(Iš spaudai paruoštos knygos "Dievas šiandien”. Leidžia "Krikščionis gyvenime”)
KUN. DR. JONAS GUTAUSKAS
DIEVAS GAMTOJE
Dievas kalba ne tik iš Šv. Rašto, savo žodinio apreiškimo; Jo sukurtasis pasaulis, daiktinis Dievo žodis, taip pat liudija Dievą.
Tai suprato net pagonys. Didysis graikų filosofas Aristotelis (384-322 ar 321 pr. Kr.) tą mintį taip išreiškia:
— Nors kiekvienai mirtingai prigimčiai nematomas, Dievas per savo kūrinius pats atsiskleidžia (De mund. 6).
Romėnų filosofas ir didis kalbėtojas Ciceronas panašiai kalba:
— Kas gali būti aiškiau ir labiau mus apšviesti, kai žvelgiame į dangų ir apgalvotame dangaus erdves, kaip tai, jog egzistuoja neapsakomos galios dvasinė būtybė, kuri visus šituos pasaulius valdo (De nat. deor. 2,2).
Nereikia nė filosofų, užtenka paprasto, primityvaus žmogaus proto, kad suvoktų, jog šis matomasis pasaulis yra Dievo rankų darbas, kaip rodo žemiau dedamas pavyzdys.
18-jo amžiaus pradžioje pirmą kartą į Grenlandiją atvyko katalikų misijonieriai, kad vietos pagonis laimėtų Kristaus mokslui. Darbas sekėsi gerai. Po kurio laiko vienas atsivertęs eskimas taip kalbėjo kunigui:
— Dar būdamas pagonis, aš dažnai pagalvodavau apie tai, ką gamtoje mačiau. Kajaką (laivelį) ir sniego namelį aš pats padarau. Bet iš kur yra žemė, jūra, saulė, mėnulis ir žvaigždės? Jų nepadarė žmogus. Turi būti kažkas, kuris visa tai padarė. Jis turi būti geras, nes Jo sukurti daiktai yra geri ir naudingi. Taip aš galvojau prieš jūsų atvykimą, ligi jūs papasakojote apie didįjį Dievą, dangaus ir žemės Kūrėją.
Šv. Bonaventūra sako (Itiner. mentis 1, 14), kad septynios kūrinių ypatybės liudija Dievo buvimą ir Jo esmę: atsiradimas, didumas, įvairumas, gražumas, turtingumas, veiklumas ir tvarkingumas.
Pats Šv. Raštas kreipia mūsų dėmesį, kad tvariniuose pažintume Kūrėją. "Dangus pasakoja Dievo garbę, ir tvirtumas skelbia jo rankų darbą” (Ps. 18, 2). "Gerai žinokite: Jis yra tas, kuris padarė kalnus ir sukūrė vėją, daro rytmečio aušrą ir tamsumą, einančią žemės aukštybėmis: Viešpats, kareivijų Dievas, yra jo vardas” (Am. 4, 13). "Kvaili yra visi žmonės, kuriuose nėra Dievo pažinimo, kurie iš matomų gėrybių nėra pajėgūs suprasti to, kurs yra ... Nes iš kūrinio didumo ir gražumo galima pažinti ir matyti jų kūrėjas” (Išm. 13, 1 sq).
Bažnyčios Tėvai pabrėžia mintį, kad kūriniai aiškiai kalba apie juos leidusį Kūrėją. Šv. Atanazijus Didysis sako: "Daiktų tvarka ir jų harmonija yra lyg raidės, kurios mums pasakoja apie jų Viešpatį ir Kūrėją” (Or. contr. gent. 34). Visa kūrinija yra tarsi atvira knyga, iš kurios kiekvienas gali pažinti Dievą: "Jis pastatė savo kūriniją atvirą prieš žmones, kad mokytieji ir paprastieji liaudies žmonės ... savo akimis jo grožį matytų ir taip galėtų pakilti į Dievo pažinimą” (Chrys. in Rom. 3, 2).
