1972 / VASARIS - FEBRUARY / VOLUME XXIII. NO. 2
SIEKIANT VIENINGOS VEIKLOS Juozas Vaišnys, S. J. 39
ASMENYBĖ IR PAŠAUKIMAS Dr. Agota Šidlauskaitė 40
JACQUES MARITAIN — VIENUOLIS Juozas Venckus, S. J. 47
PERIODINĖS SPAUDOS GEROVĖS IR NEGEROVĖS M. Stonys 48
KAIP GIMĖ “ATEITIS” IR ATEITININKAI Povilas Dirkis 52
LIETUVYBĖS DOLERIS A. Mironas 59
KOSTO OSTRAUSKO “KVARTETAS” Ilona Gražytė 65
FILMAI Eglė Juodvalkytė ir J. Vaišnys 67
Šis numeris iliustruotas Algirdo Grigaičio nuotraukomis. Viršelis ir skyrių vinjetės — Algirdo Kurausko.
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
1972 Jaunimo metai, nr. 2.
Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J. Redakcijos nariai: Dalia Aleknienė, Danutė Bindokienė, Algirdas Grigaitis, Eglė Juodvalkytė, Vytautas Kasniūnas, Algimantas Kezys, S. J., Dalia Kučėnienė, Nijolė Užubalienė.
Administracija: Petras Kleinotas, S. J. ir Aleksandra Likanderienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina — 50 centų.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
LAISVĖ — DIDŽIAUSIAS ŽMOGAUS TURTAS —
JI IŠKELIA JĮ VIRŠ KITŲ TVARINIŲ.
LAISVĖS NIEKAS NEGALI IŠ JO ATIMTI,
JOS ATSISAKYTI GALI TIK JIS PATS.
FIZINĘ LAISVĘ GALI ATIMTI KITI,
BET DVASINĖS LAISVĖS NIEKAS NEATIMS.
SURAKINK ŽMOGŲ GELEŽINIAIS PANČIAIS,
ĮMESK VISAM GYVENIMUI Į KALĖJIMĄ,
IŠTREMK TOLI IŠ GIMTOJO KRAŠTO,
BET JO LAISVĖS NEATIMSI, NEIŠPLĖŠI.
KAI PUSGYVIS IŠKANKINTAS JO KŪNAS
GULĖS TAMSIAME KALĖJIMO RŪSYJE,
DVASIAI NIEKAS NEGALĖS UŽDRAUSTI,
KAD JI IŠKILTŲ Į MĖLYNAS PADANGES
IR SKRAJOTŲ LAISVA, KAIP ERELIS.
DAUG YRA LAISVĖJE GYVENANČIŲ VERGŲ,
BET LABAI DAUG IR LAISVŲ KALINIŲ,
KURIŲ DVASIA SKRIEJA VIRŠ KŪNO KANČIŲ.
DIEVE,
kuris leidai tautas
ir įdiegei joms
laisvės troškimą,
grąžink, prašome,
mūsų tėvynei
laisvės dienas.
Tegul tie bandymai,
kuriuos tu skyrei
mūsų šaliai,
nebūna jos pražūčiai,
bet greitesniam
jos prisikėlimui
ir didesnei
jos dvasinei gerovei.
Laimink, Viešpatie, mus,
kurie buvome priversti
palikti savo gimtąją žemę.
Duok mums jėgų
ryžtingai pakelti
sunkią tremtinio dalią.
Padaryk,
kad visi mes liktume
ištikimi savo tėvynei
ir grįžtume į ją, nešdami
naują atgimimo ugnį.
Siųsk, Viešpatie,
išminties ir stiprybės
tiems, kurie dirba
mūsų tautai
ir aukojasi jos labui.
Padėk
savo tėviška meile ir globa
pasilikusiems tėvynėje
mūsų broliams ir sesėms.
Stiprink
dėl tavo vardo
ir tautos laisvės
kenčiančius,
guosk liūdinčius
ir nuskriaustuosius.
Amžiną šviesą
suteik, Viešpatie, tiems,
kurie jau yra mirę
kovos lauke. Amen.
