume išugdyti naujų spaudos darbuotojų. Šiam tikslui steigiamas Dr. Petro Daužvardžio Spaudos Fondas, iš kurio premijomis bei stipendijomis skatinsime jaunimą studijuoti žurnalistiką, lietuviškai rašyti, pamilti savąją spaudą ir joje bendradarbiauti. Norėdami paruošti naujų žurnalistų, esame pasiryžę organizuoti paskaitas bei kursus ir išleisti žurnalistikos vadovėlį. Dėkojame Pedagoginiam Lituanistikos Institutui, kad jame dėstoma ir žurnalistika. Labai pageidautume, kad ir lituanistinėse mokyklose būtų atkreiptas dėmesys į jaunųjų spaudos darbininkų paruošimą. Labai vertiname jaunimo žurnalus ir jaunimo skyrius įvairiuose laikraščiuose. Jiems niekuomet nebus atsakyta, visokeriopa žurnalistų pagalba.
2. Kiekvieno darbo pasisekimas daug priklauso nuo visų vieningos talkos ir organizuotumo, tad stengsimės į LŽS pritraukti daugiau naujų spaudos darbuotojų bei palaikyti glaudesnius ryšius su visais Sąjungos nariais, ir toliau leisdami LŽS biuletenį, kurį vis turtinsime ir tobulinsime. Tikimės, kad į Sąjungą jungsis visi, kuriems tikrai rūpi čia mūsų skelbiami tikslai. Lietuvių Žurnalistų Sąjungoje viešpataus visiška tolerancija kiekvienai lietuvių grupei ir kiekvienam asmeniui; į ją priimami visokių pažiūrų ir įvairių įsitikinimų spaudos darbuotojai, kurie tik rūpinasi lietuvybe ir Lietuvos laisve.
3. Spauda yra visų pripažinta didelė jėga, galinti ir jungti, ir skaldyti. Kad lietuviškoji spauda būtų visų mūsų vienybės ir bendro darbo skatintoja, palaikysime glaudžius ryšius su visų laikraščių redaktoriais ir radijo bei televizijos vedėjais. Visi turime kaip galima dažniau susitikti, išsikalbėti, išsiaiškinti ir sutartinai dirbti tam pačiam tikslui — Lietuvos prisikėlimui. Darysime viską, kiek mūsų pastangos leis, kad laisvoji lietuvių spauda laikytųsi spaudos etikos, kad jos puslapiuose labiau atsispindėtų vienybės dvasia ir nebūtų išsišokimų nei prieš atskirus asmenis, nei prieš ideologines grupes. Tuo reikalu jau šiek tiek žygių padaryta, bet bus daroma ir daugiau. Vienybės dvasia tejungia visus lietuvius į bendrą kovą prieš Lietuvos okupantą, bet ne prieš brolį lietuvį, gyvenantį laisvėje ar už geležinės uždangos. Šiam tikslui taip pat manome ruošti spaudos konferencijas, suvažiavimus, pasitarimus. Sieksime, kad visa lietuviškoji spauda vadovautųsi mūsų himno žodžiais: "Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi; vardan tos Lietuvos vienybė težydi!"
Skaityti daugiau: LIETUVIŲ ŽURNALISTŲ SĄJUNGOS VEIKLOS GAIRĖS
BRONĖ KATINIENĖ
Štai šeima susilaukė klykiančio džiaugsmo, anot Vaižganto. Kiek naujų rūpesčių, kiek kasdieninių šnekų: kaip vaikas valgo, kaip miega, kiek ūgtelėjo, kiek pasunkėjo... Su nerimu sekame vaiko nuotaiką, kone kas savaitę, o kartais dar dažniau, sveriame. Gerai žinome, kad fizinis vaiko brendimas priklauso nuo taisyklingo maitinimo, geros priežiūros, žinome, koks turi būti atitinkamo amžiaus ūgis.