Pirmame Vatikano visuotiniame Bažnyčios susirinkime priimtas šis nutarimas: "Šventoji motina Bažnyčia tvirtai laikosi mokslo: žmogus gali Dievą, visų daiktų pradžią ir tikslą, prigimta savojo proto šviesa iš sukurtųjų daiktų pažinti” (De fide cath. 2).
Įsidėmėtini šv. Augustino žodžiai, kuriais jis kreipiasi į įvairius kūrinius, ieškodamas Kūrėjo:
— Aš klausiau žemės ir ji atsakė: Nesu. Ir viskas, ką ji savyje slepia, davė tą patį atsakymą. Paklausiau jūrų ir jų gelmių ir kas jose juda. Ir jie atsakė: Mes nesame tavo Dievas, ieškok aukščiau. Klausiau ūžiančių vėjų ir visa oro karalystė su visais savo gyventojais atsakė: Apsiriko filosofas Anaksimenas, — aš nesu Dievas. Tada paklausiau dangaus, saulės, mėnulio ir žvaigždžių, ir jie atsakė: Mes nesame Dievas, kurio tu ieškai. Tada aš prakalbėjau į visus, kurie stovi prieš mano kūno vartus: Jūs sakėte apie mano Dievą, kad juo nesate. Dabar pasakykite man nors šį tąapie Jį. Ir sušuko jie tada galingiausiu balsu: Jis yra mūsų Kūrėjas” (S. 141, 2).
"Kas jame neregima, Jo amžinoji galybė ir dievystė, tai nuo pat pasaulio pradžios galima matyti proto šviesa iš padarytųjų dalykų; taip kad jie neišteisinami” (Rom. 1,20). Tai klasinė tautų apaštalo Povilo laiško romėnams vieta, kur jis išreiškia mintį, jog galimas Dievo pažinimas iš matomojo pasaulio, todėl pagonys nėra pateisinami. Kokiu pagrindu Povilas tai teigia, kalbėdamas apie žmones, kurie neturėjo antgamtinio apreiškimo? Jis remiasi mintimi: pats Dievas nuo pasaulio pradžios per sukurtus daiktus yra pakankamai save apreiškęs. Žmogaus protui nėra sunku pakilti nuo matomųjų kūrinių iki nematomojo jų Kūrėjo. Šitą tiesą tvirtina senųjų ir naujųjų laikų išminčiai, religijų istorija ir didžiųjų mokslininkų pavyzdžiai.
Romos Ignaco vardo bažnyčioje esąs garsaus astronomo jėzuito Angelo Sechi (†1878) antkapis turi šį įrašą: "Iš žvilgsnio į dangų trumpas yra kelias į Dievą”.
Kartą vakare vaikščiojo didysis Newtonas su savo draugu. Šis paprašė duoti trumpą ir aiškų Dievo buvimo įrodymą. Tada Newtonas ranka parodė į dangų, kur sužibo pirmosios žvaigždės, ir pasakė tik vieną žodį: "Ten”.
Popiežius Pijus XI vienoje audiencijoje, skirtoje kalnų vadovams, papasakojo šį mažą nuotykį. Kartą jis kopęs į aukštą kalną su jaunu vyru, kuris kelionės metu buvęs nekalbus ir tylus. Pasiekus kalno viršūnę, akivaizdoje aplinkui esančių kalnų, jo bendrakeleivis atgavęs šneką ir pasakęs: "Qui bisogna pregare” (Čia reikia melstis).
Visas pasaulis, visa begalinė visata yra, tarsi milžiniška katedra, kur garbintinas ir šlovintinas Dievas.
DIEVAS TAUTŲ ŠIRDYSE
Ką graikų filosofas ir rašytojas Plutarchas, sukūręs apie 250 veikalų, beveik prieš du tūkstančius metų yra pasakęs, tą patvirtina religijų istorija ir etnografija: nebuvo ir nėra tautos be tikėjimo Dievu arba dievais. Įsidėmėtini jo žodžiai: "Tu gali matyti miestus be mūrų, be įstatymų, be pinigų, be rašto; bet tautos be Dievo, be maldos, be religinių apeigų ir aukos dar niekas nėra matęs” (Adv. Colot. 31).
