1972 / LIEPA - RUG P. JULY- AUGUST / VOLUME XXIII, NO. 7
DARBAS IR POILSIS Juozas Vaišnys, S. J. 219
DAILININKO VYTO REMEIKOS PALIKIMAS Henrikas Nagys 220
ATLAIDUMAS Bronius V. Krokys 222
DISKUTAVIMO MENAS Virgilijus Kaulius, S. J. 223
BIJAU VIRINIMO SMALOJE J. Vaičeliūnas 225
MINTYS IŠ KASDIENINĖS PEDAGOGIKOS Julius Balšaitis 226
SU DIEVU APIE JAUNESNIUOSIUS A. Saulaitis, S. J. 229
DIEVO SĄVOKA MANO GYVENIME Ramunė Rukštelytė 231
JAUNIMAS POLITINIAME AKLIGATVYJE Jonas Šoliūnas 232
MODERNUS JAUNUOLIS Vanda Frankienė-Vaitkevičienė 236
NAUJOSIOS LIETUVIŲ IMIGRACIJOS KELIU Jonas Vaičiūnas 240
“VYSKUPO KATINAS”? O GAL “KARALIAUS GAIDYS”? Nijolė Jankutė 245
SENOSIOS PASAKOS MODERNIAM VAIKUI Danutė Bindokienė 246
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS 252
Šis numeris iliustruotas dail. Vyto Remeikos darbų nuotraukomis. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio. Užsklandos: 232 psl. — A. Kurausko;
248 psl. — J. Eidukaitės. Viršelis ir skyrių vinjetės — Algirdo Kurausko.
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
1972 Jaunimo metai, nr. 7
Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J. Redakcijos nariai: Dalia Aleknienė, Danutė Bindokienė, Algirdas Grigaitis, Eglė Juodvalkytė, Vytautas Kasniūnas, Algimantas Kezys, S. J., Dalia Kučėnienė, Nijolė Užubalienė.
Administracija: Petras Kleinotas, S. J. ir Aleksandra Likanderienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina — 50 centų.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
YRA ŽMONIŲ, KURIŲ GYVENIMAS ATRODO RAMUS,
LYG MARGASPALVĖS LINKSMUTĖS PLAŠTAKĖS,
SKRAJOJANČIOS NUO GĖLĖS PRIE GĖLĖS,
ARBA KAIP TOS JAUNUTĖS MERGAITĖS,
NEKREIPIANČIOS DĖMESIO Į ŠNIOKŠČIANČIĄ JŪRĄ,
BET LINKSMAI IR NERŪPESTINGAI ŽAIDŽIANČIOS
SU APLINK SKRAJOJANČIOMIS ŽUVĖDROMIS.
MANYTUM, KAD JIEMS NETENKA SUTIKTI AUDRŲ,
NES JŲ GYVENIMAS, KAIP LENGVUTIS LAIVELIS,
RAMIAI SKRIEJA LYGIU JŪROS PAVIRŠIUM,
IŠTIESĘS PLAZDENANČIAS BALTAS BURES.
BET NĖRA BEAUDRIO GYVENIMO, NĖ JŪROS BE BANGŲ.
TIK YRA ŽMONIŲ, KURIE SUGEBA SAVO VALIA
NURAMINTI NET IR DIDŽIAUSIAS AUDRAS,
KURIE MOKA, PAKILĘ VIRŠ BANGŲ IR VERPETŲ,
GALINGAIS SPARNAIS SKRISTI TOLYN IR AUKŠTYN,
NESIEKDAMI ŠIOS VARGŠĖS, SUPURVINTOS ŽEMĖS.
Vytas Remeika Du draugai (aliejus)
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Koks bebūtų žmogaus pašaukimas ar užsiėmimas, pagrindinė jo pareiga — dirbti. B. Franklin sakydavo, kad darbas mus išvaduoja iš trijų blogybių: nedorybės, nuobodumo ir neturto. Jeigu žmogus būtų tiek praturtėjęs, kad jam jau nereikėtų daugiau dirbti, tai vis tiek darbas jam būtų reikalingas — jeigu ne pragyvenimui, tai laimei. Teisingai yra sakoma, kad darbas sutrumpina dienas ir prailgina gyvenimą, bet taip pat galima sakyti, kad tinginystės ir nuobodulio liga kartais tiesiog nepakeliamai prailgina dienas ir sutrumpina gyvenimą. Tai gali paliudyti ne vienas pensininkas. Tad be darbo žmogus negali būti nei sveikas, nei laimingas. Tačiau dabar, atostogų metu, reikėtų prisiminti ir poilsį.
Poilsis nėra darbo priešingybė. Jis yra darbo draugas, o ne priešas. Kai kurie giriasi, kad yra tiek užsiėmę ir apsikrovę visokiais darbais, kad negali nė galvoti apie laisvas dienas ar atostogas, kad negali miegui daugiau pašvęsti kaip kokias keturias ar penkias valandas. Taip, tokių darbininkų tikrai yra, bet niekam nepatartina sekti jų pavyzdžiu. Žmogus nėra mašina. Kad jo darbas būtų našus, kad nekenktų sveikatai, poilsis yra būtinai reikalingas. Tokie nei atostogų, nei ilgesnio miego nepripažįstą asmenys keletą mėnesių, o gal ir keletą metų padirbės, gal kai kam atrodys, kad jie ir kalnus nuvers, bet ilgainiui jų sveikata susidėvės, nervai pairs, ir jie taps tik našta kitiems.
Vienas Amerikos prezidentas labai išmintingai sakydavo, jog jis taip apsikrovęs įvairiais darbais, kad per dvylika mėnesių jokiu būdu jų negalėtų atlikti, bet per vienuolika mėnesių juos atliekąs be didelio vargo. Pažinojau ir vieną labai darbštų jėzuitą, kuris turėjo tiek visokių pareigų, kad kiti stebėjosi, kaip jis gali tiek daug dirbti. Bet jis labai paprastai tai paaiškindavo: "Kai mane apipuola tiek darbų, kad nežinau, už kurio griebtis, paimu vieną dieną atostogų. Kitą dieną tie darbai atrodo daug lengvesni ir paprastesni — aš juos atlieku be didelių pastangų".