Ir šiuose kasdieniniuose rūpesčiuose kažkaip ištirpsta rūpinimasis vidiniu vaiko pasauliu. Tiesa, džiaugiamės, kai vaikas pradeda šypsotis, kai pradeda skirti motinos ir tėvo veidus, kai rankutėmis siekia įvairių daiktų, kai pradeda tarti pirmuosius garsus, vograuti... Tačiau kokių normų ir priemonių, padedančių ugdyti vidinį vaiko pasaulį, dažnai nežinome, o ir nekreipiame dėmesio — džiaugiamės, kad vaikas auga sveikas, tvirtas, na, o visa kita — susitvarkysią savaime.
Vis dėlto vidinis pasaulis nesitvarko pats savaime — ir čia reikia mokėjimo, gebėjimo ir ne mažesnės priežiūros ir dėmesio, kaip ir fiziniam auklėjimui.
Viena vidinio pasaulio išraiškos formų yra kalba. Vaikas pirmiausia jos prisiklauso iš savo artimųjų. Kalba — tai bene didžiausias žmogaus turtas: ja bendraujame vieni su kitais, ja reiškiame savo mintis, savo jausmus žodžiu ir raštu. Ir tos kalbos pamatai, geri ar blogi, tvirti ar menki, padedami šeimoje.
Pasižiūrėkime, kaip vaikas mokosi tart pirmuosius garsus.
Motina dainuoja lopšinę, mažutis klausosi ir pamažu pats pradeda kartoti a-a-aaa, bet ar visada motina supranta, kad čia ne tik vaiko migdymas, bet ir pirmosios kalbos pamokos, ir ne tik kalbos, bet ir estetinio lavinimo pratybos. Todėl ne vis tiek, kokia lopšinės melodija, ne vis tiek, kokie jos žodžiai, ne vis tiek, kaip jie tariami. Turime gražių mūsų senolėlių lopšinių: ir apie pelytę, nešančią miegelį per devynias kamarėles, ir apie kiškutį, kur, vaiką belinguodams, nuo kėdelės nusprūdo, palydimą vis priegiesmių "a-a-aa, čiūčia liūlia, lylia lylia" ir pan. Gal panašios dainelės pirmiausia ir leidžia pajusti įvairių natūralių gamtos garsų skirtumą nuo melodijos ir artikuliuoto garso, kurį vaikas pratinasi mėgdžioti, pvz. vėją — ū-ū-ū-ū. Šie du garsai a, ū ir yra pirmasis artikuliuotų garsų išmokimas. Toliau vaikas nesąmoningai ima kartoti dažniausiai girdimus žodžius: mama, tėtė ir pan. Kūdikiui tai dar nėra žodžiai, susieti su kieno vardu, tatai greičiau tam tikra asociacija, kylanti, pamačius tą, kuris dažniausiai tuo vardu šaukiamas, tik vėliau vaikas pradeda suvokti daikto ir vardo ryšį.
J. J.
Šiais laikais iširusių šeimų skaičius didėja ir didėja. Komunistiniame pasaulyje šeimos išyra dėl komunistų skelbiamos laisvos meilės ir dėl ekonominių sunkumų, o laisvajame pasaulyje dėl kitų priežasčių. Vienas Kanados laikraštis duoda tokių pavyzdžių.
Viena žmona paliko savo vyrą su 8 vaikais, kai ji vėl buvo nėščia. Pabėgusi ji pasidarė abortą ir dabar laikosi prie hipių grupės. Ji kaltina save ir aplinkybes, dėl kurių ji turėjo palikti savo šeimą. Ji sako buvusi kvaila, kad ištekėjo 14-kos metų amžiaus. Ji matė, kad jų butas visuomet buvo netvarkoje, vaikai prastai aprengti, vyras visuomet piktas, o ji visuomet pavargusi. Taigi, jai nieko nebeliko, kaip iš savo šeimos pabėgti.
1947 m. Kanadoje ištekėjo 483 mergaitės 14-15 metų amžiaus, o 1969 m. jau ištekėjo 806 tokios jaunos mergaitės. 1970 m. Kanadoje buvo 3.600 pabėgusių žmonų.
Nemažai jaunų mergaičių išteka iš neturtingų šeimų, tikėdamos pabėgti nuo vargo ir susirasti laimę. Ankstybos vedybos dažnai laimės neatneša, nes jauni žmonės nėra pasiruošę gyvenimui. Jaunos mergaitės nori pabėgti nuo vargo ištekėdamos, o ištekėjusios — pabėgdamos iš savo šeimų.