Leiskime ir kitiems senovės filosofams tuo klausimu pasisakyti.
Aristotelis (384-322 pr. Kr.), daugelio mokslų pradininkas, jų išvystyto jas ir atbaigėjas, filosofų mokyklos steigėjas, Aleksandro Didžiojo mokytojas, sako: "Kas klausia, ar mes turime dievus garbinti ir tėvus mylėti, tas ne pamokymo, bet bausmės yra vertas” (top. 1, 11).
Ciceronas (106-43 Pr- Kr.), žymiausias senovės romėnų kalbėtojas, tvirtina: "Kad Dievas egzistuoja yra taip aišku, jog aš abejoju proto sveikumu to, kuris Jį neigia” (De nat. deor. 2, 16, 44).
Tas pats autorius kitoje to paties veikalo vietoje pastebi: "Aišku, yra labai skirtingų ir labai klaidingų nuomonių apie Dievybę. Dėl to yra kalti žmonės. Bet nors pažiūros tarp savęs ir skiriasi, tačiau Dievo buvimo niekas neneigia. Apie tai visos tautos yra vieningos, nes šitas tikėjimas pačios prigimties yra žmogaus dvasiai įdiegtas” (de nat. deor. 2, 4, 5).
Būdinga tai, kad seniausios tautos yra geriausiai išlaikiusios vieno Dievo supratimą.
Jėzuitas J. B. Hoffmannas 37 metus dirbo misijonierium tarp Mundastautelės žmonių Indijoje. Mundasyra pirmieji Indijos gyventojai, mažiausia per 5000 m. nenutautę, pasižymi vieno Dievo tikėjimu ir laikąsi vienpatystės. Kartą jis pasakęs keletui vyrų, ką mokytieji europiečiai apie juos galvoja. Jis išvertęs iš anglų kalbos vieno etnologo raštą, kur sakoma, kad Mundas žmonės netikį Dievo ir sielos nemirtingumo. Vienas klausytojų nutraukęs pareiškimą klausimu: "Tėve, koks asilas tą knygą parašė?” Kada buvo atsakyta, kad rašytojas nėra asilas, bet mokytas vyras, jis taręs: "Jei jis yra mokytas žmogus, kaip gali tokias nesąmones rašyti? Nėra tokių žmonių, kurie nežinotų, kad yra Dievas”.
Senieji Japonijos gyventojai Ainusprieš valgį kalba tokią maldelę: "O Dieve, mūsų Maitintojau, dėkojam Tau už šitą valgį. Palaimink jį, kad jis būtų naudingas mūsų kūnui”. Tokius maldos žodžius galėtų kalbėti ir kiekvienas krikščionis.
Geologas Emil Baechleris per 7 m. ištyrė vadinamąjį Slibinų urvą, kuris yra Tamina vietovėje. Tame urve gyveno senojo akmens kultūros laikotarpio žmonės. Radiniai priklauso prie seniausių iškasenų. Pasirodo, kad ir to meto žmonės turėjo religiją ir aukojo. Tai liudija ten rastos aukų liekanos. Aukota urvinių meškų kaulai su smegenimis, atsižadant to skanėsto, juos sudedant į akmenines dėžutes, uždengtas tam tikrais dangčiais (O Menghin, Geist und Blut, p. 86).
Delos šventykloje tebėra įrašas: "Tu esi”. Senojo Egipto paminkluose dažnai randamas įrašytas antpasaulinės Dievybės vardas "Choper tesef”; tai reiškia — "Jis pats”.
