1972 / BIRŽELIS - JUNE / VOLUME XXIII, NO. 6
TĖVO DIENA Juozas Vaišnys, S. J. 183
BARBARAS IR IŠTIKIMYBĖ Dr. Grigas Valančius 184
MEDINIS KALNAS O. Indriulytė 188
KRISTUS DIDMIESTYJE Parengė Pr. Alšėnas 193
EILĖRAŠČIAI Sesuo O. Mikailaitė 196
JAUNIMO KONGRESO VILTYS IR TIKSLAI Dr. Algis Norvilas 197
AR GALI KŪDIKIS NEVERKTI? Doc. A. Grabauskienė 204
TĖVYNĖJE Danutė Bindokienė 209
“JŪRATĖS IR KASTYČIO” KONTROVERSIJOS J. Vaišnys 211
Šis numeris yra iliustruotas Rasos Arbaitės darbų nuotraukomis. Viršelio nuotrauka —
Algirdo Grigaičio. 202 psl. nuotr. — Virgilijaus Kauliaus, S. J. Užsklandos: 195 psl. — P.
Augiaus, 206 ir 212 psl. — Rasos Arbaitės.
Viršelis ir skyrių vinjetės — Algirdo Kurausko.
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
1972 Jaunimo metai, nr. 6
Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J. Redakcijos nariai: Dalia Aleknienė, Danutė Bindokienė, Algirdas Grigaitis, Eglė Juodvalkytė, Vytautas Kasniūnas, Algimantas Kezys, S. J., Dalia Kučėnienė, Nijolė Užubalienė.
Administracija: Petras Kleinotas, S. J. ir Aleksandra Likanderienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina — 50 centų.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
SVEIKINAME LIETUVIŠKĄJĮ JAUNIMĄ,
IŠ VISŲ PASAULIO KRAŠTŲ SUSKRIDUSĮ
Į SAVO ANTRĄJĮ KONGRESĄ!
LINKIME ĮSISĄMONINTI IR SUPRASTI,
KAD JAM TENKA DIDELĖ IR SVARBI PAREIGA
IMTI ANT SAVO PEČIŲ TĄ NAŠTĄ,
KURIĄ IKI ŠIOL NEŠĖ VYRESNIOJI KARTA.
NUO JO PRIKLAUSO LIETUVOS ATEITIS,
MŪSŲ TAUTOS KULTŪRA IR VIETA PASAULYJE.
LINKIME SURASTI ATSAKYMĄ Į KLAUSIMĄ:
“AR VERTA BŪTI LIETUVIU?”
TAUTYBĖ YRA DVASINĖ VERTYBĖ,
KURIĄ PRARADĘ, NUSKURDINAME SAVE
IR APLINKĄ, KURIOJE GYVENAME.
KAIP MŪSŲ PROTĖVIAI GERBĖ IR SAUGOJO
ŠVENTĄJĄ UGNĮ SAVO MIŠKUOSE,
TAIP IR MŪSŲ JAUNIMAS TESAUGOJA
TĖVYNĖS MEILĖS UGNĮ SAVO ŠIRDYSE!
Medžiai (grafika) Rasa Arbaitė
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Tėvo diena kilo iš motinos dienos. Jų abiejų kilmės vieta — Amerika. Motinos diena pirmą kartą buvo atšvęsta Filadelfijoje 1908 m., o tėvo diena Spokane mieste, Washingtono valstybėje, maždaug prieš 45 metus. Jų abiejų iniciatorės buvo moterys. Motinos diena, be abejo, yra labiau paplitusi pasaulyje, viena dėl to, kad jos kilmė ankstesnė, o antra — motina, būdama moteris, šiais laikais yra labiau gerbiama už vyrą ir daugiau jai rodoma sentimento.
Senovėje moteris'buvo visiškai nustumta į šalį, ji buvo laikoma vyro verge arba jam priklausančiu daiktu. Tik vyras buvo gerbiamas ir vertinamas. Kiekviena kūdikio laukianti motina, trokšdavo, kad gimtų berniukas, ir būdavo labai nelaiminga, jei sulaukdavo mergaitės. Bet pamažu šie papročiai keitėsi, ir moteris pradėjo susilaukti vis didesnio įvertinimo. Prie to, tur būt, daug prisidėjo ir krikščionybė su Marijos kultu.