HENRIKAS NAGYS
Apie mirtį nekalbėdavome. Tiek daug gyvenimo buvo jo drobėse, tiek daug gyvenimo už ateljė lango žvilgančiuose, neužmatomuose Šv. Lauryno upės vandenyse ir didžiuliuose medžiuose, šniokščiančiuose pakrantėje, kad sunku buvo įsivaizduoti, sunku įtikėti, jog čia kada nors gali kristi šešėlių karalystės uždanga; kad juodoji ranka gali nurinkti burlaivius nuo mėlynų vandenų, šiaurės miškus ir debesis, mažyčius žvejų namukus nuo tolimos įlankos ledo, tiltus, prieplaukas ir pačius žvejus, priemiesčius ir berniukus vargo ir metų išlankstytose gatvėse... O tačiau taip įvyko: nesulaukęs nė 42-jų metų amžiaus, dailininkas Vytas Remeika paliko mus ir savo numylėtą Lachine priemiestį; paliko tuščias drobes, kuriose jau niekados nebegyvens nei jo žmonės, nei jo laivai, nei jo kristalinė išsvajota šiaurė...
Yra dailininkų, kurie piešia tik tai, ką mato. Jiems aplinka tėra modelis. Yra dailininkų, kurie piešia tai, ką jaučia. Jiems aplinka tėra paskatas. Yra dailininkų, kurie tesprendžia grynai tapybinius uždavinius. Šitiems aplinka nereikalinga, nes jie visus paskatinimus randa savyje. Tačiau yra dailininkų, kurie tapydami gyvena savo sukuriamam pasaulyje ir ieško ne tiktai tapybinės išraiškos, bet ir kūrybinės tiesos. Vytas Remeika buvo vienas tų, kuriam tapyba nebuvo vien tik talento manifestacija, bet pats gyvenimas. Remeika dailininkas ir žmogus buvo neatskiriami. Jis, kartais sąmoningai, bet dažniausiai intuityviai, ieškojo savo tapatybinės tiesos, autentiško išgyvenimo ir apipavidalinimo sintezės, nes toks buvo jo gyvenimo stilius. Atviras, šiltas, draugiškas ir tiesus jis buvo su savo artimaisiais ir draugais, lygiai atviras ir šiltas jis buvo ir savo kūryboje. Negalėtume nusakyti jo braižo, jei paliktume nuošalėje jo tapytąjį pasaulį. Jis įaugo į savo kūrinius ir kuriamąją aplinką taip neatskiriamai, kad šiandien (ir dar daug metų) pravažiuodamas arba praeidamas pro Kanados vandenis ir žmones, laivus ir priemiesčio prieplaukas, negali atsiginti minties, jog kažkas yra dingę pačiame gamtovaizdyje ir priemiesčio žmonių veiduose. Juk tai buvo jo gamtovaizdis ir jo žmonės. Tarytumei pati šiaurės šviesa tapo blankesnė, tarytumei išblėso burių akinantis žėrėjimas, tarytumei užgęso dalis gyvasties vaikų akyse. Tarytumei pati tikrovė prarado kažką neapsakomo, kurį dailininkas sugebėjo įamžinti savo paveiksluose.
LIŪNE SUTEMA
IR MANĘS ČIA PER DAUG
Vytui Remeikai
|
Pilkai mėlyna vėsuma,
Žalsvai mėlyna toluma, |
Tamsiai pilka, pritvinkus banga
Juosvai pilkas vanduo |
BRONIUS V. KROKYS
Pagalvokime, kaip mes atleidžiame tiems, kurie mus užgavo ar tik įsivaizduojame, kad užgavo. Visai natūralu žmonėms susipykti. Gal žmonės būtų nežmoniški, kad nesusipyktų. O progų daug. Štai ten kas pasakė, kad neskoningai apsirengęs; štai anų vaikai nesiprausę vaikšto... Iš tų vaikų tai jau žmonės nebus... jie tikriausiai narkotikus naudoja. Nagi, kokį ta Mikasė atnešė pyragą! Juk su žemėm... Tai ten solistas negerai dainavo, aktorius blogai vaidino, dailininko paveikslai niekam tikę. Organizacijos pirmininkas niekam nevertas. Turėtų taip daryti, o ne taip.
Išgirs žmogus tokias ar kitokias panašias nuomones, sužinos, kieno jos, na, ir supyks ant to žmogaus taip, kad, rodos, tuo momentu jį nutvėręs į skutelius suplėšytų.
Arba štai daugelį į vestuves, į balių kvietė, o tavęs ne. Baigta. Priešas esi! Susirinkime neįvertino, pakritikavo, pabalsavo prieš — esi priešas numeris pirmas. Atsisakau iš valdybos, išsibraukiu iš organizacijos, pasitraukiu iš lietuvių tarpo. Lietuviai visi niekšai!...
Tai gyvenimo realybė. Faktai, tik jie įvairuoja savo intrigomis ir pykčio bei akcijos intensyvumu.
Taip įsikarščiavusiam žmogui nelieka nieko kito sakyti kaip — nesikarščiuok, brolau. Čia turi atvėsti jausmai ir pradėti veikti šaltas protas.
Jei išgirdai tokią ar kitokią nuomonę tai, atmink, kad tai yra to žmogaus asmeninė nuomonė. Tai gali būti labai toli nuo tiesos. Jei tai meno ar veiklos srityje — tie dalykai yra reliatyvūs, beveik kiekvieno akimis žiūrint, dalykas kitaip atrodo. O pagaliau gal ir tiesa, bet reikia atminti, kad tik dideli žmonės prisiima klaidą, maži — visad "be klaidos". Juk taip pat tiesa, kad ne kiekvienas rašytojo parašytas kūrinys ar menininko sukurtas paveikslas yra šedevras. Ir solistas, ir aktorius ne visuomet pačios geriausios formos, ir veikėjo visuomenininko darbai ne visi yra "amžinos istorinės vertės". Gal tik mūsų nuomonė per gera apie mūsų kūrybą, kaip ir apie mus pačius.
Arba vėl pasvarstykime nepakvietimą į puotą. Gerai, sakysim, tavęs nepakvietė. Bet pasvarstyk, ar kartais ir tu to žmogaus gal nepakvietei? Ar reikiamos atidos neparodei, kam reikėjo? Ar pats visus pakvietei, kurie pas tave norėtų svečiuotis? Juk ne! Argi gali sukviesti visus draugus į savo namus? Gal jie visai netilptų namuose, gal būtų per didelės išlaidos ir šeimai apsunkinimas. Taigi ir to žmogaus, kuris tavęs nekvietė, gal buvo tokie pat motyvai. O pagaliau jeigu jis tavęs nekvietė, tai ir tau kada nors pas save nereikės jo kviesti, ir jis neturės pagrindo pykti.