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Visi nori vienybės, visi jos siekia, bet kai kurie, jos siekdami, eina tokiais keliais, kurie tegali skirti, o ne vienyti. Kai kurie labai klaidingai galvoja, kad vienybė bus tada, jeigu visi "pūs į vieną dūdą". Ne, visi pūsdami į tą pačią dūdą, vienybės niekad nepasieks, bet tuoj susiginčys ir susimuš, nes kiekvienas norės pūsti pirmutinis, kiekvienas kitam pradės tuoj prikaišioti, kad jis jau per ilgai pučia. Tegul kiekvienas pučia į kitą dūdą, bet taip, kad netrukdytų kaimynui, kad visų pūtimas derintųsi, kad išeitų harmoninga simfonija, o ne nervus gadinąs disonansas.
Laukti, kad niekad disonansų nesukeltų kiekvienas atskiras individas, būtų utopija, bet mes galime ir turime laukti, kad mūsų pagrindinių organizacijų, institucijų ir veiksnių veikla būtų harmoninga, kad vieni kitiems nekaišiotų lazdų į ratus. O nesklandumai ir disonansai įvyksta tada, kai kiekvienas veržiasi pūsti į tą pačią dūdą, kai kiekvienas nori būti vyriausias, kai nepakenčia, jei kai kuriuos darbus atlieka kiti, stovintieji šalia. Tad gal didžiausia nevienybės priežastis ir yra ta, kad nemokame pasiskirstyti darbų, nesuvokiame, koks turėtų būti vienos ar kitos instiiucijos pagrindinis uždavinys.
Gal būt, daugeliui viena neaiškiausių sąvokų yra Lietuvių Bendruomenė. Tikrai keista, kai kartais išgirsti kalbant, kad LB turėtų įeit į Vliką ar į Altą. Juk kas gi yra ta Lietuvių Bendruomenė? Ar tai yra kokia nors atskira organizacija, kaip daugelis kitų mūsų organizacijų, į kurią galima įsirašyti arba neįsirašyti? Ne, Lietuvių Bendruomenė tai yra visi lietuviai, nesvarbu ar mes turime jų sąrašus, nesvarbu ar jie moka solidarumo mokestį. Jeigu jie jokioje lietuviškoje veikloje nedalyvauja ir jos neremia, tai yra pasyvūs, bet vis tiek mūsų lietuviškosios bendruomenės nariai. Žinoma, čia turime galvoje tik laisvajame pasaulyje gyvenančius lietuvius, nes mūsų ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais yra per daug suvaržyti ir per daug apriboti. Tad mes, visi išeivijos lietuviai, sudarome lyg "mažąją Lietuvą", kurios tikslas — burtis į darnią veiklą, organizuotis, dirbti, kad "didžioji Lietuva" taptų laisva ir nepriklausoma, kad mes galėtume arba jon grįžti, arba, kad ir čia pasilikę, su ja nekliudomi bendrauti ir jai padėti.
DR. AGOTA ŠIDLAUSKAITĖ
Asmenybė yra psichofizinė individo sąranga, atsispindinti bet kurioje jo elgsenos plotmėje ir išreiškianti jo įgimtas savybes bei gyvenimo patirtį. Asmenybė yra tai, kas skiria vieną asmenį nuo kito, dėl to asmenybė kiekvienam yra savita. Taip asmenybę aptariant, kiekvienas žmogus yra asmenybė, nesvarbu ar jis bus genijus, ar visai negabus; ar jis bus pasiekęs aukštos kultūros, ar negalėjęs pasiekti aukštesnio išsilavinimo; ar jis bus subrendęs visuomenės narys, ar tik į savo ateitį kelią beskinąs jaunuolis arba tik dabartimi begyvenąs vaikutis.
Asmenybė nėra būdvardis kito kokiai nors iškilesnei savybei pažymėti, bet daiktavardis; tai nėra asmens savybė, o pats asmuo, individas. Asmuo (persona) yra bendrinė sąvoka, išreiškianti visų žmogiškų individų priklausomybę tai pačiai gyvių rūšiai. Asmenybė (personalitas) yra specifinė sąvoka, išreiškianti kiekvieno individo esmines savybes ir pabrėžianti kiekvienam savaimingus specifinius bruožus.
Asmenybė reiškia ne vien tik kad aš esu žmogus, bet kad esu šių dienų žmogus, šio šimtmečio, šio žemyno, šios kultūros, šio išsimokslinimo, šios šeimos ar šios bendruomenės narys. Turėtų būti aišku, kad pašaukimo sąvoka yra palenkta čia pateiktai asmenybės sąvokai.
