1 9 7 2 SPALIS - OCTOBER / VOLUME XXIII, NO. 9
DAŽNIAU VARTOKIME “IR”, REČIAU “AR” Juozas Vaišnys, S.J. 291
NESUSIPRATIMAS DĖL PASAULIEČIŲ KUNIGYSTĖS A. Rubikas 292
KATAKOMBŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE Matas Raišupis 296
JO LANGE ŠVIESELĖ JAU UŽGESO Juozas Vaišnys, S.J. 300
LIETUVIŲ KALBA — VERTENYBĖ IR PAREIGA Prof. Antanas Salys 302
AR JAUNIMAS SKAITO LIETUVIŠKĄ SPAUDĄ? Rima Janulevičiūtė ir Rimantas Genčius 309
JAUNIMO ŽYGIS UŽ TIKĖJIMO LAISVĘ Onytė Kliorytė 311
EILĖRAŠČIAI Marija Saulaitytė 313
SEKSUALINIS VAIKŲ ŠVIETIMAS Stasys Yla 314
AMŽINASIS LIETUVIS Dalia Kučnienė 317
TĖVYNĖJE Danutė Bindokienė 319
AR GALIMA NORĖTI PIŽAMOS? E. Vidmantienė 321
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ Redakcija 323
VISUS KVIEČIAME PAMĖGINTI Redakcija 324
Šis numeris yra skirtas paminėti a.a. prof. Antanui Saliui. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio; 290, 306 ir 307 psl. nuotraukos — Algimanto Kezio, S.J. Užsklandos: 301 psl. — Algirdo Kurausko, 316 psl. — Giedrės Žumbakienės. Viršelis ir skyrių vinjetės — Algirdo Kurausko.
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas. 1972 Jaunimo metai, no. 9
Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J. Redakcijos nariai: Dalia Aleknienė, Danutė Bindokienė, Algirdas Grigaitis, Eglė Juodvalkytė, Vytautas Kasniūnas, Algimantas Kezys, S. J., Dalia Kučėnienė, Nijolė Užubalienė.
Administracija: Petras Kleinotas, S. J. ir Aleksandra Likanderienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina — 50 centų.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
VIRPANČIOS ŽVAIGŽDELĖS AUDŽIA AUKSO RAŠTĄ.
SUTEMA IŠTIRPO MIEGANČIUOS LANGUOS.
VIENAS LANGAS ŠVIEČIA IR ILGAI NEGESTA:
DAR KAŽKAS NEMIEGA — DAR NEGREIT MIEGOS . . .
MOKYTOJO PIRŠTAI SĄSIUVINĮ SKLAIDO.
KREIVOS RAIDĖS ŽVILGSNIUI POILSIO NEDUOS,
O JUDRUS PIEŠTUKAS BRAUKS MAŽIAUSIĄ KLAIDĄ,
KAD VĖLIAU IŠVENGTUM KIEKVIENOS KLAIDOS!
TU NEUŽMIRŠK PATIES GERIAUSIO DRAUGO,
JIS ATEITIN ATVĖRĖ TAU DURIS.
ŠVIESA LANGE LIG PAT DANGAUS IŠAUGO —
JI IR TOLIAU BUS TAVO ŠVYTURYS!
GAL TU GEOLOGAS, GAL IR KALBININKAS.
MAŽA KUO PASAULY BŪTI TU GALI.
ŠIANDIEN NEUŽMIRŠKI, KAM LIKAI SKOLINGAS
UŽ TĄ PIRMĄ ŽINGSNĮ DIDELIAM KELY!
ŽVAIGŽDĖS AUS KAIP AUDĖ MARGĄ AUKSO RAŠTĄ.
SĖS RUDUO LIETUTĮ, O ŽIEMA SNAIGES.
JEI LANGE ŠVIESELĖ IMTŲ IR UŽGESTŲ —
TAI ŠIRDY JI NIEKAD, NIEKAD NEUŽGES.
Naujasis Jaunimo Centro priestatas buvo iškilmingai atidarytas š.m. rugsėjo 11 d. Čikagoje. Ši paveikslą sukūrė dail. Magdalena Stankūnienė pagerbti visiems statybos rėmėjams.
JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Aišku, čia ne kalbos skyrius, tad ir šituos du žodeliu ne kalbiniu požiūriu nagrinėsime. Jie abu geri ir vartotini, bet jų reikšmė skirtinga. Vienas jungia, o kitas skiria. Tad čia ir norėtume visiems priminti, kad visuomeninėje tautinėje ir socialinėje veikloje dažniau vartotume žodelį "ir”, o kiek galima vengtume jam priešingo "ar”. Taip elgdamiesi, daug rečiau suklystume, daug teisingiau apie viską spręstame ir daugiau pasiektume. Deja, kiekvienas žmogus iš prigimties yra linkęs dažniau vartoti "ar”, kartais visai užmiršdamas "ir”.
Štai keli pavyzdžiai. Sutikę naują žmogų, mes tuoj savyje keliame klausimus: ar jis geras, ar blogas; ar jis išmintingas, ar kvailas; ar juo galima pasitikėti, ar su juo reikia būti labai atsargiam; ar jis bus mano draugas, ar priešas ir t.t. Taip pat nuolat spaudoje mirga klausimai: ar bendravimas su dabartine Lietuva yra girtinas, ar peiktinas; ar tėvai, leisdami vaikus į jaunimo stovyklą Lietuvoje, gerai daro, ar blogai; ar važiuoti į Vilnių studijuoti, ar ne; ar eiti i iš Lietuvos atvykusių solistų koncertus, ar jų vengti. Ar labiau reikėtų remti Vliką, ar Altą, ar Bendruomenę. Ar yra geresni skautai, ar ateitininkai. Šitokių alternatyviškų klausimų eilę būtų galima dar ilgai tęsti, ir tikrai savo kasdieniniame gyvenime mes juos tęsiame be pabaigos.
