JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Kai saulė aukščiau pakyla ir vis šiltesniais spinduliais pradeda glostyti žemę, gamtoje nuostabus perversmas įvyksta — viskas lyg iš naujo atgimsta ir keliasi naujam gyvenimui. Upės ir upeliai, sutraukę ledo pančius, pasijunta laisvi ir, linksmai čiauškėdami pavasario pergalę, skuba savo keliais. Žemė, išsivadavusi iš kieto žiemos gruodo, laisvai atsikvepia ir siunčia aukštyn žalius pergalės daigus. Tada ir žmogus pasijunta lyg iš miego atbudęs ir prisikėlęs naujam gyvenimui. Savo gyslose pajunta tekančią linksmesnio gyvenimo srovę. Pasikeičia jo būdas, išvaizda ir mintys. Pajudrėja sąnariai, pralinksmėja veidas, ateina noras džiaugtis ir gyventi. Jis norėtų tik gyventi ir gyventi — niekad nemirti. Mirtis? Juk tai visiškai nesiderina su pavasariu. Gal tai tik koks nemalonus ir nerealus sapnas? Gal tai tik pesimistų pasaka? Argi galima mirti, ar galima apie mirtį galvoti, kai viskas gamtoje gimsta? Kam dar gimti, jeigu paskui reikėtų mirti? Juk tik gyvenimui gimstama!
Tai pavasariškos mintys. Ir visai teisingos. Iš tikrųjų, juk tik gyvenimui gimstama. Kai krito rudens lapai, atrodė, kad miršta gražioji vasaros gamta, miršta amžinai... Bet skubiai pralėkė trumpas žiemos akimirksnis, ir štai iš po tų pačių nukritusių lapų kelia į viršų galvas melsvos, kvapios žibutės. Kas galėjo tikėti, kad iš po tų sudžiūvusių, apipelėjusių rudens lapų tuoj aukštyn stiebsis besišypsančios ir nauju gyvenimu alsuojančios gėlės? Ir žmogaus gyvenimas yra pavasario gėlė. Tik laikinai rudens lapai ją gali paslėpti. Ateis pavasaris, ir vėl ji stiebsis į Saulę, kuriai ji skirta, kuriai ji auga ir žydi.
Na be reikalo ir Velykos būna pavasarį. Ir Velykų varpai skelbia prisikėlimą naujam gyvenimui. Bet kartais tas pats varpas, kuris Velykų rytą prisikėlimą skelbia, suskamba ir kitokiais akordais. Jis praneša žmonėms, kad pageltusiais lapais uždengiama kokia nors žiedą užskleidusi, nuvytusi gėlė. Reti jo dūžiai aidi, liūliuoja virš laukų, miestų ir namų. Rimtas jo garsas liepia pamąstyti, susikaupti ir pažvelgti į save. Argi ne tas pats varpas, o koks skirtingas jo skambesys! Juk ne vienodai skamba "Reguiem" ir "Aleliuja". Bet jei pamąstysi, jei geriau į tuos retus varpo dūžius įsiklausysi, tai išgirsi, kad rimti "Requiem" garsai yra tik įžanga į linksmą "Aleliuja". Tai atrodo lyg paradoksas. Bet ar ne paradoksas, kai, įpusėjus gavėniai, bažnytinė liturgija suskamba džiaugsmingu "Laetare", ar ne nuostabu, kai Didįjį Šeštadienį nuo altoriaus išgirsti giedant "O felix culpa"? Savo ausimis nenorėtum tikėti, bet tai tiesa. Gavėnios viduryje norima priminti, kad tas atgailos laikas nėra tikslas, o tik priemonė. Gavėnia amžinai nesitęs — tuoj bus Velykos. O taip pat nereikia stebėtis, kad ir kaltę prisiminus. Bažnyčia gieda "O felix culpa" (O laiminga kaltė!), nes juk prieš du tūkstančius metų kaltė iškvietė net Dievą iš dangaus. Jis atėjo, įsikūnijo ir gyveno tarp mūsų. Ne tik gyveno, bet ir mirė, kad nusikaltusiam ir mirti pasmerktam žmogui užpelnytų gyvenimą.
Didžiojo Šeštadienio bažnytinėje liturgijoje viešpatauja ypatinga nuotaika: baigiasi gavėnia ir prasideda Velykos, džiaugsmas maišosi su liūdesiu, kentėjimas keičiasi į triumfą, mirtis kovoja su gyvybe, ant kapo iškyla prisikėlimo vėliava. Tai prasmingiausias mūsų gyvenimo simbolis. Gyvenimas yra pilnas kontrastų — tai blogio ir gėrio, šviesos ir tamsos, meilės ir neapykantos mišinys. Apšviesti tamsą, gėriu nugalėti blogį ir meile pakeisti neapykantą — tai žmogaus gyvenimo uždavinys. Šį uždavinį atlikusio žmogaus mirtis bus tik žingsnis į prisikėlimą.