ASMENYBĖS ESMĖ
Asmenybė, aptarta kaip psichofizinė sąranga ar žmogiškųjų individo savybių organizacija, atrodo lyg dvilypė egzistencijos forma. Iš tikrųjų asmenybė yra vienalytė žmogaus gyvybės apraiška.
Kiekvienas individas turi savo gyvenimo istoriją. Toji žmogaus gyvenimo istorija yra jo asmenybės raida. Žmogus, kaip asmuo, toks gimsta ir toks miršta. Atseit, asmuo visada lieka tos pačios žmonijos šeimos narys. Kiekviena asmenybė, kaip ir kiekviena kita gyvybės forma, prasideda iš sėklos ir išsivysto į vis sudėtingesnę organizaciją struktūros atžvilgiu ir į vis tobulesnę būtybę savo apraiškomis, savo veiksmų atžvilgiu.
JUOZAS VENCKUS, S. J.
Neseniai laikraščiai pranešė, kad Jacques Maritain, garsus katalikų filosofas, teologas ir diplomatas, sulaukęs 90 m. amžiaus, tapo vienuoliu, įstodamas į Mažųjų Jėzaus Brolių vienuolyną Rangueil, Toulouse, Prancūzijoje. Tame vienuolyne jis jau gyveno nuo savo žmonos mirtes 1960 m., kur daug mąstė, meldėsi ir rašė savo veikalus, jau išverstus į daugelį kalbų. Maritain gimė 1882 m. Jis yra konvertitas, perėjęs į katalikybę iš protestantų. Pradžioje nepraktikavo jokios religijos. Būdamas dar tik 13 m. amžiaus, jau save vadino tikru socialistu. Studijuodamas Sorbonos universitete, susitiko su studente Raissa Oumansoff, Rusijos žyde, kurią vedė 1904 m. Abu buvo jauni, abu netikintys, abu audringi, abu, kaip laivelis be vairo, mėtomi audringų religinių ir filosofinių bangų jūroje. Gyvenimas abiem pasidarė be prasmės, be reikšmės, visai nevertas gyventi. Abudu jau buvo nutarę nusižudyti. Tą tamsią naktį atsirado žvaigždė, kuri, kaip išminčiams Betliejuje, parodė kelią.
HENRI BERGSON (1859 - 1941)
H. Bergson, gimęs žydų šeimoje, jaunas būdamas nepraktikavo jokios religijos. Studijavo matematiką, fiziką ir gamtos mokslus. Gamtos mokslų šviesa jam įžiebė naujo gyvenimo viltį. Bergson suprato, kad materializmas užmuš žmogaus sielą. Descartes įtakoje jis nusprendė: "Cogito ergo sum" — "Aš mąstau, todėl esu", o ne — "Aš virškinu, todėl esu". Bergson sukūrė dvilypę filosofiją: gamtos filosofiją ir dvasios filosofiją. Jis profesoriavo Paryžiuje nuo 1900 iki 1921 m. Jo paskaitos buvo labai lankomos, nes studentus traukė ir žavėjo graži jo kalba ir gilios mintys. Jo paskaitas lankydavo ir Maritain su žmona Raissa. Paskaitos jiems padarė didelę įtaką. Maritain prisipažįsta, kad pajutęs savyje Dievą, kuris jį padaręs laisvą. Bet Maritain ir jo žmona Bergsono filosofijos nepriėmė, juodu labiau vertino šv. Tomo Akviniečio filosofiją. Bergson savo testamente parašė, kad jo širdis priklauso katalikybei, bet nežinia, ar jis apsikrikštijo. Viešai jis krikšto nepriėmė dėl to, kad tada žydams būtų atrodę, jog jis išsižada savo kenčiančios tautos. Bergsono autoritetas buvo toks didelis, kad vokiečiai, užėmę Paryžių, pasakė, jog jam netaikys žydams skiriamų įstatymų. Bergson tos malonės atsisakė. Visiems žydams buvo įsakyta registruotis, tai ir Bergson, jau būdamas visai prie mirties, sunkiai sirgdamas, nuėjo ir užsiregistravo, kad jis yra žydas. Tuoj po to mirė. Savo testamente įrašė, kad laidotuvių apeigas atliktų katalikų kunigas. Taip ir buvo padaryta.
