1972 RUGSĖJIS - SEPTEMBER / VOLUME XXIII, NO. 8
JAUNIMO KONGRESUI PRAĖJUS Juozas Vaišnys, S.J. 255
TROJOS ARKLYS DIEVO MIESTE? A. Rubikas 256
ILGESIO GIMIMAS Nijolė Jankutė 259
AR KLAUSYTI ĮSTATYMO, AR SĄŽINĖS? Juozas Vaišnys, S.J. 260
EILĖRAŠČIAI Zenta Tenisonaitė 265
PASAULĖŽIŪRA DABARTINIAME PASAULYJE Linas Sidrys 266
MIŠRI ŠEIMA LIETUVIŠKOJE VISUOMENĖJE Arturas Hermanas 269
LIETUVIŲ TAUTOS KILMĖ Jonas Puzinas 275
KAIP JAUNIMAS GALVOJO PRIEŠ PENKIOLIKA METŲ 278
KALBA Juozas Vaišnys, S.J. 281
PUTINO ATMINIMUI A. Tyruolis 283
TĖVYNĖJE Danutė Bindokienė 285
Šis numeris iliustruotas Jaunimo kongreso parodoje išstatytomis nuotraukomis. Viršelio nuotrauka — Viktorijos Kašubaitės. 258 psl. užsklanda, viršelis ir skyrių vinjetės — Algirdo Kurausko.
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas. 1972 Jaunimo metai, nr. 8
Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J. Redakcijos nariai: Dalia Aleknienė, Danutė Bindokienė, Algirdas Grigaitis, Eglė Juodvalkytė, Vytautas Kasniūnas, Algimantas Kezys, S. J., Dalia Kučėnienė, Nijolė Užubalienė.
Administracija: Petras Kleinotas, S. J. ir Aleksandra Likanderienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina — 50 centų.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
RUGSĖJO MĖNUO YRA MOKSLO METŲ PRADŽIA.
GRĮŽTA JAUNIMAS IŠ ATOSTOGŲ Į MOKYKLAS
SEMTIS MOKSLO IR RUOŠTIS GYVENIMUI.
GRĮŽTA IR MOKYTYOJAI AUKLĖTI JAUNIMO.
BET NE TIK TIE YRA MOKINIAI IR MOKYTOJAI,
KURIE MOKYKLOS SUOLE MOKO IR MOKOSI —
MES VISI ESAME IR MOKINIAI, IR MOKYTOJAI.
KOL ŽMOGUS GYVENA ŠIAME PASAULYJE,
JIS NUOLAT IŠ KITŲ MOKOSI IR MOKO KITUS.
MES MOKOMĖS IR MOKOME, VISAI NEGALVODAMI.
TAI ČIA YRA DAR VIENAS SVARBUS MOTYVAS,
DĖL KO TURIME GERBTI KIEKVIENĄ ŽMOGŲ —
JIS YRA MŪSŲ MOKYTOJAS IR AUKLĖTOJAS.
TAIP PAT TURIME RIMTAI PAGALVOTI,
KAD ŠVIESTUME KITIEMS SAVO PAVYZDŽIU,
NES Į MUS VISI ŽIŪRI IR IŠ MŪSŲ MOKOSI.
MOKYDAMI MOKOMĖS IR AUKLĖDAMI AUKLĖJAMĖS.
Birutė Balčiauskaitė Vaikai
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Be abejo, didžiausias Jaunimo metų įvykis buvo II Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas. Jam buvo ilgai ir uoliai ruoštasi. Buvo suaukota ne tik tūkstančiai dolerių, bet ir daug darbo valandų bei nemigo naktų. Dabar, kai kongresas jau praeity, galima ramiai pagalvoti, ar apsimokėjo tos išlaidos, darbas ir vargas. Pirmiausia reikia pasakyti, kad tai, ko šis kongresas siekė, nematuojama pinigais, o tas šimtų jaunuolių darbas ir vargas tai gal ir bus didžiausias kongreso pasiektas tikslas. Po keturis kontinentus išsisklaidęs mūsų jaunimas dirbo, organizavo, stengėsi, kad galėtų į kongresą atsivežti savo darbo vaisius ir jais pasidalinti su kitais. Atvažiavę visi pamatė, kad lietuvių kalba, papročiai, kultūra yra didelės vertybės, kurios artina ir jungia visą jaunimą, suskridusį iš įvairiausių kraštų.
Jeigu kai kam ir nepatiko, kad pvz. kai kurie iš Pietų Amerikos atvažiavusieji jaunimo delegatai per silpnai kalbėjo lietuviškai, tai vis dėlto reikėtų suprasti, kad jų seneliai ten yra atvykę iš Lietuvos apie 1926-1928 metus. Reikia tikėtis, kad dabar, kai šiame kongrese įsteigtosios Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos centras numatytas Pietų Amerikoje ir kai ten planuojamas organizuoti trečiasis pasaulio lietuvių jaunimo kongresas, tai ir lietuvybė ten sustiprės.
Visi žavėjosi ypač Australijoje ir Vokietijoje gyvenančio lietuvių jaunimo patriotiška dvasia. Be abejo, toji dvasia po šio kongreso dar labiau sutvirtės ir toks jaunimas užtikrins mūsų tautos ateitį. Susipažinimas ir užmegzti ryšiai tarp įvairiuose kraštuose gyvenančio mūsų jaunimo bent iki ateinančio kongreso neturėtų nutrūkti.
