V. KUPRYS
PASLAPTIES IR MĮSLĖS PRASMĖ
Kodėl pavadinau pasakojimą apie Tris Karalius mįsle? Kodėl ne kitu, teologinėj kalboj daugiau įprastu žodžiu — paslaptimi? Paprastai paslaptis gaubia tik didžiąsias religines tiesas. Jos Apreiškimo duotos be galutinio atsakymo, kas jos savo esme yra; arba kodėl jos tokios, o ne kitokios. Mūsų nupuolusi prigimtis sutinka paslaptį su dvasiniu nerimu ir netikrumu. Jei mūsų pirmieji tėvai bandymą būtų išlaikę, pilnutinio Dievo pažinimo ir tuo atveju neturėtume, bet jis nebūtų mums šiandienine prasme paslaptis, nes mūsų pažinimas būtų toks, koks pagal žmogišką prigimtį ir privalo būti. Šiandien išgyvename paslaptį nerimu ir netikrumu, nes mūsų pažinimas stovi žemiau, negu žmogiška prigimtis to reikalauja. Religinė paslaptis nepasiduoda protinei analizei. Pats analizės kelio pasirinkimas reikštų iš anksto šios tiesos paneigimą. Čia susiduriame su įdomiu paradoksu, kad, pasilikdami paslaptyje, stovime kur kas arčiau pažinimo, negu ją (tariamai) atskleisdami. Sakysim, Dievas, likdamas paslaptyje, tuo pačiu parodo absoliutų nelygstamumą ir mūsų vietą jo atžvilgiu. Jeigu įstengtume jį pažinti taip, kaip daiktą, jis nebebūtų tas Dievas, kurį mes (krikščionys) dabar tikime. Dievo norėta paslaptis mus verčia tikėti. O tikėti reiškia kovoti su abejone. Ir ta kova yra ne kas kita, kaip veržimasis prie Dievo.
Mįslė negaubia didžiųjų tiesų. Ji yra ten, kur sąmoningai visko nepasakoma, kad žmogus pats prieitų prie atsakymo. Mįslė yra paini, bet nėra neatsakoma. Ji skatina mus kūrybiškumui — į suradimą savo kelio santykiui su Dievu. Mįslės sprendime pasitaikiusi klaida neardo mūsų santykių su Dievu, todėl ir subjektyvusis pradas čia vaidina kur kas didesnį vaidmenį. Ten, kur subjektyviniam sprendimui neleidžiama plačiau reikštis, ten apreikštoji tiesa nepateikiama mįslės pavidalu.
Pasakojimas apie "Išminčių" atsilankymą pas Kūdikėlį Jėzų yra tik Šv. Mato Evangelijoje ir yra toks trumpas ir nepilnas, kad vien dėl to jį būtų galima pavadinti mįsle. Tačiau ne čia Trijų Karalių mįslės centras.
Neužmirškime, kad Šv. Raštas (Senasis ir Naujasis Testamentas) yra parašytas Dievo ir žmogaus santykiams atskleisti. Reikia skirti Dievo ir žmogaus santykių tikrovę — vadintiną dorine ar religine tikrove — nuo daiktinės ir meninės tikrovės. Šv. Raštas parašytas tik daiktinės ir meninės tikrovės fone. Jos čia mažiau ar daugiau ignoruojamos, kad kartais nenustelbtų dorinės tikrovės. Nesakau, kad Šv. Rašte minimi istoriniai faktai būtų klaidingi ar psalmės neturėtų meninės vertės, bet jų paskirtis nėra istorinė, mokslinė ar meninė tiesa, o tik priemonė Dievo ir žmogaus santykiams nušviesti. Lygiai taip pat ir Trijų Karalių mįslė dorinės tikrovės požiūriu slypi ne Išminčių istoriškumo, ne tautybės ar vardų tapatybės klausime, o jų apsilankymo prasmėje. Beaiškindami atsilankymo prasmę, pamatysime, kad ji ryškėja kaip tik daiktinės tikrovės neišrištoje mįslėje. Čia dorinė tikrovė sušvinta kaip žvaigždė daiktinės tikrovės tamsoje.