Pradėjus švęsti motinos dieną, kai kas nuogąstavo, kad jau bus nueita į kitą kraštutinumą — aukštinant motiną, bus pažemintas tėvas. Tad labai gerai, kad yra įvesta ir tėvo diena, kuri Amerikoje švenčiama trečiąjį birželio mėnesio sekmadienį. Tai kaip tik suteikia gerą progą pagalvoti ir apie tėvo vaidmenį šeimoje. Tėvo reikšmė yra tokia, kaip ir motinos. Juk ir be jo, kaip ir be jos, nebūtų žmonijos. Bet mūsų laikais ši aiški tiesa daugelio yra lyg pamiršta. Atrodo, kad pasukome jausmų keliais. Motinos meilės švelnumas yra daug labiau pastebimas, negu tėvo kasdieninis sunkus darbas. Jis yra paslėptas, nematomas. Motinos akys dažnai nuo ašarų parausta. Mes tai pastebime ir teisingai įvertiname, bet tėvo pūslėtų rankų dažnai visai nematome.
(II-ją premiją laimėjęs straipsnis)
DR. GRIGAS VALANČIUS
Barbaras ir ištikimybė — tai dvi priešingybės. Žmogų be kultūros vadiname barbaru, o Dievui, šeimai ir tėvynei ištikimą žmogų laikome kultūringu ir išmintingu. Tik abu vieną šalia kito pastačius, galima ryškiai pamatyti abiejų veidus: vieną tamsų, kitą šviesų. Gretinant lengviau galima suprasti ir žmogiškosios istorijos dramą. Priešingybės aiškiau parodo ir tų priešingybių objektus. Barbaras yra baisiai neįdomus filosofiškai ir neišvengiamas istoriškai. O apie ištikimybę galima daug filosofuoti, pasinaudojant kad ir Girniaus, Pascalio, Tomo Kempiečio mintimis. Tad čia ir bus kalbama apie istorinį barbarą ir filosofinę ištikimybę. Bandysiu berti mintis apie dvi priešingybes, palikdamas pačiam skaitytojui su jomis susidoroti.
Žymusis šveicarų kultūros istorikas Jokūbas Burckhardtas (Fragmente der Geschichte, Zürich, 1929) visus didžiuosius istorijoje žinomus užkariautojus laiko barbarais, nors jų militarinis genijus būtų ir neabejotinas. Karai, užkariavimai, svetimų žemių ir tautų pavergimas prieštarauja civilizacijai ir kultūrai, dėl to jie jau savo esme yra barbariški. Jeigu dėl tų užkariavimų dažnai ir suklesti tautų kultūra ar greičiau žmonija pasiekia dvasinę bei kūrybinę pažangą — tai ne vienkartinių barbarijos genijų nuopelnas, o tik jų užkariautų tautų pažadintas gyvastingumas. Šiai minčiai pritaria ir Arnold Toynbee (pig. A Study of History), istorikas ir istorijos filosofas. Jis barbarų nevadina barbarais, o tik duonos ir aukso išalkusio "išorės proletariato" (outside-proletariat) mase, nuolat grasinančia ir spaudžiančio kiekvieną civilizaciją. Toji masė arba civilizaciją sužlugdo, arba joje paskęsta ir ją priima. Taip atsitiko su Vakarų Romos imperiją užplūdusia germaniškų tautų mase. Pagal Toynbee, tas "išorės proletariatas" (barbarai) ne būtinai ateina iš svetur, jie gali ateiti ir iš vidaus. Tai elementas, kuris tos civilizacijos kūrime nedalyvavo, o liko pasyvus šalia jos. Jis ateina kaip keršytojas ir ardytojas, o kartais kaip reformatorius ir perkeitėjas, jei turi tokių intencijų ir sugebėjimų vadą. Burckhardtas daugiau dėmesio skiria barbarų vadui, o Toynbee dėmesio centre laiko barbariškąją masę. Ši masė jau yra sužlugdžiusį daugybę istorijai žinomų civilizacijų.