Žinoma, į tuos klausimus kiekvienas tuoj duos "neklaidingą” atsakymą, vieną alternatyvos pusę teigdamas, o kitą neigdamas. Kitaip galvojantį laikys neišmanėliu. Bet greičiausiai neišmanėlis bus jis pats. Buvęs Jungtinių Tautų sekretorius Dag Hammarskjoeld 1960 m., vienoje savo kalboje yra pasakęs: "Šių dienų pasaulis, kaip niekuomet pirmiau, yra suskilęs į dvi dalis, kurių kiekviena kitą laiko klaidos įsikūnijimu, o save — tiesos įsikūnijimu”. Argi būtų galima tai paneigti? Tai yra karti tiesa. Be abejo, kiekviena minėta dalis klysta, bet nežino, kad klysta. Tai galima pasakyti apie kiekvieną žmogų.
Ir kiekvienas žmogus, ir visas pasaulis nėra nei juodas, nei baltas, bet juodos ir baltos spalvos mišinys — pilkas. Kiekvienas žmogus nėra nei velnias, nei angelas, bet jame kartais pasireiškia tai vieno, tai kito ypatybės. Apie įvairius reiškinius mes sprendžiame per greitai, neturėdami pakankamai informacijų ar duomenų. Ką nors į padanges iškelti arba su purvais sumaišyti visuomet yra klaida. Nė vienas žmogus, nė vienas jo veiksmas nėra tobulas, bet ir atrodančiame netobuliausiame dalyke visuomet yra daugiau ar mažiau gėrio, grožio ir tiesos priemaišų.
A. RUBIKAS
BAŽNYČIOS MOKSLAS
Mokslo apie pasauliečių kunigystę nesusigalvojo patys pasauliečiai. Apie tai jiems anksčiau vargu ar kas kalbėdavo. Užtenka peržvelgti paskutinių popiežių kalbas dar prieš sušaukiant antrąjį Vatikano susirinkimą: jie nuolatos pabrėždavo hierarchinę kunigystę ir pasauliečių pareigą jai paklusti. Bet Vatikano susirinkiman suvažiavę vyskupai konstitucijoje apie Bažnyčią aptardami, kas būtų vadinamieji pasauliečiai, paaiškino, kad jais yra laikomi "tikintieji, krikštu įjungti į Kristų, virtę Dievo tauta ir savo būdu tapę Kristaus — kunigo, pranašo ir karaliaus — galios dalininkais” (31). Ten, 30-tos pastraipos pradžioje, susirinkimas nurodo, kad "visa, kas buvo pasakyta apie Dievo tautą, lygiu būdu yra taikoma ir pasauliečiams”. O kalbėdamas apie Dievo tautą, susirinkimas kalba ir apie jos kunigystę: "Tikintieji Kristų, Dievo žodžiu atgimę ne iš gendančios, o iš negendančios sėklos, ne iš kūno, o iš vandens ir Šventosios Dvasios, tampa išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytieji žmonės” (19).
Kaip susirinkimo tėvai aiškina, naujoji Dievo tauta yra mesijinė tauta. Jai Kristus yra davęs uždavinį, misiją "plėsti toliau paties Dievo pradėtą žemėje Dievo karalystę” (9). "Ta mesijinė tauta... yra skiriama būti visiems atpirkimo priemone ir siunčiama į visą žmoniją kaip pasaulio šviesa ir žemės druska” (9). Kad ji tą kilnią pareigą galėtų atlikti, "Viešpats Kristus, iš žmonių paimtasis kunigas, naująją tautą padarė karalystę ir kunigus Dievui, savo Tėvui” (10). Dėl to susirinkimas visus tikinčiuosius vadina "šventąja kunigija” (10).
Šito mokslo nėra galima išbraukti iš susirinkimo dokumentų. Bet jį galima nutylėti ar siaurinti, gal iš baimės, kad nesilpnintų hierarchinės kunigystės padėties. Vienas kunigas (lietuvis) šio straipsnio autorių kartą yra klausęs: " Tai kaip, dabar jau kiekvienas pasaulietis galės atsistoti prie altoriaus ir konsekruoti — Mišias laikyti?”
(Iš tik ką išėjusios Mato Raišupio knygos "Dabarties kankiniai”)
Iš surinktų faktų sužinome, kad, raudonajai armijai antrą kartą okupavus Lietuvą, maždaug trečdalis Lietuvoje pasilikusių kunigų buvo ištremti į Sibirą. Jie ten turėjo pereiti dygų vergų kelią, kaip visi kiti tremtiniai, kartais prižiūrėtojų dar labiau engiami, o saugumo organų dar stipriau sekami, žinant, kad jie kunigai, kad jų autoritetas masėse didelis. Vysk. V. Brizgio žiniomis, jau pirmoje sovietinėje okupacijoje Lietuvoje buvo suimti net 152 kunigai. Tuometinė NKVD iš jų reikalavo pažado šnipinėti kunigams pažįstamus žmones, net ir savo vyskupus. Iš tų 152 suimtųjų kunigų pasirašė 12 ir tik 3 yra davę nereguliarių pranešimų. Jei 1941 m. daugelį lietuvių kunigų nuo Sibiro tremties už nepasirašymą šnipinėti išgelbėjo staiga kilęs vokiečių-sovietų karas, tai antrojoje okupacijoje Lietuvoje pasilikusius kunigus vėl susirado sugrįžę sovietinio saugumo organai. Kai kuriose parapijose savo rankas prikišo ir vietiniai komunistėliai, vėl iš naujo kunigus prievartaudami. Šį kartą nepasirašiusiems šnipinėti pasigailėjimo jau nebebuvo.