VIRGILIJUS KAULIUS, S. J.
Ypač šiais laikais, kada mokslas tokiais dideliais šuoliais eina pirmyn, visi nori vis daugiau ir daugiau įsigyti žinių, mokytis, skaityti, diskutuoti. Diskusijos jau nuo seniausių laikų buvo žinių įsigijimo ir įvairių klausimų išsiaiškinimo priemonė. Diskutavimo tradicija labai sena. Diskutavo romėnų ir graikų filosofai, diskutavo viduramžių scholastikai, daug diskutuoja ir mūsų laikais tiek jaunimas, tiek vyresnieji susirinkimuose, kongresuose, suvažiavimuose. Diskutavimas yra tikras menas. Deja, pasiklausius kai kurių mūsų laikų diskusijų, neatrodo, kad jos būtų labai "meniškos". Jaudinamasi, rėkiama, šaukiama. Atrodo, kad kai kurie galvoja, jog nuo balso stiprumo priklauso ir argumentų svoris. O kai pritrūksta tikrų argumentų, tai dažnai griebiamasi asmeniškumų, kito niekinimų, argumentų "ad hominem".
Gal būt, diskusijose yr svarbiausia tai, kad kiekvienas žmogus prisimintų ir įsitikintų, kad jo žinojimo tikrumas nėra absoliutus, bet reliatyvus. Jeigu jis savo dabartines žinias sulygina su pirmiau turėtomis, tai pastebi, kad jos daugiau ar mažiau pasikeitusios. Jis turi suprasti, kad panašus procesas vyks ir toliau. Gal ateityje jis įsigys tokių žinių, kurios skirsis nuo dabartinių, o gal bus visiškai joms priešingos. Taip pat nereikia pamiršti, kad ir tą patį dalyką vienas žmogus supranta, formuluoja ir interpretuoja visai skirtingai, negu kitas. Jis turi įsitikinti, kad koks ir bebūtų jo išsimokslinimas, kokios bebūtų jo įsigytos žinios, jis vis tiek dar labai daug ko nežino, daugelyje klausimų jis yra ignorantas ir, kas svarbiausia, jis nežino, kad yra ignorantas.
Kadangi kiekvienas žmogus yra ribotas sutvėrimas, tai ir jo žinios tegali būti ribotos. Tai gal ir suteikia pagrindą mūsų diskusijoms. Diskutuodami ir stengdamiesi suprasti, ką kitas galvoja, galime patobulinti ir savo turimas idėjas, atitaisyti klaidas, išmokti ką nors naujo. Bet būtina tam sąlyga — savo ribotumo supratimas, nuolankumas ir pagarba kitam asmeniui, su kuriuo diskutuoju, nesvarbu, ar aš jo idėjas priimsiu, ar ne.
Toks asmuo tai ir būtų tas "kultūringas žmogus", apie kurį rašo James P. Shannon savo studijoje "The Tradition of Respectful Argument". Autorius sako, kad "kultūringo žmogaus žymė yra jo sugebėjimas, skiriantis nuomonėms, nesupykti, nebūti sarkastišku ar nemandagiu. Toks žmogus pripažįsta, kad laikinuose dalykuose visuomet bus nuomonių skirtumų". Kadangi toks žmogus žino, kad jis nėra neklaidingas, tai jis gerbia kito žmogaus nuomonę ir nuoširdumą. Jeigu ir būtų įrodyta, kad taip nėra, tai vis tiek jis gerbtų tą žmogų.
J. VAIČELIŪNAS
Iš senųjų lietuvių, kurie Kanadon atvyko 1927-8 metais, charakteringas buvo Jonas Grigonis. Jis buvo šykštus — niekam neduodavo jokių aukų. Jis vis būdavo nepatenkintas kapitalistais, žmonių išnaudotojais. Bet kartą jis pasakė, kad Kanadoje norįs užsidirbti pinigų, kad, grįžęs į Lietuvą, galėtų nusipirkti dvaro centrą. Tada jam kiti dirbtų. Atseit, jis jau kitus išnaudotų.
Kurį laiką jis valgė vienoje darbininkų valgykloje, kurioje valgydavo ir daugiau lietuvių ir nelietuvių. Toje valgykloje kasdien per pietus ar vakarienę ant stalo būdavo padėta duonos, sriubos, kokių keturių rūšių mėsos patiekalų, bulvinių blynų su grietine arba ryžių košės bei kitokių miltinių valgių, sviesto, pieno, pasukų, pyragaičių, daržovių bei kitokių prieskonių. Kartą Grigonis prie stalo ir sako:
— Ar Lietuvoje kas valgė tiek mėsos?
— Kur skaniau valgei mėsą: Lietuvoje ar Kanadoje? — paklausiau jį.
— Žinoma, Lietuvoje, nes Lietuvoje visados alkanas sėsdavai prie stalo, — atsakė jis.
— Prie stalo ir reikia sėsti alkanam, o ne sočiam, — tęsiau pasikalbėjimą. — Manau, kad Lietuvoje eidavote ir į bažnyčią.
— O, per šv. Onos atlaidus pėsti nueidavome į Krekenavą. Mums į Krekenavą buvo 28 km.
— O čia, per daug mėsos prisivalgęs, nebenueinate nė pusės kilometro į bažnyčią.
Kanadoje Grigonis religijos nepraktikavo, bet iš Lietuvos atsivežtas religingumas pasąmonėje dar ruseno, nors ir kaimietišku supratimu. Jis kartais prie ežero pasikalbėdavo su viena vyresnio amžiaus naujųjų ateivių šeima — vyru ir žmona. Ta tautietė pasakojo, kad Grigonis susirūpinęs pomirtiniu gyvenimu, nes jis po mirties bijąs patekti į verdančios smalos katilą...