ŽMOGIŠKOJI ŠVIESA IR VALDŽIA
Evangelijoje sakoma, kad Kūdikėlį aplankė išminčiai — ne karaliai — kaip mes šiandien įpratę vadinti. Karaliais juos pirmą kartą pavadino tik šeštame šimtmetyje gyvenęs Arelato vyskupas Šv. Cezarijus. Ar turime kokį nors pagrindą nukrypti nuo evangelijoje naudojamos sąvokos, vadindami juos karaliais? Ką žodis karalius turėtų reikšti pačia bendriausia prasme? Šia prasme karaliaus sąvoka apima atstovą, valdovą ir išminčių. Pirmieji žmonės iki nupuolimo buvo karaliais, nes jie atstovavo Dievą pasaulio valdyme ir jų atstovavimas buvo galimas, nes turėjo stiprią pažinimo galią. Suvalgytas pažinimo medžio vaisius padarė tai, kad žmogus bent tuo metu prarado savo pažinimo ir valdymo galią. Žmogaus pažinimas lyg didelis indas sudužo. Šiandieninis mokslas yra ne kas kita kaip to indo šukių rankiojimas ir mėginimas sulipdyti jas bent į panašų puodą. Žmogus stengiasi atstatyti tvarką pasaulyje visose srityse, bet visose srityse jis ją ir vėl griauna. Socialinei tvarkai išlaikyti turime ir politinių karalių, kurie, deja, ne Dievą, bet žmones atstovauja; nors tas atstovavimas ne visada sutampa su valdomųjų valia. Politinių karalių reikalingumą iššaukė sugedusi žmogaus prigimtis. Tačiau tikra žodžio prasme šiandien niekas nėra nei karalius, nei išminčius. Žmogus nebevaldo pasaulio, o tik gudriai prie jo dėsnių prisitaiko. Kai kas gal galvoja, kad pirmieji tėvai dar prieš nupuolimą buvę labai nekultūringi, nes nei knygų neskaitė, nei automobiliu nevažiavo, net paprasčiausių drabužių nedėvėjo. Taip galvojančiam galime pateikti vaizdų klausimą. Ar reikalingi protezai žmogui, turinčiam sveikus kūno organus? Šiandieninis, o taip pat ir per tūkstančius metų praeityje buvęs mokslas ir technika tėra mūsų sugedusios prigimties protezai. Jie liudija mums patiems, kad esame netobuli, o gal ir invalidai, reikalingi pašalinės pagalbos. Kiekvienam invalidui protezas yra geras dalykas, bet laikyti ji tikruoju organu yra didelė klaida. Ir jeigu į mokslą nežiūrėsime kaip į savotišką protezą, jis gali atnešti mums nemaža žalos. Neretai intelektualai bei tariami intelektualai pergyvena pagundą sukilti prieš Dievą, pastatant visa ko centre savo protą ir jo kūrinį — mokslą. Viltis — per mokslą ir techniką į žmogaus išganymą — yra tikrai šėtoniško gundymo padaras. Tai Babelio bokšto viltis, pasmerkta sudužti, dar nebaigus jo statybos. Pasitikėdamas tik mokslu ir technika žmogus nejučiomis pats tampa jų atžvilgiu tik objektu ar vergu. Tos kritiškos pastabos apie žmonių išmintį ir sukurtą mokslą nereiškia jų nuvertinimo, o tik priminimą jų ribotumo ir jų vietą žmogaus gyvenime ir ypač Dievo ir žmogaus santykyje. Žmogiška išmintis, kokia ji bebūtų, yra dieviškos išminties atspindys. Todėl ji turėjo būti pristatyta į pasaulį atėjusiam Išganytojui, kad jam nusilenktų. Išminčiai nešė žmogiškąją šviesą savo asmenyse, bet jie atstovavo ne save, o visą žmoniją. Antra vertus, išmintį suprantame tik kaip individualinę žmogaus savybę. Išminčius tegali atstovauti save patį. Jei jis vis tik atstovauja žmones, tai jam geriau tinka karaliaus vardas.