Antrojoje okupacijoje sovietinė valdžia pradėjo dar ir naują kunigų terorizavimo būdą: šaukti juos į saugumą ir reikalauti steigti schizmatinę bažnyčią, nepriklausomą nuo Romos. Ne vienas atsisakiusiųjų tai daryti buvo kankinamas saugumo požemiuose bei kalėjimuose, vėliau išvežtas į Sibirą lėtam sunaikinimui.
Dėl to Stalino viešpatavimo metais Sibiro anglių kasyklose, miškuose prie Šiaurės ledjūrio, plačiose tundrose išmėtytuose tremtinių-vergų stovyklų barakuose išaugo ir Katakombų Bažnyčia, įsikūrė slaptos lietuvių ir kitų tautų katalikų parapijos, daugeliu atvejų aptarnaujamos lietuvių kunigų - tremtinių. Tos slaptos parapijos eilėje Sibiro vietų dar gyvavo ir 1970 m., nors dažnai sovietinio saugumo iššifruojamos ir išblaškomos. Kai tai įvyksta, jos vėl atsikuria kurioje nors kitoje vietoje, nes, ir 25 okupacijos metams praėjus, anapus geležinės uždangos dar yra daug pasišventusių kunigų, kurie, iš vietos į vietą mėtomi bei vėtomi, keliauja per plačiąją Sovietų Sąjungą, ieškodami ten išlikusių lietuvių ir kitų katalikų tremtinių ir teikdami jiems religinius patarnavimus. Tai nušvies eilė gyvų pavyzdžių.
(Kelios mintys iš pamokslų, pasakytų a.a. prof. Antano Salio laidotuvėse ir jo minėjime Dainavos Mokytojų savaitėje)
JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Kai iš aukštai pakilusio lėktuvo žvelgi į žemę, tai viskas joje atrodo taip menka ir maža: namai — lyg mažos dėžutės, automobiliai — lyg siaurais takeliais rėpliojo vabaliukai, o žmonių visiškai negalima įžiūrėti. Pagalvoji tada, koks menkas yra žmogus, kokie maži ir jo rūpesčiai, planai, pastangos. Kaip maži ir menki visi tie dalykai, dėl kurių jis dažnai tiek vargsta, kankinasi, net naktimis nemiega. O vis dėlto tas mažutis žmogelis, toji menkutė žemės dulkė turi savyje kažką didžio, nepaprasto. Žmogus nuskrenda net į kitas planetas, tyrinėja erdves, vieną po kitos atidengia vis nuostabesnes visatos paslaptis. Tad ar nėra aišku, kad tame mažutyje trapiame kūnelyje slepiasi didi, galinga dvasia?
Žvelgiant šiandien į karstą, kuriame guli tik menki to didelio žmogaus žemiški palaikai, ateina mintis, kad jeigu jis dabar atsikeltų ir nebūtų toks kuklus, koks visą gyvenimą yra buvęs, tai su senovės poetu Horacijum galėtų pasakyti, kad savo nuveiktais darbais pasistatė sau paminklą, tvirtesnį už varį, aukštesnį už Egipto piramides, kurio nei audros neįstengs sugriauti, nei lietūs sugraužti, nei ilga amžių eilė sunaikinti. Savo kilniu pavyzdžiu, savo nuoširdžiai krikščioniška dvasia, savo lituanistiniais darbais jis švies ateinančioms kartoms, kaip visuomet švietė savo artimiesiems, savo draugams, savo studentams.
Kai jis apsirgo, gydytojai ir artimieji žinojo, kad ši liga nepagydoma, kad jo dienos suskaitytos, bet nuo jo visa tai kruopščiai slėpė, bijodami, kad jis nenusimintų, nesikankintų, nesijaudintų. Ir nuostabu — kai jis vis dėlto apie savo artėjančią mirtį sužinojo, visiškai ramiai šią žinią priėmė, visai nesijaudino, jam nebuvo reikalinga kitų paguoda ar suraminimas — jis ramino ir guodė kitus: savo žmoną, dukrą, gimines. Jis tikėjo, kad mirtis nėra gyvenimo pabaiga, o tik gimimas gražesniam, nesibaigiančiam gyvenimui. Gal jis prisiminė ir mišių prefacijos prasmingus žodžius: "Tavo ištikimiesiems, Viešpatie, gyvenimas nesibaigia, o tik keičiasi, ir, šios žemės laikinajam būstui suirus, jie danguje atranda amžinąją buveinę”. Gal jį guodė ir Marijos Pečkauskaitės "Sename Dvare” užrašyta mintis apie mirtį: "Ak ne, mirtis nėra baisi. Tai juokas, pasislėpęs už ašarų; džiaugsmas už sopulių; tai balžiedžio žiedas po sudžiūvusiais lapais”.
(Prof. Antano Salio prieš pat mirtį į juostelę įrašyta paskaita Jaunimo Kongreso stovyklai)
Gerbiamieji stovyklos vadovai, mielas laisvojo pasaulio jaunime,
Labai gaila, kad šiandien negaliu būti jūsų tarpe. Prisimenu 1929 metus, kada Vytauto Didžiojo universitete, pradėdamas savo akademinę karjerą, įžanginėje paskaitoje (nors, rodos, tema buvo nelabai patraukli "Fonetika ir rašyba") akims paganyti turėjau trejetą šimtų mokslo jaunuomenės.