JULIUS BALŠAITIS
Visų pirma tėvams norėčiau priminti pati svarbiausią auklėjimo principą — vieningumo principą. Tai reiškia, kad visose auklėjimo grandyse tėvai absoliučiai tarpusavyje sutartų ir tarp jų vaikų akyse nebūtų prieštaravimų, tenkinant vaikų užgaidas, keliant jiems reikalavimus, atsakant į jų poreikius ir norus. Tokio vieningumo privalo laikytis vaikų atžvilgiu seneliai ir kiti vyresnio amžiaus šeimos nariai. Jei kyla nesutarimai, vaikams jie neturi būti žinomi. Sistemingas nuolaidžiavimas, taikstymasis su vaiko užgaidomis, lepinimas vaikus demoralizuoja, skatina nesąžiningumui, tinginiavimui, aplaidumui ir kt. Neretai toks auklėjimas baigiasi katastrofa. Mano pažįstami augino sūnų Antanuką. Nuo pat gimimo dienos tėvai kiek tik galėdami juo rūpinosi, be galo jį mylėjo. Tačiau tėvas vaiką mylėjo saikingai, jo nelepino, netenkino ir nevykdė visų jo užgaidų, gerais jo darbais pasidžiaugdavo, o už blogus griežtai bausdavo. Tuo tarpu motina slaptai nuo tėvo lepino sūnų, pildė visus jo norus ir užgaidas, duodavo pinigų, keisdavo tėvo sprendimus. Bėgo metai, sūnus pradėjo lankyti mokyklą. Jau pradinėse klasėse jis buvo nedrausmingas, toli gražu nepavyzdingas mokinys. Šeimoje dažnai kildavo triukšmas ir barniai dėl sūnaus mokymosi ir elgesio. Tėvas žūt būt norėjo siekti, kad augtų doras sūnus.
Tuo tarpu motina visą laiką gynė, visuomet ieškojo būdų sūnaus blogam mokymuisi ir elgesiui pateisinti ir toliau jam pataikavo, viską slėpdavo nuo tėvo. Pagaliau Antanas šiaip ne taip baigė aštuonias klases, pradėjo dirbti. Po darbo, neturėdamas ką veikti, slankiodavo gatvėmis, trindavosi prie kino teatrų, netruko surasti į save panašių draugų, su kuriais ir nusikalto. Atsidūręs teisiamųjų suole, matyt, gerai apgalvojęs trumpą savo gyvenimo kelią, visus nustebino savo požiūriu į tėvus. Teismo metu kaltinamasis apgailestavo, kad padarė didelį nusikaltimą, atsiprašinėjo savo tėvo, kad nepaisė jo patarimų, nevykdė jo reikalavimų ir atvirai pasmerkė motiną, kuri savo akla meile, lepinimu pasodino jį į kaltinamųjų suolą.
Labai svarbu šeimoje išlaikyti šiltus, artimus ir draugiškus santykius tarp tėvų ir vaikų. Vaikai visuomet, ypač priešmokyklinio amžiaus, nepaprastai viskuo domisi, tiek aplinkinio pasaulio daiktais, vaizdais, tiek išgirstais įvykiais. Jie apipila tėvus įvairiausiais klausimais, tik spėk atsakinėti. Jų smalsumas ir įkyri suaugusiems. Bet tėvai čia jau turi parodyti savo kantrybę, nepalikti neišaiškintų klausimų, vaikui nežinomų ir nesuprantamų dalykų. Žinoma, kai kada reikia ir diplomatijos. Sistemingai reikia domėtis ir vaikų veikla, dalintis jų įspūdžiais. Tėvai neturėtų pamiršti, kad jie didžiausi autoritetai vaikų akyse tol, kol artimi draugai, o ne sausi reikalautojai. Tie tėvai, kurie skundžiasi laiko stoka, nepabendrauja su vaikais, patys "kiša pagalį į ratus, kuriuose sėdi".
Paruošė J. V.
BALSO PRIEŽIŪRA
Jeigu žmogus turi nemalonų, duslų, gergždžiantį balsą, tai dažnai jis pats būna kaltas. Skaudant gerklei, stengiamės visaip gydytis: skalaujame gerklę ramunėlių arbata, geriame medų su šiltu pienu, dedame kompresus, o kartais net ir kreipiamės į gydytoją... Bet kai užkimštame, tai manome, kad viskas savaime praeis. Užkimimas tai yra vienoks ar kitoks balsų stygų susirgimas. Dažniausiai užkimštame persišaldę arba pervarginę balsą. Balsą pakeičia ant stygų atsiradę augliukai, kartais vadinami "dainininkų mazgeliais". Neretai balsas tiesiog nualinamas įvairių švenčių metu, išsigėrus per garsiai dainuojant ir šūkaujant.
Yra būtina išsiaiškinti užkimimo priežastį ir ją šalinti. Dažni balso stygų susirgimai palieka vis gilesnius pėdsakus. Balsas darosi vis duslesnis ir šiurkštesnis. Balso grožis priklauso ir nuo bendros sveikatos būklės. Balsas keičiasi, sergant kvėpavimo organų (bronchų, plaučių) bei širdies kraujagyslių sistemos ligomis. Dar ryškesni pasikeitimai būna, susirgus endokrininių liaukų sistemai ar ilgą laiką vartojant hormoninius preparatus. Reikia neužmiršti, kad rūkymas taip pat yra viena svarbiausių priežasčių, kenkiančių balso grožiui ir skambumui. Rūkančiųjų burna ir gerklos yra nuolat suerzintos, paraudusios, sausos.
Neretai balsas sugadinamas mutacijos metu. Mutacija yra vadinamas balso pasikeitimas paauglystės amžiuje. Tai nėra susirgimas, bet lytiškai bręstančio organizmo reiškinys. Paprastai mergaitės bręsta 13-14 metų, o berniukai kiek vėliau, maždaug 14-15 metų. Mergaitėms balsas keičiasi beveik nepastebimai, didesnio pavojaus čia nėra. Tačiau reikėtų jas perspėti, kad be reikalo nešūkautų, per ilgai nedainuotų. Berniukų balso pasikeitimai žymiai ryškesni. Balsas tampa lyg "margas" — į vaikiškai skambantį balsą įsiterpia žemos vyriškos gaidas. Dėl to berniukai kartais nedrįsta viešai kalbėti ir atsakinėti pamokų metu.
Negalima jų pajuokti, pamėgdžioti. Tai labai kenkia jautriai paauglio psichikai.
A. SAULAITIS,S. J.
Iš šventųjų gyvenimo aprašymų ir iš daugelio girdėtų pamokslų atrodo, kad iš nusižeminimo ir pagarbos Dievui reikia siųsti maldas ir ieškoti būdų, kaip iki jo pakelti aukas, kurias turi siųsti kiekvienas praktikuojąs katalikas. Bet ar nebūtų daug ramesnis ir Dievui artimesnis mūsų gyvenimas, jeigu suprastume, kad malda nėra lyg kruopščiai paruošti straipsniai, siunčiami Dievui gražiai papuoštuose vokuose, ir kad auka nėra iki smulkmenų suplanuotas "apsimarinimas". Malda — tai tik Dievo žvilgsnis atviron širdin, o auka — tai dalinimasis su savo brolio ar sesers našta ir džiaugsmu.
