1972 L A P K R I T I S - N O V E M B E R / VOLUME XXIII, NO. 10
DIEVAS LIUDIJA SAVO BUVIMĄ Kun. dr. Jonas Gutauskas 327
VYTAUTAS MARIJOŠIUS Stasys Yla 334
ŠEIMOS VERTYBĖS... Gediminas Kijauskas, S.J. 337
ŠIŲ DIENŲ VAIKŲ AUKLĖJIMO PROBLEMOS Dr. A. Garūnas 339
KONGRESAI: VIENAS, DU... IR TRYS A. Saulaitis, S.J. 344
MANO KELIAS į SĄMONINGĄJĄ LIETUVYBĘ Algis Dunda 347
KAS YRA MENAS IR MENININKAS Algis Glatkauskas 349
“DIDŽIŲJŲ KLAUSIMŲ” LABIRINTE Dr. Gr. Valančius 350
LAUŽAI IR KIBIRKŠTĖLĖS A. Tyruolis 354
KALBA Juozas Vaišnys, S.J. 355
TĖVYNĖJE Danutė Bindokienė 357
Šis numeris iliustruotas Algirdo Grigaičio nuotraukomis. 334 psl. nuotrauka — Virgilijaus Kauliaus. Viršelis ir skyrių vinjetės — Algirdo Kurausko.
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas. 1972 Jaunimo metai, nr. 10
STATEMENT OF OWNERSHIP, MANAGEMENT AND CIRCULATION “Laiškai Lietuviams” (Letters to Lithuanians) is published monthly except July and August, when bi-monthly. Its publishers and owners are the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., a non-profit religious society approved by the Roman Catholic Church. The editor is Rev. Joseph Vaišnys, S.J. The managing editor is Peter Kleinotas, S.J. The offices of editors, publishers and management are located at 2345 West 56th Street, Chicago, Ill. 60636. In the preceding 12 months “Laiškai Lietuviams” averaged a press run of 3353 copies. 3250 copies were distributed to paid individual subscribers by mail, free distribution — 59 copies. None (0) distributed to news agents, and none (0) sold through dealers. Total distribution 3309 copies, office use, left-over copies — 44. Actual number of copies of single issue nearest filing date: press run 3353, mail subscription — 3250, free distribution — 59, total distribution — 3309, office use, left-over — 44.Yearly subscription — $5.00; single copy — 50c. Second class postage paid at Chicago, Illinois and additional mailing offices.
STAIGA PASIŠIAUŠIA NUO VĖJO VANDUO,
NERIMSTANČIOS BANGOS VIS RITAS Į KRANTĄ,
IR LAPAI PAGELTĘ
NUO MEDŽIŲ JAU KRINTA ...
KAŽKUR SŪKURY SUSIMAIŠO JAUSMAI —
PARAUDUSI SAULĖ NUSILEIDŽIA ŽEMYN . . .
TRUMPĖJANČIOS DIENOS NETEIKIA VILTIES —
LYG RAGANOS, KLYKIA VAIDUOKLIAI NAKTIES.
O PAMIRŠTOS SIELOS ŠALTOS PRAEITIES
VĖL ŠAUKIA GYVUOSIUS KALBĖTI MALDOS.
PO KOJŲ NUMIRUSIŲ LAPŲ DANGA.
IR AKMENĮ GLOSTO ATVĖSUS BANGA.
SUKLYKIA ŽUVĖDRA IR KRINTA ŽEMYN —
KARTU SU JAUSMAIS IR SU SAULE ŠALTYN . . .
P u r i e n a
Algirdas Grigaitis Laiko angoje
(Iš spaudai paruoštos knygos "Dievas šiandien”. Leidžia "Krikščionis gyvenime”)
KUN. DR. JONAS GUTAUSKAS
DIEVAS GAMTOJE
Dievas kalba ne tik iš Šv. Rašto, savo žodinio apreiškimo; Jo sukurtasis pasaulis, daiktinis Dievo žodis, taip pat liudija Dievą.
Tai suprato net pagonys. Didysis graikų filosofas Aristotelis (384-322 ar 321 pr. Kr.) tą mintį taip išreiškia:
— Nors kiekvienai mirtingai prigimčiai nematomas, Dievas per savo kūrinius pats atsiskleidžia (De mund. 6).
Romėnų filosofas ir didis kalbėtojas Ciceronas panašiai kalba:
— Kas gali būti aiškiau ir labiau mus apšviesti, kai žvelgiame į dangų ir apgalvotame dangaus erdves, kaip tai, jog egzistuoja neapsakomos galios dvasinė būtybė, kuri visus šituos pasaulius valdo (De nat. deor. 2,2).