Dabar, kada mano akademinė karjera, nenutrūkusi nė per visus karo ir pokario sąmyšius, eina prie galo, džiaugiausi vėl galėsiąs kalbėti tokiam gausiam lietuviškojo jaunimo būriui, susitelkusiam iš visų pasaulio atkraščių. Bet, deja, ne visuomet taip išeina, kaip žmogus planuoji. Taigi kalbu į jus, pasinaudodamas techniniu tarpininku, kuris vis geresnis už prirašytą popieriaus lapą.
Mūsų tema: Lietuvių kalba — vertenybė ir pareiga.
Dažnas galėtų pasakyti ir retkarčiais nuo lietuviškosios bendruomenės nutrūkęs mokslus einąs jaunuolis ar jaunuolė pasako: "Kokia čia vertenybė mažos trijų milijonų tautos kalba ir dar tokia sunki išmokti, kada pasaulyje reikšmingos tik didžiosios kalbos, kuriomis kalba šimtai milijonų žmonių, kaip anglų, ispanų, prancūzų (juodoji Afrika Jungtinėse Tautose taip pat kalba prancūziškai bei angliškai)". O apie sovietinio bloko atstovus Jungtinėse Tautose pasakojamas toks juokas: "Gali jų nepažinti iš apdaro ir elgesio, bet pažinsi iš to, kad visi savo tarpe kalbasi rusiškai".
Prof. Antanas Salys su savo žmona ir dukra Rimgaila Gaigaliene A, Kezio, S.J. nuotr.
Neseniai Tabor Formoje, Mich., buvo Bendruomenės - Spaudos - Radijo dienos. Viena konferencija buvo skirta jaunimui: "Kodėl mūsų jaunimas neskaito lietuviškos spaudos?" Šia tema kalbėjo penki jaunuoliai: Rima Janulevičiūtė, Rimantas Genčius, Robertas Selenis, Jūratė Jasaitytė ir Emilija Pakštaitė. Kai kurie pasisakė, kad ši tema nėra tiksliai išreikšta, nes yra daug jaunimo, skaitančio lietuvišką spaudą. Vis dėlto daugumas skaito labai mažai arba ir visai neskaito. Čia spausdiname dviejų jauniausių prelegentų mintis.
Redakcija
— Algi, ir vėl prie "comicų" prigulęs? Verčiau paskaitytum lietuvišką knygą! Asta, tu taip pat nieko geresnio nesusirandi, tik prie "mysteries" prisėdusi laiką gaišini! Ką nori daryk, o tie mūsų vaikai lietuviškos knygos nė į rankas! — dažnai tokius skundus gali nugirsti lietuvių tarpe.
Kyla klausimas, kodėl mūsų paaugliai neskaito lietuviškos spaudos. Man į šį klausimą atsakyti yra sunku, nes aš pati skaitau ir, kiek galėdama, seku naujai išleidžiamas knygas, todėl ėmiau teirautis savo draugių tarpe. Iš daugumo gavau paprasčiausią atsakymą: nelabai suprantam — pilna ilgų, sunkių žodžių ir išsireiškimų. Geriau mokantieji lietuvių kalbą, iš mažens gavę stiprų kalbos pagrindą, pasisakė, kad lietuviškos knygos esančios nuobodžios, o laikraščiuose spausdinami straipsniai pilni nesuprantamų žodžių ir nežmoniškai ilgi. Nesiimu spręsti, ar jie teisūs, bet vis dėlto daugeliu atvejų juos galima pateisinti.
Pirmiausia, vos pradėję lankyti amerikietišką mokyklą, daugelis dar nemokėjo anglų kalbos. Todėl, išmokę lietuviškai skaityti, jie dažnai skaitydavo vaikams skirtas knygutes ar "Eglutę". Mamytės prisėdę jiems padėdavo ir kantriai jų klausydavo. Netrukus jie išmoko ir anglų kalbos ir susipažino su angliškomis knygomis, kurių kiekvienoje valstybinėje bibliotekoje gali gauti, kiek tik nori ir ko širdis trokšta. Knygos pagauna, kaip voras musę į voratinklį, nes jose maža gamtos ir aplinkos aprašymų, bet daug veiksmo ir intrygos.
Iš tikrųjų, lietuvių kalba išleistų knygelių mums, paaugliams, yra labai maža. Gal galima tik kelias tepriskaityti, kaip pvz. Spalio "Gatvės berniuko nuotykiai", Pietario "Algimantas", Barono "Vėjas lekia lyguma", Alės Rūtos "Duktė". Jos visos labai įdomios ir greitai skaitomos. Retkarčiais paskaitau "Draugo" kultūriniame priede naujai išleistos knygos recenziją, kurioje džiaugiamasi gražiais gamtos pavaizdavimais bei aprašymais. Sutinku, kad suaugusiems, mokantiems ir žinantiems lietuvių kalbos gražbylystę, visa tai skaityti yra gera ir smagu, bet jau visai kas kita su mumis, čia gimusiais ir čia augančiais, šio krašto mokyklas lankančiais. Jeigu ir sakoma, kad mes mokame gimtąją kalbą, bet vis tiek nežinome visų jos "plonybių", tad dažnai ramia širdimi praeiname pro lietuvišką knygą.