M.STONYS
Mūsų išeivijos spauda yra gan šakota. Peržvelgus visus mūsų leidžiamus žurnalus, savaitraščius ir dienraščius religinės pasaulėžiūros žvilgsniu, būtų galima juos suskirstyti į dvi grupes: religinius ir neutraliuosius. Religinių leidinių tikslas — išlaikyti mūsų tautiečius religingais žmonėmis. Katalikiškąja spauda mus ypač aprūpina trys mūsų vienuolynai: Marijonai, Pranciškonai ir Jėzuitai. Protestantai taip pat leidžia vieną kitą žurnalą savo konfesijos nariams. Visos šios pastangos yra labai girtinos. Pageidaujama, kad ir toliau ši spauda būtų tęsiama ir tobulinama, sprendžiant įvairius religinius klausimus.
Neutraliąja spauda vadiname tą, kurios pagrindinis tikslas nėra religiniai klausimai, ji ypač rūpinasi mūsų tautybės išlaikymu. Svarbiausias jos tikslas — ginti lietuvių tautos reikalus ir ugdyti tautiškumą bei valstybingumą. Šios pastangos taip pat yra labai girtinos, remtinos ir skatintinos. Praradus Lietuvai nepriklausomybę, visi turime dirbti, kad greičiau atgautume laisvę.
Šios savo pareigos nė vienas negalime užmiršti, todėl jos neužmiršta nė religinė spauda. Religija ir tautybė daugeliu atžvilgių sutampa. Kalbėdami bei rašydami apie Kalėdas, Velykas, Sekmines, Vėlines, Užgavėnes, prisimename ir mūsų religines apeigas, ir tautinius papročius, susijusius su tomis apeigomis. Reikia džiaugtis, kad mūsų spauda šiuos klausimus nagrinėja, nes tai lietuvybės dalis.
Visa mūsų periodinė spauda remia lietuviškąsias mokyklas, lietuvių organizacijas, lietuvybei išlaikyti fondus, pavienių asmenų pastangas lietuvybei stiprinti ir ginti. Lietuvių organizacijų pranešimai, suvažiavimų bei susirinkimų aprašymai visada randa vietos spaudoje. Už visa tai jai priklauso pagarba ir padėka.
Visa mūsų spauda kovoja prieš komunizmą (apie komunistinę spaudą čia nekalbame). Tai visai natūralu. Komunizmas sugriovė mūsų valstybę ir pavergė tautą. Komunizmas naikina religinį mūsų tautos gyvenimą. Tad visai nenuostabu, kad tiek mūsų tautinė, tiek religinė spauda prieš jį kovoja.
Skaityti daugiau: MŪSŲ PERIODINĖS SPAUDOS GEROVĖS IR NEGEROVĖS
CHARLES PEGUI
UŽMIEGAS VAIKAS
Nieko nėra gražesnio už besimeldžiant užmieganti
išpūstažandi vaiką, sako Dievas.
Aš jums sakau, nieko nėra pasauly taip gražaus.
Aš niekad nesu matęs pasaulyje tokio grožio.
O aš žinau. Mano kūrinija patvinusi grožybėm.
Mano kūrinija pilna stebuklų.
Jų yra tiek daug, kad nežinia, kur juos sutalpinti.
Aš mačiau milijonų milijonus žvaigždžių,
besisukant po mano kojomis, kaip jūroje smėlį.
Aš mačiau karštas, kaip liepsna, dienas,
Birželio, liepos ir rugpjūčio vasaros dienas.
Aš mačiau žiemos vakarus, ramius ir malonius,
kaip nukritusius iš rojaus,
Visus žvaigždėm nusėtus.
Aš mačiau Mozelio pakrantes su jo bažnyčiom,
kurios yra mano tikrieji namai,
Ir Paryžių, ir Reimsą, ir Ruaną, ir katedras,
kurios yra mano tikrieji rūmai ir pilys,
Tokie gražūs, kad aš juos laikysiu danguje.
Aš mačiau karalijos sostinę ir Romą, krikščionijos sostinę,
Aš girdėjau giedant mišias ir džiūgaujančius mišparus.
Ir aš mačiau tas Prancūzijos lygumas ir kalvotumus,
kurie už viską gražesni.
Aš mačiau gilią jūrą, ir gilią girią, ir gilią žmogaus širdį.
Aš mačiau širdis, meilės graužiamas
Per ištisą gyvenimą,
Pasimetusias gailestingume,
Degančias kaip liepsnas.
