1972 / BALANDIS - APRIL / VOLUME XXIII, NO. 4
PAVASARIŠKI KONTRASTAI Juozas Vaišnys, S. J. 111
NERIMAS BAŽNYČIOJE A. Rubikas 112
LIETUVOS LAISVES ATEITIS Dr. Jonas Grinius 115
NUO KAUNO IKI VOKIETIJOS Br. Petras Kleinotas, S. J. 119
DAIL. ANTANO PETRIKONIO JUBILIEJUS V. K. 122
EILĖRAŠČIAI Julija Švabaitė-Gylienė 123
SOCIALINĖS GEROVĖS KOVOTOJŲ AVANGARDAN! Juozas Prunskis 124
PIRMOJI GIMTOJO ŽODŽIO MOKYTOJA Antanė Kučinskaitė 129
SINGAPŪRO MINISTERIS APIE HIPIUS S. Rajaratnam 131
ŠIS TAS IŠ 1971 M. KNYGŲ LENTYNOS LIETUVOJE Nijolė Jankutė 134
TĖVYNĖJE Danutė Bindokienė 138;
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” METINĖ ŠVENTĖ 144
Šio numerio vidurinių puslapių iliustracijos — A. Petrikonio darbų nuotraukos. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio. 143 psl. nuotraukos — Virgilijaus Kauliaus, S. J. Užsklandos — Jūratės Eidukaitės. Viršelis ir skyrių vinjetės — Algirdo Kurausko.
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
1972 Jaunimo metai, nr. 4.
Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J. Redakcijos nariai: Dalia Aleknienė, Danutė Bindokienė, Algirdas Grigaitis, Eglė Juodvalkytė, Vytautas Kasniūnas, Algimantas Kezys, S. J., Dalia Kučėnienė, Nijolė Užubalienė.
Administracija: Petras Kleinotas, S. J. ir Aleksandra Likanderienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina — 50 centų.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
PAVASARIO SAULEI PRIKĖLUS GAMTĄ IŠ MIEGO,
APIE PRISIKĖLIMĄ IR ŽMOGUS PAGALVOJA.
JO ŠVIESOS IŠTROŠKUSIOS AKYS KYLA AUKŠTYN
IR GĖRISI MĖLYNA, SKAISČIA PADANGE.
JIS KELIA RANKAS IR ŠIRDĮ PRIE DIEVO,
KURS JAM PRISIKĖLIMĄ IR GYVENIMĄ ŽADA.
JEIGU TAIP VISAGALIO YRA SUPLANUOTA,
KAD PO ŽIEMOS ŠALČIŲ GYVENIMUI KELTŲSI
NET IR MENKIAUSIAS GAMTOS KŪRINĖLIS,
TAD AR GALĖTŲ IŠ MIRTIES NESIKELTI
VISOS GAMTOS PAŽIBA IR VALDOVAS — ŽMOGUS?
ŠVĘSDAMI VELYKAS, NE VIENAS GALVOJAME
IR APIE MŪSŲ TĖVYNĖS PRISIKĖLIMĄ.
JUK “DIEVAS NEAPLEIDŽIA SMILGOS PALAUŽTOS,
NEI BENAMIO PAUKŠČIO, IŠTIKTO AUDROS, —
NEAPLEIS NĖ MŪSŲ TĖVIŠKĖS MIELOS, —
ČIA MARIJOS ŽEMĖ, IR VAIKAI MES JOS”.
Rodin Rankos
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Kai saulė aukščiau pakyla ir vis šiltesniais spinduliais pradeda glostyti žemę, gamtoje nuostabus perversmas įvyksta — viskas lyg iš naujo atgimsta ir keliasi naujam gyvenimui. Upės ir upeliai, sutraukę ledo pančius, pasijunta laisvi ir, linksmai čiauškėdami pavasario pergalę, skuba savo keliais. Žemė, išsivadavusi iš kieto žiemos gruodo, laisvai atsikvepia ir siunčia aukštyn žalius pergalės daigus. Tada ir žmogus pasijunta lyg iš miego atbudęs ir prisikėlęs naujam gyvenimui. Savo gyslose pajunta tekančią linksmesnio gyvenimo srovę. Pasikeičia jo būdas, išvaizda ir mintys. Pajudrėja sąnariai, pralinksmėja veidas, ateina noras džiaugtis ir gyventi. Jis norėtų tik gyventi ir gyventi — niekad nemirti. Mirtis? Juk tai visiškai nesiderina su pavasariu. Gal tai tik koks nemalonus ir nerealus sapnas? Gal tai tik pesimistų pasaka? Argi galima mirti, ar galima apie mirtį galvoti, kai viskas gamtoje gimsta? Kam dar gimti, jeigu paskui reikėtų mirti? Juk tik gyvenimui gimstama!
Tai pavasariškos mintys. Ir visai teisingos. Iš tikrųjų, juk tik gyvenimui gimstama. Kai krito rudens lapai, atrodė, kad miršta gražioji vasaros gamta, miršta amžinai... Bet skubiai pralėkė trumpas žiemos akimirksnis, ir štai iš po tų pačių nukritusių lapų kelia į viršų galvas melsvos, kvapios žibutės. Kas galėjo tikėti, kad iš po tų sudžiūvusių, apipelėjusių rudens lapų tuoj aukštyn stiebsis besišypsančios ir nauju gyvenimu alsuojančios gėlės? Ir žmogaus gyvenimas yra pavasario gėlė. Tik laikinai rudens lapai ją gali paslėpti. Ateis pavasaris, ir vėl ji stiebsis į Saulę, kuriai ji skirta, kuriai ji auga ir žydi.