NUSILENKIMAS TIKRAJAI ŠVIESAI
Ilgai laukta atėjo į pasaulį Tikroji Šviesa, kad būtų atidarytos durys pas Tėvą. Kodėl pati šviesa turi atidaryti duris, o ne apšviesti kelią pas Tėvą? Ne priemones pasiekti Tėvą atnešė Kristus, o patį save. Kristus atnešė pasauliui šviesą ne savo skelbiamu mokslu, bet savo gimimu. Todėl ir Išminčiai aplanko Kristų kaip kūdikį, o ne kaip mokytoją. Kasdieniškai galvojant, atrodytų, kad Išminčiams geriau tiktų ateiti pasiklausyti Kristaus žodžio, bet tada kaip tik jie neatliktų savo misijos. Kokia gi jų misija? Išminčiai — Karaliai, kaip visos žmonijos atstovai, nešė žmogiškąją išmintį ir valdžią nusilenkti prieš tikrąją Šviesą. Jie atėjo ne išmokti naujos išminties, o jai nusilenkti. Nusilenkimas prieš Dievą yra pats svarbiausias veiksnys žmogiškoje egzistencijoje. Nusilenkti, reiškia atsiverti tikrajam kūrybos šaltiniui, atkuriančiam patį žmogų. Pajėgti nusilenkti, reiškia tuo pačiu turėti Dievo malonę.
Kaip jau minėjau, jie nebuvo politiniai karaliai; jie yra bevardžiai Išminčiai iš Rytų. Jei jie būtų buvę politiniai karaliai arba žinomais vardais filosofai, jų atsilankymas netektų prasmės. Tada jie atstovautų savo kraštus arba patys save asmeniškai, o ne visą žmoniją. Tai būtų pigi žmogiška ceremonija, neverta minėti Šv. Rašte. Jie turėjo būti nežinomi, ir todėl galėjo būti tik iš Rytų, nes vakaruose filosofų ir karalių vardai buvo žinomi. Pagaliau graikams ir romėnams rūpėjo daiktinė ir meninė tikrovė; bet kokia mistika jie mažai domėjosi. Savo imperijoje jie turėjo realius karalius. Ieškoti gimusio karaliaus Žydų Žemėje jiems atrodytų ne tik neišmintingas, bet ir neprotingas reiškinys.
Bet, jei Trys Karaliai nėra istoriniai asmenys, tai kyla klausimas, ar nereikia juos suprasti simboliškai bei mitologiškai? Simbolis nėra nei mįslė, nei paslaptis. Simbolis yra visada sutartas iš anksto, ir todėl žinoma, ką jis iš tikrųjų vaizduoja. Simbolis skirtas ne spėliojimui, o iš anksto žinomam dalykui. Negalima šio įvykio laikyti mitu, nes mitas priklauso pirmoj eilėj meninei tikrovei. Mitas dorinėje tikrovėje yra paprastas melas. Evangelijų rašytojams terūpėjo atpasakoti faktus, o ne kurti mitus. Kad Išminčiai buvo tikrai realūs asmenys ir kad jie aplankė Kūdikėlį, liudija mums kai kurie faktai. Netiesioginė tų įvykių kaltė buvo savotiškas išminčių paklydimas kelionėje. Išminčiai nebuvo ieškotojai. Ieškotojai yra tie, kurie, skatinami proto ar aistros, siekia surasti norimą daiktą, bet nežino kelio. Išminčiams kelias buvo nurodytas: jiems nereikėjo nei žemėlapių, nei patirties. Jų kelionė buvo visai irracionali, nes visa iniciatyva buvo Dievo rankose. Bet, kai jie buvo netoli Jeruzalės, ypatinga Dievo globa juos apleido. Tada jie pradėjo galvoti ir spręsti: "Jei gimė karalius, tai jis turi gimti karaliaus rūmuose — dideliame mieste". Ir štai jų protas juos nuvedė į Jeruzalę. Jie pakluso savo protui, perėjo į daiktinės tikrovės analizavimą ir čia suklydo. Jeruzalėje randa ne Kūdikėlį, o rašto žinovus ir karalių Erodą. Jų klaida atnešė žiaurias pasekmes. Erodas, sužinojęs apie naujo karaliaus gimimą iš išminčių, o gimimo vietą iš Raštų, išžudė ten visus pirmgimius iki dvejų metų amžiaus. Kad šios žudynės, minimos Šv. Rašte, yra tikri faktai, negali būti abejonės. Šv. Mato Evangelija buvo parašyta, patiems žydams dar esant gyviems to įvykio liudininkams. Rašyti išgalvotus dalykus tokioje padėtyje būtų labai negudru, net ir tuo atveju, jei Kristus nebūtų buvęs Dievas, o apaštalai nebūtų pasižymėję savo moralumu.