Aš mačiau kankinius, taip tikėjimo gaivinamus,
Stovinčius kaip uola ant pastovo,
Geležinių dantų kandžiojamus
(Kaip kareivis, kuris vienas laikytųsi per visą gyvenimą,
Tariamai pasitikėdamas nesančiu generolu).
POVILAS DIRKIS
Jaunimo metų proga norėčiau pasidalinti su jaunaisiais "Laiškų Lietuviams" skaitytojais kai kuriais prisiminimais iš savo jaunystės dienų. Manau, kad ne vienam bus įdomu sužinoti, kaip gimė dar ir dabar tebeeinąs lietuvių jaunimo žurnalas "Ateitis", o drauge su juo ir ateitininkų organizacija.
Lietuviams 1904 m. atgavus spaudą ir pradėjus leisti lietuviškus laikraščius, moksleivijos tautiškas judėjimas žymiai pagyvėjo. Pažangesnieji jaunuoliai pradėjo reikštis ir spaudoje. Iš pradžių tenkinosi laikraščių priedais, leidžiamais jaunimui, "Šaltinėliu", "Jaunimu" ir kt. Šie leidiniai daugiausia maitinosi Vydūno idėjomis, kur buvo reiškiamas savotiškas asketizmas ir kuriuo daugelis Kauno moksleivių buvo užsikrėtę. Tačiau mokyklinio jaunimo tai nepatenkino. Jis norėjo savos spaudos.
“AUŠRINĖ” IR RANKA RAŠYTA “ATEITIS”
Atsirado "Aušrinė", kuri, deja, palaipsniui nukrypo į kairę, į liberalizmą ir materialistinį darvinizmą. Kadangi tuo metu beveik 90% lietuviškojo jaunimo buvo krikščionys - katalikai, tai "Aušrinės" turinys jiems pasidarė nepriimtinas ir sukėlė nepasitenkinimą. Prasidėjo bruzdėjimas, protestų rašymas ir t. t. Iš "Aušrinės" bendradarbių pasitraukė Pr. Dovydaitis, K. Bizauskas ir eilė kitų.
Tada gimnazistas K. Bizauskas, pasitaręs su kuopelių bei literatų vadovais ir šiaip pažangesniaisiais draugais, ryžosi išleisti laikraštėlį, tinkamą katalikiškajam Lietuvos jaunimui. Buvo išleistas ranka rašytas laikraštėlis, vardu "Ateitis". Buvo rašoma per kalkinį popierių, nes apie šapirografą nebuvo galima nė galvoti. Darbas buvo labai sunkus. Nežiūrint nepakenčiamų darbo sąlygų, išėjo keturi laikraštėlio numeriai.
Algirdo Grigaičio nuotr. Illinois
Algirdo Grigaičio nuotr. Lina
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS
NETIKSLUS LINKSNIŲ VARTOJIMAS
Tiek spaudoje, tiek šnekamojoje kalboje daugelis netaisyklingai vartoja kai kuriuos linksnius. Tur būt, čia bus kalta svetimųjų, kalbų įtaka. Nori ar nenori, vis tiek reikia pripažinti, kad gryna lietuvių kalba buvo išsaugota tik tose "šiaudinėse pastogėse", kur gyveno mūsų protėviai, visai nepaliesti svetimų įtakų, nes jie temokėjo savo gimtąją kalbą. Vėliau, kai žmonės daugiau išpruso, kai susitiko su svetimaisiais ir išmoko kitų kalbų, pradėjo ir savo kalboje vartoti įvairius "prašmatnesnius" išsireiškimus, kurie dažniausiai yra paprasti vertiniai iš svetimų kalbų, tad svetimi ir lietuvių kalbos dvasiai. Tos į mūsų kalbą įsibrovusios svetimybės ne retai pasireiškia netiksliu linksnių, ypač vietininko, vartojimu. Čia nurodysime keletą nevartotinų išsireiškimų ir skliausteliuose pažymėsime, kaip jie turėtų būti taisomi.
I. Netaisyklingai vartojamas vardininkas: Kartais ir šiame miškelyje randami labai geri baravykai (— randama labai gerų baravykų). Ir po ilgų tyrimų jokie ligos atvejai nebuvo surasti (— nebuvo surasta jokių ligos atvejų). Ir mūsų šalyje pasitaiko dideli nusikaltimai (— pasitaiko didelių nusikaltimų). Ponas mokytojas, aš vakar negalėjau ateiti į mokyklą (— Ponas mokytojau).