ONYTĖ KLIORYTĖ
(Kongreso atstovės ir JTL sekretorės Onytės Kliorytės pranešimas Pasaulio Lietuvių Jaunimo II Kongreso studijų dienose Kento universitete)
Prisimindama prieš metus įvykusį Jaunimo Žygį į Jungtines Tautas ir siekdama prisidėti prie lietuvių religinio gyvenimo atnaujinimo. Moksleivių Ateitininkų Sąjunga 1966 metų lapkrčio 13 dieną paskelbė Žygį pas Šventąjį Tėvą. Žygio galutinis siekimas būtų įvedimas lietuvių bažnytinės savitvarkos: būtent, šventasis Tėvas būtų prašomas įsteigti lietuvių vyskupijas laisvajame pasaulyje, kurioms būtų pavestos visos, šiuo metu nuo kitų vyskupijų priklausančios, lietuvių parapijos, vienuolijos ir mokyklos. Tokiu būdu laisvojo pasaulio lietuviai gautų teisę savarankiškai tvarkyti savo religinį gyvenimą saviems vyskupams vadovaujant.
Buvo siūloma sudaryti jaunimo delegaciją, kuri pasaulio lietuvių jaunimo vardu bažnytinės savivaldos prašymą Šventajam Tėvui įteiktų Lietuvos nepriklausomybės atgavimo 50 metų sukakties proga.
Pirmutinis žygio žingsnis turėjo būti vykdomojo komiteto sudarymas iš visų jaunimo organizacijų atstovų. Šis komitetas būtų rinkęs dokumentinę medžiagą, informavęs spaudą, padėjęs atskirų vietovių žygio komiteto skyriams, organizavęs pačią delegaciją bei paruošęs jai tinkamą prašymą — memorandumą.
Į šią mintį greitai atsiliepė Amerikos Romos Katalikų Federacija. Buvo pareikštas pageidavimas, jog, norint, kad akcija būtų visuotinė ir apimtų visus lietuvius katalikus, iniciatyva lietuvių vyskupijų steigimo reikalu būtų perleista jiems.
Katalikų Federacijai perėmus žygio iniciatyvą, pagrindinis žygio tikslas buvo per Šventąjį Tėvą pristatyti pasauliui religinę priespaudą Lietuvoj ir kitur, ypatingai iškeliant jaunimo ir vaikų religinį persekiojimą.
Paruošti tikslesnį žygio projektą Kat. Federacija buvo palikusi vykdomajam komitetui, kurio sudarymas buvo svarbus, bet nesėkmingas Federacijos uždavinys. Todėl 1968 metais moksleivių centro valdybai paprašius, žygio komiteto sudarymo iniciatyvą Federacija vėl sugrąžino moksleiviams, kurie paruošė platų žygio projektą ir 1968 spalio 22 dieną komitetą sudarė. Komitete dalyvauja, ar yra dalyvavusios, šios jaunimo organizacijos: Akademinis Skautų Sąjūdis, Korp! Neo-Lithuania, Lietuvių Jūrų Skautija, Lietuvių Skautų Brolija, Lietuvių Skaučių Seserija, Lietuvos Vyčiai, Moksleivių Ateitininkų Sąjunga, Studentų Ateitininkų Sąjunga, PLB Jaunimo Sekcija.
MARIJA SAULAITYTĖ
1972 PAVASARIS
akmenys
sava jėga
išsijudina
virš debesų
iškyla
pilys
saulė sužalota,
saulė sukapota
trupiniais maitinasi
žarijos
naktigonė
* * *
mūsų pastogėj
skryniose
nebėra pasakų
nykštukai, milžinai,
baidyklės, gražuolės
iškeliavo skambiu grindiniu
per miestą
žadinti vaikų
* * *
(Kontroversija, iškilusi Amerikoje) STASYS YLA
Amerikos mokyklose, daugelyje valstybių, prieš keletą metų buvo įvestas privalomas seksualinis švietimas. Katalikų mokyklose ši programa taip pat kai kur priimama, nors su tam tikru atsargumu. Vadovėliai buvo greitosiomis paruošti. Mokytojai, kaip pastebima, nebuvę tam pasiruošę. Tėvų reakcijos nevienodos. Vieni yra priešingi iš esmės tokiam švietimui. Kiti pasisako prieš tokios programos privalomumą, be pasirinkimo laisvės. Treti — dėl paties švietimo būdų.
Po metų dviejų bandymo ir įvairių reakcijų, mokytojai ir švietimo vadovai toliau svarsto šį klausimą, ieškodami teisingesnio kelio. Apklausinėjami tėvai, patys mokytojai ir vaikai. Nuomonių yra gausybė — skirtingų ir prieštaringų. Tarp eilės klausimų iškyla ir keletas principinių:
1. Kieno teisė vaikus šiuo klausimu apšviesti — tėvų ar mokyklos?
2. Kas svarbiau duoti vaikui: bendras žinias apie žmogaus kilmę, ar pabrėžti seksinį santykį?
3. Ar reikia seksualinio švietimo tokiame amžiuje, kada šie klausimai vaikui dar nekyla?
4. Ar švietimas šioj srity, be auklėjimo, be moralinių standartų, nėra daugiau žalingas, negu naudingas?
ARGUMENTAI UŽ IR PRIEŠ
Iš argumentų, kurie tokį švietimą remia, pabrėžiami šie:
1. Tėvai nesą pasiruošę vaikui pasakyti, kas reikia, arba jie bijo veltis į šį klausimą; bijo ir vaikai klausti tėvų. Tad geriau, kad šie klausimai keliami mokykloj ir čia išaiškinami.
2. Vaikai, ypač paaugliai, vis tiek ieško žinių ir jų prisigaudo iš gatvės, žurnalų ir kitokios literatūros. Tos žinios nepakankamos ir kartais iškreiptos. Ar ne geriau, kad jie gauna švietimą viešu keliu mokyklose?