A. RUBIKAS
Šio nerimo šaknys yra dvejopos. Vienos jų yra klaidingoje Bažnyčios sampratoje. Štai ne visiems patinka naujovės. Ne visi yra patenkinti reformuota liturgija. Kai kas ilgisi mišių lotynų kalba ir norėtų matyti kunigą vėl nusisukusį veidu į sieną, o ne į žmones. Jie norėtų tyliai melstis kaip seniau iš savo maldaknygių (mišių metu) arba kalbėti rožančių, nes taip jie buvo pratinami ilgus metus! O pripratimas, sako patarlė, yra antras prigimimas. Dėl to šiems žmonėms nauju būdu melstis yra tikrai nelengva.
Kai kurie mano, kad Bažnyčioje niekas neturėtų keistis, nes Bažnyčia yra paties Dievo įsteigta. O Dievas yra amžinas ir nesikeičiantis. Taigi ir Bažnyčioje niekas negali keistis. O kad ją vis dėlto sudaro žmonės, kurie keičiasi, kurie per šimtmečius pradeda kitaip galvoti, filosofuoti, kalbėti, rengtis, puoštis, kitokius namus statytis ir kitaip tarpusavy santykiauti, — apie tai vargu ar kas jiems yra kalbėjęs. Jiems būdavo aiškinama, kad Bažnyčioje viskas yra dieviška, ir kad joje beveik nieko nėra, kas būtų žmogiška.
Taigi čia susiduriam su tam tikra Bažnyčios samprata, kuri neskiria dieviško turinio nuo žmogiškų bažnytinio gyvenimo formų. Tos sampratos šalininkams atrodo, kad jei ginsi senąsias žmogiškas formas, tai tuo pačiu ginsi ir tikėjimo tiesų grynumą... Bet kaip toks įstikinimas yra kilęs?
Ilgą laiką Bažnyčioje buvo draudžiama ką nors keisti. Tad ilgą laiką ir atrodė, kad viskas jau amžiams nustatyta: ir mišių laikymo tvarka, ir jose vartojama lotynų kalba, ir pačios maldos. Dėl to net būdavo įspūdis, kad visa tai yra vienodos reikšmės bei svarbos žmogaus išganymui: tiek, pavyzdžiui, šventoji komunija, tiek ir pati lotynų kalba, kuri komuniją lydėdavo. Atsisakyti lotynų kalbos reiškė kone atsisakyti ir paties tikėjimo.
Žmonės, kurie šiandien gina anas bažnytines senienas ir kuriuos kiti vadina "konservatoriais", yra tokio ankstesnio bažnytinio auklėjimo aukos. Jiems savo laiku nebuvo įsąmoninta, kad Bažnyčioje, tiesa, yra dalykų, kurie niekad negalės keistis, kaip pavyzdžiui įsakymas rinktis švęsti Viešpaties vakarienės (mišių), bet kad kartu Bažnyčioje yra ir tokių dalykų, kuriuos susikuria žmogus pagal savo skonį, kaip antai: kokias maldas susirinkus kalbėti, kokias giesmes giedoti ir kokia kalba.
DR. JONAS GRINIUS
(Šiek tiek sutrumpinta paskaita, skaityta Münchene vasario 16 d. proga1972metais)
Minėdami vasario 16 dieną penkiasdešimt ketvirtą kartą, mes švenčiame pačią didžiausią lietuvių tautos šventę. Tai drauge visiems brangiausia šventė, nes vasario 16 dienos deklaracija Lietuvos Taryba Vilniuje paskelbė atstatanti nepriklausomą Lietuvos valstybę, kurioj visi jos vaikai bus lygūs ir laisvi.
Vasario 16 diena yra tautos prisikėlimo šventė, nes po 123 metų vergavimo svetimiesiems lietuvių tauta sugrįžo į savarankišką gyvenimą, padėdama pamatus nuosavam valstybiniam namui. Ką Lietuvos bajorai ir didikai dėl savo egoizmo, smaguriavimo ir kivirčių buvo praradę prieš 123 metus, tą demokratiškai nusiteikę įvairių luomų bei pažiūrų tautiečiai prikėlė naujam gyvenimui. Tas senos ir drauge naujos valstybės atsiradimas tada buvo toks nuostabus, kad Lietuvos prisikėlimas kai kurių poetų vaizduotėj atrodė panašus į Kristaus prisikėlimą iš mirusiųjų. Bent šitaip Lietuvos valstybės atstatymą per 1918 metų Velykas pergyveno V. Mykolaitis-Putinas, kuris tada parašė ilgą savo eilėraštį "Regėjimą".
Šitą eilėraštį reiktų skaityti ne tik tautinės šventės proga, bet ir dažniau, nes autorius Putinas Lietuvos prisikėlimą nelaiko tik žmonių darbu, bet ir Dievo apvaizdos dovana už lietuvių pakeltus kentėjimus.