II. Netaisyklingai vartojamas kilmininkas: Priėjau išvados (= išvadą), kad tau tokie dalykai visai nerūpi. Plg. žmonių pasakymą: Priėjo liepto galą.
III. Netaisyklingai vartojamas naudininkas: Tai visiškai atitinka mano nuomonei (— nuomonę). Plg.: Atitiko kirvis kotą. Minėtąjį sakinį galėtume ir taip pasakyti: Tai visiškai sutinka su mano nuomone. Paklausa žemės ūkio gaminiams yra labai didelė (— Žemės ūkio gaminių paklausa yra labai didelė). Studentai buvo išsiųsti pedagoginei praktikai (— į pedagoginę praktiką arba pedagoginės praktikos atlikti).
IV. Netaisyklingai vartojamas galininkas: Jis atėjo svečius pakviesti (= svečių pakviesti). Plaktukas yra geras vinis (— vinims) į sieną kalti. Atėjau kirvį (= kirvio) pasiskolinti. Ar nesuradai paslėptus daiktus (= paslėptų daiktų)?
V. Netaisyklingai vartojamas įnagininkas: Norint būti sveiku (= sveikam), reikia sportuoti. Ir liko baudžiauninkas pririštu (— pririštas) prie dvaro. Jis buvo nepajėgiu (— nepajėgus) vadovauti. Daugelio ligų priežastimi (— priežastis) yra rūkymas. Jis galėtų būti labai geru kandidatu (— kandidatas) į valdybą. Žemė buvo lietumi (— lietaus) permerkta.
A. MIRONAS
Nagrinėjant klausimą, ką reikėtų daryti, kad mūsų veikla būtų vieningesnė ir kūrybingesnė, pirmiausia tenka konstatuoti, kad iki šiol, nors įvairios mūsų didžiosios organizacijos ir stengėsi dirbti teigiama linkme, bet vis dėlto, to tikslo siekiant, stinga darnumo, nuomonės vienodumo ir vieningumo. Svarbiausias mūsų išeivijos uždavinys — išlaikyti lietuvybę ir tautinę sąmonę — vis neranda atgarsio, ypač mūsų jaunime. Senoji karta, nors taip pat įvairiomis partijomis, pažiūromis ir srovėmis susiskaldžiusi, bet įpratusi nuo seno savaip galvoti, daugiau išlaiko tautinį veidą, juoba, kad ir svetimoji aplinka juos mažiau veikia. O jaunimas ypač lengvai pasiduoda nutautimui, greitai susilieja su gyvenamojo krašto kalba ir tauta.
Kodėl ypač jaunieji mūsų profesionalai dažniausiai ilgainiui išnyksta iš lietuviškosios veiklos scenos? Priversti mokytis, tobulintis, o vėliau ir duoną pelnytis tie jaunieji žmonės nejučiomis įsitraukia į svetimo krašto papročius, sudaro pažintis su gyvenamojo krašto žmonėmis. Atrodo, kad bendroji krašto gerovė, o ypač aukšti uždarbiai pavilioja mūsų jaunąją kartą svetimybės jūron. Tai neužginčijamas faktas.
Tad savaime iškyla toks klausimas: ką turime daryti, kad bent dalį atkritusiųjų susigrąžintume ir užkirstume kelią kitai jaunimo daliai atšalti nuo lietuviškųjų reikalų? Nutolusieji retkarčiais prisimena lietuvius iš sentimento, nueina į vieną kitą parengimą ar balių. Jie nemėgsta visuomeninių rietenų ir mūsuose įsišaknijusių intrigų. Neseniai įsteigtas Lietuvių Fondas duoda vilčių, kad per mokyklų ir kultūrinio gyvenimo šelpimą galėtume dalį jaunimo tautai išsaugoti. Bet to dar maža. Reikia dar tokiu pat būdu ir nutolusius susigrąžinti. Grubiai tariant, doleriui nuviliojus mūsų jaunimą, tuo pačiu doleriu turime jį ir susigrąžinti.
Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
ŽODIS SKAITYTOJAMS
Žengiant per 1972-jų metų slenkstį, norime pasidalinti keliomis minčių nuotrupomis su skyriaus "Tėvynėje" skaitytojais. Džiugu, kad susidomėjimas šiuo skyriumi buvo toks apstus, ką sprendžiame iš skaitytojų laiškų redakcijai. Kiekvienam laiškui yra skiriamas tinkamas dėmesys ir už visus reiškiame nuoširdžią padėką.