O ko iš šio kongreso būtų galima pasimokyti, ką reikėtų kitą kartą kitaip daryti, ką pataisyti? Kaip ten bebūtų, vis dėlto reikėtų griežtai reikalauti, kad jaunimo delegatai, nesvarbu iš kurio krašto atvažiavusieji, galėtų bent susikalbėti lietuviškai. Jeigu nemokantieji lietuvių kalbos ir nesistengiantieji jos išmokti dar dėl kurių nors priežasčių ir tebesilaiko prie lietuvių jaunimo, tai tas laikymasis yra labai laikinas. Be kalbos ilgai tautybės neišlaikysi. Į kongresą atvažiuojantieji delegatai turėtų savo garbe prižadėti, kad kalbės tik lietuviškai. Pagaliau tai ir yra vienintelė kalba, kuria gali visi susikalbėti. Ir šiame kongrese to buvo vis dėlto pasigesta. Pvz. jeigu koks nors pašalietis būtų netyčia užsukęs į jaunimo stovyklą Romuvoje, tai jo ausis, tur būt, pirmiausia būtų pasiekę ne lietuvių, bet gal ispanų ar portugalų kalbos žodžiai (mat, "pietiečiai" garsiau kalba...). Kartą net per garsiakalbį buvo duodami pranešimai portugalų kalba. To visiškai neturėtų būti. Jeigu jau kas lietuviškai nesupranta ir jam reikia paaiškinti, tai reikia aiškinti privačiai kita kalba, bet vieša oficiali kalba turi būti tik lietuvių kalba, be jokių išimčių!
A. RUBIKAS
ŠV. DVASIA BAŽNYČIOJE
Bažnyčia atsidūrė greito keitimosi procese. Kai kam atrodo, kad tą procesą reikėtų stabdyti, antraip — jis sugriausiąs, sunaikinsiąs pačią Bažnyčią: esą svetimos jėgos, įsibrovę Bažnyčion, gresia jos gyvybei. Vienas rašytojas yra net parašęs, kad Bažnyčios priešams dabar pasisekę klasta įgabenti Trojos arklį į Dievo miestą (darant aliuziją į aną Homero poemą, kur graikai, nepajėgdami užkariauti Trojos miesto, klasta įgabena į miestą medinį arklį, kaip auką dievams, su pasislėpusiais to arklio pilve kariais). Taigi esą ir Bažnyčios priešai, prisidengę reformų skraiste, susikūrė savo lizdus pačioje Bažnyčioje ir griauja ją iš vidaus, viską iš pagrindų keisdami.
Bažnyčią sudaro ne vien žmonės. Jos steigėjas yra ne tik žmogus, bet kartu ir Dievo Sūnus, Jėzus Kristus, o jos siela — šv. Dvasia. Apie šventosios Dvasios veikimą Bažnyčioje antrojo Vatikano susirinkimo tėvai taip moko: "Pabaigus darbą, kurį Tėvas Sūnui pavedė žemėje atlikti. Sekminių dieną buvo atsiųsta šventoji Dvasia, kad nuolatos Bažnyčią pašvęstų. Tuo būdu tikintiesiems per Kristų vienoje Dvasioje pasidarė atviras kelias į Tėvą. Ji yra gyvybės Dvasia, arba amžinajam gyvenimui trykštąs šaltinis, kuriuo Tėvas atgaivina nuodėme mirusius žmones, kol vieną dieną prikels jų mirtinguosius kūnus. Dvasia gyvena Bažnyčioje ir tikinčiųjų širdyse, kaip šventovėje, juose meldžiasi ir liudija, kad jie yra įsūnytieji vaikai. Ji veda Bažnyčią į pilnutinę tiesą, jungia į vieną Dievui tarnaujančią bendruomenę, moko ir tvarko įvairiomis hierarchijai ir charizmatikams teikiamomis dovanomis, puošia savo vaisiais. Evangelijos galia ji Bažnyčią išlaiko jauną, be perstojo atnaujina ir veda į to-bulą vienybę su Sužieduotiniu" (Bažnyčia, 4). Kaip iš susirinkimo tėvų aiškinimo matyti, Bažnyčia laikosi bei gyvuoja šventosios Dvasios jėga. Dvasia atgaivina nuodėme mirusius žmones, ji žmonėse meldžiasi, ji juos veda į pilnutinę tiesą, ji juos jungia į vieną bendruomenę, ji juos moko ir tvarko per hierarchiją bei per kitus jos dovanų gavusius asmenis (charismatikus), ji Bažnyčią išlaiko jauną, ji Bažnyčią be paliovos atnaujina.
KAITA BEI ĮVAIRUMAS BAŽNYČIOJE
Kaip matyti, Bažnyčia susideda iš dviejų elementų: dieviškojo ir žmogiškojo. Vienas tų elementų (žmogiškasis) gali ir net turi keistis, nes toks yra istorijos dėsnis. Kitas (dieviškasis) nesikeičia, nes Dievas gyvena amžinoje dabartyje ir nėra palenktas jokiam žemiškosios kaitos procesui. Šito fakto akivaizdoje susiduriam su Bažnyčios keitimosi problema: ką joje galima ir reikia keisti, ir ko ne?