EGLĖ JUODVALKYTĖ
Ir mūsų vaikai neatleis mums to,
ką mes atleidom.
Y. Yevtushenko
Lauke šalta — vėjas žvarbus, sniguriuoja. Valgomajame eglutė kvepia Kalėdom, katytė žaidžia su nubyrėjusiais blizgučiais. Virtuvėje mama verda kompotą, ant stalo aušta švieži kūčinukai, o tėtis salione patogiai įsitaisęs balsiai skaito neseniai išleistos jaunimo poezijos knygos recenziją. Aš sėdžiu prie jo kojų ir klausydama stebiuos — argi tai gali būti ta pati knyga, kurią aš perskaičiau? Pagyrimai, išgyrimai — vienas puikiai rašo, antras nepaprastai gražiai, trečias kone Maironis, o ketvirto poezija tokia jautri, kad beskaitant tiesiog ašaras prireikia šluostyti, vienos nosinės neužtenka. Ir vėl save klausiu — ar aš tikrai ją skaičiau? Ir mintyse tebeaidi girdėtos nuomonės: "Kaip gražu, kad mūsų jaunimas kuria". "Ar ne nuostabiai lietuviškai rašo?" "Kartais lyg ir padaro gramatikos klaidų, ir išsireiškimai kai kurie keistoki, bet, žinai, kol dar lietuviškai rašo, tai tik džiaugtis mums reikia". Ir šitoje vietoje aš, kaip Čičinskas, "veto" velniškai užrinku!
Argi užtenka lietuviškai rašyti? Ar niekas nereikalauja, kad tie darbai, tie bandymai, tie kūriniai parodytų šiek tiek talento? Ar užtenka pamakaloti eilę žodžių, kad tai būtų pavadinta poezija? Argi galima išleisti knygą, tik norint pasigirti "poetų" jaunumu? Ar lietuviui nėra suprantama, kad kiekvienos tautos jaunimas, gimnazistiškai sukeverzojęs keletą sakinių, pavadina tai poezija? Bet kur kitur rasi šitokį pasitenkinimą tokiu darbu? Kokia kita tauta išleidžia pirmų kūrybinių žingsnių knygas su pasididžiavimu? Dieve brangus, ar yra ko stebėtis, kad jaunųjų tarpe rašiusieji vienas po kito dingsta? Mums reikalinga gyva, pozityvi kritika; kritika, kuri girtų, kas yra girtina, ir peiktų, kas yra peiktina, nei nutylėdama, nei pagražindama. Kritika yra akstinas, vis stumiąs geriau ir tobuliau rašyti. Tie, kurie turi kūrybinę gyslelę, nepasibijos kritikos. Ne taip lengvai pasiduodama. Anaiptol, taikli kritika paskatins atidžiau dirbti.
A-LĖ G.
Perskaičius straipsnį "Kaip jaunimas galvoja" (1971 m., birželio mėn.), pasidarė baisu ir liūdna. Viskas dvelkia palaidumu, rodos, visi tik rėkte rėkia: laisvės, laisvės! Gyvename tokiais laikais, kai kiekvienas, ir galvojąs, ir neišmanėlis, šaukia laisvės. Labai norėtųs pamatyti, kas būtų šioje žemelėje, jei bent dalelę tų reikalavimų tektų patenkinti.