Žmogiškai imant, vasario 16 dienos deklaracija tebuvo tik kertinis akmuo pamatuose, ant kurių turėjo iškilti nuosavo valstybinio namo sienos. Tam reikėjo nemažai darbo ir daug aukų, visokeriopų aukų protu, turtu, sveikata ir žmonių gyvybėmis. Ir tos įvairios aukos buvo mūsų aukos, lietuvių aukos. Todėl, kai šiandien mūsų tautos laisvės priešai teigia, kad Pabaltijo valstybes, taigi ir Lietuvą apgynė ir ant kojų pastatė Vakarų interventai imperialistai, mes atsakome, kad tai netiesa: ir už drabužius pirmiesiems Lietuvos kareiviams, ir už šautuvus, su kuriais jie vijo bolševikus iš mūsų žemės, Lietuva turėjo apmokėti amerikiečiams pinigais. O kad Lietuvos Taryba, paskelbdama savos valstybės atstatymą, vadovavosi ne kapitalistų inspiruota, bet jausdama tikruosius Lietuvos gyventojų siekimus, tai paliudija Steigiamasis seimas. Jis pirmajame savo posėdy 1920. V. 15. visais balsais pakartojo tokį pat nutarimą, kokį buvo priėmusi Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 dieną.
ŠVIESUS LAIKOTARPIS
Šiandien prisimindami savo valstybės atkūrimą, mes norėtume pamatyti ir šitos valstybės reikšmę lietuvių tautai. Norėtume pamatyti tą reikšmę patys, kad pasidžiaugtume ir galėtume pasakyti kitiems, ypač jauniesiems, kurie nepriklausomos Lietuvos nėra matę. Norint tą reikšmę įsivaizduoti, reiktų čia peržvelgti įvairias gyvenimo sritis, palyginti tai, kas buvo Lietuvoj I-jam Pasauliniam karui besibaigiant ir ko Lietuva buvo pasiekusi per 22 metus, iki II-jo Pasaulinio karo pradžios. Deja, šitokia apžvalga čia per keliolika minučių nėra įmanoma. Bet kad vis dėlto nors šiek tiek pajustume, kad pažanga kultūros srity per tuos dvidešimt metų buvo didelė ir šviesi, kokios Lietuva anksčiau niekada nebuvo pažinojusi, prabėgamai iliustracijai čia tenoriu paliesti jaunųjų lietuvių švietimą per mokyklas.
BR. PETRAS KLEINOTAS, S. J.
Tai yra Brolio Petro Kleinoto, S. J., prisiminimai iš tų tragiškų mūsų tautai dienų, kai rusai antrą kartą žygiavo į Lietuvą paskutiniojo didžiojo karo metu, o daugelis lietuvių traukė į vakarus nuo tos raudonosios grėsmės. Išvykęs iš Kauno, jis susitinka su T. J. Bružiku, S. J., ir paskui drauge su juo keliauja iš vienos parapijos į kitą. Tėvui Bružikui šen ar ten vedant misijas ir vis artėjant prie Vokietijos sienos. Šiais metais Br. P. Kleinotas atšventė savo amžiaus 60 metų sukaktį, o T. J. Bružikas švenčia 75 m. amžiaus ir 50 m. kunigystės jubiliejus. Taip, tur būt. Apvaizda lėmė, kad Brolis Petras būtų artimiausias T. Bružiko bendradarbis. Jis jį ištikimai lydėdavo Lietuvoje iš vienos misijų vietos į kitą, jis su juo drauge rūpinosi ir "Misijonieriaus laiškais", kuriuos T. Bružikas pradėjo leisti Vokietijoje, kad galėtų bent spausdintu žodžiu pasiekti tuos iš tėvynės pabėgusius lietuvius, kurių negalėjo pasiekti savo gyvu žodžiu.
Brolis Petras 1949 m. atvyko į Čikagą ir nuo 1950 m., kai pradėjo eiti "Laiškai Lietuviams", iki dabar yra šio žurnalo administratorius. Sukakties proga linkime jam dar negalvoti, kad jau artinasi vakaras. Ne, dar saulė yra aukštai, dar galima labai ilgai pasidarbuoti Kristaus vynuogyne.
Redakcija
Iš Kauno išvykau liepos 18 d. Tada man kilo toks stiprus "įkvėpimas" važiuoti pas T. Bružiką į Girkalnį, kur jis vedė misijas, kad nekėlė nė mažiausios abejonės. Vyresniesiems pritarus, per keliolika minučių pasiruošiau. Gavęs G. T. Provincijolo palaiminimą, išvykau. Arkliu atvažiavau iki Babtų, o nuo Babtų mane paėmė vokiečių mašina. Pernakvojau pas ūkininką kluone ir kitą rytą turėjau apie 10 km eit pėsčias. Tik netoli Girkalnio į vežimą paėmė į misijas važiuojantieji žmonės. T. Bružikas mielai mane priėmė į savo globą. Čia buvo ir brolis Blanka, bet jis nemanė pasilikti su T. Bružiku. Girkalnis gali būti nauja Marijos šventovė. Su broliu Blanka buvome nuėję į tą šeimą, kurios visi nariai, sakoma, matę Mariją. Misijos Girkalnyje gerai pavyko, tik paskutinės dienos vakarą atvažiavo kelios vokiečių mašinos. Tai atbaidė bailesnius žmones nuo pamaldų. Liepos 22 d. mus nuvežė į Raseinius. Čia mudu su broliu Blanka pasisvečiavome pas domininkonus ir pas saleziečius. Po pietų, šiaip taip susikim-šę į vežimą, išvykome į Žaiginį. Brolis Blanka pakely liko pas seserį.
Brolis Petras Kleinotas, S. J.
Ir Žaiginy (VII. 23 - 27.) misijos praėjo ramiai, nors karo audra slinko vis arčiau ir arčiau. Rusai ėmė vieną miestelį po kito. Paskutinę misijų dieną buvo pranešta, kad rusai jau esą Grinkišky — apie 20 km nuo Žaiginio. Dėl to T. Bružikas paskubino misijų užbaigą, ir, nevalgę nė pietų, išvažiavome į Pagryžuvį.