PAKELĖJ
Kaip maži vaikai krykštaudami kelia rankas aukštyn, taip ir mes netikėtai susitinkame, o mūsų rankos, be žodžių, lyg į Tave, lyg į vienas kitą atsiveria. Viešpatie, Tu susikalbi su mumis ir supranti mus net ir tada, kai esame toli. Tavo šypsnis ir Tavo ramumas visada pasilieka.
a. a. Vytas Remeika
GIMTADIENIO PYRAGAS
Ką tik iškeptas dailus pyragas šalia manęs ant suolo. Apsuku automobilį čia pat, skersgatvyje, ir namo! "Tik neužmirški pasiimti pyrago — mama paduos!" — kelis kartus man priminė. Ir dabar kelis kartus iš tolo moja man ir pyragui — sudiev. Kas žino. Viešpatie, kas slypi jaunoje širdyje?
PRIE UOSIO VARTELIŲ
Ne dainoje minimi tie uosio varteliai, ant kurių pasirėmę vienas iš vienos, kitas iš kitos pusės kalbamės apytamsėje gatvėje. Tik metalinė atrama mūsų žodžiams ir tam, kas nepasakyta. Kaip gražiai. Viešpatie, ji išaugo, neturėdama nei kito tėvelio, nei brolio, o tik Tave.
“KUNIGĖLI, TIK TRUPUTĖLĮ”
Pasibaigė mišios ir po jų buvusi meninė programa. Svečių avilys ūžia. Tarp valgančių ir troškulį malšinančių sukasi jaunesnieji, gaudydami užkandžius ir pyragėlius. "Kunigėli, tik truputėlį", sako keli, rankose laiką suaugusiųjų gėrimą. O kad galėtum, kad mokėtum tiek suprasti, tiek padėti, tiek paremti, kad jie neliūdintų savęs.
Šio rašinėlio autorė Ramunė Rukštelyiė, 17 metų amžiaus studentė, lanko Detroito lituanistinius - pedagoginius kursus. Mokykloje buvo duotas uždavinys parašyti apie sąvokų sudarymą. Ji čia atvirai parašė, kokia yra jos Dievo sąvoka, kaip toji sąvoka keitėsi. Žinoma, ji keisis dar ir toliau. Daugelis tėvų ir vyresniųjų dažnai jaudinasi, kai augąs ir bręstąs jaunimas kartais visai kitaip žiūri į įvairias vertybes, negu vyresnieji. Bet juk tai visai natūralu. Bręstančio jaunuolio gyvenime vyksta įvairūs pasikeitimai, fiziniai ir dvasiniai. Tie jaunuoliai dažnai mėtosi, blaškosi, liūdi, džiaugiasi, myli, neapkenčia, maištauja ir ieško, bet pagaliau aprimsta, susidaro savo pasaulėžiūrą, kuriai, žinoma, daug įtakos turi ir visa aplinka: tėvai, mokytojai, draugai, knygos, charakteris. Čia spausdiname šį rašinėlį, manydami, kad jis duos progos šiek tiek pagalvoti ir jaunimui, ir vyresniesiems.
Redakcija
Dievo sąvoka mano gyvenime yra labai nenustatyta, ir aš manau, kad ji kasdien po truputį keičiasi. Kai buvau maža, net ligi devinto skyriaus, Dievas man buvo drausmės Dievas. Buvau mokyta, kad jeigu ką nors blogo padarysiu, tai "Dievulis nubaus". Dievas buvo ne kasdieninio ir klaidingo žmogaus Dievas, bet tiktai kunigų, vienuolių ir išmintingų žmonių Dievas.
Pradėjus gimnaziją, mano galvosena drastiškai pasikeitė. Bažnyčios mokymai, net ir mišios man atrodė absurdas. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl tikintieji meldėsi į nematytą Dievą ir dar tuo pačiu metu, kai vyko karas ir žmonės mirė. Visos mano mintys apie Bažnyčią buvo piktos. Bet neilgai tos mintys išsilaikė. Prieš dvejus metus vėl mano galvosena pasikeitė. Ne visai suprantu kaip ir kodėl, bet supratau, kad Dievas yra visų žmonių Dievas. Tačiau tai dar nereiškia, kad visi žmonės vienodi, o taip pat kad ir visos žmonijos Dievas būtų vienodas. Šiandien Dievo sąvoka mano gyvenime yra labai asmeniška. Dievas yra meilė, gyvybė ir gerumas.
JONAS ŠOLIŪNAS
Kadangi kiekvienas civilizuotas žmogus yra socialinis gyvūnas, todėl jis taip pat turi domėtis ir politiniu gyvenimu. Pasiteisinimas, jog politika yra "nešvarus ir suktas verslas", negali būti priimtas kaip bet koks argumentas prieš aktyvią politinę veiklą. Negali būti pateisinta ir mūsų kai kurios visuomenės pasyvi laikysena politinės veiklos atžvilgiu, teigiant, jog, neturint savo valstybės, politikavimas šiandien tapo nerealiu ir negyvenimišku dalyku. Šį pasiteisinimą mes turime atmesti todėl, kad gyvename civilizuotoje bendruomenėje ir kiekvieno mūsų gyvenamojo krašto politinė santvarka mus įpareigoja to krašto politine veikla domėtis ir joje aktyviai dalyvauti.
Ir vis dėlto mums yra gerai žinoma, kad lietuviškosios išeivijos jaunoji karta politine veikla (tiek lietuviška, tiek gyvenamojo krašto) mažai domisi. Tai liudija ne tik mūsų lietuviškųjų politinių partijų, bet ir gyvenamojo krašto politinės veiklos statistikos. Lietuviškasis jaunimas yra nepaprastai apatiškas politikai.
Kur yra tos apatijos priežastys? Kodėl mūsų jaunimas nesidomi šita institucija, kuri yra pagrindas visam valstybiniam gyvastingumui ir pažangai?
Grįžtelėkime truputį atgalios. Prisiminkime politinio gyvenimo padėtį Lietuvoje, tremtyje ir išeivijoje.