Nereikia nė filosofų, užtenka paprasto, primityvaus žmogaus proto, kad suvoktų, jog šis matomasis pasaulis yra Dievo rankų darbas, kaip rodo žemiau dedamas pavyzdys.
18-jo amžiaus pradžioje pirmą kartą į Grenlandiją atvyko katalikų misijonieriai, kad vietos pagonis laimėtų Kristaus mokslui. Darbas sekėsi gerai. Po kurio laiko vienas atsivertęs eskimas taip kalbėjo kunigui:
— Dar būdamas pagonis, aš dažnai pagalvodavau apie tai, ką gamtoje mačiau. Kajaką (laivelį) ir sniego namelį aš pats padarau. Bet iš kur yra žemė, jūra, saulė, mėnulis ir žvaigždės? Jų nepadarė žmogus. Turi būti kažkas, kuris visa tai padarė. Jis turi būti geras, nes Jo sukurti daiktai yra geri ir naudingi. Taip aš galvojau prieš jūsų atvykimą, ligi jūs papasakojote apie didįjį Dievą, dangaus ir žemės Kūrėją.
Šv. Bonaventūra sako (Itiner. mentis 1, 14), kad septynios kūrinių ypatybės liudija Dievo buvimą ir Jo esmę: atsiradimas, didumas, įvairumas, gražumas, turtingumas, veiklumas ir tvarkingumas.
CHARLES PEGUI
O NAKTIE!
O Naktie, mano gražiausias išradime, mano didingiausias kūriny!
Mano gražiausias padare. Didžiausios Vilties būtybe!
Tu duodi Vilčiai daugiausia medžiagos.
Tu esi įrankis, esi pati esmė ir Vilties buveinė.
Ir tuo būdu taip pat didžiausio Gailestingumo pagrindas.
Nes tu užliūliuoji visą Kūriniją,
Viską atgaivinančiam miegui.
Kaip vaikas, guldomas j savo lovelę,
Kaip jo motina jį paguldo ir ji apkloja,
Kaip jį pabučiuoja (ji nebijo jo išbudinti. Jis taip giliai miega).
Kaip jo motina ji užkloja ir juokiasi, pabučiuoja į kaktą
Bežaisdama.
Ir jis taip pat šypsosi jai, šypsosi miegodamas.
Taip, o Naktie, juodake motina, visuotine motiną,
Ne vien tik vaikų motina (tai taip lengva),
Bet motina vyru ir netgi moterų, kas labai sunku,
Tai tu, Naktie, paguldai visą Kūriniją
Į kelių valandų lovą.
O Naktie, kur aš, Tėvas, paguldyčiau savo Kūriniją?
Aš džiaugiuos sukūręs naktį.
Naktie, mano gražiausias išradime, tu nuramini, nutildai, duodi poilsį
Skaudantiems sąnariams, pavargusiems nuo dienos darbo.
STASYS YLA
MUZIKAS - DIRIGENTAS
Pažįstam Marijošių iš Kauno operos pasostės, kiti iš pakelės į Ameriką — tremtyje, treti mato jį diriguojantį Hartforde, Niujorke, Čikagoje. Jaunesni tik girdi, kad toks asmuo kažkur profesoriauja.
Buvo jaunas vyras, vos 22 metų, kai Valstybės opera pakvietė jį savo dirigentu. Dar jaunesnis, septyniolikmetis, pradėjo akompanuoti ir koncertmeisteriauti toj pačioj operoj Kaune. Jaunas, kaip Tumas, pasigražino senių spalva ir pasidarė Vytautas Baltasis. Kitokio, tur būt, nepamena nė patys jo vaikai. Bet širdim ir dvasia liko jaunas ligi dabar, nors jau sulaukė kapos metų. Veidas tebėra be raukšlių ir dėmių, tik išraiška kinta — kartais bethoveniškai rimta, sukaupta, o dažniausiai paženklinta scenišku šypsniu. Skirtingos situacijos praskleidžia detales, o visuma slepiasi, tur būt, kur nors giliau.
Nepretenduojam į gilumas. Norėtume apčiuopti tik keletą būdingesnių bruožų. Išoriškas stotas virš vidutinio, kompleksyvus, stilingas. Galva panaši į šveicarų kilmės kompozitoriaus Arturo Honegger — stambi, ovali, vešliais garbanuotais plaukais. Veidas pilnas, šviesus su stipriais bruviais, žvaliom akim, apystambia nosim. Veido spalva ir formos kaip Schillerio ar Novalio.