NIJOLĖ JANKUTĖ
Pradžioje juodi vandenys šilkiniais delnais sutrynė akmenis į smėlį ir, išnešę jį ant savo laukinių keterų, išpylė tuščioje pakrantėje.
Taip gimė kopa.
Ji buvo išdidi — tartum banga sustingusi — brūkšnys brūkšnin panaši į savo gimdytojas. Atstačiusi vėjams išbalusią kaktą, kopa žvelgė tolyn į gyvybe pulsuojančias gelmes, kantriai laukdama, kad vaisingos jų lūpos paliestų jos smėlio krūtinę.
Ir praėjo tūkstantis metų...
Ant įkaitusių smilčių dužo perlinės bangų karūnos. Bangos glostė baltą kopos krūtinę, bangos šėlo, dūsavo ir mirė...
Bet ant kopos išaugo smilga.
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
"Yra išsilavinusio žmogaus žymė ir jo kultūros įrodymas, kad kiekviename dalyke jis ieško tiek aiškumo, kiek to dalyko prigimtis leidžia" (Aristotelis). Tai yra tikrai išmintingas Aristotelio pasakymas, kurį labai naudinga prisiminti ir šio straipsnio pradžioje, kai imamės spręsti tokį sunkų ir painų klausimą: kaip elgtis, kai susikerta įstatymas su sąžine? Čia panagrinėsime, kas yra įstatymas ir sąžinė, pažiūrėsime, kaip jais naudotis savo kasdieniniame gyvenime, bet jau iš anksto norime įspėti skaitytojus, kad neduosime jokios magiškos formulės, kurią panaudojus, visas šis komplikuotas ir teologų daug diskutuotas klausimas paaiškėtų kaip ant delno.
Ši tema ypač pasidarė aktuali po II Vatikano Susirinkimo, kai buvo paskelbta doktrina apie sąžinės laisvę ir pakeisti kai kurie iki šiol Bažnyčioje buvę nuostatai. Viename laikraštyje teko matyti tokį šaržą: du velniai stovi pragaro liepsnose ir vienas kitą klausia: "Ką mes dabar turėsime daryti su tais, kurie čia dega už nesilaikymą penktadienio pasninko?" Teko nugirsti šį klausimą keliant ir ne vieną mūsų tautietį, bet atsakymas čia yra labai paprastas. Tie žmonės, kurie buvo nubausti už mėsos valgymą penktadienį, turi ir toliau tą bausmę tęsti. Juk jie nesilaikė aiškaus Bažnyčios įsakymo. Dabar Bažnyčia tą įsakymą panaikino, tad dabar, valgant penktadienį mėsą, nenusidedama. Kas turi teisę įsakymus leisti, tas turi lygią teisę ir juos panaikinti ar pakeisti kitais, kurie pasikeitusiais laikais yra praktiškesni ir prasmingesni.
Panaikinus ar pakeitus kai kuriuos iki šiol buvusius nuostatus, žmonės pradėjo skeptiškai žiūrėti ir į kitus Bažnyčios įsakymus bei nuostatus, kurie nėra pakeisti. Turėdami kai kurių neaiškumų, dažnai į viską numoja ranka ir sako, kad nuo šiol vadovausis tik savo sąžine, kuri taip pat kartais nėra labai aiški.
ĮSTATYMAS IR JO RŪŠYS
Šv. Tomas Akvinietis taip apibrėžia įstatymą: "Ordinatio rationis ad bonum commune ab eo qui curam habet communitatis promulgata" (1-2, g. 90, a. 4). Lietuviškai galėtume pasakyti taip, kad įstatymas tai yra tam tikras protinis potvarkis, siekiant bendro gėrio, paskelbtas to, kuris turi rūpintis bendruomene. Yra kelios įstatymų rūšys.
ZENTA TENISONAITĖ
GEGUŽĖ
Smarkūs sparnai aukštai padangėje plasnoja,
nuplaukia pilki debesėliai darganos dienos.
Pasibaigė žiauri žiema ir šalnos kovo,
Netrukus girioje gegutė garsiai užkukuos.
Rausvi balti žiedai žaliam sodne išblyško
ir medžiai sužaliavo kaip gyvi staiga žvaliai.
Gegutės giesmei atskrendant iš melsvo miško —
širdy suskamba seno ilgesio keisti aidai.
PAVASARIS IR AŠ
Paseksiu pasaka — pavasaris pasakė
ir danguje dainuoja dieviška diena.
Spalvingus spindulius saulutė sauja sėmė —
paliejo ir papylė — pamiškė pilna.
Žilvičiai sužaliavo žaliai žolei želiant,
purienomis pagelto pievos paupy.
Pavasario skambiesiems skambaliukams skambant,
gaivina girią giesmės ir garsai gyvi.
Paseksiu pasaką — pavasaris pasakė,
o vėjavaiki vėją vyturys pravys.
Ir pabučiuosime mes pirmąją plaštakę:
pavasaris ir aš — ir saulės spindulys.