V. K.
Antanas Petrikonis yra vienas iš tų viduriniosios kartos dailininkų, kuris, pradėjęs meno studijas gimtajame krašte, Vilniuje, kaip menininkas augo ir brendo svetimos padangės aplinkoje: Anglijoje ir Amerikoje, kur savo studijas apvainikavo Manchesterio ir Londono meno mokyklų antspaudais.
Jubiliejinė jo paroda, atidaryta kovo 18 d. Čikagoje, Marquette meno galerijoje, yra surengta 25 metų meninio darbo sukakties proga ir parodanti jo nueitą kelią. Per tą laiką jis surengė dvylika individualių parodų ir daug kartų dalyvavo bendrinėse parodose su kitais dailininkais. Tad jubiliejaus proga būtų pravartu prisiminti, kaip vertino jo eitą dailininko kelią mūsų meno kritikai bei apžvalgininkai.
Dail. Mikas Šileikis: "Dail. Antanas Petrikonis nepriklauso sezoninių naujovių gaudytojų avangardui. Jisai gaivališkai kultivuoja savo estetinių pojūčių skonį, bet jaunas dailininkas eina kartu su kūrybinio entuziazmo laiku, kas jo darbuose aiškiai pastebima. Jo motyvai arba tematika įvairi: peisažai, kompozicija, figūrinė tapyba ir kt. Dažnu atveju jo darbai yra ekspresyvūs, pabrėžiamas autoriaus psicholiginis elementas spalvose".
JULIJA ŠVABAITĖ - GYLIENĖ
MES TADA NIEKUR NESKUBĖSIM
1999 METŲ KALENDORIUJE
1999 metų kalendoriuje
Dienos trumpos
Ir naktys ilgos,
O vakarai, vakarai — — —
Mes tada niekur neskubėsim,
Taikiai susėdę pailsėsim,
Ragaudami tirštą
Kaimyno vyną,
Kuris dabar
Tamsioj rūsio vienatvėj
Burbuliuoja sau
Ir noksta neskubėdamas — — —
NAMAMS IŠTUŠTĖJUS
Namams ištuštėjus,
Mudu niekur netinkam — — —
Nuo langų prie langu
Ilgi dienos šešėliai.
Tušti dienos šešėliai.
Tušti kambariai,
Rašomieji stalai,
Išdžiūvusios rašalinės — — —
Tyli kėdės nudilę,
Neprabyla žvakidės,
Tiktai kalba su manimi
Suspaustos lentynose knygos,
Nutrauktos gitarų stygos — — —
JUOZAS PRUNSKIS
Žmonija, nors ir lėtokai, nors ir su zigzagais ir atkritimais, bet vis dėlto palaipsniui pažangėja laisvės ir lygybės kryptimi. Jeigu seniau valstybiniam gyvenimui tevadovavo karaliai, bajorai, vadinamasis kilmingasis luomas, dabar visuotinai pripažįstama visų teisė savo balsu prisidėti prie valstybės reikalų tvarkymo. Tik Sovietų Sąjungoje ir kituose komunistiniuose kraštuose daromas šuolis atgal į partijos oligarchiją.
Jeigu seniau kultūrinio gyvenimo laisve faktinai tesinaudojo vadinamasis kilmingasis luomas, šiandien pasidarė atviresnis kelias visiems, valstybei ateinant į pagalbą su stipendijomis studiozams. Tik komunistiniuose kraštuose valdančiajai klikai priklausymas ar nepriklausymas gali nulemti galimybes įstoti į aukštąją mokyklą. Bet vis dėlto demokratinė, kultūrinė lygybė tiek visų pripažįstama, kad net ir kraštai, kur praktikoje ta lygybė paneigta, paties principo neneigia ir iš kailio neriasi įrodinėdami, kad ir pas juos ta kultūrinė laisvė ir lygybė yra, nors, kaip komunizmo kraštuose, uždraudžiant užsienio spaudą, įvedamas savotiškas kultūrinis analfabetizmas, teat-veriant galimybę sklaidyti tik diktatūrinių kraštų leidinius.
EKONOMINĖS, SOCIALINĖS LYGYBĖS ILGESYS
Jeigu pilietiniame gyvenime demokratija atvėrė gyventojų masėms galimybę dalyvauti valstybės tvarkyme, tai ekonominės lygybės srityje dar tenka daug ko pageidauti. Socialinės gerovės, ekonominės lygybės ilgesys žmonijoje yra taip stiprus, kad jos belaukiant imama kartais pasitikėti net ir tais, kurie daug kalba ir daug žada, kaip komunistai, nors iš tikrųjų jų tariama ekonominė lygybė tenka pirkti pilietinių ir kultūrinių laisvių praradimu, o ir tuo, kas gaunama, daugiausia naudojasi partinės diktatūros ginklanešiai ir prisiplakėliai.
Tai turint galvoje, visiems geros valios žmonėms reikia atsiminti, kad nepakanka tik rodyti komunizmo juodąsias ir kruvinąsias puses, bet reikia drąsiai išeiti su socialinės pažangos, socialinės lygybės ir gerovės idėjomis. Mes didžiuojamės savo žemės reforma, ir yra kuo didžiuotis, bet negalime visą laiką turėti veidą atkreiptą į praeitį. Nei socialinių reformų, nei ekonominės visų gerovės siekimo laikas nėra pasibaigęs. Dar daug ko reikia iki plačiųjų pasaulio masių ekonominio lygio pakėlimo, ir apie tai turime drąsiai kalbėti.