ŽAISMINGAS IR VALINGAS
Minėti vardai, su kuriais lyginame Vytautą Baltąjį, priklauso pikniškajam tipui, kuriame rungtyniauja racionalumas ir emocionalumas, valingumas ir žaismingumas, praktinis pajautimas ir idealizmas, individualumas ir socialumas. Šio tipo žmonės yra draugiški, geraširdžiai, nuotaikingi, staigūs, sąmojingi ir gali būti ramūs, tylūs, labai rimti.
GEDIMINAS KIJAUSKAS, S.].
Vertybių klausimas šiandien yra pasidaręs pats problematiškiausias tiek pasaulyje aplamai, tiek ir šeimose. Šeimoje tokią padėtį skaudžiai išgyvena ir tėvai, ir vaikai. Jaunuolis yra verčiamas iš naujo rinktis visas vertybes. Kai atmetamas iki šiol turėtas Dievo, religijos ir gyvenimo supratimas, klausimas vis tiek pasilieka: ką jų vieton pastatome?
TARP DVIEJŲ PASAULIŲ
Jaunuolis atsiduria tarp dviejų pasaulių. Vaikystės pasaulis, kuris buvo tvirtas ir be klaidų, kuriame jis noriai priėmė tėvų žvilgį į pasaulį, pamažu jam slysta iš rankų. Dabar jam atsiveria suaugusiųjų pasaulis: nežinomas, neatrastas, svetimas ir užburiantis. Raktas jam įeiti į tą pasaulį yra tėvų perduotas tikėjimas ir gyvenimo būdas. Atsidūrus tarp dviejų tikrų pasaulių — vaikystės ir suaugusiųjų — jaunuolio širdis, jo troškimai, jo polinkiai ir galvosena pilni bandymų ir netikrumo. Kaip jam pasiseks gyvenime? Kur jis gali ieškoti atsakymų? Kokias vertybes jis įpins į savo gyvenimą? Jis ieško ko nors, kam būtų verta gyventi ir kam verta mirti.
Atsidūręs ant naujojo slenksčio, jis pats sau dažnai yra sunkiai atspėjama mįslė. Jis ypatingai laukia nuoširdaus supratimo ir meilės iš tėvų, mokytojų ir kitų. Jam atrodo, jie yra subrendę, pastovūs ir save atradę. Jis jaučia, kad visa to jam labai trūksta. Dažnai nerasdamas tokio supratimo pas vyresniuosius, jis kreipiasi į savo bendraamžius, ieškodamas supratimo ir paramos.
VERTYBIŲ IEŠKOJIMAS
Jaunuolio bendravimas su aplinka pasižymi vertybių pasikeitimu. Jis renkasi ir brangina kai kurias idėjas ir įvykius labiau už kitus. Yra asmenų, situacijų ir daiktų, kuriuos jis norėtų turėti. Patirtis padeda jaunuoliui susidaryti savo vertybių skalę bei nusistatyti standartus.
Vertybes jaunuolis renkasi pagal tai, kas jis yra šiuo momentu ir kokie yra jo reikalavimai. Kai kurie emociniai ir socialiniai reikalai itin giliai paveikia jaunuolį.
1. Naujų patyrimų reikalas. Noras pergyventi ir patirti jaunuolį veda į veiklą ir savęs pagerinimą. Jo veržlumas ištirti ir pilnai gyventi beveik nepatenkinamas.
Skaityti daugiau: ŠEIMOS VERTYBĖS IR JŲ ĮTAKA TĖVŲ-VAIKŲ SANTYKIAMS
DR. A. GARŪNAS
Šių dienų vaikų auklėjimo problemos yra labai skirtingos, palyginus su šios srities problemomis prieš 30-40 metų arba su problemomis nepriklausomoje Lietuvoje. Anais laikais buvo autokratinė sistema šeimoje, tėvų pareigos, auklėjant vaikus, buvo daug lengvesnės, paprastesnės — tėvai pasakė, ir vaikai paprastai klausė. Auklėjimas buvo paremtas tradicija, viena generacija išmokdavo iš kitos. Deja, šiais laikais tie metodai gerai neveikia, tėvai turi išmokti naujų auklėjimo metodų, paremtų abipusiu respektu tarp tėvų ir vaikų. Tėvų pareiga surasti būdus, kad vaikai kooperuotų, parodytų respektą tėvų nurodymams ir visa šeima dalintųsi atsakomybe.
Tų auklėjimo skirtumų supratimui čia paminėsime tik vieną problemą — tai medikamentų (narkotikų ir nenarkotikų) paplitusį naudojimą mokyklinio amžiaus vaikuose. Šią vasarą buvo apklausinėta keleto gimnazijų mokiniai — ir turtinguose Čikagos priemiesčiuose gyvenančių, ir neturtingose vietovėse. Rasta tokie rezultatai: 25% visų mokinių naudojo įvairius medikamentus, neskaitant marijuanos; 25% naudojo barbituratus; 19% — amphetaminus; 18% — LSD; 10% — kokainą; 6% — heroiną; 34% mėgino marijuaną.