LINAS SIDRYS
Argi ne nuostabu, kad anglų kalboje nėra atitinkamo žodžio mūsų pasaulėžiūrai? Gal tiksliausias vertimas būtų "world view", bet šitas žodis yra retai vartojamas ir yra daug siauresnės reikšmės negu pasaulėžiūra. Ne tik kasdieniniame gyvenime, bet ir filosofijoje anglų kalboje yra vartojami žodžiai "one's beliefs" ir "one's opinions" ten, kur mes vartojame žodį pasaulėžiūra. Bet argi tikėjimas ir pasaulėžiūra arba nuomonė ir pasaulėžiūra yra tas pats dalykas? Anaiptol. Juk tikėjimas ir nuomonė yra visai skirtingos sąvokos. Tomas Akvinietis jau seniai išnagrinėjo šias keturias sąvokas: pažinimą, intuiciją, galvojimą ir tikėjimą. Šios sąvokos, jo teigimu, yra visiškai skirtingos. Ir tikrai, argi pvz. tikėjimas ir nuomonė gali būti tas pats dalykas? Juk tikėjimas yra pasitikėjimas ir priėmimas to, ko mes patys negalim aiškiai suprasti, o nuomonė yra tam tikras apie kurį nors dalyką sprendimas, kurį mes nutariam priimti ir paremti. Mūsų vartojamas žodis pasaulėžiūra apima visas tas keturias minėtas sąvokas, o taip pat dar ir jausmus bei kitas galias, kuriomis mes žvelgiame į pasaulį ir taip pat formuojame savo vidaus pasaulį.
Tad jeigu Amerikoje nėra šią sąvoką išreiškiančio žodžio, tai gal nėra susiformavusi ir sąvoka. Užtat būtų labai įdomu pažvelgti, dėl ko jos nėra ir kas užima jos vietą žmonių gyvenime. Juk iš pačios prigimties išplaukia pasaulėžiūros sąvoka. Pasaulėžiūros šaknų reikia ieškoti jau seniausiais amžiais, kai žmonės sąmoningai pastebėjo savo ir pasaulio padėtį, kai pradėjo stebėti ir galvoti apie tai, ką matė. Jau senovės graikų filosofas Anaksagoras sakė, kad žmogaus uždavinys yra matyti pasaulį ir visatą. Sokratas ir kiti filosofai vis pabrėždavo savo klausytojams: "Pažink save!" Graikai galvojo, kad šis principas yra pagrindinis žmogaus gyvenime, kad be savo gyvenimo sąmonės ir supratimo neverta gyventi. Sokratas visuomet priminė žmonėms, kad jie išeitų iš savo apatijos ir negalvojimo, kad stebėtų pasaulį ir tuos dalykus, kurių pakankamai nepažįsta, nors gal ir mano, kad pažįsta. Tomas Akvinietis sakė, jog žmogaus didybė yra tai, kad jis yra "capax universi", t.y. pajėgus užčiuopti pasaulį. Žmogus gali ne tik matyti įvairius pasaulyje esančius dalykus bei reiškinius, bet ir suprasti jų esmę. Pažiūra į pasaulį, į visa tai, kas jame yra, įžvelgti į jų esmę išplaukia iš žmogaus prigimties. Tai ir yra pasaulėžiūros susiformavimo pradžia.
Šios žmogaus galios yra ir poetų apdainuotos. Jonas Aistis aiškiai išreiškia, kokios galios yra reikalingos poetui: "Jis (poetas) turi turėti įgimtą akylumą: turi matyti arba regėti aiškiai viską ir iš tos visumos pasirinkti pačius reikalingiausius ir būdingiausius dalykus. Jis turi kalbėti apie dalykų esmę ir dvasią, dėl to jokia pažinimo sritis jam negali būti svetima" (Apie laiką ir žmones, psl. 188).
(Pranešimas, skaitytas Jaunimo kongreso studijų dienose Kent universitete)
ARTURAS HERMANAS
Šis mano pranešimas bus tik įvadas į diskusijas. Jame paliesiu šiuos klausimus:
1. Mišrių šeimų sukūrimo priežastys.
2. Mūsų visuomenės laikysena mišrių šeimų atžvilgiu.
3. Galimybės tarpusavio santykiams pagerinti.
Norintieji plačiau su mišrių šeimų problema susipažinti, gali pasiskaityti J. Girniaus straipsnį "Mišrių šeimų tikrovė" ("Aidai", 1969 m., nr. 10).
MIŠRIŲ ŠEIMŲ SUKŪRIMO PRIEŽASTYS
Išeivijoje lietuviai daugiausia gyvena pavieniui nelietuviškoje aplinkoje. Jie, išskyrus keletą išimčių Amerikoje, nesudaro uždaros grupės svetimoje aplinkoje. Jaunimas, trūkstant lietuvių draugų, bendrauja su kaimynais nelietuviais. Studijos ir profesija jo pažintis su kitataučiais dar labiau išplečia. Sociologai sako, kad partneris dažniausiai randamas artimoje aplinkoje, draugų tarpe. Tad visai normalu, kad ir lietuviai, bendraudami su nelietuvišku jaunimu, sukuria mišrias šeimas. Geresnėje padėtyje yra jaunimas, kurio bent tolimesnėje aplinkoje gyvena didesnis skaičius lietuviško jaunimo. Čia daug kas priklauso nuo to, kaip dažnai lietuviai susitinka ir kaip artimai draugauja. Vien tik savaitgaliniai ar dar retesni susitikimai žymiai nepakeičia mišrių šeimų proporcijos.