Tiesa, laiko atžvilgiu tos kartos, kuri galėjo ir turėjo domėtis politine veikla dar nepriklausomoje Lietuvoje, dabar jau negalime jaunimu vadinti. Tačiau mes ją galime jaunuomene vadinti politinio subrendimo prasme. Mat, Lietuvoje dėl buvusios politinės santvarkos jaunimas politika nesidomėjo. Taip pat ir jaunos valstybės nepriklausomo gyvenimo laikotarpis buvo per trumpas jaunimo politiniam sąmoningumui išvystyti ir subrandinti.
Lietuvoje jaunimas neturėjo politinės veiklos tradicijų, užtat ir tos veiklos pradžia buvo labai lėta ir sunki. Be to, turime prisiminti, kad nepriklausomos Lietuvos politinių partijų veikla buvo suvaržyta. Dėl to jaunimas, užuot domėjęsis politine veikla, pasuko kultūrine veiklos linkme. Išaugo domėjimasis kultūra, suklestėjo jaunimo apolitinės organizacijos.
Tremties dienos Vokietijoje dar daugiau apkarpė ragus jaunimo politinei veiklai. Netekome valstybinės valdymosi aparatūros, o gyvenamoji aplinka nieko naujo nepasiūlė. Tiesa, mūsų buvusieji politinio gyvenimo vadai nuolatos bandė atkurti politinių partijų veiklą, bet jaunimas atkurtųjų politinių partijų veiklai daug entuziazmo neparodė. Ir atrodo, kad tremtyje jaunimo nenoras domėtis egzistuojančių partijų tik esama teoretine veikla buvo visai logiškas ir pateisinamas.
Vytas Remeika Prieplauka (aliejus)
Vytas Remeika Priemiesčio krantinė (aliejus)
VANDA FRANKIENĖ- VAITKEVIČIENĖ
Tomo kambarys antrame aukšte. Apsikrovęs knygomis, jis sėdi ir ruošiasi egzaminui. Matematika — jo mėgiamoji mokslo sritis, tačiau šį kartą nesiseka: tiek daug sunkiai išsprendžiamų problemų, o kai kurios visiškai nesuprantamos. "Puiku, kad Rimas neatsisakė užeiti. Jis man padės", pagalvojo patenkintas.
Skambutis. Tomas skuba žemyn laiptais ir jau girdi tėvo balsą:
— Tomo nėra namuose. Kada grįš, nežinau, — ir išgirdo uždaromų durų garsą.
Suvirpa pasipiktinęs jaunuolis ir įtūžęs sušunka:
— Tėve, kodėl neįleidai mano draugo? Žinojai, kad esu savo kambary.
— Jokie hipiai nesilankys mano namuose. Išsirink padoriai atrodantį draugą, o ne apžėlusį akmens amžiaus žmogų, apšepusį amerikietį.
— Tėve, tau tik žmogaus išorė svarbi, o ne pats žmogus. Nuvarei nuo durų daktaratui besiruošiantį Rimą Stankų — nuoširdų mano draugą. Buvome susitarę, kad užeis ir padės man išsiaiškinti kai kuriuos klausimus prieš sunkų matematikos egzaminą. Būčiau supažindinęs. Jis rimtas ir plūkus žmogus.
— Nutilk neaiškinęs. Nėra rimtas, nes panašus į bomą.
— O, tėve, padarei man gėdą. Jis žinojo, kad esu namuose, nes prieš pusvalandį susiskambinom telefonu ir susitarėm. Labai nemalonu ir gėda man!
— Tau gėda!? Kaip išdrįsti taip sakyti. Mums su motina gėda, nes tu nepanašus į inteligentų sūnų, o į apžėlusią beždžionę: užsiauginai barzdą, ūsus ir iki pečių plaukus, padorių drabužių nebedėvi, — vis darbinėm kelnėm ir spalvotais marškiniais "pasipuošęs". Ką mes žinome, kur lankaisi vakarais. Dažnai vidurnaktį tesugrįžti.
JONAS VAIČIŪNAS
Nespręsime klausimo, ar tikslu sakyti "naujosios imigracijos", nes ta naujoji nėra jau taip nauja. Jos pradžios tenka ieškoti 1944-jų metų rudeniop, kada dešimtys tūkstančių lietuvių, išblokštų iš savo krašto, išsibarstė Vokietijoje ir kituose Europos kampuose. Savo noru atsidūrusių svetur tuo metu vargu ar būta. Patekę į vokiečių darbo dalinius, kariuomenę ar lietuvių batalionus, traukėsi nuo raudonojo siaubo kartu su visa vokiečių kariuomene, tačiau tas jų traukimasis irgi nebuvo savanoriškas. Okupantas naudojo ir dabar naudoja savo propagandą, esą, palikę tėvynę tuo metu buvę fašistai, jų pasitraukimas buvęs savanoriškas.
Jeigu valstybės tragedijos nebūtų buvę, žmonės ramiai būtų gyvenę savo vietose, o Maskva būtų galėjusi stebėti gražų ir tolydžio gerėjantį laisvos ir nepriklausomos Lietuvos gyvenimą. Iš pabėgėlių tik vienas kitas grįžo okupanto replėsna. Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje išsiblaškę lietuviai verčiau būtų pasirinkę mirtį, bet ne grįžimą pas pavergėją, nes jie perdaug gerai buvo matę savo akimis Maskvos kėslus ir priemones, kuriomis tie kėslai buvo siekiami.
Pasibaigus karui ir Vakarų sąjungininkam užėmus išbėgusių lietuvių (ir kitų tautybių tremtinių) laikino prieglobsčio vietas, didžioji dauguma susispietė stovyklosna, ir tik labai maža dalis tepasiliko vokiečių ūkyje. Ant rankų pirštų galima suskaičiuoti, kiek jų, neišlaikę sunkios tremtinio naštos, grįžo atgal, o iš tų grįžusių negirdėti jokių žinių, gal tik pora atsiliepia, bet tie panaudoti okupanto propagandai.
Nors pabėgėlių stovyklose ir skurdus buvo gyvenimas, nors trūko būtiniausių pragyventi sąlygų, o net ir maitinimo klausimas buvo sunkokai sprendžiamas, tačiau lietuviai užvirė stiprų kultūrinį gyvenimą. Atsirado mokyklos, knygų leidyklos, laikraščiai, chorai, tautinių šokių grupės. Išsivystė tautiniai reprezentaciniai ansambliai, sporto klubai: tai beveik viskas, kas buvo įmanoma tokiais sunkiais laikais, gyvenant laikinu gyvenimu, esant pakabintiems tarp dangaus ir žemės. Atsteigtos didesnės ir mažesnės, nepriklausomoje Lietuvoje veikusios, organizacijos, studentija pasklido po aukštąsias mokyklas, veržte verždamosi į šviesą, kad tik kuo mažiau susitrukdytų lietuvio siekis stiprėti dvasia ir kultūra, kad tik nebūtų atsilikta nuo kitų tautų, nors ir laisvai besitvarkančių.