Daugeliui mokinių atrodo visai natūralu naudoti medikamentus. Jų lengvai galima gauti mokyklos ribose. Kiekvienas mokinys jaučia didelį spaudimą juos naudoti. Pvz. apklausinėjant mokinius, viena mergaitė, kuri nenaudojo jokių medikamentų, pasakojo, kad ji į klasę nešdavosi vitaminų piliulių, kad kiti mokiniai manytų, jog ir ji vartoja medikamentus. Jų nevartojantieji mokiniai bijosi palikti neišgerto pieno ar coca-colos, kad nebūtų nematant įdėta medikamentų.
Koks yra spaudimas naudoti medikamentus, užtenka tik pažiūrėti į televizijos skelbimus: jei turi slogą, kokius nors skausmus ar kitokius negalavimus, tai tik paimk atitinkamą piliulę, ir viskas praeis. Išvada aiški — kam kentėti skausmus ar kitokius negalavimus, juk taip lengvai jų galima nusikratyti, reikia tik paimti atitinkamą piliulę.
Kūdikystė Algirdas Grigaitis
Vaikystė
A. SAULAITIS, S.J.
Kaip tėvai, giminės ir nepartiniai žiūrovai stebi tik ką gimusį kūdikį, norėdami nuspręsti, į ką jis panašus, taip ir iš visų pusių vertinami Jaunimo kongresai. Pirmasis jau šešerių metų, antrasis vos tik pradėjo dairytis įvairiose pasaulio šalyse, o trečiojo tropinių krikštynų dar reikės trejetą metų palūkėti. Dar per anksti vertinti 1972 metų liepos mėnesio susitelkimo pasekmes, bet galima jau palyginti rengėjų, rėmėjų ir dalyvių "vaikus".
SKAIČIAI
1966 metais buvo atstovaujama 17 kraštų, o 1972 m. — 14. Iškrito Naujoji Zelandija, Italija, Šveicarija. Abu kartus atstovauta: Australija, Argentina, Austrija, Belgija, Brazilija, Kolumbija, Urugvajus, Venecuela, Švedija, Anglija, Vokietija, Prancūzija ir, aišku, JAV bei Kanada. Vadinamųjų "užsienio" dalyvių skaičius pakilo nuo 120 iki daugiau kaip 200, kurių 125 buvo rinkti atstovai. Jaunimo skaičių padidino tuo pat metu vykusi šokių šventė, sukvietusi pustuzinį tolimųjų kraštų sambūrių.
Šiaurės Amerikos jaunimo skaičiaus neįmanoma sumesti, bet galima manyti, kad antrą kartą buvo gerokai daugiau: tą patį vakarą daugiau kaip 4000 asmenų buvo pasiskirstę tarp šokių šventės ruošto talentų vakaro ir Kongreso vakaro, o didesnė jų dalis buvo jaunimas. Studijų savaitės dalyvių skaičius pakilo iš 120 (kurių 84 iš užsienio) iki 250 (pusė iš kitur). Stovyklautojų liko tiek pat — apie 450. Taip pat buvo didesnis ryšys ir su įvairių vietovių jaunimu, nes II JK įvykiai buvo paskirstyti po Čikagą ir Torontą, o pokongresinės kelionės aplankė apie 15-20 Šiaurės Amerikos miestų.
Finansai, kaip ir aplamai kainos, padidėjo. Iš beveik 100.000 dol. siekusios sąmatos atsirado 1972 m. numatyta 160.000 dol. suma. Likutis, atrodo, taip pat bus didesnis. Atskaitomybė abudu kartus buvo rūpestinga.
ILGIS IR SUSKIRSTYMAS
Po pirmojo JK manyta, kad būtų buvę geriau studijinę dalį nukelti po kongreso iškilmingosios dalies, įvykusios Čikagoje, kad būtų daugiau laiko pasitarti svarbiais įvairių kraštų reikalais ir geriau paruošti rezoliucijas. Antra vertus, 1966 m. studijų savaitė (VI. 19-25) ir stovykla (VI.25-30) davė progos visiems susipažinti dar prieš iškilmingą programą, o taip pat suvažiuoti ir užsienio atstovams, nes mokslo metai nevienodai tęsiasi.
ALGIS DUNDA
Mano kelias į sąmoningąją lietuvybę buvo sunkokas.