("L. L.” konkurse III premiją laimėjusi novelė)
O. INDRIULYTĖ
Valio dirbtuvė rūsyje. Langas į gatves pusę. Bet kas iš to? Kai jis, sustabdęs mašiną ar dėdamas pataisytus batus ant lentynos, pakelia galvą ir pasižiūri pro tą langą, mato tik kojas; vienas tik kojas, žengiančias pro jojo lango siaurą ruoželį. Tačiau ir jos kartais momentui nutraukia sunkų Valio darbą ir sustabdo valandėlei jojo žvilgsnį, — nes vienos jų yra dailios, jaunos, vikriai žengiančios, nešančios savo jaunystę, jauno pasaulio svajones, o kitos senstančios ir žygiuojančios lėtai, pavargusiai. Dažnai prabėga ir vaiko mažos kojytės ar prašlubuoja, prakrypuoja visai jau gyvenimo nuvargintos kojos. Kam tos kojos priklauso, kokio veido savininkui — Valys nemato, taip kaip ir dangaus iš jojo rūsio nematyti — tik šaligatvis ir kojos. Jis šiek tiek gali spręsti iš kojų apavo apie jų savininką, jo amžių, bet vis vien to patikrinti negali — jos nueina, nužingsniuoja, kartu nusinešdamos ir joms priklausomą veidą. Bet Valys jau prie to priprato — dešimt metų jis mato per dienų dienas vien tik kojas, ir tai pasidarė lyg ir jo gyvenimo dalis. Kartais kai kurios kojos stabtelia ties jo sukrypusiais laiptais, vedančiais į rūsį, ir tada Valys išgirsta čia pat artėjančius jo durų link žingsnius ir balsą:
— Valy, pataisyk man šituos batus — nuplyšo; pakalk geležinukus — poryt važiuoju medžioti.
— Valiuk, būk geras, tie vaikai tiek daug laksto, nespėju pirkti, sutvarkyk dar tuos pačius! — skundžiasi...
— Ar negalėtum dėl rytojaus? — švelnus, prašantis balsas...
Ir taip kasdien Valys girdi vis tuos pačius prašymus. Ir plėšia jis nuplyšusius gabalus, deda naujus puspadžius, kala vinis, susiuva įplėšimus. Daug batų jau praėjo pro jo rankas, daug padų jis jiems uždėjo, tik jis niekada neturi progos pataisyti savųjų. Batus jam daro speciali dirbtuvė, kur užrašyta "ortopediniai". Jo koja dirbtinė, ir jos batas eina su visa koja. Jis net vakarais nenusiauna jos, bet nukelia visą koją. Ir kojinių jam nereikia keisti, tik sveikoji jas nešioja. Bet dabar tai jam neatrodo keista, lyg taip reikia, lyg natūralu. Seniau jis vis dar galvodavo, kur jo nuosava koja nuėjo, bet dabar jau ir tai pamiršta. Tik kai pritrūksta taisomų batų, jis sėdasi, užtraukia dūmą, ir tada valandėlei vėl viskas grįžta atgal, įkyriai, skaudžiai, tiesiog kandžioja jo širdį ir jausmus...
Ten prie Setos — lietuvių karių pulkai. Ten pat ir Valys — jaunas, žvalus. Širdis pilna tėvynės meilės, o rankos kietos, kietos priešui — už savo žemę, už jos pėdą, krauju ir prakaitu protėvių pirktą...
J. McCANDLISH PHILLIPS
John McCandlish Phillips yra "The New York Times" dienraščio reporteris. Jis per paskutiniuosius keliolika metų tame laikraštyje rašė ir teberašo aukšto lygio reportažus iš politikos ir kitų sričių. Už žurnalistinį darbą jis yra laimėjęs eilę premijų.
Tai buvo 1952 m. lapkričio 5 d. Šio rašinio autorius stovėjęs tarp kareivinių pastatų, netoli Baltimores, kad jį paimtų ir iš ten išvežtų. Mat, jis buvo ką tik baigęs dvejų metų karinę tarnybą ir ruošėsi civiliniam gyvenimui. Prieš tai jię buvo pradėjęs visai kitaip gyventi, negu pirmiau. Jis buvo ypatingai pamilęs Kristų ir su juo suartėjęs. Jis dažnai įslinkdavęs į mažą kariuomenės koplytėlę ir ten nuoširdžiai pasimelsdavęs, kreipdamasis į Kristų ir prašydamas jo užtarimo ir pagalbos civiliniame gyvenime.