Skyriui "Tėvynėje" medžiaga parenkama tik iš dabartinėje Lietuvoje išeinančios spaudos puslapių. Kartais skaitytojų laiškuose pareiškiama nuomonė, kad ta ar kita žinutė nesuteikia pilno vaizdo, kad užkulisiuose ta ar kita istorija yra platesnė, išsamesnė. Su tomis nuomonėmis sutinkame, tačiau žinučių šaltinius ir ateityje apribojome daugiausia tik spaudos puslapiais. Žinučių turinį taip pat parenkame savo nuožiūra — stengdamiesi parodyti dabartinės Lietuvos gyvenimo nuotrupas, dažnai iškeldami mūsų brolių tėvynėje laimėjimus kultūros, mokslo ar sporto srityse, jų gyvą lietuviškumą ir pagarbą bei meilę savo kraštui, jo praeičiai. Tuo pačiu nevengiame parodyti svetimųjų primesto biurokratizmo painiavos, kuri visur ir visuomet draikosi, lyg lipnūs voratinkliai, kliudydama laisvai tvarkyti savo krašto gyvenimą. Nei į politiką, nei į propagandą šiame skyriuje nesileisime.
Kviečiame ir raginame gerb, skaitytojus ir šiais metais paremti skyrių "Tėvynėje" savo laiškais, pageidavimais bei dėmesiu.
LENGVA ŽIEMA
Pirmoji žiemos pusė Lietuvoje labai lengva, net šilta. Gruodis praėjo be sniego — kelis kartus lijo. Kai kur laukuose pasirodė žaluma, nes temperatūra dieną pakyla iki 7 laipsnių (C). Imta rūpintis žiemkenčiais javais, nes kai kurie buvo apsemti rudens liūčių ir turi mažesnį atsparumą staigiam šalčiui.
MAŽA UPĖ — DIDELIS UŽTERŠIMAS
Joniškėlio Lietuvos Žemdirbystės instituto bandymų stoties eksperimentinio ūkio parkas yra laikomas vienu iš seniausių ir vertingiausių gamtos paminklų. Jis buvo įkurtas XVII a. antroje pusėje ir užima 6 ha plotą. Per parką teka vingiuotas Mažupės upelis (Mūšos intakas). Parkas paskutiniu metu tvarkomas, restauruojamas, tik niekas nežino, ką daryti su Mažupe, kuri taip užteršta, kad dvokia visame parke ir apylinkėje. Į upelį nuleidžia savo nešvarumus Joniškėlio miestas ir sviesto gamybos cechas. Pasvalio rajono ir Gamtos apsaugos komiteto pastangos padėtį bent kiek ištaisyti nedavė jokių rezultatų.
ILONA GRAŽYTĖ
Absurdo teatras pasidarė mūsų tarpe gan dažnai vartojama frazė. Jei scenoje dedasi kažkokie nesuprantami dalykai, jei autorius ar režisierius vartoja scenines priemones, išmušančias žiūrovą iš pusiausvyros (triukšmas, šviesos, groteskiški vaizdai) arba, dar paprasčiau, jei veikalas neturi aiškios pradžios, vidurio ir pabaigos — viską pateisinam arba viską apkaltinam dviem žodžiais — "absurdo teatras".
Mūsų išeivių literatūroje naujus dramos bandymus randame Kosto Ostrausko veikaluose. Praeitais metais išėjo jo "Kvartetas", kuriame yra: "Gyveno kartą senelis ir senelė..." "Duobkasiai", "Kvartetas" ir "Metai". Išskyrus "Kvartetą", visi kiti veikalai jau yra matyti scenoje. "Gyveno kartą senelis senelė..." jau virto beveik moderniu klasiku. Kosto Ostrausko veikalai turi daug ką bendro su absurdo teatru ir daug kur nuo jo skiriasi. Užimtų per daug laiko pažvelgti j visus aspektus, reikės pasitenkinti pora ryškiausių.