NIJOLĖ JANKUTĖ
Česlovą Grincevičių pažįstame kaip romantišką, neįtikėtinų istorijų ir švelnių prisiminimų pasakotoją suaugusiems, todėl labai realus katinas ant jo naujausios knygutės viršelio nustebina. Č. Grincevičius rašo vaikams? Kaip malonu! "Vyskupo katinas" tupi baltas, rimtas ir glostytinas.
Kadangi knygas pradedu skaityti nuo turinio, "Katino" turinys truputį nuvilia. Tik trys pasakėlės? Tik trys... O tie dailūs viršeliai ir spalvoti paveikslėliai, rodos, žadėtų daug daugiau.
Iš tos trijulės viena yra pasaka apie du smarkuolius konkurentus: vyskupo katiną Murkulį ir karaliaus gaidį Kudukį, besipešančius Vilniuje, Žigimanto Augusto laikais. Katino vardu pavadindamas ne tik pasaką, bet ir visą knygelę, autorius, man rodos, nuskriaudė vargšą gaidį, kuris, nors patetiškas, tačiau vis tiek to nuotykio herojus. Beskaitant, taip ir norisi "perkrikštyt" knygą į "Karaliaus gaidį".
Kiti du yra apsakymėliai iš vaikų gyvenimo. "Velykų dovanėlė" bus maloni skaityti ir lengva suprasti mažiesiems mokinukams. Ypač ji gerai nuskambės mamos skaitoma vienturtėliui, kuris netikėtai sulaukė naujo broliuko ar sesutės.
"Bažnyčios persekiotojas", deja, patrauklesnis tėvams, negu vaikams. Nei mūsų vaikystės davatkėlės, parengusios mus "sakramentų" ir sėmusios savo primityvią išmintį iš "Aukso altoriaus", nei tas humoras, plaukiąs iš uolaus nuodėmių rūšiavimo, dabarties mažiesiems nebus suprantami. "Bažnyčios persekiotojas", atrodo, geriau tiktų šviesių autoriaus atminimų "Gerosios vasaros" puslapiuose.
Skaityti daugiau: “VYSKUPO KATINAS”? O GAL “KARALIAUS GAIDYS”?
DANUTĖ BINDOKIENĖ
Beskaitant neseniai išleistą "Tėvų pasakų" II-ją dalį, pasijunti lyg per metų eiles į nerūpestingą vaikystę sugrįžęs, nes knygos puslapiuose galima sutikti geruosius anų dienų draugus iš pasakų pasaulio. Čia randama ir našlaitėlė Sigutė, ir dvylikos brolių, kurie juodvarniais lakiojo, kantri sesuo, ir užburtos karalaitės - karaliūnai, užkeiktos šalys, o taip pat raganos-laumės, visų blogybių nešėjos, kurioms pasakose atseikimas teisingas atpildas už blogus darbus.
Pasakas vertinti yra sunku, nes jų raida ir turinys priklauso ne vienam kuriam autoriui, o ištisoms pasakorių kartoms. Kiekvienas pasakotojas negali išvengti nepalikęs ir savo asmeninio ženklo atpasakojamoje pasakoje, todėl ir A. Giedriaus pėdsakus nesunku knygelėje rasti.
Vienas iš teigiamiausių autoriaus nuopelnų šių liaudies pasakų perpasakojime yra kalbos išlyginimas ir suprastinimas. Sakiniai sklandus, vaikams bus lengvai suprantami. Pasitaiko ir sunkių žodžių, dažniausiai surištų su senojo kaimo žmonių apyvoka ar jos reikmenimis, kurių dabartinis lietuviukas, ir dar su labai ribotu lietuvišku žodynu, nesupras, tačiau visiškai "nuubaginti" kalbą, pataikaujant skaitytojui, neverta. Yra tėvai, mokytojai ir kiti vyresnieji, kurie tokius žodžius gali lengvai paaiškinti.
Taip pat pagirtinas A. Giedriaus atliktas pasakų sušvelninimas. Pagrindinis kiekvienos pasakos uždavinys yra bloguosius nubausti, o geriesiems atlyginti, tačiau pernelyg didelis žiaurumas, kas pasakose dažnai pasitaiko (visoki vaikų kepimai, kraujo upės ir kankinimo įrankiai), sukelia jauno skaitytojo vaizduotėje greičiau pasišlykštėjimą, negu užuojautą kenčiantiems. Gerai, kad A. Giedrius tai suprato ir įvairias kaltųjų bausmes, o nekaltųjų kančias gerokai suprastino.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS
APIE DALELYTĖS G I VARTOJIMĄ
Kai kurie mūsų spaudos darbuotojai labai įpratę vartoti žodelį gi: jį vartoja kur reikia ir kur nereikia. Gi nėra jungtukas, bet dalelytė, tačiau daugelis šį žodelį netiksliai vartoja priešinamojo jungtuko o vietoje. Štai keli tokio netikslaus vartojimo pavyzdžiai: Šiais metais žiema buvo tokia švelni, gi (= o) pavasarį dažnai ir sniego iškrisdavo. Iki šiol kalbėjau bendromis sąvokomis, gi (= o) dabar jau norėčiau konkrečiau į šį klausimą pažvelgti. Jis vakar visą dieną sportavo, gi (= o) šiandien nė iš lovos nesikelia. Visuose šiuose priešpriešiniuose sakiniuose žodis gi negali eiti jungtuku, čia reikia vartoti jungtuką o.
Netaisyklingus dalelytės gi vartojimo atvejus ne kartą yra taisęs ir J. Jablonskis (Rinktiniai raštai, t. II, psl. 223, 225, 358, 372 ir kt.). Ši dalelytė lietuvių kalboje gana dažnai vartojama. Galima skirti dvi būdingesnes jos reikšmes: 1) pabrėžiamąją arba stiprinamąją ir 2) emocinę pabrėžiamąją, panašią į dalelytės juk reikšmę.