Užbaigęs karinę tarnybą, nežinojo, koks bus jo tolimesnis gyvenimas ir likimas. Taip pat neturėjęs nė jokių planų, viską pavesdamas Kristaus valiai. Vykdamas į geležinkelio stotį, jis galvojo, kad bent kol kas nieko kito nėra likę, kaip pasiekti savo gimtąją vietelę netoli Bostono, bet, deja, niekad jis ten nenuvažiavo. Dievo planai buvo kitokie. Pasiekęs Niujorką, lyg kažkieno skatinamas, jis nutaręs išlipti iš traukinio ir praleisti dieną kitą tame didmiestyje, apžiūrint jo įžymybes. Tuo metu jis net negalvojęs, kad Kristus jam turįs paskyrimą Niujorke.
Kitos dienos rytą jį Dievas tiesiog siųste pasiuntęs į "New York Times" pagrindinę įstaigą, esančią netoli Time Square, darbo ieškoti. Toks pasiuntimas buvęs tikrai stebėtinas. Kaipgi nelaikraštininkui eiti darbo ieškoti į laikraščio (ir dar tokio didelio ir garsaus) redakciją? Jo kvalifikacijos tam tikslui buvusios visiškai neimponuojančios. Savo gyvenime jis nė vienos dienos nebuvo dirbęs prie laikraščio; taip pat niekad nesimokęs jokioje kolegijoje. Bet Viešpats jį gelbėjęs. Redakcijoje du ponai jį ilgai klausinėjo ir pagaliau pasamdė kaip redakcijos pasiuntinį, vadinamą "copy boy", paskirdami į naktinę pamainą, nuo 6 val. p.p. iki 1:30 val. ryto, už 29.50 dol. savaitinės algos.
SESUO ONA MIKAILAITĖ
PULSAS
Jūra ritmingai alsuoja
ir plakas —
kaip mano širdis,
kaip mano širdis
ji veržiasi, slūgsta
ir atsidūsta,
pasiekus ribas.
Jūra!
Tu ir mane glaudi
ir mano mažyti tiksenimą —
ir daugel plakimų kitų...
Gyvybės lopšy
alsuojam kartu — —
kol — slėpiningam ženkle —
dosniai ar šykščiai išliejam save
ant tavo auksinių krantų — — —
AUDROJE
Jūra,
kaip sužeistas žvėris,
užvirusia širdim
nasrais putotais
kriokia — —
ant paskutiniųjų
prieš priešą pasikėlęs — —
ir tu
sugniaužus kumščius grasini,
tai šniokšdama mauroji
mažam bejėgiui
sustyrusiam krante — —
žalia akim užbūrus jį,
it tas žuvėdras
kabančias ore,
vilioji vabalėli —
žmogų.
(Pasikalbėjimas su Jaunimo kongreso programos komisijos pirmininku dr. Algiu Norvilu)
1. Ko siekiate, organizuodami Jaunimo kongreso programą?
Labai daug. Gal daugiau negu galima aprėpti. Siekiame pažiūrėti į jaunimo padėtį išeivijoje. Kas nulemia jaunimo lietuviškumą? Kaip įtraukti jaunimą į lietuvišką veiklą? Kviesime ir jaunuosius, ir vyresniuosius šiuos klausimus diskutuoti ir gal duoti atsakymų. Siekiame sudaryti progas, kad jaunimas pažvelgtų pats į save. Ką jis galvoja apie lietuviškąją veiklą? Kiek jis galėtų prie jos prisidėti. Šiuo atveju pats jaunimas duos pranešimus įvairiomis temomis ir paskui juos būreliuose diskutuos. Norime jaunimui suteikti informacijos apie Lietuvą ir lietuvių kultūrą. Šiam tikslui kviečiame Lietuvos padėties žinovus ir iškilesnius kultūrininkus skaityti jaunimui paskaitas. Pagaliau norime išsiaiškinti įvairius organizacinius klausimus: kaip jaunimas galėtų susiorganizuoti, kokie turėtų būti jo veiklos tikslai?