Šv. Jeronimas teisingai pastebi, kad "nėra tautų, kurios iš prigimties nepažintų savo Kūrėjo” (In Ps. 95). "Su mažomis išimtimis”, sako šv. Augustinas, "kur prigimtis per daug sugadinta, visa žmonių giminė pripažįsta Dievą kaip pasaulio priežastį. Kaip Kūrėjas šio pasaulio, kurį kaip dangų ir žemę matome, Dievas buvo žinomas visoms tautoms anksčiau, negu jos galėjo Kristaus tikėjimą pažinti” (In Jo. 106, 4).
Primityvus, net laukinis žmogus suvokė ir suvokia, kad yra Dievas, kuris yra Tėvas ir kartu Teisėjas, kiekvienam atlyginąs pagal jo darbus. Jis meldžiasi šiam Tėvui ir
Maitintojui, aukoja Jam tai, ką geriausio gauna medžiodamas. Jis apgaili savo nusikaltimus ir nuodėmes gyvendamas, o ypač mirdamas, kaip liudija misijonieriai, dirbą su Bantunegrais Afrikoje.
Dievas eina su žmonija nuo pat jos lopšio, būdamas gyvas tautų širdyse. Jis ją lydės visu istoriniu keliu iki amžių pabaigos.
DIEVAS ISTORIJOJE
Kas yra istorija? Aklas jėgų žaidimas, kova už būvį? Iškilimas ir išnykimas tautų, kultūrų, religijų? Kokia yra istorijos prasmė? Koks jos tikslas? Į kur teka didžioji istorijos upė?
Istorija yra Dievo darbai per žmones, jų sąveikos išdava. Istorija nėra aklų jėgų žaidimas, nes įvykių eigoje dalyvauja dieviškoji Apvaizda, juos kreipdama norima kryptimi. Nuolatinis iškilimas ir išnykimas tautų, kultūrų ir religijų yra kelias, kuriuo Dievas siekia aukštesnių tikslų. Istorijos prasmė yra ta, kad ji yra pasaulio teismas ir kartu Dievo liudijimas. Istorijos didžioji upė pradėjo tekėti Dievo valia ir jos tėkmė yra kreipiama į visko pradžią ir pabaigą — Dievą. Dievas yra istorijos Viešpats, ir Jis jai duoda galutinį tikslą bei prasmę. Dievas yra istorijos tikslas, nes Jame randa atbaigimą ir išaiškinimą kiekvienas kūrinys ir įvykis.
1882 m. sausio 12 d. Innsbrucke mirė žinomas istorikas, universiteto profesorius Karolis Fridrichas Stumpf-Brentano. Gulėdamas mirties patale, jis pasakė šiuos įsidėmėtinus žodžius: "Kaip istorijos tyrinėtojas turėjau progos matyti, kaip Dievo ranka įsikiša į žmonių istoriją”. Po to jis pridėjo: "O neišreiškiami ir neištiriami Dievo nutarimai!”
Senosios krikščionybės paminkluose, katakombų paveiksluose galima matyti tokio turinio piešinių: iš debesies matoma ranka, nukreipta į žemę, bažnyčios laivą arba į besimeldžiančius žmones, juos ginanti ir laiminanti. Kiekvienas krikščionis suprato, kad tai yra Dievo Apvaizdos simbolis. Pats Dievas yra nematomas. Tam yra debesys, kurie Jį nuo žemiškojo žvilgsnio pridengia. Ir tik Jo visagalė dešinė, tiek didžiuose istorijos įvykiuose, tiek ir atskiro žmogaus gyvenime, šen ir ten pastebima.
Kai šv. Ignacas Loyola pateikė savo naujo ordino Jėzaus Draugijos planą popiežiui Povilui III-jam patvirtinti, šis buvo nustebęs, kaip labai naujasis ordinas atitinka laiko reikalavimams, ir šį nustebimą išreiškė Šv. Rašto (Iš. 8, 19) žodžiais: "Čia yra Dievo pirštas”. Šis Dievo pirštas visados pasirodo žmonijos istorijoje: ne tik žydus išvedant iš Egipto, ne tik Babilone, kur Dievo ranka pasirodė karaliaus rūmui sienoje ir pranešė Baltazarui apie jo karalystės žuvimą (Dan. 5), bet ir visoje krikščionybės eigoje.