Bažnyčia buvo šventa ir gerbiama, kol žmonės tikėjo. Tikėjo — reiškia priėmė tai, ką Bažnyčia mokė, ir daug neklausinėjo: kaip, kodėl? Mokėmės religijos, turėjome tikybos pamokas. Kunigas aiškino katekizmą, Senąjį ir Naująjį Testamentą, liturgiją, apologetiką, dogmatiką. Buvo klausimų, buvo ir atsakymai. Buvome patenkinti. Kas kur dabar aiškina ir moko? Ko gi stebėtis, kad dabar ne vienas savo išgalvotą religiją pradeda kurti ir praktikuoti. Kas moralės dėsnius primena? Tad ko stebėtis, jeigu jų niekas nežino ir nesilaiko. Argi šeima, mokykla, bažnyčia dar yra auklėjimo institucijos? Kas nežino, kad jų vietą vis dažniau užima televizija, gatvė, draugai? Visur palaida bala. Kiek galvų, tiek nuomonių.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS
PLAUKIMAS IR PLAUKYMAS
Jau prieš daugelį metų "Sporto" laikraštyje (1959 m. birželio mėn.) buvo siūlyta keletas visai vykusių sportinių terminų, pasitarus, kaip rašė redaktorius, su prof. Pr. Skardžium. Tačiau labai nustebino siūlymas vartoti plaukymą vietoj plaukimo. Ten buvo taip rašoma: "Plaukymas — ne plaukimas. Plaukimas yra nuo žodžio, kuris reiškia: imti žydėti, plaukėti". Nustebęs tokiu keistu aiškinimu, tuoj nusiunčiau redakcijai straipsniuką, įrodinėdamas, kad vis dėlto, kalbant apie lengvosios atletikos varžybas, reikia sakyti ne plaukymas, bet plaukimas. Deja, to straipsniuko redaktorius į savo laikraštį nedėjo. Matyt, jam buvo aišku, kad kalbos dalykuose prof. Skardžiaus autoritetas yra didesnis...
Buvau tikras, kad tokio dalyko prof. Skardžius negalėjo patarti. Turėjo būti koks nors nesusipratimas. Netrukus jį teko susitikti. Tuoj pradėjau kalbą šiuo klausimu. Jis labai nustebo, kad "Sporte" buvę taip rašyta, ir pasakė, kad, matyt, redaktorius jo nesupratęs. Plaukymas reiškia veiksmo kartojimą, o kai sportininkas varžybose plaukia tam tikrą distanciją, tai tas jo veiksmas yra plaukimas.
Kai sportininkai, davus ženklą, pradeda plaukti, stengdamiesi pirmieji pasiekti baigmę (ne "finišą"), tai tą jų veiksmą vadiname plaukimu. Paskui kai kurie išlipa iš baseino, o kiti dar pasilieka plūduriuoti, plaukioti, plaukyti. Šis veiksmas yra plaukymas arba plaukiojimas. Taigi plaukymas yra laisvas veiksmo kartojimas ne pasiekti kokiam nors rekordui, o tik poilsiui ir malonumui.
Lygiagrečiai ir kitose sporto šakose yra vartojami panašios rūšies terminai: bėgimas, ėjimas, šokimas, metimas, stūmimas, sviedimas. Bet jeigu atitinkamais žodžiais norėtume išreikšti ne atletikos varžybas, o tik laisvą poilsio ar pramogų ieškojimą, tai sakytume: bėgiojimas, vaikščiojimas, šokinėjimas, mėtymas, stumdymas, svaidymas.
Tad sportininkams jau reikėtų užmiršti prieš dvylika metų paskelbtą netikslų terminą, kuris lengvosios atletikos varžybų aprašymuose įsigalėjo, lyg kokia piktžolė, ir jį taip sunku išnaikinti, kaip ir kiekvieną piktžolę. Žinokime, kad tik plaukimu, o ne plaukymu pasiekiami rekordai.
Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
VERTINGAS LEIDINYS
1971 m. "Vagos" leidykla Vilniuje išleido Mikalojaus Daukšos bibliografiją. Ją paruošė prof. Jurgis Lebedys. Bibliografija yra 152-jų puslapių ir suskirstyta į 8 skyrius, kuriuose suregistruoti M. Daukšos vertimai ar jų ištraukos, literatūriniai, lingvistiniai, biografiniai bei istoriosofiniai raštai apie M. Daukšą, enciklopedijų straipsniai, bibliografiniai šaltiniai ir t. t. Bibliografiją sudaro apie 650 įrašų, taigi ji gerokai pralenkia kitus mėginimus surinkti arti 400 metų laikotarpio raštus, parašytus daugiau kaip 10 pasaulio kalbų apie Mikalojų Daukšą.