Organizuodami programą, susilaukėme labai daug įvairių pasiūlymų. Vieni manė, kad programos visai nereikia, kiti — kad programa turėtų būti labai aukšto intelektualinio lygio. Vieni prašė politinių temų, kiti — kultūrinių. Vieni norėjo kontroversijos, o kiti informacijos. Tad mums teko rinktis. Tačiau šis pasirinkimas nebuvo toks sunkus, kaip iš pradžių atrodė. Gan anksti atsirado tam tikras bendras pritarimas. Pavyzdžiui, kiti kraštai tuoj pritarė programos informaciniam momentui, ypač lietuvių veiklos išeivijoje ir kultūros atžvilgiu. Amerikiečiai pritarė programos problematiškam momentui, kad jaunimas pats pažvelgtų į savo veiklą. Visi pritarė, kad reikia diskutuoti susiorganizavimo galimybes.
Dr. Algis Norvilas studijavo St. Louis universitete ir ten įsigijo psichologijos daktaro laipsnį. Šiuo metu jis dėsto Xavier kolegijoje, Čikagoje. Ruošiant II Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą, jis pirmininkauja programos komisijai.
2. Kiek jaunimas prieš kongresą įsijungė į pasiruošimo darbus Australijoje, Europoje, Pietų Amerikoje ir Šiaurės Amerikoje? Kokia jums atrodo to pasiruošimo vertė?
Aplamai, jaunimo įsijungimas yra nuostabiai gausus. Visose vietovėse į pasiruošimą kongresui jungiasi daugybė jaunimo. Aišku, skaičiai keičiasi pagal vietovę, bet, pavyzdžiui, vien tik Čikagoje priskaičiuojama net keli šimtai jaunimo, dirbančio kongreso pasiruošimui. Jaunimas rašo laiškus, rengia kavutes pinigams surinkti, mokosi lietuviškai, platina peticiją, ruošia pranešimus, posėdžiauja ir t. t. Savo darbą palydi jaunatvišku entuziazmu, pasitikėjimu ir, be abejo, ne viena svajone.
DOC. A. GRABAUSKIENĖ
Ar gali kūdikis neverkti! Gali, jei mes laiku atspėsime jo poreikius. Jis verkia, nes nemoka kalbėti. Teisingai dar aštuonioliktame šimtmetyje rašė žinomas prancūzų pedagogas ir filosofas J. J. Rousseau, kad "pirmosios vaikų ašaros — jų prašymai". Vaikas verksmu prašo suaugusius padėti jam. Vadinasi, vaiko verksmas — tai signalas, į kurį reikia reaguoti.
Bet ar visuomet reikia laukti tų signalų! Ne. Daugeliu atvejų rūpestinga mama pati žino, ko vaikui reikia, ir sudaro tokias sąlygas, kad vaikui mažai kada belieka pareikšti savo prašymą. O vos truputį paūgėjęs vaikas jau moka savo prašymą išreikšti judesiu, gestu, žodžiu. Verkti jis pradeda tik tuomet, kai į jo prašymą nereaguoja.
Vadinasi, sveikas, normaliai besivystantis vaikas neturėtų verkti. Ir vis dėlto dažnai jis verkia. Kodėl! Priežasčių daug.
Be abejo, kiekviena mama žino, kad vaikas verkia, kai jis yra alkanas. Todėl, išgirdusi vaiko verksmą, skuba jį valgydinti, nežiūrėdama jokio režimo ir neieškodama jokių kitų verksmo priežasčių. Ir ne visuomet tokiu būdu vaiką pasiseka nuraminti.