KARALIŲ DOVANOS
Katalikų teologai dovanų prasmę aiškina tokiu būdu: auksas dovanojamas kaip karaliui; smilkalai — kaip Dievui; ir mira — kaip mariam žmogui. Dovanos turėjo išsakyti, kas buvo Kūdikėlis. Ir iš tikro, kiekvienam žmogui skiriame jam geriausiai tinkamas dovanas. Vienok, pažiūrėję į Karalių dovanas daiktinės tikrovės akimis, rasime, kad jos savyje yra nelogiškos. Karalių, kaip sąvoką, galime suderinti su žmogumi, o taip pat ir su Dievu, bet suderinti Dievą su mirtingu žmogumi vargu ar buvo įmanoma Rytų Išminčiams. Taigi, jei ši simbolinė prasmė yra tikra, tai ji jokiu būdu ne Išminčių sugalvota. Kaip kelias buvo nurodytas Dievo siųstos žvaigždės, taip ir dovanos buvo paties Dievo apspręstos. Bet čia nušvietėm tik vieną dovanų pusę. Dovana yra savo daikto atidavimas kitam. Vadinas, visų pirma reikia daiktą turėti ir jis turi būti savas. Žodį "savas" labai pabrėžiu, nes šį kartą nešamos dovanos pačiam Dievui. Aišku, kad Dievo atžvilgiu žmogus tam tikra prasme nieko savo neturi. Kiekvienu atveju žmogui yra duota asmenybė ir kūrybinė galia. Tie abu veiksniai įgalina mus bent reliatyviai pripažinti, kad tai, kas mano sukurta, yra mano. Ką gi žmogus apčiuopiamo sukūręs šiame pasaulyje? Visų pirma daiktines gėrybes — turtus. Todėl Išminčiai ir atnešė aukso, už kurį nesunkiai galima šių gėrybių įsigyti. Žmogus visada susirūpinęs savo sveikata. Jis išrado būdus ir vaistus ją bent iš dalies atstatyti ir net po mirties išlaikyti kurį laiką kūną nesugedusį. Mira ir atvaizduoja žmogaus išmanymą išsilaikyti biologiškai. Pagaliau žmogus siekia trečio dalyko — žemiškos garbės. Niekas taip gerai jos nepavaizduoja, kaip smilkalai. Smilkalų medžiaga sudega, dūmai išsisklaido, ir lyg nieko nebūta. Visos dovanos savo prigimtimi ir paskirtimi labai skurdžios, bet žmogus atnešė tai, ką jis turėjo, kas bent reliatyviai buvo jo. Beveik tas pačias dovanas tik kiek kita forma siūlė Kristui ir velnias, tai yra: turtus, valdžią ir garbę. Velnias, aišku, prisistatė Kristui visai kitaip su savo dovanomis. Trys Karaliai, atiduodami dovanas, išreiškė žmogiškos išminties menkumą ir nusilenkimą prieš Tikrąją Šviesą. Lenkdamiesi prieš Kūdikį, jie jautėsi mažesni už jį. O velnias, patyręs apie Kristaus pasitraukimą į tyrus, kad ten pasninkautų ir nusižemintų iki žmogiškos prigimties silpnumo, atėjo su dovanomis visa savo puikybe. Velnio dovanos buvo skiriamos Kristui — žmogui, bet ne Kristui — Dievui. Jo dovanų tikslas — atskirti visam laikui Kristų — žmogų nuo Kristaus — Dievo. Ir ši velnio veikla nebuvo absurdiška, nes Kristus pagundą