Esu gimęs Australijoje, ir, nelaimei, mano tėvai apsigyveno toli nuo Adelaidės miesto, kuriame vyksta visa lietuviškoji veikla ir yra daugiau progų susitikti su lietuviais, ypač tokio pat amžiaus, kaip aš pats.
Adelaidės mieste, esančiame už 20 mylių nuo mano gyvenamosios vietos, yra Lietuvių Namai, o juose ir lietuviška Australijos Lietuvių Bendruomenės savaitgalio mokykla, kurią aš lankiau 8 metus. Ačiū už tai mano tėveliams. Belankydamas mokyklą, dalyvavau ir lietuvių skautų organizacijoje. Stropiai lankiau mokyklą; patiko lietuvių kalba, o ypač Lietuvos istorija.
Kai baigiau lietuviškąją savaitgalio mokyklą, jos vedėjas p. Statnickas, lietuvių kalbos mokytoja p. Urbonienė ir istorijos mokytojas p. Maželis man patarė neakivaizdiniu keliu studijuoti lietuvių kalbą bei literatūrą Pedagoginiame Lituanistikos Institute, kuris yra Amerikoje, Čikagos mieste. Gavęs pritarimą iš tėvų, sutikau, ir šituo savo pasiryžimu esu labai patenkintas, nes jaučiu, kad nenutolstu nuo lietuvių kalbos, bet vis ją turtinu; susipažinau su lietuvių literatūra, labai pamėgau savo lektorius, nors dėl didelių nuotolių su jais ir nesusitinku. Dabar vis man atrodo — darausi sąmoningesnis lietuvis.
Norėčiau tą užsibrėžtąjį tikslą greičiau pasiekti. Bet ir vėl kliūtis — High School egzaminai. Manau, kad, pasiekęs aukštąjį mokslą, būsiu naudingesnis ir lietuvybei.
Neatsižvelgdamas į tai, kad reikia daug ruoštis egzaminams, stengiuosi, kiek sąlygos leidžia, atlikti negaišdamas ir Instituto lietuviškus darbus, ypač kad labai gražius paraginimus, įvertinimus ir linkėjimus gaunu iš savo Ped. Lituanistikos Instituto lektorių.
Labai gaila, kad mirė Instituto direktorius a.a. Domas Velička. Dabar jau tas neakivaizdinio skyriaus direktoriaus ir lietuvių literatūros dėstytojo pareigas perėmė lietuvių kalbos lektorius Ignas Serapinas, kuris mane taip pat padrąsina ir pakelia norą dirbti. Už visa tai jam esu taip pat labai dėkingas.
ALGIS GLATKAUSKAS
(Algis Glatkauskas gimė 1934 m., mirė 1972 m. gegužės 29 d. Gyveno Detroite. Čia spausdiname vieną jo laišką, rašytą savo draugei dailininkei. Nors minčių dėstymas yra šiek tiek savotiškas, kai kas gal bus aiškiai suprantama tik jam ir jo draugei, bet manome, kad jaunimui jos nebus svetimos. Red.)
Didieji skonio skatintojai ir dabintojai yra dailininkai. Savo darbu jie parodo, kas yra gražu. Žiūrovas iš karto pamato, kad tas spalvų derinys yra gražus. Ne dėl to gražus, kad būtų aiškiai suprantamas, bet dėl to, kad žmogui yra gera pajusti paveikslo įtampą savo sieloje. Tai yra gera žmogui, nes jo kūnas virpa iš pajudintų gyvybės reiškinių, kurie palaiko jį gyvą. Tai yra gyvas menas. Žmogus pajunta ir supranta, kaip teisinga nekęsti visko, kas netobula. Be meno žmogus gyvena netobulai, nes jis yra negyvas savo esme. Tik per meną žmogus priartėja prie Kūrėjo ir prisiima sau Kūrėjo privilegijas (Dievo nėra, yra tik dievai, sakė Nietszche, bet jis nežinojo, kas yra meilė — jis negalėjo mylėti.) Tai nėra žaidimas, kurį žiūrovas stebi, bet visų priartėjimas per dailininką prie gyvenimo pagrindų.
Gyvenimo pagrindas yra tas, kad žmogus galėtų prisidėti prie aukos ir kad tuo būdu būtų iškeltas ateities paminkle. Dailininkas gyvena šiandien, kad rytoj būtų didvyris. Jam aplinka nėra svarbi. Svarbu tik vienkartiniai tikslai, kurie gimsta ir miršta tuo momentu. Tą momentą galima ištęsti, bet niekuomet taip, kad prilygtų nustatytam planui ar idealui. Mes esame arba nesame gyvi dabar, šiuo momentu. Ateitis gyvybės negarantuoja.
