(Kontroversija, iškilusi Amerikoje) STASYS YLA
Amerikos mokyklose, daugelyje valstybių, prieš keletą metų buvo įvestas privalomas seksualinis švietimas. Katalikų mokyklose ši programa taip pat kai kur priimama, nors su tam tikru atsargumu. Vadovėliai buvo greitosiomis paruošti. Mokytojai, kaip pastebima, nebuvę tam pasiruošę. Tėvų reakcijos nevienodos. Vieni yra priešingi iš esmės tokiam švietimui. Kiti pasisako prieš tokios programos privalomumą, be pasirinkimo laisvės. Treti — dėl paties švietimo būdų.
Po metų dviejų bandymo ir įvairių reakcijų, mokytojai ir švietimo vadovai toliau svarsto šį klausimą, ieškodami teisingesnio kelio. Apklausinėjami tėvai, patys mokytojai ir vaikai. Nuomonių yra gausybė — skirtingų ir prieštaringų. Tarp eilės klausimų iškyla ir keletas principinių:
1. Kieno teisė vaikus šiuo klausimu apšviesti — tėvų ar mokyklos?
2. Kas svarbiau duoti vaikui: bendras žinias apie žmogaus kilmę, ar pabrėžti seksinį santykį?
3. Ar reikia seksualinio švietimo tokiame amžiuje, kada šie klausimai vaikui dar nekyla?
4. Ar švietimas šioj srity, be auklėjimo, be moralinių standartų, nėra daugiau žalingas, negu naudingas?
ARGUMENTAI UŽ IR PRIEŠ
Iš argumentų, kurie tokį švietimą remia, pabrėžiami šie:
1. Tėvai nesą pasiruošę vaikui pasakyti, kas reikia, arba jie bijo veltis į šį klausimą; bijo ir vaikai klausti tėvų. Tad geriau, kad šie klausimai keliami mokykloj ir čia išaiškinami.
2. Vaikai, ypač paaugliai, vis tiek ieško žinių ir jų prisigaudo iš gatvės, žurnalų ir kitokios literatūros. Tos žinios nepakankamos ir kartais iškreiptos. Ar ne geriau, kad jie gauna švietimą viešu keliu mokyklose?
3. Seksas nėra kokia blogybė ir nėra jau tokia paslaptis, kad apie tai nederėtų viešai kalbėti. Baimė apie tai kalbėti buvusi perdėta, puritanizmo įkvėpta.
Savo argumentus pateikia ir tie, kurie tokiam švietimui yra priešingi. Jie turi galvoj ne tik mokyklinį švietimą, bet ir išpopuliarintą šios krypties literatūrą.
1. Prieš tai mažiau buvę seksinio palaidumo tarp vaikų. Dabar, kai seksualinis švietimas vykdomas, palaidumas padidėjęs, o su tuo pasibaisėtinai auga mažamečių mergaičių nėštumas ir venerinės ligos.
2. Vaikų pasisakymai seksualinio švietimo pamokose rodo, kad jie nesitenkina faktais, bet nori žinoti apie patį "pergyvenimą", atseit — nori žinoti "daugiau". Vadinas, švietimas, kuris turėtų pasotinti tik intelektualinį smalsumą, veda žymiai toliau.
3. Žiūrėkit, sako, į vaikų žvilgsnius, ypač kur yra bendros berniukų ir mergaičių klasės. Kaip jie reaguoja į faktus ir problemas — ironiškai ir net ciniškai. Šio tipo pamokose nėra pagarbios, mažiausiai neutralios atmosferos, kaip dėstant kitus dalykus.
4. Seksualinis švietimas, jeigu jis yra fiziologinis ir biologinis, yra vienpusiškas. Toks jis daugiausia yra vykdomas viešosiose mokyklose. Ar jis nedegraduoja žmogaus, nestato jo į gyvulio plotmę?
KONTROVERSIJA NĖRA BAIGTA
Iš tų ir kitų pasisakymų matyti, kad problema nepaprastai jautri ir komplikuota. Amerika iš vienos pusės stovi prieš šiurpią tikrovę, būtent, seksinį palaidumą, prieš kurį tėvai nėra pajėgūs kovoti. Negalima taip šio reikalo palikti, nieko nedarant. Bet iš antros pusės ar legislatūra, pavesdama mokyklai vaikus šviesti, jau tuo savo uždavinį atlieka? Ar pačios mokyklos yra tam paruoštos? Connecticut valstybės švietimo vadovybė, po įvairių pasisakymų už ir prieš, nutarė seksualinio švietimo programą toliau tęsti. Bet katalikų ir protestantų tėvų grupė iškėlė bylą Hamdene, siekdama legališkai sulaikyti šio pobūdžio programą viešose mokyklose. Jie kaltina švietimo vadovybę religinės laisvės pažeidimu, invazija į privatumą ir tėvų teisės uzurpavimą. Hartfordo arkiv. John F. Whealon viešai pasisakė, kad vaikų auklėjime tėvai turi pirminę teisę, o mokykla tik antrinę, dėl to mokyklų vadovybė negali daryti sprendimų be tėvų pritarimo. Kitas dalykas, kurį arkivyskupas pabrėžė, yra šis: negalima tinkamai vaikų instruktuoti seksualiniais klausimais be sąryšio su morale. Jei moralinis įstatymas išjungiamas, tai reiškia, kad moralė šių klausimų srityje yra paneigiama.