turėjo tikrai išgyventi, kaip ją išgyvena nupuolęs žmogus, kitaip — pasninkas ir gundymas būtų beprasmiški. Kristus velnio dovanas atmeta. Ir koks sutapimas! Žmonės atmeta Kristaus dovaną! Juk Kristus gimdamas pats save, kaip dovaną, atnešė žmonėms. Deja, žmonija per daug nupuolusi, kad dovanos užtektų jos išgelbėjimui. Jai reikėjo aukos. Dovanai tapti tikrove, reikia, kad ji būtų ne tik duodama, bet ir priimama. Auka tik duodama. Ir nepriėmus jos, ji lieka auka. Aukos, tapusios įvykiu, dažnai nebeįmanoma ir atšaukti. Išganymas žmonijai atėjo ne kaip Betliejaus dovana, bet per Golgotos auką. Tą žmonijos nepajėgumą priimti Kristų, kaip dovaną, kaip tik ir išreiškė Trys Karaliai, palikdami Kristų ir grįždami į savo namus. Kuo gi pasireiškė jų pasitraukimas nuo Kristaus?
Išminčiai parodė nepaprastą paklusnumą ženklui ir tuo pačiu Tam, kuris tą ženklą siuntė. Ženklui paklusdami, jie atliko ilgą ir varginančią kelionę. Ženklo nurodytą kūdikį jie garbino kaip karalių vargingoj lūšnoj; nors toks jų elgesys prilygo nesąmonei. Čia peršasi mintis, kad jei Išminčiai ryžosi nusilenkti nesąmonei, tai jie turėjo turėti nepaprastai stiprų tikėjimą. Tikėjimą? Kuo? Koks to tikėjimo turinys? Jų tikėjimas yra pakely iš pagonybės į Izraelio Dievą. Čia randa savo prasmę ir jų kelionė į Jeruzalę. "Tikėjimas pakelyje" yra tikėjimas "kažkuo". Bet "kažkas" yra neapčiuopiamas, nesavas, netikras. "Kažkam" esame visada neutralūs ir dėl jo nepergyvenam vidinės kovos. Be vidinės kovos negalime išgyventi tikėjimo dorinės vertės, o pergyvename jį kaip paprastą nežinojimą. Išminčiai rezignavo prieš "kažką" — galingesnį už juos, bet nusižeminimas nėra pilnas tikėjimas, o tik įžanga į jį. Džiaugsmingo įvykio Trys Karaliai nesuprato, ir todėl, užuot skelbę jį žmonijai, ramiausiai grįžo į savo namus. Priimti gimusį Kristų, kaip dovaną žmonijai, jie būtų galėję tik tuo atveju, jei Dievas šiam uždaviniui įgyvendinti būtų suteikęs jiems specialią malonę. Bet tada vėl netektų prasmės jų misija, nes, gavę tokią malonę, prarastų žmonijos atstovavimą.
Taip iki galo Trijų Karalių misija yra paskendusi mįslėje, bet tik mįslė ir daro jų apsilankymą prasmingą ir suprantamą. Čia taip pat išryškėja, kad Kristaus, kaip pasaulio Šviesos, gimimas yra daug svarbesnis, negu jo mokymas, nes mokymas yra žmogiškos šviesos nešimo būdas (Dievas gali skelbti savo valią ir žmonių lūpomis), o gimimas yra dieviškas. Gimimu Kristus egzistenciškai įėjo į žmonių giminę ir ją pašventė. Mokymo einam klausytis, kad išmoktume, o Dieviškam Gimimui eina nusilenkti ir žmogiškoji išmintis.