LINAS SIDRYS
Argi ne nuostabu, kad anglų kalboje nėra atitinkamo žodžio mūsų pasaulėžiūrai? Gal tiksliausias vertimas būtų "world view", bet šitas žodis yra retai vartojamas ir yra daug siauresnės reikšmės negu pasaulėžiūra. Ne tik kasdieniniame gyvenime, bet ir filosofijoje anglų kalboje yra vartojami žodžiai "one's beliefs" ir "one's opinions" ten, kur mes vartojame žodį pasaulėžiūra. Bet argi tikėjimas ir pasaulėžiūra arba nuomonė ir pasaulėžiūra yra tas pats dalykas? Anaiptol. Juk tikėjimas ir nuomonė yra visai skirtingos sąvokos. Tomas Akvinietis jau seniai išnagrinėjo šias keturias sąvokas: pažinimą, intuiciją, galvojimą ir tikėjimą. Šios sąvokos, jo teigimu, yra visiškai skirtingos. Ir tikrai, argi pvz. tikėjimas ir nuomonė gali būti tas pats dalykas? Juk tikėjimas yra pasitikėjimas ir priėmimas to, ko mes patys negalim aiškiai suprasti, o nuomonė yra tam tikras apie kurį nors dalyką sprendimas, kurį mes nutariam priimti ir paremti. Mūsų vartojamas žodis pasaulėžiūra apima visas tas keturias minėtas sąvokas, o taip pat dar ir jausmus bei kitas galias, kuriomis mes žvelgiame į pasaulį ir taip pat formuojame savo vidaus pasaulį.
Tad jeigu Amerikoje nėra šią sąvoką išreiškiančio žodžio, tai gal nėra susiformavusi ir sąvoka. Užtat būtų labai įdomu pažvelgti, dėl ko jos nėra ir kas užima jos vietą žmonių gyvenime. Juk iš pačios prigimties išplaukia pasaulėžiūros sąvoka. Pasaulėžiūros šaknų reikia ieškoti jau seniausiais amžiais, kai žmonės sąmoningai pastebėjo savo ir pasaulio padėtį, kai pradėjo stebėti ir galvoti apie tai, ką matė. Jau senovės graikų filosofas Anaksagoras sakė, kad žmogaus uždavinys yra matyti pasaulį ir visatą. Sokratas ir kiti filosofai vis pabrėždavo savo klausytojams: "Pažink save!" Graikai galvojo, kad šis principas yra pagrindinis žmogaus gyvenime, kad be savo gyvenimo sąmonės ir supratimo neverta gyventi. Sokratas visuomet priminė žmonėms, kad jie išeitų iš savo apatijos ir negalvojimo, kad stebėtų pasaulį ir tuos dalykus, kurių pakankamai nepažįsta, nors gal ir mano, kad pažįsta. Tomas Akvinietis sakė, jog žmogaus didybė yra tai, kad jis yra "capax universi", t.y. pajėgus užčiuopti pasaulį. Žmogus gali ne tik matyti įvairius pasaulyje esančius dalykus bei reiškinius, bet ir suprasti jų esmę. Pažiūra į pasaulį, į visa tai, kas jame yra, įžvelgti į jų esmę išplaukia iš žmogaus prigimties. Tai ir yra pasaulėžiūros susiformavimo pradžia.
Šios žmogaus galios yra ir poetų apdainuotos. Jonas Aistis aiškiai išreiškia, kokios galios yra reikalingos poetui: "Jis (poetas) turi turėti įgimtą akylumą: turi matyti arba regėti aiškiai viską ir iš tos visumos pasirinkti pačius reikalingiausius ir būdingiausius dalykus. Jis turi kalbėti apie dalykų esmę ir dvasią, dėl to jokia pažinimo sritis jam negali būti svetima" (Apie laiką ir žmones, psl. 188).