"Dievo pirštas” žmonijos istorijoje matomas pirmiausia didžiųjų žmonių gyvenime, nors ir ne vieni didieji kuria istoriją. Iš tikrųjų kiekvienas žmogus dalyvauja gyvenime ir tuo pačiu istorijoj, nes istorija yra gyvenimo atvaizdas. Bet vis dėlto didieji žmonės iškyla istorinių įvykių viršūnėje ir todėl patraukia mūsų dėmesį, kaip ryškiausios istorinės asmenybės. Prisiminkime tokius vyrus, kaip Kiras, Aleksandras Didysis, Konstantinas Didysis, Karolis Didysis, Napoleonas. Dievo Apvaizdos planuose jie atliko stambius vaidmenis.
Tą patį Dievo pirštą matome ir išganymo istorijoje tokių asmenų veikloje, kaip Abraomas, Mozė, Petras ir Povilas. Ką jau bekalbėti apie Kristų, istorijos aukščiausią žodį, jos raktą ir centrą.
Dievo vadovaujantį pirštą galima įžiūrėti didžiuose pasaulio ir išganymo istorijos įvykiuose: didžiųjų imperijų susidaryme ir jų žlugime, naujų tautų ir valstybių pasirodyme, naujų idėjų išplitime, pvz. graikų išminties, kaip kelio paruošėjos, Evangelijai. Susipažinimas su graikų filosofija per arabus viduramžiais buvo apvainikuotas šv. Temo Akviniečio veikalu Suma.
Dar ryškiau Dievo ranka matoma Bažnyčios istorijoje. Ji pasirodė sunki ir baudžianti Bažnyčios persekiotojus.
Laktancijus, pats matęs ir pergyvenęs krikščionių persekiojimo siaubą, trumpai po to, kai baigėsi paskutinis, sunkiausias ir ilgiausiai trukęs Dioklecijono krikščionių persekiojimas (303-313), parašė garsų veikalą "De mortibus persecutorum” (Apie persekiotojų mirtį). Jis parodo, kaip Dievas baudė krikščionybės persekiotojus imperatorius. Pradeda Neronu, kuris baigė gyvenimą savižudybe, būdamas 31 m. amžiaus. Persipiaudamas gerklę skustuvu, sušukęs: "Šitoks artistas miršta”. Po to seka tironiškasis Domicijonas, 45 m. amžiaus, nužudytas jo paties rūmuose. Sumini Laktancijaus ir imper. Decijaus likimą: po to, kai išleido persekiojimų dekretą, tegyveno vienerius metus. Išduotas generolo Galaus, visai sumuštas, bebėgdamas prigėrė raiste (251 po Kr.). Jo įpėdinis Valerijonas 258 m. išleido naują persekiojimų ediktą, o 260 m. pateko Persų karaliaus Šapuro nelaisvėn, kuris jį laikė kaip žemiausią vergą, o vėliau gyvam nulupo odą . ..
"Kur yra tie”, klausia knygos pabaigoje Laktancijus, "kurie kaip Dioklecijonas ir Maksimijonas buvo pasisavinę aukštus Jupiterio ir Herkulio titulus?”
Paskutiniųjų laikų Bažnyčios gyveniman ateina eilė gabių, švento gyvenimo, didžiai mokytų, apaštalų dvasios popiežių, kurie paskelbia didžios svarbos enciklikų ne tik religiniais, doriniais, bet ir socialiniais klausimais. Šaukiamas naujas visuotinis Bažnyčios susirinkimas, vyksta vidinė Bažnyčios reforma, atneša palaimintų vaisių liturginis sąjūdis, tarp atskirų krikščioniškų bažnyčių prasideda naujas vienybės dialogas, vis stipriau dvelkia broliškos meilės, supratimo ir atleidimo vėjas, nešąs naują religinio gyvenimo pavasarį. Čia nesunku įžiūrėti Sekminių Dvasios veikimą Bažnyčioje ir pasaulyje.