"Tai yra skonio dalykas", pasako žmonės, stovėdami prieš paveikslą. Taip jie nusigrįžta nuo to paveikslo ir nuo dailininko. Kaip keistai skamba, kai žmonės bando vertinti, žiūrėdami tik į gražius ir suprantamus dalykus. Bet paveikslas yra vertybė savyje. Ne todėl, kad jis išreikštų vienokią ar kitokią mintį, bet todėl, kad jis sukurtas iš atskirų detalių: drobės dydžio ir pavidalo, tapybos metodo, spalvų parinkimo ir sudėjimo. Čia ir glūdi paveikslo dinamika. Iš 1000 negyvų paveikslų gal tik vienas yra gyvas. Iš 1000 dailininkų gal tik vienas gali sau pripažinti teisę kurti ir ugdyti žmonių skonį. Jis praplečia grožio mastą, nuplėšdamas nuo jo visas gyvenimo uždėtas kaukes.
DR. GR. VALANČIUS
(Disputas su prof. A. Maceina)
Dievo maldykla dar nepastatyta,
Dievo pasaulis dar nesukurtas.
(Baltrušaitis)
Žemė skelbia su manim vienybę.
(Bradūnas)
Argi Dievas sukūrė pasaulį ir jį apleido?
(Šv. Augustinas)
Lietuviškoje filosofijos-teologijos rašliavoje prof. A. Maceinos pozicija be konkurencijos. Jis neturi lygių partnerių, atseit, stovi tartum aukščiau kritikos. Kiek žinau, bene tik vienintelį kartą jį stipriai (ir teisingai) "pakočiojo" kun. dr. A. Paškus (Aidai", 1969, nr. 5). O "ant kulnų užlipo" ar beveik užlipo tik kun. V. Bagdonavičius ("Šv. Jono Apreiškimas" ir "Kultūrinės gelmės") ir dr. J. Girnius, ypač su "Tauta ir tautine ištikimybe". Pastarasis su minėtu veikalu bene dar skaisčiau sužėrėjo už patį Maceiną, kurio kiekvienos naujos knygos pasirodymas įpratino mus žavėtis, paprastai ir visuotinai, be jokių miglų ir debesėlių.
Tačiau paskutinė Maceinos knyga, kurią skaičiau vieną, antrą ir net trečią kartą, pirmukart bendrą įspūdį apniaukė ne tik debesėliais, bet ir gan tirštomis miglomis. Pridėliojau klaustukų, prisibraižiau, prirašinėjau pakraščius ir, "Didžiuosius dabarties klausimus" laikinai lentynon padėjęs, laukiau spaudos atsiliepimų, atseit, žinoviškai parašytų recenzijų. Laukiau gan ilgai. Pagaliau atsiliepė kun. dr. Baltinis "Drauge" ir kun. dr. Celiešius "Tėviškės Žiburiuose". Mano rūpesčių tai nesumažino. Atpasakojo knygos turinį, pagyrė, netgi išgyrė, pasmilkė ir, ant visa to abudu uždėję taškus, pasirašė. Taigi, Maceina ir toliau paliktas "neklaidingas", kaip ir buvęs. Ir kodėl gi manęs šita knyga ne tik neapšvietė, bet dargi aptemdė? O ji juk (taip kiti sako) esanti "stipriausia" iš visų jo ligšiol parašytų knygų. Į padanges keliu visas ankstesnes jo knygas (išskyrus vieną), nes kaip deskriptyvus analitikas jis yra stiprus, nepalyginamas ir žavingas. Bet pasukęs į konkliuzyviškai sintetinį kelią, kaip šiuo pastaruoju atveju, Maceina sukėlė tiek dulkių, kad vos beįmatai jo paties visad buvusį ryškų veidą. Dar blogiau — jis, nusivilkęs filosofijos profesoriaus rūbą, užsivilko prokuroro togą ir į kaltinamųjų suolą pasodino beveik visus žymiausius dabarties ir praeities teologus, filosofus, mokslininkus, jų tarpe pustuzinį kardinolų ir būrį šventųjų. Jei taip mano lūpomis kalba naivumas, — atleisite, o jeigu ignorancija, tai, žinoma, sakysite, kad užsimanė jautis pūstis prieš Jupiterį. Tik jau neapkaltinkite manęs tuo, ko čia tikrai nėra ir neturi nie-ko bendra su tradicine nesantaikėle tarp kapsų ir žemaičių (kapsai — pasipūtę arogantai, o žemaičiai — tamsūs mužikėliai).