1. Dažniausiai dalelytė gi vartojama pabrėžti klausiamiesiems įvardžiams bei prieveiksmiams, pvz.: Kas gi čia atsitiko? Ko gi tu taip nuliūdęs? Kieno gi čia nuopelnas? Kada gi ateis gražesnės dienos? Kodėl gi tu taip pasielgei?
Rečiau dalelytė gi vartojama pabrėžiant kitus žodžius, nors ją galima vartoti su įvairiomis kalbos dalimis, pvz.: Ak, kur dingot giedros jūs gi pavasario dienos (K. Donelaitis). Bet ir nuostabus gi to gyvenimo grožis! Nebūk gi jau taip susiraukęs. Gražiai gi nuaugusi mergina. Galgi nežinai, kas čia atsitiko?
Šios dalelytės griebiamės tada, kai norime ką nors labiau išryškinti, pabrėžti, atkreipti į tai kitų dėmesį. Dažniausiai šia dalelyte pabrėžtas žodis turi ir sakinio kirtį, sakinyje jis yra ryškiausias.
2. Kitas dalelytės gi reikšmės atspalvis yra artimas dalelytės juk reikšmei, pvz.: Aš jo bijau; žinai gi, koks jis piktas. Neužmušk to vabalėlio, gyventi gi ir jis nori. Vėlu gi jau į miestą; kol nueisi, visai sutems. Šiuose sakiniuose vietoj gi būtų galima vartoti ir juk. Dalelytė gi, kaip ir juk, rodo, kad tuo sakiniu, kuriame ji pavartota, lyg aiškinama tai, kas anksčiau pasakyta arba kas bus sakoma.
Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
II-JO PASAULINIO KARO ATGARSIAI
Nors II-sis pasaulinis karas baigėsi beveik prieš ketvirtį šimto metų, jo siaubingi palikuonys Lietuvos laukuose tebeneša pavojų gyventojams. Spaudoje dažnai užtinkamos žinutės, kad toje ar kitoje Lietuvos vietovėje sprogo netikėtai atrasta surūdijusi bomba ar granata. Daugiausia nukenčia jaunuoliai, kurių smalsumas ir noras pažiūrėti "kas radinio viduje" atneša liūdnas pasekmes. Štai balandžio mėn. buvo sunkiai sužeistas Vilkaviškio profesinės technikos mokyklos mokinys, įmetęs krūmuose rastą vokišką miną į laužą. Tą pačią dieną kitas moksleivis Šilutės rajone buvo sužeistas, kai mėgino išardyti rastą miną. Po kiek laiko Vilkaviškio rajone, Lukiškių kaime, žuvo šeštos klasės mokinys; Šakių rajone kitas šeštokas buvo sunkiai sužeistas ir t. t. Ne tik vaikai ar paaugliai, bet ir suaugusieji dažnai mano, kad surūdiję ir daug metų žemėje išgulėję sviediniai yra nebepavojingi ir nesprogs.
("Komj. Tiesa", 1972, Nr. 94)
Vytas Remeika Meškeriotojas (aliejus)
JAUNA ŠAUDYMO ČEMPIONĖ
Š. m. gegužės pradžioje Madride įvykusiame Europos šaudymo čempionate žemyno moterų čempione tapo septyniolikmetė vilnietė Virginija Marcinkevičiūtė. Apvalioje aikštelėje ji numušė 138 taikinius iš 150 ir savo debiutą apvainikavo aukso medaliu. Šis Marcinkevičiūtės rezultatas yra taip pat respublikos merginų ir moterų rekordas.
Tai jau antras Lietuvos šaulių Europos pirmenybėse laimėtas aukso medalis. Prieš dvejus metus Bukarešte žemyno čempionu tapo vilnietis Olegas Vasilecas.
("Sportas", 1972, Nr. 56)
Skelbiame straipsnio konkursą tema: Kaip tikėjimas prarandamas ir atrandamas. Jeigu kas nori, gali rašyti tik apie kurią vieną šios temos dalį: apie tikėjimo praradimą arba atradimą. Priimtina ir beletristinė temos nagrinėjimo forma.
Straipsnis tini būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių. Už geriausius rašinius skiriamos trys premijos: I — 100 dol. (mecenatai — Vincas ir Ona Kuliešiai), II — 75 dol. (mecenatė — Aldona Mažeikienė), III — 50 dol. (mecenatė — Stefanija Rudokienė). Straipsnis turi būti pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus autoriaus tikrąją pavardę, adresą bei telefoną atskirame vokelyje, atsiųstas redakcijai iki 1973 m. vasario mėn. 1 dienos. Konkurso vertinimo komisija bus paskelbta vėliau. Konkursui atsiųsti straipsniai tampa redakcijos nuosavybe ir gali būti spausdinami "Laiškuose Lietuviams".
Premijos bus įteiktos "Laiškų Lietuviams" metiniame parengime 1973 m. kovo mėn. 17 d. Jaunimo Centre.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Eglė Juodvalkytė. JEI TU PALIESI MANE . Eilėraščiai. Išleido Pedagoginis Lituanistikos Institutas Čikagoje 1972 m. Redagavo A. Dundulis. Mecenatas — ČALM 1971-1972 mokslo metų abiturientai. 44 psl., kaina nepažymėta.
TIK PRADŽIA. Kristijono Donelaičio aukštesniosios lituanistinės mokyklos moksleivių 1971-1972 mokslo metų metraštis. Viršelis — dail. Petro Aleksos. Piešiniai — aukštesniosios mokyklos mokinių. Nuotraukos — Vaclovo Noreikos. Spaudė M. Morkūno spaustuvė. Didelis formatas, 120 psl.
PIRMIEJI ŽINGSNIAI. K. Donelaičio Lituanistinės mokyklos mokinių laikraštėlis, 1972 m., nr. 5.
LIETUVIU JAUNIMAS. No. 6-7, 1972 m. Pasaulio lietuvių jaunimo informacijos laikraštukas. Redaktorius — Gintaras Karosas, 259 Athens St., So. Boston, Mass. 02127.
MARIJOS LITANIJA. Eilėraščiai Marijos litanijos kreipinių temomis. Sakome, kad tai Putino-Mykolaičio kūryba. Perspausdinta iš “Tėviškės Aidų”. Išleido kųn. Pr. Vaseris, 18 Henry St., Kensington, Vic. 3031, Australia. Mažas formatas, 66 psl.
LIETUVA, filatelistų draugijos biuletenis, nr. 3/152/.