Istorijos knyga yra įdomi, kaip gerai parašytas nuotykių romanas. Tik jos turinys pridengtas paslapties šydu. Šitą knygą skaityti ir ją suprasti reikia ne tik geros valios, bet ir didelio įžvalgumo.
DIEVAS SĄŽINĖJE
Kiekvienas sėklos grūdas turi paslaptingą jėgą. Jo išleistas daigelis kyla į viršų, į saulės šviesą, bet niekados neina žemyn ir gilyn į žemę. Sutikęs kliūtį, jis ją aplenkia ir stiebiasi į saulę. Ligi šiol mokslo žmonės neišaiškino to reiškinio, nors pavadino skambiu vardu (heliotropismus).
Panašų veržimąsi aukštyn galima pastebėti ir žmogaus širdyje: sąžinės balsas ragina žmogų rinktis gera ir vengti pikto. Tai kelrodis dorinėje srityje, giriąs ir baudžiąs.
Sąžinės balsas pasigirsta ankstyboje kūdikystėje. Juo remiasi kiekvienas auklėjimas. Sąžinės balsą turi kiekvienas žmogus: jaunas ir senas, civilizuotas ir laukinis, krikščionis ir pagonis, kuris nieko negirdėjo apie tikrąjį Dievą ir Jo įsakymus.
Kartą misijonierius paklausė seną pagonį Indijoje: "Jei tau kas nors pavogtų pinigus, ar jis padaryty nuodėmę?” "Aišku, padarytų”, buvo atsakymas. "O jei kas nors kitą užmuštų, ar būtų nuodėmė?” "Taip, būtų”. Misijonierius perklausinėjo visus Dievo įsakymus ir gavo teisingus atsakymus. Tada tarė: "Jūs teisingai suprantate visus Dievo įsakymus. Kas jus išmokė skirti, kas yra gera ir bloga?” "Dievas”, atsakė pagonis. "Bet Dievas ligi šiol jums dar nekalbėjo”. Tada tas vyras parodė į krūtinę ir pasakė: "Čia Jis yra, čia Jis kalba”. Tai buvo žodžiai parijaus, kuris nemokėjo nei skaityti, nei rašyti.
"Du mokytojai”, sako šv. Jonas Auksaburnis, "nuo pat pradžios yra mums duoti. Ir abu be žodžių žmones moko: tai sukurtasis pasaulis ir mūsų sąžinė” (De Anna s. 1, 3).
Kitas didis Bažnyčios Tėvas šv. Augustinas taip atsiliepia apie sąžinę: "Dievas kalba geriems ir blogiems sąžinės balsu. Tyliame širdies kambarėlyje kalba tiesa stipriu balsu. Ji giria kas yra gera, ir peikia kas yra bloga. Tiesa gi yra Dievas” (S. 12, 4).
"Aš randu negalimu dalyku tikėti savo paties buvimu (tuo esu pakankamai tikras) be tikėjimo buvimu To, kuris kaip asmeninė, visa matanti ir teisianti Būtybė gyvena mano sąžinėje” (Kard. Newman).
Kai žmogus atsistoja gyvenimo kryžkelėje tarp gera ir bloga, tada prakalba jame paslaptingasis balsas tardamas: "Privalai tai daryti ir to vengti”. Sąžinės balsas jį kreipia, kad eitų teisingu keliu. Nepaklausius jos įspėjimo, ji tampa mūsų teisėju, kuris baudžia. Adomas ir Ieva, nepaklausę Dievo, sąžinės priekaištaujami, pasislepia krūmuose (Prad. 3, 8). Kainas, užmušęs brolį, bėga iš tos vietos, kur žemė permirko krauju. Besigailinčio gerojo latro ant kryžiaus sąžinė pabunda akivaizdoje Nekaltojo ir Šventojo, kuris su juo kentėjo. Sąžinės balsas sūnaus palaidūno gyvenime, kai jis tarė: "Kelsiuos, eisiu pas savo tėvą ir jam sakysiu: Tėve, aš nusidėjau dangui ir tau; jau nesu vertas vadintis tavo sūnumi” (Luk. 15, 18).