ANTANĖ KUČINSKAITĖ
Tu mano pupulėli! Tu mano džiaugsme! Mano katyte! Mano saulute!
Taip kalbina motina naujai atėjusį į pasaulį žmogiuką — savo pačios kūrinį, savo širdies širdį. Iš tikrųjų, tai pačios širdies kalba! Tokių meilės įkvėptų kreipinių į mažytį, dar abejingą motinos balsui kūdikėlį, filosofai ar sociologai nelabai norėtų vadinti "pasikalbėjimų" terminu. Bet argi tie iš mylinčios širdies trykštantys žodžiai būtų tik beprasmis jausmų išliejimas, tik motinos kalbėjimas pačios su savim? Tik monologas, nerandantis atgarsio dar neprabudusioje naujagimio sąmonėje?
Logikos pedantų nuomone, motinos kalba su naujagimiu gal ir negalėtų būti laikoma "žmonių bendravimo priemone", kaip mokslo žmonės yra pratę apibūdinti svarbiausią kalbos vaidmenį visuomenėje, atsižvelgdami į abipusį kalbančiųjų kontaktą. Tačiau motinos širdis savo nuostabia moteriška intuicija jau nuo senovės juto, kad net pirmomis gyvenimo dienomis kūdikis nėra toks abejingas aplinkai, kaip, iš šalies žiūrint, atrodo. Daugelio tautų motinos kalbino ir kalbina mažyčius kūdikėlius gražiausiais žodžiais, švelniausiomis dainelėmis. Kokių puikių lietuviškų lopšinių yra sukūrusios kaimo motinos, kur liaudiška melodija darniai jungiasi su paprastučiais, iš širdies plaukiančiais žodžiais, žodeliais, priedainiais, refrenais!
Psichologijos ir pedagogikos tyrinėtojų nuomone, visa, kas dedasi aplinkoje — ausimis patiriami garsai, akimis matomi vaizdai, — gana anksti pradeda kauptis kūdikio pasąmonėje, palikdami tam tikrus įspaudus besivystančioje organizmo psichikoje. Todėl tie meilės įkvėpti žodžiai anaiptol nėra beprasmis jausmų išliejimas, nėra monologas, bet tikra to žodžio prasme motinos pasikalbėjimas su sūneliu ar dukrele, pasikalbėjimas, kurio atgarsius parodys tolesnis kūdikio vystymasis, pamažu bundanti sąmonė su visomis prigimties galiomis.
Bėga dienos, savaitės, mėnesiai... Motinos kalbinamas kūdikis jau, žiūrėk, atsako akučių žvilgsniu, šypsenėle. Paskui mėgina tarti garsus, skiemenis: "a-a", "gu-gu-gu", "bu-bu-bu" ir t. t. O kas apsakys motinos džiaugsmą, kai tas mažas pypliukas pirmą kartą ištaria "mama!"
S. RAJARATNAM
Šių metų pradžioje Singapūro užsienių reikalų ministeris S. Rajaratnam savo kalboje sveikatos atstovams dėstė savo mintis apie hipių gyvenimo būdą ir kodėl valdžia taip nusiteikusi. Jis tvirtina, kad valdžios kova prieš "ilgaplaukius'' nėra vien tik kova prieš ilgus plaukus — greičiau ji kovoja prieš žalingą gyvenimo būdą, kurį supintos kasos slepia. Perduodame ministerio aiškinimus. Lauksime jaunimo ir tėvų pasisakymo: ar jūs sutinkate su ministerio aiškinimu? Kokia jūsų nuomonė?
Red.
ŽALINGAS HIPIŲ GYVENIMO BŪDAS
Kova prieš ilgus plaukus nėra, kaip kai kurie kritikai mano, valdžios noras nustatyti plaukų ar aprangos madas. Valdžiai nesvarbu, ar vyrai nešios ilgus ar trumpus plaukus, ar jie bus visai be plaukų. Ji nemano, kad Singapūro ateitį apspręstų ilgumas mirusių celių (plaukų), kurias jo piliečiai išsiaugina.
Triukšmingi balsai pasigirdo, kad dabartinė kova prieš ilgaplaukius numarins ir demokratiją. Sunku įsivaizduoti, kaip plaukų klausimas iššaukia keisčiausius politinius pareiškimus. Susidaro įspūdis, kad yra ryšys tarp ilgų plaukų ir keturių laisvių.
Kovotojai už ilgus plaukus turi tiesos. Šis klausimas prašoka plaukų ir rūbų madas. Jie žino ir mes žinome, kad už madų slypi gyvenimo būdas. Apie jį kritikai nelabai nori kalbėti. Kodėl? Gal jo nesupranta, o gal patys yra prie jo traukiami? Jie nekovoja už kirpėjų madas, o už gyvenimo būdą, kuris turi savo socialines, politines ir moralines vertybes. Jie gerai žino, kad valdžia kovoja prieš gyvenimo būdą, kurį supintos kasos slepia.
NIJOLĖ JANKUTĖ
Lietuvoje išleidžiamų knygų tiražai milžiniški. Didelę tų lektūros kalnų dalį sudaro plikosios propagandos uolos, tačiau pro jų plyšius vis dažniau sublizga deimančiukai, o kartais net ir dideli deimantai. Reikia džiaugtis, kad ir "deimantų" tiražai, ne tik "akmenų", prasideda nuo 10,000.