I. ŽVILGSNIS Į ANKSTESNIUS MACEINOS VEIKALUS
Laiminguoju laisvosios Lietuvos metu dr. A. Maceina, jaunas ir daug žadantis Šalkauskio mokinys, skubiu šuoliu pagarsėjo ir iškart skaitančiai visuomenei patiko jau pačiais pirmaisiais veikalais ("Socialinis teisingumas" 1938 m., "Buržuazijos žlugimas" 1940 m. ir kt.). Anuomet jis išsprogdino ir labai efektingą bombikę, nuo kurios kai kas čiaudėjo, kaip krienų užvalgęs, o didelė dauguma širdyje jam pritarė ir džiaugėsi jokios baimės nebojančia drąsa. Tai buvo radikalus ir bent tuomet tipiškai maceiniškas šūkis: "Parduokite bažnyčių auksą ir už jį nupirkite vargdieniams duonos!"
— Dabokite šį vyrą! Jis sugriaus Bažnyčią! Tai eretikas! — šaukė mažuma.
— Tai reformatorius, jis atnaujins krikščionybę, — kalbėjo dauguma.
A. TYRUOLIS
Mūsų jaunųjų skaitytojų literatūrą papildo neseniai išleistas O. B. Audronės poezijos rinkinys "Laužai ir kibirkštėlės" su neseniai mirusio dail. P. Osmolskio iliustracijomis.
Rinkinyje yra 4 skyreliai, kurių pirmasis — "Laužai ir kibirkštėlės" — skirtas daugiausia stovykliniam jaunimui, ypač skautams, ateitininkams. Čia stipriai pabrėžiamas lietuviškumo motyvas:
Sveika, sveika, stovykla.
Lietuviška, sava —
Laukų gėlytės žydi.
Širdužėj Lietuva, (p. 10)
Tai jaučiama ir antrajame skyrelyje "Karalius", kur vyrauja religinis motyvas. Čia pasitaiko tokių patriotinių eilėraščių, kurie nesisieja su religiniu motyvu (p. 53, 544). Daugiausia motinos pagerbimui skirtas trečiasis skyrelis — "Lizdelis verandoj". Šalia patriotinio motyvo iškyla čia ir nutautimo problema, pvz. kaip iš Ramunės pasidarė Daisy (jau ne pirmas, bet lietuviams didžiai gėdingas atvejis!), kur pasigirsta graudus motinos skundas:
Gal ne taip palaisčiau.
Gal ne taip žiūrėjau,
Gal nepažinojau
Šito krašto vėjų. (p. 75)
Ketvirtasis skyrelis — "Žiogelio smuikas" — susijęs daugiausia su gamtos pasaulio eilėraštukais patiems mažiesiems skaitytojams. Rinkinys baigiamas eiliuota pasakėle "Gaidelis ir katinėlis".
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS
PRAŠYTI KĄ AR KO?
Kartais gali kilti abejonių, ar veiksmažodis prašyti vartojamas su galininku, ar su kilmininku; ar būtų geriau sakyti "prašau Tamstą", ar "prašau Tamstos". Geriau čia vartoti galininką, o ne kilmininką, kad lengviau galėtume atskirti prašomąjį asmenį nuo prašomojo daikto ir tuo būdu išvengti dviprasmiškumo. Pvz. sakant Ponas Jonaitis prašė direktoriaus algos, yra ne visai aišku, ar ponas Jonaitis prašė direktorių, kad jis sumokėtų jam priklausančią algą, ar jis norėjo direktoriaus gaunamosios algos. Bendrinėje kalboje yra aiškiai skiriama: ligonis prašo kunigą (t. y. jį patį ką nors padaryti) ir prašo kunigo (t. y., kad jį parvežtų).
AR VARTOTINAS ŽODIS SKAITLINGAS?
Skaitlingas yra nevykusiai sudarytas būdvardis iš tarmiško daiktavardžio skaitlius. Bendrinėje kalboje yra vartojamas skaičius,o ne skaitlius. Tad jeigu tokiu pat būdu mėgintume iš skaičiaus pasidaryti būdvardį, kaip jis yra kažkieno susidarytas iš skaitliaus, tai gautume niekur nevartojamą žodį skaičingas, o gal skaitingas. Tad už šį keistą žodį nieku ne geresnis yra ir skaitlingas. Vietoj jo galime vartoti gausus, apstus, gausingas.
Šį žodį visuomet taisydavo ir J. Jablonskis, bet vis dėlto labai dažnai girdime ar skaitome tokius sakinius: Susirinkimas buvo labai skaitlingas (= gausus). Visus kviečiame skaitlingai (= gausiai, gausingai) dalyvauti.
Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENE
PRAMOGINĖ ARBA ESTRADINĖ MUZIKA LIETUVOJE
Apytikriais duomenimis šiuo metu Lietuvoje yra 100 saviveiklinių estrados ansamblių ir orkestrų, 76 ansambliai, grojantys restoranuose ir kavinėse, be to, Televizijos ir radijo lengvosios muzikos orkestras, keturi profesionalūs Filharmonijos estradiniai kolektyvai ir pučiamųjų orkestras "Trimitas", pastaruoju metu grojantis ir estrados repertuarą.
Estrados žanrui skiriami du stambūs renginiai: "Vilniaus bokštų" konkursas ir Kauno "Gintarinė triūba". Estrados reikalais rūpinasi net penkios institucijos: Kompozitorių sąjunga, LLKJS centro komitetas. Kultūros ministerija. Liaudies meno rūmai ir miestų kultūros skyriai. Ir vis dėlto nusiskundžiama ("Kultūros Barai", nr. 6 Temos ir formos beieškant), kad estrada nespėja patenkinti reiklios publikos lūkesčių. Kalbama apie šios muzikos menką lygį, beidėjinę programą ir kt. Šie klausimai opūs jau ne pirmi metai. Nors estrados ansamblių, solistų ir orkestrų yra pakankamai ir vis dar naujų atsiranda, didžiausia juos menkinančioji ypatybė yra visų supanašėjimas. Šio supanašėjimo šaknys glūdi repertuaruose. Nors kompozitorių, kuriančių estradinę muziką, yra kelios dešimtys, praktiškai penki ar šeši autoriai teikia visą estradinę muziką. Daugumas tų kompozitorių jau pagyvenę, jų tarpe jaunimo "nerasime nė su žiburiu". Profesionalų kompozitorių muzika turi įmantrią formą, puošnią instrumentuotę, po kuria dažnai slepiasi banalumas, melodijos anemija, šimtąjį kartą panaudotas tas pats šablonas. Išjungtasis iš pripažintųjų muzikų gretų jaunimus kuria savo estradinę muziką, tačiau ir jam trūksta originalumo. Dažnai muzika yra imama iš kitų tautų, o vertimai labai netobuli, triukšmu ir ritmu norima užtušuoti dalyko menkumas.
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS
Šių metų konkurso tema: Kaip tikėjimas prarandamas ir atrandamas. Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių. Už geriausius rašinius skiriamos trys premijos: I — 100 dol. (mecenatai — Vincas ir Ona Kuliešiai), II — 75 dol. (mecenatė — Aldona Mažeikienė), III — 50 dol. (mecenatė — Stefanija Rudokienė). Straipsnis tini būti pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus autoriaus tikrąją pavardę, adresą bei telefoną atskirame vokelyje, atsiųstas redakcijai iki 1973 m. vasario mėn. 1 dienos.
Jau sudaryta konkurso vertinimo komisija: Liuda Germanienė, Gailutė Valiulienė, Karolis Drunga, dr. Algis Norvilas ir kun. Leonas Zaremba, S.J.
Premijos bus įteiktos "Laiškų Lietuviams" metiniame parengime
1973 m. kovo mėn. 17 d. Jaunimo Centre. Meninėje dalyje bus dvi vienaveiksmės operos: "Sūnus palaidūnas" (C. A. Debussy) ir "Telefonas" (G. C. Menotti). Operose dainuoja: Praurimė Ragienė, Aušra Baronaitytė, dr. Algirdas Kriščiūnas ir Julius Savrimas. Akompanuoja Manigirdas Motekaitis.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
SUVAŽIAVIMO DARBAI, III. Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos leidinys nr. 4. Redagavo Juozas Eretas. Šiame numeryje yra įdomių straipsnių religijos, filosofijos, pedagogikos, literatūros, istorijos, teisės, sociologijos ir gamtos temomis.
Vytautas Alantas. ŠVENTARAGIS. Istorinis romanas. Pirmas tomas. Išleido Viltis 1972 m. Aplankas Telesforo Valiaus. Kieti viršeliai, 406 psl., kaina 5 dol. (kietais viršeliais — 6 dol.).
“LIETUVA” — filatelistų draugijos biuletenis, nr. 5(154). Redaguoja Juozas Žygas, 7234 S. Washtenaw Ave., Chicago, 111. 60629.
Stasys Raštikis. ĮVYKIAI IR ŽMONĖS. Autoriaus atsiminimų III tomas. Išleido Akademinės Skautijos leidykla 1972 m. Čikagoje. Redaktorius Bronius Kviklys. Korektorius Jonas Damauskas. Kieti viršeliai, 616 psl., kaina nepažymėta. Knygą galima gauti Akademinės Skautijos leidykloje, 6549 S. Albany Ave., Chicago, Ill. 60629.