Senųjų graikų idealas "pažinti save" nepasibaigė tik egoistiniu savęs pažinimu, bet juos vedė į visas pažinimo sritis, o ypač į tuos kelius, kuriais eidami jie galėjo daugiau sužinoti apie dievybę, nes šios žinios jiems buvo vertingiausios. Jų tikslas buvo įrašyti pasaulio grožį ir tvarką į savo sielą ir, pažįstant tikrovę, tapti geru žmogumi — ko kiekvieno žmogaus prigimtis reikalauja. Tas filosofiškas skatinimas objektyviai žiūrėti į tikrovę, pažinti save ir dievybę, atskleidžia žmogaus pareigas, nurodo reikalavimus, kuriuos žmogus turi išpildyti savo veiksmais. Sielos pagerinimas — senųjų graikų tikslas yra ir krikščionybės idealas. Tai yra aiškus supratimas, pasaulėžiūros išvystymas, žinojimas, ką, kaip ir kada žmogus turi daryti, kol gyvena šioje žemėje.
Aiški pasaulėžiūra yra reikalinga ne tik filosofams, ji privaloma visiems. Jacque Maritain sakė, kad žmogus yra dvasiniu maistu mintas gyvulys. Iš to galima padaryti išvadą, kad žmogus, kuris nesirūpina dvasiniais dalykais ir jų nepriima, negalės augti, gyventi ir pagaliau mirs dvasiniu badu. Kiekvienas žmogus turi vartoti protą, formuotis pasaulėžiūrą ir neužmiršti tų dalykų, kurie maitina jo dvasią, jeigu nori būti pilnutinė asmenybė.
Prieš 2400 metų Pindaras sakė, kad žmogus turi pasidaryti tai, kas jis yra, tai reiškia, kad jis turi išvystyti, ištobulinti savo prigimtį, kad tikrai galėtų vadintis žmogumi. Jis turi užaugti, kaip medis; išsiskleisti ir pražysti, kaip gėlė. Fiziškai žmogus užauga be ypatingų savo pastangų, bet charakterį jis pats turi įsigyti didelėmis savo pastangomis. Tai labai aišku, pažvelgus į šventųjų gyvenimą. Visas vertybes žmogus turi matuoti krikščionišku mastu, suprasti, ką reikia daryti ir ko vengti. Bet žmogus, kuris negalvoja apie savo elgesį ir nesistengia formuoti savo dvasios, pasilieka vaikas visą gyvenimą — jis yra dvasinis neūžauga. Gali būti dar blogiau — jis gali tapti tikru barbaru, visiškai nekontroliuojančiu savo elgesio. Žmogus be pasaulėžiūros yra mėtomas pagal savo jausmus, atsitiktines mintis ir aplinkybes.
Taigi tarp žmonių, kurie yra normalūs ir pajėgūs protauti, skirtumas yra tas, kad vieni savo dvasines galias vartoja daugiau, kiti mažiau. Žinoma, ne visi turi tiek pat talentų, bet visi turi tiek "žmoniškumo", proto ir valios, kad gali stebėti save ir visą aplinką, žinodami, ką reikia daryti ir ko vengti. Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus vartoja jam suteiktas vidines galias. Jis gali tapti barbaru ar šventuoju, kitų išnaudotoju arba artimo meilės herojum. Modernusis barbaras yra tas, kuris užkasa savo talentus, kad galėtų būti "toks, kaip visi kiti", kurie taip pat yra užkasę savo talentus. Jis pasitenkina būti minios dalelė, eina ten, kur jausmai veda. Toks minia-žmogis nestebi pasaulio, nes jo nemato. Jis negalvoja ir neieško tiesos. Jis visai nebando pažinti savęs. Dievo, pasaulio, nes mano, kad jau viską žino. Sis išdidumas ir yra jo pasaulėžiūra ar, teisingiau sakant, aklumas. Jis trukdo ir kitiems siekti aukštesnių idealų.
Miniažmogio tikslai ir siekimai labai menki, egoistiški. Kilnus žmogus siekia aukštų idealų. Jis niekad nenurimsta, nori vis daugiau pasiekti, aukščiau pakilti. Jis tarnauja ir savo idealams, ir kitiems žmonėms. Šventojo idealai yra patys aukščiausi. Jo idealas reikalauja visų jų pastangų: mylėti Dievą visa širdimi, visu protu, visomis jėgomis.