Partnerių išsilavinimas ir interesai turėtų būti panašūs, jei norima, kad šeima būtų laiminga, bet mažame lietuvių būrelyje ne taip jau lengva tokius partnerius susirasti. Manau, kad dar niekas nesusituokė tik dėl to, kad partneris lietuvis. Tad nepakankama pasirinkimo galimybė ir priveda prie mišrių šeimų sudarymo.
G. Mankus Eksperimentas (1970)
G. Mankus Iliustracija (1972)
JONAS PUZINAS
ANKSTYVOSIOS LIETUVIŲ KILMĖS TEORIJOS
Amžių būvyje susidarė eilė lietuvių kilmės teorijų ir hipotezių. Šio klausimo tyrinėjimų istorijoje išskirtini du tarpsniai: 1. įvairių laikotarpių mėgėjų bandymai aiškinti lietuvių kilmę jų tuo metu turėtais duomenimis bei supratimu ir 2. mokslinių tyrinėjimų laikotarpis, kai lietuvių kultūros, kilmės, gyvenamųjų ribų ir kitos proistorinės bei istorinės problemos imta moksliškai nagrinėti kalbininkų, archeologų, istorikų. Jau nuo XIII a. lietuvių giminaičiai prūsai imta kildinti iš graikų. XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje susidarė romėniškosios lietuvių kilmės teorija. Vėliau lietuviai kildinta ar artimai giminiuota su heruliais, slavais, trakais - frogais, gotais, hetitais ir kitomis tautomis. Tie visi išvedžiojimai, grįsti tam tikrais kalbos, senosios religijos ar papročių panašumais, nebuvo moksliškai paremti. Toms hipotezėms susidaryti didelės įtakos turėjo laiko dvasia ir ypačiai politiniai motyvai, vertę kelti lietuvių tautos garbę ir jos praeitį įterpti į senovėje pagarsėjusių tautų istoriją. Ir kitos tautos (vokiečiai, lenkai) siejo savo praeitį su senovėje išgarsėjusiomis tautomis ar jų iškiliais valdovais.
Išaugus archeologijos ir lingvistikos mokslams, ypačiai paskutiniaisiais dešimtmečiais, priešistorinės lietuvių kultūros, etnogenezės, gyvenamųjų ribų klausimai susilaukė rimto mokslinio svarstymo.
LIETUVOS GYVENAMUMO PRADMENYS
Kai pietinėse ir vakarinėse Europos srityse žmonės jau buvo įsikūrę maždaug prieš pusę milijono metų, Lietuvą ilgus amžius dengė ledynai. Tik ištirpus ledynams, maždaug prieš 16.000 metų Lietuvoje pasirodė pirmieji senojo akmens amžiaus (paleolito) kultūros žmonės. Jie buvo klajokliai, medžiotojai, žvejai ir augalinio maisto rinkėjai. Savo darbo įrankius bei ginklus gaminosi iš medžio, kaulo ir titnago. Etninė ankstyvųjų Lietuvos gyventojų kilmė nežinoma.
Viduriniame akmens amžiuje, arba mezolite (8.000 - 3.500 pr. Kr.), pagerėjus klimatui ir susidarius palankioms gyvenimo sąlygoms, Lietuvoje apsigyveno žymiai daugiau žmonių. Mezolite greta gyventa bent keleto klajoklinių etninių grupių, turėjusių ir kiek išsiskiriančią medžiaginę kultūrą. Vieni gyventojai buvo atvykę Lietuvon iš pietų vakarų (svidrinės kultūros žmonės), kiti — iš vakarinių sričių pietiniu Baltijos pakraščiu (maglemozinė kultūra). Tų etninių grupių tautinė priklausomybė neaiški, bet tie gyventojai sudarė pagrindą ankstyvajai naujojo akmens amžiaus, arba neolito (3.500 - 2.300 pr. Kr.), kultūrai.
Pernai "Laiškų Lietuviams" birželio mėnesio numeryje buvome įdėję straipsnį "Kaip galvoja jaunimas", kuriame buvo aprašytas jaunimo suruoštas simpoziumas, svarstant kai kuriuos religinius ir moralinius klausimus. Ten buvo keletas labai radikalių jaunimo pareikštų minčių, kurios nugąsdino vyresniuosius. Dabar atsitiktinai teko surasti kelis rašinėlius, rašytus prieš penkiolika metų kandidačių į vyresniąsias skautes. Jos tada buvo maždaug 17 metų amžiaus, dabar visos ištekėjusios ir laimingai gyvena. Čia perspausdiname tuos rašinėlius, norėdami, kad visi pamatytų, kaip tada jaunimas galvojo. Dar tik penkiolika metų praėjo, bet jo galvosena labai pasikeitė. Žinoma, tų mergaičių pavardžių neminėsime.
Redakcija
SUŽADĖTUVIŲ LAIKOTARPIS IR SUŽADĖTINIŲ SANTYKIAI
Religija pataria rinktis gyvenimo draugą gerai apsigalvojus ir neskubant, nes skubios vedybos dažnai pasibaigia skyrybomis. Yra jaunuolių, kurie "įsimyli" iš pirmo žvilgsnio, pabėga iš namų ir veda. Tik po vestuvių jie lyg atsibunda ir pamato, kad nieko nėra, kas juodu rištų. Vienintelė išeitis — skyrybos. Todėl Bažnyčia pataria geriau pažinti savo busimąjį gyvenimo draugą, jo būdą, palinkimus ir aplamai jo dvasinį pasaulį. Tačiau ji griežtai uždraudžia priešvedybinį lytinį santykiavimą. Kodėl?