Rochesterio vyskupijoje katalikų mokyklų komitetai ilgai svarstė ir persvarstė šio auklėjimo programą, tikrino vadovėlių paruošimą ir tarėsi su tėvais. Jie sutinka, kad šioje srityje apšvieta turi būti vykdoma laipsniškai, atsižvelgiant į vaikų amžių. Kiti tėvai tęsia kovą su viešųjų mokyklų programos vienpusiškumu.
PAŽIŪROS, KURIAS SUNKU PERKOPTI
Amerikai sunku perkopti kai kurias pažiūras, jau įsipilietinusias arba plačiau prigijusias. Iš tokių, kurios kliudo ir kliudys rasti tikslesnį sprendimą, minėtinos šios:
1. Mokykla ir švietimo įstaigos tariasi galinčios visais atvejais bei klausimais laikyti vaiką savo subjektu. Tėvų teisės pirmumo niekas nepaiso, o tėvų balsas tik tiek klausomas, kiek jie yra mokesčių mokėtojai arba švietimo vadovų perrinkėjai — balsuotojai. Tėvų teisė yra pirminė ir pagrindinė ypač ten, kur eina reikalas ne vien apie techniškąjį švietimą, bet ir apie auklėjimą. O šiuo atveju ir šiuo klausimu švietimas paliečia ir auklėjimą.
2. Amerikos švietimo sistemoje mokymas vykdomas be auklėjimo. Dėl to amerikinis sexual education nėra tas pats, kas Europoje vadinamas seksualinis auklėjimas. Kol auklėjimo momentas išjungiamas visoje švietimo sistemoje, tol jo negalima laukti nei seksualinio švietimo įvestose pamokose. Jei kitose dėstomose srityse auklėjimo stoka gal mažiau daro žalos, tai šioje ji tikrai gali nešti nepageidaujamus padarinius.
3. Bene didžiausia klaida įvesti tokias pamokas darželinio amžiaus vaikams arba pirmuose pradžios mokyklos skyriuose. Juk ne visus dalykus mokyklos dėsto vaikui iš karto, vos atėjus į klasę. Vaikas nėra viskam pajėgus — tai viena. Antra, jo interesai bręsta su amžiumi. Ankstyvas žinojimas dalykų, kurie vaikui dar neįdomūs ir nereikalingi, jį tik sudrumsčia. Vaiko nekaltumas ir naivumas dar nesidomi lyčių skirtumu. Ar jam svarbu tas fiziologinis požiūris, kuriuo skiriasi berniukas ir mergaitė? Apie tai kalbant ir dėstant, vaikiškas naivumas pirm laiko sudrumsčiamas.
4. Amerikos švietimas dar laikosi prancūzų apšvietos principo, kad dalykų žinojimas įgalins vaiką tvarkytis ir sau vadovauti. Jei žinojimas be išminties ir valios pastangų neįgalina subrendusio žmogaus vadovautis, kaip jis galės padėti vaikui? Ar seksualinėje srityje gavęs pakankamą švietimą vaikas bus pajėgus viską emociškai priimti, intelektualiai surišti ir morališkai pasverti, — tas klausimas Amerikos švietimo vadovų, atrodo, nebuvo iš anksto tinkamai pasvertas.
Kai klausai televizijos diskusijų, kai skaitai reportažus šiuo klausimu, gauni tik nuomonių kratinį be išvadų ir be piūvinių analizių. Viskas sumetama į vieną krepšį — ir vaikų pasisakymai, net pačių mažiausių, ir degančių smalsumu mergaičių, ir motinų, kurios išgyvena baimę dėl dukrų, ir pastorių, kurie kalba Dievo vardu, ir mokyklų administratorių, kurie neriasi iš kailio vaikus greičiau apšviesti, ir jaunimo vadovų, kurie nėra tikri, kas iš tikro jaunimui būtų geriau. Ir jauti, jog Amerika neturi aiškių pedagoginių principų ir patyrusių pedagogų, kurie ypač šiuo jautriu klausimu tvirčiau pasisakytų.