Norint, kad vaikas neverktų, būtinas režimas. Kūdikio režimą sudaro trys ritmiškai TAM TIKRA TVARKA pasikartojantys elementai: miegas, maitinimas ir budėjimas. Deja, čia dažnai ir mamos, besilaikančios režimo, padaro klaidą. Nereti atvejai, kai kūdikis po maitinimo, o kartais dar ir bevalgydamas, užmiega. Mama jį guldo į lovytę ir leidžia miegoti. Ji pamiršta, kad po maitinimo seka budėjimo laikotarpis, kurio praleisti negalima. Reikia, kad vaikas prieš miegą pajudėtų, bendrautų su suaugusiais, sveikai nuvargtų. Tada miegas bus gilesnis, ir vaikas nubus kaip tik tada, kai ateis sekančio maitinimo laikas. Tuo tarpu užmigdytas tuoj po maitinimo vaikas blogai miega, greičiau pabunda ir pradeda verkti, reikalaudamas maisto. Mama stengiasi visokiais būdais jį raminti, norėdama "pritempti" iki nustatyto maitinimui laiko. Kartais tai pavyksta padaryti, o kartais mama, pagailėjusi vaiko, atsisako režimo ir duoda valgyti. Bet dažniau taip darant, vaiko verksmas tampa irzlus, nervingas, liguistas.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS
DAR DĖL APJUNGTI
Šiame kalbos skyrelyje porą kartų buvo patarta nevartoti iš Lietuvos spaudos ir pas mus atkilusio veiksmažodžio apjungti, kur paprastai iki šiol vartodavome jungti ir sujungti. Vyt. Alantas (laiške redakcijai) pagal grutes (poras) apgalvoti: sugalvoti, apdaužyti: sudaužyti, aplietuvinti: sulietuvinti norėtų reikšmėmis skirti ir apjungti: sujungti. Girdi, teisingiau skamba posakis: Mindaugas Lietuvą apjungė, bet ne sujungė. Taip pat tėvynės meilė galinti piliečius apjungti ir sujungti. Viskas čia priklauso nuo veiksmo pilnumo, jo baigtumo ar nebaigtumo.
Lietuvoje prieš netikusią apjungti vartoseną jau prieš keletą metų yra pasisakę kalbininkai K. Ulvydas ir A. Žirgulys. Pastarasis savo taisymuose iš sovietinės spaudos cituoja tokius posakius: Taip įsikūrė sekcija, apjungianti visus lietuviško teatro kūrėjus. Šis siauras žemės ruožas apjungia abu kraštus. Didžioji pergalė įgalino visas žemes apjungti į vieną valstybę (Kalbos Kultūra XII, 8). Pirmuose dviejuose sakiniuose lietuviškai tinka tik jungti, o paskutiniame — sujungti. Juk eigos veikslu paprastai sakome rašome: jungti jėgas, elektros laidus; mus jungia bendros pažintys, pažiūros; juos jungė gilus draugystės jausmas, giminystės ryšiai; tėvynės meilė jungia lietuvius kovai dėl tautos laisvės; Panamos sąsmauka jungia Šiaurės ir Pietų Ameriką. Ir J. Jablonskis savo 1922 m. gramatikoje rašo: Čia yra jungtukų, kuriais jungiame sakinio dalis (du veiksniu, du tariniu, du papildiniu, du pažyminiu, du aplinkybės žodžiu) ir atskirus sakinius. Prireikus, tam tikrais atvejais čia, žinoma, galime pavartoti ir įvykio veikslo veiksmažodį sujungti.
SENOVIŠKAS NAUMIESTIS
Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
Žemaičių Naumiestis yra pamėgtas Lietuvos kinematografininkų, nes jis laikomas tinkamiausia vieta, kai prireikia filmams miestelio vaizdų "iš praeities". Miestelis atrodo gana primityviai — gatvės neasfaltuotos, nėra modernių namų ir pan. Prieš porą metų jame buvo suktas filmas "Vyrų vasara", o pernai "Žaizdos žemės mūsų". Filmas skirtas Vlado Rekašiaus ir jo bendražygių atminimui.
DVYLIKA STUMBRŲ
Panevėžio rajone, Pašilių miške yra įruošta stumbrynė — stumbrų apsaugos vieta. Šiuo metu ten gyvena dvylika stumbrų, iš jų trys jau gimę Lietuvoje.
MOTERYS LANGUOTUOSE LAUKUOSE
Šį pavasarį Vilniuje įvykusiose Lietuvos respublikos moterų pirmenybėse penktąjį kartą Lietuvos šachmatų čempione tapo vilnietė V. Kaušilaitė.
Vyrų šachmatininkų pirmenybės tuo metu vyko Kaune.
Šias mintis apie “Jūratės ir Kastyčio” operą dedame į šį “Filmų” skyrių, nes atskiro specialaus skyriaus teatrui ar operai neturime. Kitais metais manome įvesti tokį skyrių, kuriame būtų galima rašyti ne tik apie ekrane matytus filmus, bet ir apie scenos veikalus.