J. J.
Kanados, Ontario provincijos, 19 vyskupų savo suvažiavime pasisakė ir abortų reikalu. Jie trumpoje deklaracijoje paskelbė tikintiesiems, kad būtų kovojama prieš abortus, nes jie Kanadoje plečiasi (1970 m. Kanadoje buvo padaryta apie 50.000, o 1971 m. jau apie 60.000 abortų). Tai dirbtinė mirtis, kuri siaučia mūsų tarpe. Dievas sako, kad žmogus turi mylėti savo artimą, kad turi vykdyti Dievo įsakymą — nežudyk. Ir kiekviena motina privalo mylėti savo artimą — savo negimusį kūdikį ir negali jo žudyti.
Kanados hipės, tarp kurių yra daug ir nėščių, demonstruoja, kad būtų legalizuoti abortai. Esą, jos turinčios teisę į savo kūną. Jos turėjo teisę į savo kūną tapti nėščiomis, bet neturi teisės nužudyti atsiradusio kūnelio. Tas atskiras kūnelis yra ne jos kūnas, bet Dievo duota gyvybė, kuri turi būti saugoma. Hipės demonstruoja prieš karą, nes kare žudomi žmonės, o pačios ir be karo nori žudyti žmones — savo negimusius ir niekuo nenusikaltusius kūdikius. Vietname, berods, nėra žuvęs nė vienas kanadietis karys, o Kanadoje hipės ir joms panašios kasmet nužudo po keliasdešimt tūkstančių gyvybių.
Katalikų Bažnyčia skelbia, kad žmogaus gyvybė yra nuo jos įsižiebimo, ir jos žudyti negalima. Viena religinga tautietė, kuri griežtai nusistačiusi prieš abortus, kartą pasakė: "Jei moteris buvo užpuoliko nuskriausta, ji gali nueiti pas gydytoją, kurs duos vaistų, ir viskas bus tvarkoje. Argi moteris privalo gimdyti pripuolamą ir kokį juoduką?" Mano supratimu, jos pasakymas nėra tikslus. Jei tokiu atveju nebuvo pasekmių — vaistai nereikalingi. Jei yra įsižiebusi gyvybė, jos naikinti negalima, nors ta gyvybė būtų kelių valandų, dienų ar mėnesių.
DALIA KUČĖNIENĖ
Vytautas Alantas lietuviškosios spaudos skaitytojams pažįstamas ne vien tik kaip įvairių, straipsnių autorius, bet taip pat kaip beletristas, dramaturgas, publicistas, novelių ir romanų rašytojas.
Prieš vienuolika metų, 1951, parašė ir išleido savo pirmąjį romaną Pragaro prošvaistės. Antrasis autoriaus romanas Amžinasis Lietuvis, 1972, neseniai pasiekė skaitytojus. Šiuo metu yra išleista tik pirmoji knyga, laukiama antrosios. Neperskaičius abiejų tomų, sunku kalbėti apie romano atomazgas bei bendrą veikalo sintezę, tačiau galime pažvelgti į įsibėgėjusį kūrybinį procesą ir į nueitą pirmojoje knygoje veiksmo kelią.
Kaip anksyvesniuoss prozos bei dramos veikaluose, taip ir šiame romane autoriaus stilius lieka realistinis. Ieškant bendrų gijų su pirmuoju romanu (Pragaro prošvaistės), kuriame veikėjai ieškojo dvasinės atramos senovės lietuvių tikėjime, matome, kad ir šiame romane (Amžinasis lietuvis) senovės lietuvių tikėjimo dvasia peršama pagrindinio veikėjo raštuose. Tačiau bent pirmosios knygos puslapiuose akcentas yra ne tiek religinis, kiek tautinis.
Pirmoji knyga, keturi šimtai dvylika puslapių, padalinta į dvidešimt aštuonis skyrius. Skyrių pavadinimai taiklūs, nesudėtingi. Suskirstymas netrukdo veiksmo eigai.
"Saulė spigino negailestingai. Cementinis šaligatvis, rodėsi, svilinte svilino puspadžius. Karščio aitra slinko per visą kūną, išsiliedama sodriais prakaito lašais ant kaktų laukiančiųjų vyrų, žūt būt pasiryžusių patekti fabriko raštinėn ..(p. 11).
Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
OLIMPIADĄ PRISIMENANT
Š.m. rugpiūčio pabaigoje įvykusioje pasaulinėje olimpiadoje Miuncheno mieste iš Lietuvos dalyvavo būrys iškiliųjų sportininkų, kuriuos malonu dar kartą prisiminti ir paminėti, nors olimpiados ugnis jau užgesusi.
Olimpiadoje dalyvavo: Anatolijus Baranovas, ilgų nuotolių bėgikas, 1972 m. šalies čempionas maratono bėgime; Romualdas Bitė, 3000 m su kliūtimis bėgikas; Vladas Cesiūnas, irkluotojas, laimėjęs bronzos me-dalį 1971 m. Europos čempionate, o 1972 m. TSRS čempionas; Modestas Paulauskas, krepšininkas, krepšinį žaidžiąs nuo 1954 m., praėjusioje XIX olimpiadoje laimėjęs bronzos medalį, o dabar — aukso; Rimantas Plungė, rutulio stūmikas, jo geriausias rezultatas — 20 m 24 cm; Kęstutis Šapka, šuolininkas į aukštį, 1971 m. Europos čempionas, 1972 m. Europos pirmenybėse laimėjęs sidabro medalį, buvęs šalies čempionas, jo geriausias rezultatas — 2 m 24 cm; Birutė Užkuraitytė, plaukikė, 1972 m. šalies čempionė; Nijolė Sabaitė, vidutinių nuotolių bėgikė, šioje olimpiadoje ji iškovojo sidabro medalį 800 m bėgime, nubėgdama šį nuotolį per 1 min. 58,7 sek. Žinoma, visi šie sportininkai olimpiadoje dalyvavo po Sovietų Sąjungos vėliava.