Štai keletas įdomių ir labai skaitytinų Vilniaus "Vagos" leidinių:
J. Marcinkevičius. "Katedra" — 10-ties giesmių drama Vilniaus miesto 650-sioms metinėms. Lietuvos scenose dar nenutilus entuziastiškiems plojimams "Mindaugui", J. Marcinkevičius teatrui vėl dovanojo naują dramą. Vyriausi jos veikėjai — Vilniaus Katedra, Laurynas Stuoka, jos architektas, ir mecenatas vysk. Masalskis. Talentas ir Netalentas, Idėja, Valdžia ir Laisvė grumiasi vėlyvojo 18 a. fone. Istorija — dėkingas fonas, ir jame įspūdingai ryškus Laurynas Stuoka gali pasakyti, kad
"A, tu manai, jog talentas — tai laisvė...
Ir teisė pasakyti, ką galvoji?" (52 psl.). Puikūs Vyt. Kalinausko raižiniai veržiasi į juodą dangų baltomis Katedros kolonomis, griūva parduotų idėjų statulom ir vysta sutryptos meilės rožėm.
* * *
Alfonsas Maldonis. "Pėdsakai". Daili, kukli knyga iš viršaus, subtilus dail. V. Valiaus aplankas ir perskyros, susimąsčiusi ir maloni viduje. Tai šeštasis poeto rinkinys, apie kurį jis pats sako, kad čia "nei kryžkelė, nei posūkis, o pasirinkto kelio tąsa. ... tai pėdsakai, kuriuos palieka mums sekundė ir diena... savęs suvokimas istorijoje, skaudus ir džiugus... jausmas žmogaus širdyje".
Skaityti daugiau: ŠIS TAS IS 1971 m. KNYGŲ LENTYNOS LIETUVOJE
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS
AR GALIMA SAKYTI TAIP VADINAMAS?
Lietuvių kalboje sintaksinė konstrukcija taip vadinamas gali būti vartojama, kai vadinamas eina tariniu, pvz.: Jis tik taip vadinamas, bet jo vardas Jonas. Šatrijos Ragana taip vadinama dėl to, kad ji pati tokį slapyvardį pasirinko. Tačiau ši konstrukcija netinka vietoj dalyvio vadinamasis, nes tai būtų rusicizmas. Štai keletas taisytinų pavyzdžių: Lietuvos laisvinimu rūpinasi taip vadinami (—vadinamieji) veiksniai. Dabar lietuvišką spaudą daugiausia skaito taip vadinami (—vadinamieji) "dypukai". Šiuo klausimu yra labai aiški ir Jablonskio nuomonė (Raštai, t. 4, p. 339).
Tad, užuot sakę taip vadinamas, sakykime vadinamasis.
NEVARTOTINAS POSAKIS STATYTI SAU TIKSLU
Posakis statyti sau tikslu yra vertinys iš rusų kalbos. Štai keli netaisyklingi šios rūšies sakiniai: Mes statome sau tikslu lietuvybės išlaikymą. Solistas pasistatė sau tikslu patekti į Vilniaus operą. Jis nėra toks, kuris stato sau tikslu patogų gyvenimą. Šiuos sakinius būtų galima taip pataisyti: Mūsų tikslas — lietuvybės išlaikymas. Solisto tikslas (arba siekimas, troškimas) yra patekti į Vilniaus operą. Jis nėra toks, kurio tikslas būtų patogus gyvenimas (arba Jis nėra toks, kuris siektų tik patogaus gyvenimo).
DIRBTINIS IR DIRBTINAS
Daugelis šiuos du žodžius maišo, bet jie yra visiškai skirtingi. Dirbtinis yra būdvardis, o dirbtinas — reikiamybės dalyvis. Dirbtinas yra netaisyklingai pavartotas tokiuose sakiniuose: Tas jo juokas buvo dirbtinas (=dirbtinis). Ji buvo apsivilkusi dirbtino (=dirbtinio) šilko suknele. Bet būtų visai taisyklingas toks pasakymas: Šis darbas yra dabar dirbtinas (t. y. jį reikia dabar dirbti, atlikti). Lygiai tą pat galima pasakyti ir apie kai kuriuos kitus panašios rūšies žodžius: išimtinis ir išimtinas, išskirtinis ir išskirtinas, rinktinis ir rinktinas (Žr. J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, t. 2, psl. 323).
Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
RŪPINASI KAIMŲ LIKIMU
Tau esame rašę, kad vis dažnėja vienkieminių gyventojų perkeldinimai į daugiabutes, modernias gyvenvietes, paliekant senąsias sodybas elementų malonei, o kaimus ir jų aiškiai etnografinius bruožus — neišvengiamam sunykimui.
Taip pat vis dažniau pasigirsta susirūpinę balsai, kurie teigia, kad senuosius kaimus būtina išsaugoti, net restauruoti. Visokie liaudies buities muziejai, kuriuose atkurti pirmykščiai kaimai, tikro įspūdžio nepalieka, vaizdo nesuteikia. "Šulinių svirtys, kurios niekada negirgždės, duonkepiai pečiai, kurie nesikūrens... Išmiręs kaimas" (rašo K. Balevičius "Pergalėj", 1972, Nr. 2). Autorius dar teigia, kad moderniose kaimo gyvenvietėse jis ne tik gyventi nenorėtų, bet ir atostogauti nesiruoštų. O štai kodėl: "Dažnai čia ne tik ežero, upės, bet ir padoresnės kūdros nėra, nėra jokio gojelio. Išrikiuojame namus - dėžutes abipus dulkėto kelio, o štai paežerėj, prie senos dvarvietės parko, puikuojasi kiaulių ferma..."