Redakcija
“Jūratės ir Kastyčio” opera jau seniai buvo laukta; pagaliau pamatyta, kritikuota, girta, peikta, spaudoje vienaip ar kitaip aprašyta. Čia nemanome pateikti naujo aprašymo: recenzijos ar kritikos. Juk jau buvo pakankamairašyta ir kalbėta. Bet dabar, kai jau praėjo kontroversijų įkarštis, kai jau opera pradeda eiti užmarštin, gal būtų naudinga ją visai šaltai prisiminti, turint prieš akis ir tai, kas buvo apie ją rašyta ir kalbėta. Ar ji buvo per daug išgirta, ar išpeikta, ar įvertinimai buvo objektyvūs?
Niekas nepeikė Banaičio muzikos. Gal ji buvo savotiška, bet atrodo, kad visai neblogai tiko visiems žinomos, Maironio sueiliuotos, legendos pobūdžiui. Joje buvo pakankamai lyrinės romantikos, kuri taip ryški “Jūratės ir Kastyčio” legendos aprašyme. Visai kas kita su Buivydaitės libretu. Jisai susilaukė nemaža kritikos. Vieni sakė, kad jis gana skurdus ir nepakankamai išryškinąs legendos pagrindinę minti bei pobūdį. Kiti aiškino, kad kitaip ir būti negali, nes libretas parašytas per seniai — prieš 50 metų. Jei kas būtų rašęs šiais laikais, būtų visai kitaip išėję. Kad jis buvo rašytas prieš 50 metų, tai gal didelės bėdos nėra, nes legendos kilmė dar senesnė, bet kad jam kažko trūko, tai tiesa. Kai kas dėl to kaltina iškarpymus (kupiūras), bet kažin ar daug opera būtų pasikeitusi, jeigu ji būtų buvusi ir be tų kupiūrų.
APIE ILGUS PLAUKUS
Malonus Redaktoriau,
Su įdomumu perskaičiau balandžio mėnesio “Laiškuose Lietuviams” buvusi straipsnį apie ilgus plaukus. Man atrodo, kad tas Singapūro ministeris be reikalo taip baiminasi ir mano, kad ilgi plaukai yra visų blogybių priežastis. Žinoma, daugumas lietuvių, ypač senesniosios kartos, jam visiškai pritartų. Juk matome, su kokiu pasigailėjimu ir kartais net su dideliu pasipiktinimu kai kurie žiūri į tuos mūsų jaunuolius, kurie užsiaugina ilgus plaukus, barzdą arba net tik žandenas (“bakenbardus”). Kai kurie, lyg prieš tai protestuodami ir norėdami pasirodyti “rimti”, o ne “tuščiagalviai madų sekėjai”, ne tik labai trumpai nusikerpa, bet net nusiskuta paausius, panašiai kaip darydavo Amerikos indėnai. Teko girdėti, kad vienas tėvas, net surišęs savo sūnų, prievarta jam nuskuto nuo galvos ilgus plaukus. Dėl to tas sūnus, pasipiktinęs žiauriu tėvo elgesiu, pabėgo iš namų. Dėl tų ilgų plaukų ir barzdų ne vienoje šeimoje kyla gana smarkių vaidų, barnių, nesantaikų. Man atrodo, kad visai be reikalo.
Juk visais amžiais buvo ir bus įvairių madų. Tos mados — tai ne tik moterų reikalas. Ir vyrų mados keičiasi ne tik rūbų, bet ir plaukų nešiojimo atžvilgiu. Juk buvo laikai, kada vyrai nešiojo perukus, barzdas, ūsus, kai jų kojos buvo aptemptos kojinėmis iki aukščiau keliu, panašiai kaip dabar moterų. Keista, kad jau taip greitai užmiršome ir “lietuvius barzdočius”. Argi nebūtų galima sakyti, kad dabartinis mūsų jaunimas, augindamas barzdas, grįžta prie senų lietuviškų tradicijų?