Norint siekti aukštesnių idealų, aiški pasaulėžiūra yra būtinai reikalinga. Bet gali kilti klausimas, ar žmogaus charakteris nustato jo pasaulėžiūrą, ar pasaulėžiūra charakterį. Atrodo, kad yra abipusė įtaka. Tvirto charakterio žmogus lengviau susidarys aiškią pasaulėžiūrą, o tvirta pasaulėžiūra sustiprins jo charakterio bruožus.
Dabar vėl grįžkime prie pradžioje pateikto klausimo, dėl ko čia, Amerikoje, nėra anglų kalbos žodžio, atitinkančio mūsų žodį pasaulėžiūra. Argi modernusis žmogus nesugebėtų protauti? Ar jis nevartoja savo dvasinių galių? Gal jį nuo to sulaiko šių dienų fizinės, ekonominės, socialiės ar politinės kliūtys? Tačiau kiekvienam turėtų būti aišku, kad tokių kliūčių negali būti, nes gal niekad istorijoje nėra buvusių tokių palankių sąlygų, kaip dabar. Modernusis laisvojo pasaulio žmogus nejaučia totalitarinių diktatūros varžtų, yra apsaugotas nuo daugelio pirmiau siautusių ligų, nuo bado, skurdo ir įvairių gamtos nelaimių. Atrodo, kad dabar turėtų būti geresnės sąlygos stebėti pasaulį ir ieškoti dvasinių vertybių.
Atrodo, kad žmonės laisvai, savo noru užmerkia akis aukštesniajai savo prigimčiai ir dvasiniams dalykams. Miniažmogis ignoruoja dvasią, tartum jos visai nebūtų. Bet kokia to ignoravimo priežastis, dėl ko jis visai negalvoja apie tai, kas reikalingiausia atsiskleisti jo žmogiškai prigimčiai? Gal visa to priežastis yra žmogaus tingėjimas, o gal jo noras būti visa ko centru, nepripažįstant Dievo?
Ispanų filosofas Ortega y Gasset taip pat nagrinėja šią problemą. Jis aiškina, kad praėjusį šimtmetį vakarų pasaulio gyventojai taip greitai dauginosi, kad nebuvo įmanoma jų persunkti tradicine kultūra. Žmonės dabar yra labai išlavinti visokiems techniškiems darbams, bet mokyklose tik labai paviršutiniškai pažvelgiama į turtingą vakarų kultūros tradiciją. Tik praktiškiems darbams išlavintas žmogus visai nepastebi ir nevertina tų dvasinių ir humanitarinių principų, kurie sukūrė ir išlaikė mūsų civilizaciją. Išsilaisvinęs iš kovos už būvį rūpesčių ir nusikratęs autoriteto, modernusis žmogus panašus į į išlepintą vaiką, kuris užsispyręs reikalauja visko, ko tik užsimano, nepaisant kitų žmonių ir neklausant jų patarimų. Anot Ortegos, dabar tokie išlepinti vaikai vadovauja visuomenei.
Kokia yra tokių žmonių pasaulėžiūra? Ar jie aplamai turi kokią nors pasaulėžiūrą? Jie labai mažai galvoja, yra egoistai ir vertina tik savo nuomonę. Jie neieško objektyvios tiesos, visai nebando gyventi pagal tam tikras taisykles, nepripažįsta jokių įsakymų, tad visai ir nesistengia susiformuoti kokią nors pasaulėžiūrą. Jis mano, kad jo turimos idėjos yra vienintelės teisingos. Savo idėjų teisingumo jis nesugeba įrodyti ir apginti protiniais argumentais, jis tik jų laikosi užsispyręs ir niekina kitus, kitaip galvojančius. Ortega prisimena visų smerkiamas nacių idėjas, bet taip pat klausia, ar panašios idėjos ne viešpatauja ir dabar. Net kai kurie filosofai dabar save vadina neracionaliais žmonėmis ir neigia objektyvią tiesą. Praktiškai jie taip galvoja, kaip kai kurie paprasti žmonės, sakydami: "Gal tai yra bloga daryti tau, bet ne man". Kai kurie vis mėgsta kartoti, kad moralė nuolat keičiasi, todėl negalima įrodyti, kas yra gera, o kas bloga. Tu laikaisi savo tiesos, o aš — savo. Objektyvi, visiems galiojanti tiesa visiškai neigiama, tad nėra nė tiesa paremtos pasaulėžiūros.