Negana tik išsaugoti senąsias kaimo gyvenvietes, o reikia pasirūpinti jų vardų išlikimu. Daug kolūkių pavadinta "Už taiką", "Pergale" ir kitaip. Dažnai jų vardai maišosi, o vietovę pagal juos atsekti neįmanoma. Kur kas būtų patogiau vartoti senųjų kaimų vardus, juose esantiems kolūkiams pavadinti. Kaimas ilgą laiką formavosi kaip žemdirbių gyvenvietė. Jis turi savas tradicijas, todėl kaimo idilija turi būti išsaugota ateinančioms kartoms.
LENKTYNĖS ANT SARTŲ EŽERO
Kiekvienais metais vasario mėn. pradžioje įvyksta arklių lenktynės rogėmis ant užšąlusio Sartų ežero. Šiemet dalyvavo net 106 važiuotojai iš 17 rajonų. Pirmasis prizas buvo rusų kosmonautų dovana — grupinė raitelių skulptūra, kurią laimėjo Dusetų valstybinio žirgyno komanda.
VIENINGOS VEIKLOS KLAUSIMU
Š. m. vasario mėn. numeryje buvo straipsnis “Siekiant vieningos veiklos”. Tai buvo asmeniškos redaktoriaus mintys. Straipsnio pabaigoje buvo pageidavimas, kad skaitytojai pasisakytų šiuo klausimu: ar jie sutinka su ten pareikštomis mintimis, ar ne. Buvo nemaža atsiliepimų ir gyvu žodžiu, ir telefonu, ir laiškais. Tik aplinkiniais keliais teko nugirsti, kad vienas kitas nenorėtų pritarti kai kuriems teigimams, bet kurie tiesiogiai raštu ar žodžiu pasisakė, visi maždaug visoms ten pareikštoms mintims pritarė.
Čia dedame kai kuriuos raštu gautus pasisakymus, nepridedami jokių redakcijos komentarų. Tai dar nereiškia, kad su visomis šių skaitytojų mintimis redakcija šimtu procentų sutinka. Šiuos laiškus dedame dėl to, kad visi pamatytų, kokia maždaug yra mūsų aktyviosios visuomenės galvosena tais minėtame straipsnyje keltais klausimais.
Kai kurie abejoja, ar verta “Laiškuose Lietuviams” kelti tokius kontroversinius klausimus. Manome, kad religinės ir tautinės kultūros žurnale yra visai tinkama vieta tokiems svarbiems klausimams kelti. Juk nuo jų vienokio ar kitokio išsprendimo gali priklausyti visas mūsų kultūrinis gyvenimas. Žinoma, šio žurnalo apimtis neleidžia plačiai šių klausimų diskutuoti. Tikime, kad mūsų dienraščiai ir savaitraščiai nesigailės vietos, jeigu kas panorės plačiau ir išsamiau šias problemas panagrinėti.
Redakcija
Gerbiamas Kunige Redaktoriau,
Sveikinu už atvirą, nors ir labai kuklų žodį — “Siekiant vieningos veiklos”. Užtenka mums padangėmis skrajoti, reikia nusileisti į realybę ir visą veiklą formuoti pagal turimas jėgas.
Jeigu Vlike yra 15 partijų ir sąjūdžių, kurių tik maža dalis tesugeba užsimokėti metinį mokestį ir nesuranda pakankamai atstovų pasiųsti į metini Vliko seimą, — ar tai nėra gailesčio verta padėtis? Arba, jeigu Altą perėmė vėliau atvažiavusieji “dypukai”, bet vis tiek norima įrodyti, jog tai senesniosios ateivių kartos organizacija. Visa tai atrodo labai juokinga jaunesniajai lietuvių kartai, čia baigusiai mokslus ir užimančiai atsakingas vietas šio krašto institucijose. Jie jokiu būdu neis per partijas nei į Vliką, nei į Altą. Vienas kitas jaunuolis gali būti tik priviliotas ar priprašytas, bet dauguma stovės nuošaly arba veiks atskirai.
Jaunimo Centro didžiojoje salėje balandžio mėn. 22 — 27 d.
Parodos atidarymas — balandžio mėn. 22 d., šeštadienį, 7 val. vak.
Atidarymo kalbą pasakys dail. Adomas Varnas.
Parodą globoja "Laiškai Lietuviams".
Kovo mėn. 26 d. buvo "Laiškų Lietuviams" tradicinė metinė šventė ir koncertas. Pirmiausia buvo įteiktos premijos konkurso laimėtojams. Konkurso vertinimo komisiją sudarė: Danutė Bindokienė (pirm.), Vytautas Kasniūnas (sekr.), Algimantas Kezys, S. J., Dalia Kučėnienė ir Nijolė Užubalienė. Šiais metais konkursui buvo atsiųsta 16 rašinių, kurių daugumas buvo pripažinta spausdintinais. Premijas laimėjo šie konkurso dalyviai: I-ją 100 dol. premiją (mecenatas V. Kuliešius) laimėjo Vacys Kuprys, iš Cicero, už straipsnį "Pasaulio sukrikščioninimas ir krikščionybės supasaulinimas"; II-ją 75 dol. premiją (mecenatės dr. M. Budrienė ir F. Kurgonienė) laimėjo dr. Grigas Valančius, iš Los Angeles, už straipsnį "Barbaras ir ištikimybė"; III-ją 50 dol. premiją (mecenatė S. Rudokienė) laimėjo Aleksandra Eivienė už novelę "Medinis kalnas". Kitame numeryje jau pradėsime spausdinti premijuotus rašinius.