TAIP JIE ATOSTOGAVO
Rugsėjo 1 d. Lietuvoje prasideda nauji mokslo metai. Į mokyklas vėl susirinko tūkstančiai jaunuolių, tačiau jų vasaros atostogos žymiai skyrėsi nuo mūsų čionykščių moksleivių atostogų. Apie 10 tūkstančių Lietuvos studentų ir moksleivių iš specialiųjų vidurinių mokyklų vasarą praleido darbo ir poilsio stovyklose, kurių krašte buvo 127. Iš čia jie buvo siunčiami į aplinkinius kolūkius įvairiems žemės ir ruošos darbams.
Mažesnis skaičius besimokančio jaunimo vasaros atostogas praleido svetimų kraštų (Bulgarijos, Vengrijos, Rusijos, R. Vokietijos ir kt.) darbo stovyklose. Tomsko apylinkėse lietuviai studentai ir studentės tiesė naujus kelius, dirbo prie statybų ir kt. Naujiems mokslo metams jaunuoliai buvo grąžinti į mokyklas "fiziškai užsigrūdinę ir pailsėję".
("Komj. Tiesa", nr. 175)
(Iš "Tarybinės Moters", 1972 m., Nr. 5)
E. VIDMANTIENĖ
Mūsų ekonomistai dažnai pamėgsta kokį nors žodį, kaip jaunimas—naują dainelę. Ir niūniuoja — atsiprašau, kartoja jį įvairiais balsais ir įvairiausiomis progomis. Kur tik įmanoma, nors ir visiškai nebūtina.
Pavyzdžiui, žodis p a k l a u s a . Svarus, didelės reikšmės terminas. Gamybininkams, kurie sumanytų nepaisyti paklausos, anksčiau ar vėliau gresia stambūs nemalonumai. Šitaip įklimpo avalyninkai, prigaminę gausybę batų, kurių net negalvojame pirkti. Nebėra paklausos griozdiškam apavui, yra paklausa dailiam, elegantiškam. Ir štai kaltininkai jau stengiasi, jau pasirodo vienas, kitas ir trečias puikus modelis. Paklausa — galinga valdovė. Todėl jos nuotaikas ir svyravimus reikia jautriai sekti.
Bet kai iš paklausos darome problemą ten, kur jokios problemos nėra, o yra tik paklausa, aiški kaip ant delno — iš tiesų apima apmaudas. Kai didelės įmonės vadovas, kalbėdamas apie naują įmonės produkciją — virtuvės įrankių komplektą, — spaudoje išreiškia mintį, kad reiktų ištirti šių įrankių paklausą, norisi paklausti, ar kartais iš mūsų nesijuokiama! Per metus Lietuvoje susikuria apie 30 tūkstančių jaunų šeimų (tiek pat jaunų šeimininkių) pastatome apie 35 tūkstančius naujų butų (tiek pat naujų virtuvių). O kiek vyresnių šeimininkių, kurios daug metų tų įrankių parduotuvėse nerasdavo.
Jeigu taip, tai gal ir tragikomišką gėlių prekybos padėtį Vilniuje galima paaiškinti tuo, kad atitinkamos organizacijos niekaip nebaigia tirti gėlių paklausos! Bijo vargšelės: ims, priaugins gėlių, o niekas jų nepirks!...
Kažkurią dieną "Ievos" parduotuvėje, kuri labai garsiai skelbiasi, esą, čia v i s k a s m o t e r i m s, paprašiau moteriškos pižamos. Pardavėja žvilgtelėjo į mane, tarsi būčiau pareikalvusi tigro kailio: "Tokio daikto niekada neturėjome". Tai gal, paklausiau ją, galėčiau gauti naktinius marškinius ne iš trikotažo, o tokius iš paprastutės medžiagos, su kuriais daug jaukiau ir higieniškiau miegoti. "Tokių neturime. Ieškokite patalynės skyriuose".
Prelato Pranciškaus Juro 50 metų kunigystės sukakčiai paminėti
Vertindamas prelato Pranciškaus Juro veiklą, Simas Sužiedėlis rašė, kad tai yra "Valančiaus šviesa už marių”. Tai nėra per daug pasakyta.
Kas buvo anų laikų Lietuvai vysk. M. Valančius, tas lietuvių išeivijai Amerikoje prel. Pr. Juras.
Gimęs 1891 m. Lietuvoje, netoli Šiaulių, ir baigęs pradžios mokyklą, eina į krautuvę dirbti, kad turėtų lėšų aukštesniems mokslams. 1912 m. atvyksta į Ameriką ir čia, nors ir nelengvais keliais, kopia į mokslo aukštumas.