Žinoma, visuomet buvo ir bus tokių žmonių, kurie, kaip ir Sokrato laikais, galvojo tik apie pinigą ir gyvenimo patogumus, visiškai užmiršę gyvenimo prasmę, bet įdomu paklausti, dėl ko ir kaip jų nusistatymas ir galvosena tapo visos visuomenės nusistatymu. Griežtieji mokslai beveik užėmė religijos vietą. Kiekvienas naujas išradimas atrodo kaip stebuklas. Tais rezultatais ir mokslo pažanga susižavėję kai kurie mokslininkai bandė griežtųjų mokslų metodus vartoti ten, kur jie visiškai netinka. Kai kuriuos iki šiol vartotus grynosios filosofijos metodus norima pakeisti grynai empiriniais metodais, neigiant visa tai, ko negalima įrodyti patirtimi ar apčiuopiamais bandymais. Pagaliau pozityvistai nutarė, kad tos sritys, kurios nepasiekiamos fizinėmis galiomis, visiškai neegzistuoja arba yra visai nesvarbios.
Pozityvizmo doktrina nepajėgė išspręsti kai kurių pagrindinių problemų, todėl filosofijoje ji nusmuko, tačiau visuomenėje šiais laikais pozityvistinis nusiteikimas tebedominuoja. To nusiteikimo visi esame daugiau ar mažiau paliesti. Dėl to dabar žmonės dažnai reikalauja konkrečių moksliškų įrodymų tokiems klausimams, į kuriuos atsakymą gali duoti tik tikėjimas. Kai tų įrodymų nepakanka, tai kaltė suverčiama tikėjimui ir nuo jo nutolstama. Tik tai, ką galima eksperimentais įrodyti, jie laiko objektyviu, o visa kita esą tik relatyvu. Tad jiems gėris ir blogis tampa taip pat relatyviais dalykais. Toks galvojimas visiškai sustabdo tiesos ieškojimą. Teologija ir filosofija taip galvojančiam žmogui tampa visiškai nereikalingos, beprasmės. Metafizikos mokslas visiškai ignoruojamas. Senieji filosofai, teologai ir mąstytojai praranda bet kokią reikšmę. Dabartiniai studentai jų visai nevertina. Kas dabar rimtai studijuoja Platono, Aristotelio, šv. Augustino, šv. Tomo Akviniečio, Maritaino doktriną? Daugiausia dėmesio dabar kreipiama į griežtuosius mokslus. Studentai raginami išreikšti tai, "ką jie savyje jaučia", nepaisant to, kad jausmai be proto gali labai suklysti. Modemus studentas nebando savęs pažinti, nebando savyje atskirti blogį nuo gėrio, nebando matyti visumos.
Kadangi pozityvizmas atsirado iš griežtųjų mokslų pervertinimo, pozityvistinis nusiteikimas yra priešingas protui. Pozityvistas yra šaltas ir bejausmis. Jis nesutiks nė su Aisčio žodžiais apie poeziją: "Jis (poetas) turi kalbėti apie dalykų esmę ir dvasią". Pozityvizmas neigia ir dalykų esmę, ir dvasią, nes jų negalima pamatyti ir išmatuoti. Paneigdami bet kokios objektyvios tiesos buvimą, pozityvistai tik juokiasi iš tų žmonių, kurie ieško dvasinių vertybių, stengiasi tobulėti ir siekti šventumo.
Šiomis klaidingomis pozityvizmo idėjomis užkrėstą moderniąją visuomenę galima išgydyti tik stipria inteligentiška, atvira laikui pasaulėžiūra. Tai yra vienintelis būdas žmogui eiti tobulyn ir tobulinti savo aplinką.