Koncertinę programą atliko: Nerija Linkevičiūtė (sopranas), Vytautas Nakas (bosas) ir Bernardas Prapuolenis (baritonas), akompanuojant Alvydui Vasaičiui. Dainuojant trio iš operos "I Lituani", choro partiją atliko Alice Stephens vadovaujamos "Aldutės". Koncertas buvo tikrai įdomus. Manome, kad nebuvo perdėtas po koncerto vieno muziko pasisakymas: "Tokio įdomaus koncerto Jaunimo Centre dar nėra buvę". Dainos ir arijos buvo labai sumaniai parinktos, visai naujos, kai kurios net ir mūsų žinomiems muzikams ir dainininkams niekad negirdėtos.
Kas Neriją Linkevičiūtę girdėjo dainuojant tik prieš keletą metų, tai dabar negalėjo atpažinti — ji padariusi tikrai neabejotiną pažangą. Vaidybinių gabumų jai galėtų pavydėti ne viena mūsų solistė. Visus nustebino ir Bernardas Prapuolenis su savo stipriu baritonu ir beveik profesionališka laikysena scenoje. O impozantiškos povyzos jaunuolis Vytautas Nakas, nors ir su skaudančia gerkle, parodė tikrai gražų ir jau gerokai išlavintą balsą. Niekas neabejoja, kad Alvydas Vasaitis yra išsivystęs į subtilų aukšto lygio akompaniatorių. Gaila, kad simpatingosios "Aldutės" pasirodė labai trumpai, publika dar būtų norėjusi jų ilgiau pasiklausyti.
TARPTAUTINIS EUCHARISTINIS KONGRESAS
Ateinančiais metais (1973) Australijoje, Melbourno mieste, įvyksta 40-tasis Tarptautinis Eucharistinis Kongresas. Jis prasidės vasario 18 d., sekmadienį, ir baigsis vasario 25 d. Į šį kongresą yra pažadėjęs atvykti popiežius Paulius VI. Taip pat žada atvykti vysk. V. Brizgys ir vysk. A. Deksnys. Kviečiame visus lietuvius iš įvairių kraštų kongrese dalyvauti. Tegul ir mūsų tauta pasirodo esanti gyva, religinga ir lygiateisė dalyvauti tarptautiniame sąjūdyje.
Kongresui jau yra uoliai ruošiamasi. Ruošimo komitetui vadovauja Melbourno arkivyskupas J. R. Knox. Ir kitos tautybės, jų tarpe ir lietuviai, turi savo komitetus. Vasario 18 diena skiriama įvairioms tautybėms. Mes, lietuviai, drauge atšvęsime ir Vasario 16-tąją. Nors Melbourno miestas yra didelis, bet viešbučiai bus, be abejo, užpildyti, tad norintieji dalyvauti lietuviai tesikreipia į savo gimines, draugus bei pažįstamus, kad turėtų kur apsistoti. Lietuviai yra pasiruošę savo tautiečius nuoširdžiai priimti. Visais kongreso reikalais galima rašyti šiuo adresu: Kongreso komitetas, 18 Henry St., Kensington, Vic. 3031, Australia.
ATSIUSTA PAMINĖTI
LIETUVIŲ POEZIJA išeivijoje 1945-1971. III tomas. Redagavo Kazys Bradūnas. Išleido “Ateitis”. 672 psl., kieti viršeliai, kaina 13 dol. Lietuvoje yra išleisti du “Lietuvių poezijos” tomai. Kadangi dėl visiems žinomų priežasčių ne visi mūsų poetai buvo sudėti į tuos du tomus, o kai kurie, nors ir įdėti, bet “nuskriausti”, įdedant ne pačius geriausius ir charakteringiausius jų eilėraščius, tad čia, išeivijoje, yra išleistas III “Lietuvių poezijos” tomas, stengiantis taip nukopijuoti visą išorinę tų dviejų Lietuvoje išleistų tomų išvaizdą, kad atrodytų natūralus jų tęsinys. Kad į tuos du tomus neįdėtų ar kitaip neįvertintų mūsų poetų eilėraščiai išeivijoje yra išleisti atskira knyga, tai reikia tik džiaugtis, bet kad ji pavadinta trečiuoju tomu, visiškai nukopijuojant ten išleistų knygų išvaizdą, tai tiek čia, išeivijoje, tiek ir Lietuvoje, manome, yra ir bus kontroversinis klausimas. O gal kai kam ateis į galvą leisti ir IV tomą tokiu pat būdu?
Kipras Bielinis. GANA TO JUNGO. Atsiminimai. Išleista Kipro Bielinio ir Amerikos Lietuvių Socialdemokratų Sąjungos fondo lėšomis 1971 m. Viršelis Kęstučio Čerkeliūno. 492 psl., kaina 5 dol.
A. Saulaitis, S. J. SKAUTŲ UŽSIĖMIMAI. L. S. S. Skautų Brolijos leidinys, 1971 m. 342 psl., kaina nepažymėta. Sutelkta labai daug įdomios medžiagos skautiškiesiems užsiėmimams, taip pat galima rasti ir skautiškosios ideologijos bei metodologijos minčių.
NAUJOJI VILTIS. 1971-72 m., nr. 3. Politikos ir kultūros žurnalas. Leidžia Lietuvių Studentų Tautininkų Korporacija Neo-Lithuania ir Amerikos Lietuvių Tautinė Sąjunga. Redaguoja: dr. Jonas Balys, Aleksas Laikūnas ir dr. Bronius Nemickas.