Visi matome, kad dabar yra kažkas ne taip, kaip turėtų būti, bet nežinome kas, kaip ir kodėl. Dėl ko jaunimas vartoja narkotikus, dėl ko taip visi pasinešę į lytinę sritį? Gal paprasčiausias ir trumpiausias atsakymas būtų: dėl to, kad jaučiasi nelaimingi, tad nori užsimiršti dabartį, nori surasti bent kiek laimės įvairiuose malonumuose. Daug kas dabar kalba apie naująją moralę, apie subjektyviąją etiką, nepripažįstant jokių objektyvių vertybių. Bet ar tai nepriveda prie visokių nesąmonių? Subjektyvioji etika, nepripažįstant jokios objektyvios etikos ar moralės, kiekvienam viską leidžia. Nė vieno negalima bausti už jo nusikaltimus, nes ką jis daro, jam atrodo gera. Priėmus subjektyviąją etiką, viskas tampa reliatyvu: kas tau gera, man gali būti bloga ir atvirkščiai. Dabar mada sakyti: nesvarbu ką žmogus tiki, bet ką jis daro. Tačiau darymas dažniausiai priklauso nuo tikėjimo. Dabartinio žmogaus tikėjimas labai susilpnėjęs, o kai kurių ir visai prarastas. Čia, manome, ir yra visų blogybių priežastis.
Bet dėl ko žmogus praranda tikėjimą? Kas jį prie to priveda? Kokios to praradimo priežastys? O kas padėtų vėl jį atrasti? Tai yra sunkūs, bet labai įdomūs ir aktualūs klausimai, todėl šia tema yra paskelbtas ir šių metų "Laiškų Lietuviams" konkursas. Visus kviečiame šiuos klausimus panagrinėti. Ypač laukiami kunigų, teologų, filosofų, auklėtojų ir jaunimo rašiniai. Svarbiausias šios temos nagrinėjimo tikslas nėra paskirtosios premijos, bet visų mūsų nauda. Ne materialinė, bet dvasinė nauda.
Šio konkurso tema yra: Kaip tikėjimas prarandamas ir atrandamas. Jeigu kas nori, gali rašyti tik apie kurią vieną šios temos dalį: apie tikėjimo praradimą arba atradimą. Galima rašyti iš savo privataus gyvenimo. Priimtina ir beletristinė temos nagrinėjimo forma.
LIETUVOS TIKINTIEJI ŠAUKIASI PAGALBOS
Lietuvoje persekiojamas tikėjimas. Tikintieji už bažnyčias privalo mokėti labai didelius mokesčius. Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos rėmėjai pagelbsti bažnyčioms Lietuvoje. Nariai aukoja ne mažiau 5 dol. metams, amžinieji — 100 dol., o mecenatai — 1000 dol. įrašant mirusius, aukojama 25 dol. Už visus narius meldžiamasi ir aukojama šv. mišių. Kviečiame visus įsijungti į Religinės Šalpos rėmėjus. Rašyti ir aukas siųsti Religinės Šalpos Vyriausiajai Valdybai: 6825 S. Talman Ave., Chicago, 111. 60629. Aukos atleidžiamos nuo federalinių mokesčių. Rėmėjų skyriuose aukos įteikiamos jų valdyboms.
Religinės Šalpos Rėmėjų Vyriausioji Valdyba
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Matas Raišupis. DABARTIES KANKINIAI. Lietuvos vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų kryžiaus kelias pirmojoje ir antrojoje sovietų okupacijoje. Išleido “Krikščionis gyvenime”. Kalbą tikrino Vladas Kulbokas. Įrašus piešė Telesforas Valius. Nuotraukas perfotografavo A. Kezys, S.J. Kieti viršeliai, 436 psl., kaina 10 dol.
Eduardas Cinzas. BROLIO MYKOLO GATVĖ. Išleido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 6349 S. Artesian Ave., Chicago, Ill. 60629. Knygos aplankas Dalios Rėklytės-Aleknienės. Kieti viršeliai, 304 psl., kaina nepažymėta.
DIDYSIS JO NUOTYKIS. Prof. J. Eretas tarnyboje Lietuvai. Spaudai paruošė J. Brazaitis. Techninis sutvarkymas P. Jurkaus. Išleido prof. J. Ereto bičiuliai. Knygos administratorius kun. V. Dabušis, 147 Montgomery PI., Paterson, N.J. 07501. 288 psl., kaina 5 dol.
TERRA AUSTRALIS. Australijos lietuvių poezijos rinkinys. Redagavo Juozas Almis Jūragis. Išleido Mintis 1972 m., 417 Burwood Rd., Belmore, Sydney, N.S.W., Australia. Kieti viršeliai, 160 psl., kaina nepažymėta.
Stasys Yla. A PRIEST IN STUTTHOF. Human Experiences in the World of Subhuman. Kun. S. Ylos atsiminimų iš Stutthofo koncentracijos stovyklos angliškasis vertimas. Išleido Manyland Books leidykla. Aplankas Pauliaus Jurkaus. Kieti viršeliai, 300 psl., kaina 7.95 dol.
LITAUISCHE LYRIK. Eine Anthologie litauisch-deutsch. Lietuvių poetų eilėraščiai, parinkti ir išversti Lucijos Baldauf. Wilhelm Fink leidykla Miunchene 1972 m. 308 psl., kaina 38 DM. Knygoje yra ne tik vokiškas eilėraščių vertimas, bet ir lietuviški jų tekstai. Juoze Krištolaitytė. SKAMBĖKITE DAINOS. Juozės Krištolaitytės -Daugėlienės nauja plokštelė (Stereo). Pianinu palydi Genovaitė Karsokienė. Lietuvių liaudies dainos, o taip pat ir lietuvių bei kitataučių kompozitorių dainos. Viršelis J. Daugvilos.
LITUANUS, 1972 m. Vol. 19, No. 2. Redaguoja Antanas Klimas, Ignas Skrupskelis ir Tomas Remeikis. Administracijos adresas: P.O. Box 9318, Chicago, Ill. 60690.