Bibliografijos autorius Jurgis Lebedys (1913-1970) parašė ir išleido monografiją "Mikalojus Daukša" (1963 m.). Tai buvo viena iš geriausių pokario metų lituanistikos knygų. Svarstant šią monografiją kaip filologijos mokslų daktaro disertaciją (1963 m.), pageidauta, kad būtų pateikta ir M. Daukšos bibliografija. Ji netrukus buvo paruošta, bet prof. Lebedys neskubėjo su jos išleidimu, vis tobulindamas naujais papildymais. M. Daukšos bibliografija išleista jau po jo mirties.
NAUJOVIŠKAS KAIMAS IR PIKTŽOLYNAI
Vilkaviškio rajone esantis Šeimenos kolūkis pirmasis Lietuvoje šių metų rudenį pabaigė perkelti apylinkių žemdirbius iš atskirų sodybų į miestiško tipo gyvenvietes ir tuo pačiu tapo visai naujovišku kaimu, kurio gyventojai susispietę vienoje vietoje, o laukai sujungti į didelius, parankius apdirbimui masyvus. Taip praneša š. m. "Tiesos" 268 nr., sveikindamas įkurtuves švenčiantį Šeimenos kolūkį. Tik tame plačiame aprašyme nepaminėta, ar noriai laisvų laukų platybę ir savarankiškų sodybų nepriklausomybę mylįs Suvalkijos ūkininkas kėlėsi į tas modernias gyvenvietes ir paliko paskutinį ryšį su savo tėviške, kuri pasmerkta virsti tik piktžolynu. Kitame "Tiesos" numeryje rašome: "Negalima užmiršti dar vieno piktžolių plitimo šaltinio, kuris atsirado mūsų laukuose, — buvusių vienkiemių liekanų. Iškėlus žemdirbius iš vienkiemių į naują gyvenvietę, liko pamatai, molio tvartų sienos, krūvos plytų, seni vaismedžiai ir t. t. Tokie buvusių vienkiemių likučiai apžėlę galybe piktžolių, o tų likučių yra kiekviename kolūkyje".
Ir štai lapkričio pabaigoje derlingosios Suvalkijos laukuose išdygo visa eilė naujų piktžolynų apleistose sodybose, kurių savininkus, perkeltus į naujovišką kaimą, su tokiu entuziazmu sveikina ir "Tiesa", ir partija.
MEILĖS KOVA PRIEŠ TRADICIJĄ
Jeigu kas norėtų pasijusti grynai žydiškoje aplinkoje, bet neturėtų galimybių nuvykti į Izraelį, tai gali nuvažiuoti į Miami Beach arba nueiti į kiną pažiūrėti filmo “Fiddler on the Roof”. Kam teko būti garsiame Miami Beach, tas su šiuo teigimu visiškai sutiks, bet tą pat galima pasakyti ir apie kino sales, kur yra rodomas minėtas žydiškas filmas. Mat, žydai, kur jie begyventų, elgiasi pagal žinomą posakį “savas pas savą”.
Filmas yra amerikietiškos gamybos, jame kalbama angliškai, bet žydišku jį pavadinome tik dėl to, kad rodomas grynai žydiškas gyvenimas su įvairiais jų papročiais ir tradicijomis.
Muzikinis veikalas “Fiddler on the Roof” pirmiausia buvo pradėtas vaidinti scenoje. Premjera buvo Niujorke 1964 m. Nuo to laiko iki šiol dar jis tebevaidinamas įvairių šalių teatruose, ir žiūrovų niekad netrūksta. Tur būt, dar nė vienas muzikinis veikalas nėra susilaukęs tokio pasisekimo, nors galima labai abejoti, ar jis būtų aukštesnės meninės vertės už kitus, pvz. už “Sound of Music” arba “My Fair Lady”. Gal svarbiausia pasisekimo priežastis yra ta, kad čia vaizduojamas žydiškas gyvenimas. Žydai moka išpopuliarinti tai, kas žydiška. Galima sakyti, kad jų rankose yra teatras, filmas ir muzika.
Kas matė “Fiddler on the Roof” scenoje, pamatęs jį ekrane, trupučiuką apsivils. Vis dėlto, žiūrint filmo, nuobodžiauti netenka. Trys valandos prabėga labai greitai. Žiūrovo akį patenkina didžiuliame ekrane matomos žydiškos vestuvių apeigos, gražūs, idiliški Jugoslavijos kaimo vaizdai (filmas suktas Jugoslavijoje), o ausis gali pasigėrėti stereofonine muzika ir ypač pasaulinės garsenybės Isaac Stern smuikavimu. Dainuoja ir aktoriai, bet gal nė vienas jų nepasižymi didesniais vokaliniais sugebėjimais. Bet niekas to iš jų nė nelaukia, nes jie vaizduoja paprastus, neturtingus žydus, gyvenančius mažame Ukrainos kaimelyje.