Būtų klaidinga manyti, kad seksualinis santykiavimas yra kas nors bloga. Priešingai, tai yra teisėtas ir geras dalykas, skirtas žmonijos dauginimui. Pagrindinis vedybinio gyvenimo tikslas ir yra žmonijos dauginimas, tad ir tas santykiavimas jiems yra geras ir gražus. Priešvedybinis laikotarpis nėra skirtas tam tikslui, todėl ir lytinis santykiavimas čia yra neleistinas, nes tas laikotarpis nėra skirtas vaikų gimdymui ir auklėjimui, o tik geresniam susipažinimui. Net ir tuo atveju, jei priešvedybinis santykiavimas būtų leistas, jis nieko nepadėtų, tik pakenktų, ypač mergaitei. Kai kas sako, kad būtų naudinga prieš moterystę išmėginti ir lytinius santykius, bet kas paskui norėtų vesti "išmėgintą" mergaitę ar tekėti už "išmėginto" berniuko, jeigu juodu nesukurtų šeimos?
Skaityti daugiau: KAIP JAUNIMAS GALVOJO PRIEŠ PENKIOLIKA METŲ
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS
KAS YRA V Y T I S ?
Turime du žodžius, kuriuos vardininke vienodai rašome, bet kurių reikšmė yra visiškai skirtinga: vytis, -čio ir vytis, -ies. Vytis, -čio yra vyriškosios giminės, pirmajame skiemenyje kirčiuojamas žodis, kuris reiškia raitą senovės karžygį — mūsų tautos herbą. Jau ir mūsų konstitucijoje būdavo rašoma, kad Lietuvos valstybės ženklas yra baltas vytis raudoname dugne. Taip pat mes turime vyčio kryžių. Vytis, -ies yra moteriškosios giminės, paskutiniajame skiemenyje kirčiuotas žodis, kuris reiškia rykštę, virbą, pvz.: Prisikirto vyčių tvorai tverti.
Tai atrodo labai aišku ir paprasta. Vis dėlto daugelis galvoja, kad mūsų tautos herbas yra moteriškosios giminės, nuolat tenka išgirsti sakant: vyties kryžius, vyties ženklas ir pan. Čia, išeivijoje, šiuo vardu yra pavadinti du žurnalai. Lietuvos vyčiai leidžia "Vytį", o akademikai skautai — "Mūsų Vytį". Kai šių žurnalų vardai rašomi vardininke, tai nėra jokios problemos, bet kai norima pavartoti kitą linksnį, tai išeinama į lankas, pvz. sakoma arba rašoma: "Mūsų Vyties" žurnalas; Jau išėjo naujas "Vyties" numeris ir t. t. Čia turėtume rašyti ir sakyti: "Mūsų Vyčio" žurnalas; Jau išėjo naujas "Vyčio" numeris ir pan.
RADIJAS IR FILMAS
Tai yra kiti du žodžiai, kuriuos kai kas laiko moteriškosios giminės žodžiais, sakydami radija ir filmą, bet jie abudu yra vyriškosios giminės. Pirmiau daug kas vartodavo svetimą, nekaitomąją radio formą, sakydami: pirkau radio aparatą, klausausi radio, girdėjau per radio ir t. t. Paskui, kai kalbininkų buvo nurodyta, kaip šį žodį reikėtų vartoti, kai spaudoje jau buvo taisyklingai rašoma "pranešti per radiją", "kalbėti per radiją", tai kai kurie pradėjo manyti, kad čia yra moteriškosios giminės žodis — radija, -jos. Bet taip sakoma tik kai kuriose tarmėse. Šis žodis bendrinėje kalboje yra vyriškosios giminės — radijas, -jo. Nekaitomąją svetimą formą radio tevartojame sudėtiniuose žodžiuose, pvz. radioaktyvumas, radiotechnika ir pan.
Taip pat ir svetimos kilmės žodis filmas mūsų bendrinėje kalboje yra vyriškosios giminės, tad nesakykime "mačiau dvi gražias filmas", "einu pažiūrėti neseniai pradėtosios rodyti filmos", bet: "mačiau du gražius filmus", "einu pažiūrėti neseniai pradėtojo rodyti filmo".
A. TYRUOLIS
Lygiai prieš penkerius metus žemės kelionę baigė žymusis mūsų poetas Putinas — Vincas Mykolaitis. Ateinančiais metais jis būtų sulaukęs 80 metų, bet šešerių metų tarpas skyrė jį nuo tos ribos. Iš pirmųjų "Vainikų" antologijos (1921 m.) dalyvių, kurių tarpe Putinas užėmė gan svarią vietą, gyvas beliko vien Mykolas Vaitkus, sėkmingai besivarąs į 90-jį gimtadienį ateinančiais metais, ir Tyrų Duktė — Buivydaitė.
Nors įsakmiai ir nenurodyta, bet greičiausiai ryšium su minėta Putino mirties penkerių metų sukaktim laisvajame pasaulyje pasirodė du su jo vardu susiję leidiniai — Putino eilėraščių rinkinys "Rūsčios dienos" ir "Laiškai Australijon sesei Magdalenai Slavėnienei ir jos šeimai" (1957-67). Meskim kad ir trumpą žvilgsnį į šiuos leidinius.