Žinoma, jokiu būdu negalima pateisinti tų jaunuolių, kurie, užsiauginę ilgus plaukus ir barzdas, visiškai nesirūpina švara, nesiprausia, nesišukuoja, kuriuos jau galima už kelių žingsnių užuosti. Pajuokos verti ir tie, kurie mano, kad šių laikų mada reikalauja, kad jaunuoliai būtų apsiskarmaliavę, apiplyšę, sulopytom kelnėm ir iki kelių kabančiais marškiniais. Tai nėra jokia mada, o tik paprastas apsileidimas ir savigarbos stoka.
Tai yra tokia mano nuomonė. Nežinau, ar visi mano draugai su mano mintimis sutiks.
Madų gerbejas
Rasa Arbaitė Susitikimas (akrilika)
Prieš porą metų (1970 m. gegužės mėn.) "Laiškų Lietuviams" skaitytojus supažindinome su jauna dailininke Rasa Arbaitė ir su jos įdomiais tapybos bei grafikos darbais. Šį numerį Jaunimo kongreso proga vėl iliustruojame šios jaunosios dailininkės kūriniais, kurie jau yra skirtingi nuo buvusiųjų, bet vis tiek juose pastebima toji charakteringa Rasos meno filosofija, kuri ją išskiria iš kitų mūsų dailininkų. Apie dailės meną ji pati taip yra išsireiškusi: "Tikras menininkas kuria iš gryno džiaugsmo, no; rėdamas žiūrovą sukrėsti, sumaišyti ir pradžiuginti" ("A true artist paints for the sheer joy of terrorizing, confusing, or bringing joy to the onlooker"). Iki šiol ji yra suruošus! jau keliolika individualių parodų ir susilaukusi labai gerų įvertinimų iš meno žinovų bei kritikų. Rasa jau nebe jaunutė maža mergytė, kaip mes ją dar vis prisimename, bet jau 17 metų mergina. Bus labai įdomu ir toliau stebėti jos kūrybos bei gyvenimo filosofijos metamorfozę.
"LAIŠKŲ LIETUVIAMS" KONKURSAS
Vėl skelbiame tradicinį "Laiškų Lietuviams" straipsnio konkursą. Šiam konkursui skiriama tema: Kaip tikėjimas prarandamas ir atrandamas. Jeigu kas nori, gali rašyti tik apie kurią vieną šios temos dalį: apie tikėjimo praradimą arba atradimą. Priimtina ir beletristinė temos nagrinėjimo forma. Manoma, kad šis klausimas yra įdomus ir aktualus. Kiekvienas gali rasti daug medžiagos tiek iš savo, tiek iš kitų žmonių gyvenimo. Be abejo, yra priežasčių, kurios tikėjimą pamažu silpnina ir pagaliau visai sužlugdo, kaip yra daug ir tokių priežasčių, kurios tikėjimą didina, ugdo, o prarastą atgaivina.
Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių. Už geriausius rašinius skiriamos trys premijos: I — 100 dol. (mecenatas — Vincas Kuliešius), II — 75 dol. (mecenatė — Aldona Mažeikienė), III — 50 dol. (mecenatė — Stefanija Rudokienė). Straipsnis turi būti pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus autoriaus tikrąją pavardę, adresą bei telefoną atskirame vokelyje, atsiųstas redakcijai iki 1973 m. vasario mėn. 1 dienos. Konkurso vertinimo komisija bus paskelbta vėliau. Konkursui atsiųsti straipsniai, premijuoti ar nepremijuoti, tampa redakcijos nuosavybe ir gali būti spausdinami "Laiškuose Lietuviams".
LITERATŪROS KONKURSAS
Jau prieš kelis mėnesius JAV LB Švietimo Taryba yra paskelbusi konkursą parašyti jaunimui tinkamą literatūrini veikalą (romaną, apysaką, novelę). Veikalas turi būti skiriamas paaugliams ir ne trumpesnis kaip 150 mašinėle rašytų puslapių. Laimėtojui skiriama 1000 dol. premija. Rankraščius, pasirašytus slapyvardžiu ir į atskirą vokelį Įdėjus savo tikrąją pavardę ir adresą, siųsti iki š.m. gruodžio mėn. 31 dienos šiuo adresu: J. Vaišnys, 2345 W. 56th St., Chicago, Ill. 60636. Primename, kad veikalas turi būti naudingas, aktualus ir patrauklus dabartiniam mūsų jaunimui.