Iš visų filmo veikėjų išsiskiria pagrindinį pienininko Tevye vaidmenį atliekąs, tur būt, geriausias šiuometinis Izraelio aktorius Topol. Galima sakyti, kad jis ant savo stiprių pečių išneša visą filmo veiksmą. Apie kitus aktorius daug kalbėti nėra prasmės; nors kartais vieno ar kito vaidyba ir šviesiau sublizga, bet vidutiniškumo nė vienas neperžengia.
Bet pagaliau reikia paaiškinti, dėl ko šį filmą pavadinome “Meilės kova prieš tradiciją”. Žinoma, jį būtų galima pavadinti ir individo ar asmenybės kova prieš tradiciją. Mat, prieš senas žydų tradicijas turėdavo kapituliuoti dukterų asmenybė ir individualumas. Ne duktė nuspręsdavo savo ateitį, ne jį pasirinkdavo sau norimą ir mylimą vyrą, bet tėvai, o gal, geriau sakant, tėvas. Jis būdavo visiškas šeimos diktatorius, nepakenčiąs jokio kitų šeimos narių prieštaravimo ar skirtingos nuomonės pareiškimo.
A. Kezio, S. J. nuotr. Prie sudužusio veidrodžio ...
Visos šio numerio iliustracijos yra iš A. Kezio, S. J., šiomis dienomis išeinančio meniškų nuotraukų albumo“Foto kompozicijos”. Šiame leidinyje yra 64 puslapinės fotografijos. Išleista dvi laidos: viena lietuvių, kita anglų kalba. Kaina 6 dol. Galima gauti “Laiškų Lietuviams” administracijoje.
JAU BAIGIASI KONKURSAS
Vasario 16 dieną jau baigiasi “Laiškų Lietuviams” konkursas, tad jau pats laikas sėsti, rašyti ir siųsti redakcijai savo rašinį bet kokia šiam žurnalui tinkančia tema. Tikimės, kad Jaunimo metų proga šiame konkurse dalyvaus daug jaunimo. Plačiau apie konkursą buvo rašyta praėjusiuose numeriuose.
Premijos laimėtojams bus įteiktos “Laiškų Lietuviams ' metiniame parengime š. m. kovo mėn. 26 d., sekmadieni, 4 val. po pietų Jaunimo Centre. Po premijų įteikimo bus įdomus koncertas, kurį atliks jaunimo trio: Nerija Linkevičiūtė, Vytautas Nakas ir Benius Prapuolenis. Akompanuos Čikagos konservatorijos jaunas akompaniatorius Tex Richardsan, pas kuri lavina balsą šio koncerto dalyviai. Ruošiama labai įdomi, dar mūsų koncertuose negirdėta programa, ypač iš operos “I Lituani”. Plačiau apie koncertą parašysime ateinančiame “Laiškų Lietuviams” numeryje.
MALDOS UŽ LIETUVOS LAISVĘ
Įvairios mūsų institucijos rūpinasi Lietuvos laisve. Visi dirbame, planuojame, šaukiame susirinkimus, ruošiame minėjimus, stengiamės su mūsų teisėmis į nepriklausomybę supažindinti svetimtaučius ir įvairių valstybių vadus. Bet gal dažniausiai labai užmiršta institucija ir mūsų labai retai vartojama priemonė yra malda. Kreipiamės, prašydami pagalbos, į visokius valdžios atstovus, bet nepagalvojame, kad yra dar ir visų valdovų valdovas — Dievas, kuris ne atominiais ginklais ir ne diplomatinėmis sutartimis, bet vienu panorėjimu gali pakreipti tautų bei valstybių gyvenimą visai kitais keliais. Pagaliau apie tai pagalvojo Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa ir pasiryžo visus lietuvius kviesti maldos misijai.