Ne visi sutinka, kad žmogus turi sąžinę ir kad sąžinė yra Dievo balsas mumyse.
"Vadinamoji sąžinė yra auklėjimo padarinys”, sakoma. Betgi sąžinės balsas pasireiškia nepriklausomai nuo auklėjimo. Ne sąžinė yra auklėjimo rezultatas, bet pats auklėjimas ja remiamas ir statomas.
"Sąžinė yra žmonijos išsivystymo produktas”, tvirtinama. Šis priekaištas atmestas kaip tik pačių primityviausių genčių dorinio gyvnimo tyrimais, labai gausiais ir neginčijamai teisingais.
"Betgi yra žmonių visai be sąžinės”, ne kartą girdime sakant. Yra neprotingų žmonių, net bepročių, bet niekas dėl to neneigia paties proto buvimo. Yra žmonių, kurie nesivadovauja sąžinės įspėjimu. Sąžinės balsas juose nuslopintas nuolatinio jo nepaisymo, nedoro gyvenimo, klaidingų įsitikinimų.
Toks be sąžinės politinis apakėlis buvo Adolfas Hitleris, įsivaizdavęs esąs Apvaizdos siųstasis pasaulio gelbėtojas, o iš tikrųjų tebuvęs savo tėvynės ir kitų tautų nelaimė. Savo jėgos viršūnėje drįso kalbėti: "Mes baigiame vieną žmonijos klystkelį. Sinajaus kalno plokštės nustojo savo vertės. Sąžinė yra žydų išradimas ... Ateina naujas laikas. Nėra tiesos nei dorine, nei moksline prasme ... Kiekvienas veiksmas yra prasmingas, net nusikaltimas” (Die Wandlung, 1945/46, 8, p. 685).
Didysis vokiečių rašytojas J. W. Goethe (1749-1832) savo veikale "Tasso” apie sąžinę sako:
Tyliai kalba Dievas mūsų krūtinėje, Tyliai ir suprantamai Jis rodo,
Ko reikia siekti ir nuo ko trauktis. Augustas Strinbergas buvo rašytojas ir žmogus, kuris jautė, kad yra gėrio ir blogio mėtomas. Vienoje dramoje jis parašė žodžius, kurie jam pačiam labai tinka: "Matai, širdis yra padalyta į du didelius kambarius. Viename gyvena gerumas, o kitame blogumas. Arba kitais žodžiais: vienoj pusėj sėdi velnias, o kitoj angelas”.
Savo gyvenimo gale jis skundėsi:
O Amžinasis, nepaleisiu Tavo rankos,
Kietos rankos nepaleisiu, kol manęs nepalaiminsi.
O palaimink mane ir palaimink savo žmoniją,
Kuri kenčia, kenčia gyvenimo dovanoj!
O palaimink mane, kuris daugiausia kenčia,
Kuris kenčia daugiausia iš skausmo, Kad negali būti tuo, kuo norėjo.
Jis mirė 1912 m. gegužės 14 d. skilvio vėžiu. Su Naujuoju Testamentu rankose jis palaidotas Dangun Žengimo dieną. Ant jo kapo kryžiaus Stockholmo kapinėse įrašyti žodžiai: "O crux ave, spes unica!” Sveikas, kryžiau, vienintele viltie!
Mes būtume tuo, kuo privalome būti, ir nereikėtų dejuoti, kad negalime būti tuo, kuo norėjome būti, jei ištikimai sektume sąžinės nurodymais. Todėl ir apie sąžinę, truputį pakeitę Strinbergo žodžius, galime sušukti:
Sveika, sąžine, mūsų vienintele viltie!
Su didžiuoju kardinolu Newmanu turime melstis:
Vesk, geroji Šviesa, vidury tamsos,
Vesk mano žingsnius!
Tamsi yra naktis, toli esu nuo tėviškės,
Vesk mano žingsnius!