"Rūsčių dienų" leidimą parūpino Pedagoginis Lituanistikos Institutas (Mažosios bibliotekos serijoj), redagavo neseniai miręs to instituto direktorius Domas Velička, prieš ketverius metus Putino mirties metinių proga išleidęs jo poetinį kūrinį "Vivos plango". "Rūsčių dienų" išleidimą parėmė mecenatas VI. Vij eikis.
"Rūsčias dienas" iš tikrųjų jau buvo išspausdinęs "Sakalas" Kaune 1944 m., bet tuometinė vokiečių okupacija to leidinio platinti nebeleido, ir tik nedidelis jo kiekis bepateko į skaitytojų rankas. Dėl antikomunistinių ir patriotinių eilėraščių rinkinys juo labiau nebegalėjo pasirodyti nė sovietinės okupacijos metu. Dėl tų eilėraščių pats Putinas dargi turėjo atlikti viešą "išpažintį" ir jų atsiradimą pasmerkti "dėl menko politinio susiorentavimo" ar simpatijų "buržuaziniams nacionalistams" (J. Lankutis. V. Mykolaičio - Putino kūryba. Vilnius, 1981, p. 320). "Atgailai" turėjo parašyti antifašistinių ir prosovietinių eilėraščių.
"Rūsčių dienų" rinkinys, kuriame yra 26 eilėraščiai, paskirstytas į du skyrius: "Sutemų nuotaikos" ir "Raudonspalvėj aušroj". Į "Sutemų nuotaikas" sudėti eilėraščiai, rašyti pačiam Lietuvos nepriklausomybės saulėleidy, bet tą metą eilėraščiai nedaug kuo primena, išskyrus porą eilėraščių Vilniui. Eilėraščiuose ryškesnis, lyg simbolinis, tik mirties motyvas:
Slankioja pakiemiais kažkas juodas.
Kažkas, lyg pakilęs iš kapų ar grabo.
O ant kiemo šaltis, vėjuota ir gruodas,
O padangėj pilnaties mėnuo kabo
(Iškvietimas, p. 7).
Per daug nedžiūgauja poetas nė dėl Vilniaus grąžinimo Lietuvai, kur atliepia minėta simbolika ("vėjas iš rytų"):
Ta rudenio diena — pilka, liūdna, šaltoka
Ir debesys žemi su vėju iš rytų...
Tu mums grįžti liūdnai, palikdamas anapus
Daug sutremptų laukų ir Lietuvos dirvonų
(Grįžtančiam Vilniui, p. 18).
Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
DEVYNI AMATAI IR DVASINIS BADAS
Straipsnyje "Troškulys prie šaltinio" (Kultūros Barai, Nr. 3, 1972) priekaištaujama šiandieniam Lietuvos mokytojui, kad jis per mažai domisi kultūrinėmis gyvenimo apraiškomis, per mažai skaito arba ir visai neima į rankas naujausių grožinės literatūros leidinių. Maždaug 70% mokytojų (buvo apklausinėti 32 vidurinės ir trijų pradinių vienos apylinkės mokyklų mokytojai, bet kitose vietovėse situacijos yra panašios) reguliariai domisi ir skaito pedagoginę metodikos literatūrą ir spaudą, kuri reikalinga jų dalykų dėstymui. Tik kas ketvirtas ar penktas mokytojas paskaito grožinės literatūros. "Liūdniausiu disonansu suskambo pradinių mokyklų ir klasių mokytojų apklausos statistika. Čia kultūros, savišvietos reikalai visiškai prasti ir tikrai kelia nerimą", skundžiasi straipsnio autorius J. Skomskis.
Kodėl taip yra? Dalinį atsakymą duoda vienas vidurinės mokyklos direktorius, ilgametis pedagogas. Jis teigia, kad laisvalaikio troškulys nuolatos kamuoja kiekvieną mokytoją, kad nesuspėjama perskaityti net visos mokytojams skirtos metodikos literatūros, o apie platesnius horizontus negali būti nė kalbos.
Tad kuo gi tas mokytojas taip užimtas, ką jis veilda, kad neįstengia per metus perskaityti poros knygų? Atsakymo reikia ieškoti straipsnio eilutėse, kurios apibūdina mokytojo darbą, pareigas ir jam statomus reikalavimus. Mokytojo darbo diena jau vadinama darbo para, nes šalia 4-5 valandų klasėje, pasiruošimo pamokoms, darbų taisymo ir kitokių, su mokymu susijusių pareigų, dar yra apkraunamas pašaliniais užsiėmimais. Skundžiamasi, kad mokyklose (ne vien tik kaimų) trūksta gerų, vaizdinių mokymo priemonių, filmų, iliustracinės, vadovėlius papildančios medžiagos. Uolesnis mokytojas yra priverstas pats tokių mokymo priemonių pasimedžioti. "Technikos amžiuje mokyklos technika daug kur iš esmės menka, ir jos veiksmingumo koeficientas mažut mažutėlis. Dėl to mokytojas priverstas gaišinti brangų laiką".
Jaunimo kongreso metu buvo suruošta jaunimo Centre fotografijų paroda, kurioje dalyvavo jaunieji fotografai.
I premiją laimėjo Rimantas Žukas už savo nuotrauką "jaunos šeimos portretas”; II premiją— Auksuolis Valiūnas už nuotrauką "Nykštukas žaliam debesy”; III premiją —G. Mankus už fotomontažą.
Rimantas Žukas Jaunos šeimos portretas
Auksuolis Valiūnas Nykštukas žaliam debesy
"LAIŠKŲ LIETUVIAMS" KONKURSAS
Skelbiame straipsnio konkursą tema: Kaip tikėjimas prarandamas ir atrandamas. Jeigu kas nori, gali rašyti tik apie kurią vieną šios temos dalį: apie tikėjimo praradimą arba atradimą. Priimtina ir beletristinė temos nagrinėjimo forma.
Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių. Už geriausius rašinius skiriamos trys premijos: I — 100 dol. (mecenatai — Vincas ir Ona Kuliešiai), II — 75 dol, (mecenatė — Aldona Mažeikienė), III — 50 dol. (mecenatė — Stefanija Rudokienė). Straipsnis turi būti pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus autoriaus tikrąją pavardę, adresą bei telefoną atskirame vokelyje, atsiųstas redakcijai iki 1973 m. vasario mėn. 1 dienos. Konkurso vertinimo komisija bus paskelbta vėliau. Konkursui atsiųsti straipsniai tampa redakcijos nuosavybe ir gali būti spausdinami "Laiškuose Lietuviams".
Premijos bus įteiktos "Laiškų Lietuviams" metiniame parengime 1973 m. kovo mėn. 17 d. Jaunimo Centre.
ATSIUSTA PAMINĖTI
Vytautas Alantas. AMŽINASIS LIETUVIS. Romanas. Pirmoji knyga. Nidos leidinys. Aplanko nuotrauka — J. Gaižučio. Kieti viršeliai 412 psl., kaina 4.50 dol. (nariams — 3.50 dol.).
Kun. P. Celiešius. KĄ MES TIKIME. Tikėjimo tiesų santrauka. Išleido JAV Lietuvių Bendruomenės Švietimo Taryba 1972 m. Keliomis spalvomis iliustruotas tikybos vadovėlis lituanistinėms pradžios mokykloms. 200 psl., kaina nepažymėta.
Mykolas Krupavičius. ATSIMINIMAI. Išleido Liet. Knygos Klubas 1972 m. Aplankas Vytauto Virkau. Kieti viršeliai, 364 psl., kaina 10 dol.
V. Mykolaitis-Putinas. RŪSČIOS DIENOS. Išleido Pedagoginis Lituanistikos Institutas Čikagoje 1972 m. Redagavo Domas Velička. Mecenatas Vladas Vij eikis. 40 psl., kaina nepažymėta.
Antanas Saulaitis, S.J. BENDRUOMENĖS KELIU. Pratimai lietuvių jaunimui. Išleido JAV Švietimo Taryba 1972 m. Leidimą parėmė Lietuvių Fondas. Šie pratimai skiriami jaunimui nuo 12 iki 18 metų amžiaus.
O. B. Audronė. LAUŽAI IR KIBIRKŠTĖLĖS. Viršelis — A. Bar-tytės. Klišės iš “Eglutės”. Teksto iliustracijos — P. Osmolskio. Eilėraščiai vaikams. 100 psl., kaina nepažymėta.
LITUANISTIKOS INSTITUTO 1971 METU SUVAŽIAVIMO DARBAI. Spaudai paruošė Tomas Remeikis. Išleido Lituanistikos Institutas 1971 m. 280 psl.
Marija Saulaitytė. AND YOU. Eilėraščių rinkinys anglų kalba. Įvadą parašė prof. Charles Angoff. Aplankas — Prano Lapės. Išleido Manyland Books leidykla Niujorke 1972 m. Įdėta apie 80 eilėraščių Kieti viršeliai, 38 psl., kaina 2.95 dol.
M. Saulaitytė jau yra išleidusi dvi eilėraščių knygas lietuvių kalba: KAI MES NUTYLAM (1967 m.) ir VIENA SAULĖ DANGUJE (1971 m.). Autorė pradėjo rašyti eilėraščius, dar būdama aukštesniojoje mokykloje. Nemaža jos eilėraščių buvo išspausdinta lietuvių laikraščiuose ir žurnaluose. Autorė priklauso skautų organizacijai, profesinėms mokytojų draugijoms ir 1970 m. priimta i Lietuvių Rašytojų draugiją. Lietuvių kalbą ir literatūrą yra dėsčiusi Putname ir Annhursto kolegijoje. Dabar dėsto anglų kalbos ir literatūros kursus aukštesniojoje mokykloje Watertown, Conn. Šių metų rudeni ruošiasi kuriam laikui vykti j Vakarų Vokietiją ir Vasario 16 d. gimnazijoje dėstyti lietuvių bei anglų kalbas.
Į LAISVĘ, 1972 m., nr. 54(91). Politikos žurnalas. Leidžia Lietuvių Fronto Bičiuliai. Redaguoja Juozas Kojelis, P.O. Box 34461, Los Angeles, Calif. 90034. Prenumerata Australijoje, JAV ir Kanadoje 5 dol. metams; visur kitur — 3 dol. Atskiras numeris — 2 dol.
SVEČIAS. Lietuvių evangelikų liuteronų laikraštis. 1972 m., nr. 1-2. Yra daug įdomių straipsnių, taip pat ir iš “Laiškų Lietuviams” perspausdintas Singapūro ministerio straipsnis apie hipius.