Perskaičius "Kvartetą", pirmiausia pagalvoji apie Martin Esslin iškeltą paradoksą, kad viešoji nuomonė dažnai laiko absurdo teatrą beformiu, mano, kad autorius įneša į sceną tai, kas tuo momentu yra jo fantazijos užgaidos, o iš tikrųjų absurdo teatras reikalauja labai griežtos kontrolės ir formos. Kuo mažiau yra veikale chronologiško įvykių tekėjimo ir kuo daugiau jis pagrįstas vidujinės tikrovės asociacijomis, tuo labiau dramaturgas turi surasti kiekvienam veikalui savitą formą ir simetriją. "Gyveno senelis ir senelė..." primena formalizuoto šokio figūras. Seneliai eina nuo sentimentalumo — patetikos į sentimentalumą — isteriją, į sentimentalumą — agresiją ir atgal tais pačiais žingsniais. Ir jeigu šis senelių ritualas mums atrodytų perdėtai groteskiškas, autorius atsveria jį ištraukomis iš konkrečios tikrovės, iš pasaulinės ir lietuvių spaudos, kurių groteskiškumui komentarai nereikalingi. "Duobkasiai" turi absurdo teatre dažnai sutinkamą struktūrą:, dviejų žmonių prototipų, šiuo atveju buvusio aktoriaus ir buvusio artojo, dabar tapusių duobkasiais, bejėgiškumas prieš nežinomybę — mirtį intensyvėja iki paroksizmo. "Kvartetas" taip pat turi intensyvėjimo progresiją — nesusikalbėjimas, antagonizmas, absurdas — chaosas ir galų gale tyla. "Kvartetas" iš pradžių atrodo labai abstraktus, nes jis paverčia veikėjus grynais instrumentais, kol nepagalvoji, kad tikrasis ir vienintelis veikėjas yra žmogaus kalba. Ionesco ir kiti absurdo teatro rašytojai dažnai yra įdomiausi, kai jie atskleidžia mums kalbos, kaip komunikacijos tarp žmonių, nužudymą, kai ji paverčiama šablonais, stereotipais ir kaukėmis. "Kvartete" žaismingumas yra kalbos frazių kontrastai ir improvizacijos. "Metai", autoriaus vadinami divertismentu, turi pačią neryškiausią struktūrą, atskiros dalys gali būti vaidinamos atskirai, ir pagrindinis jausmas, negailestingas laiko tekėjimas, ne tiek kondensuotai perduodamas, kaip pavyzdžiui, bejėgiškumas prieš mirtį "Duobkasiuose". Vis dėlto, perskaičius visą rinkinį, reikia pripažinti, kad Kostas Ostrauskas mūsų dramoje yra daugiausia dėmesio formai skiriantis rašytojas, ypač palyginus jį su kai kuriais mūsų dramos rašytojais, operuojančiais pseudometafiziniais kliedėjimais absurdo teatro vardan.
Algimantas Kezys, S. J. FOTO KOMPOZICIJOS. Išleido M. Morkūnas, Čikaga, 1972. Aplankas Zinos Morkūnienės. 64 didelio formato puslapinės fotografijos. Ši knyga išleista ir anglų kalba, vardu "Form and Content". Kieti viršeliai, kaina 6 dol. Galima gauti "Laiškų Lietuviams" administracijoje.
Metus kad ir paviršutinišką žvilgsnį į šias nuotraukas ir norint jas apibūdinti vienu žodžiu ar vienu sakiniu, tuoj peršasi tema: "Žmogaus ir daiktų santykis su aplinka". Tas pats žmogus ar daiktas vienoje aplinkoje atrodys vienaip, kitoje — visai kitaip. Kai žmogų matai tam tikroje aplinkoje, nors jis ir nekalba, beveik gali numanyti, ką jis pasakytų, jeigu prabiltų. Atrodo, kad gali skaityte išskaityti jo mintis. Labai gerai, kad nuotraukų sąraše nesistengta jas krikštyti kokiais nors autoriaus mintyse kilusiais vardais, bet labai paprastai pažymėta, kas ir kur ten nufotografuota. Kiekvienam žiūrovui jos gali visai ką kita reikšti ir kiekvienas jose gali skirtingas mintis išskaityti.
Marija Sims-Černeckytė. ANT KRYŽKELIŲ SENŲ. Eilėraščiai. Antroji papildyta laida. Redagavo Vytautas Alantas. 296 psl., kieti viršeliai, kaina nepažymėta.
Knygos pradžioje beveik 40 puslapių užima Vytauto Alanto labai nuoširdžiai aprašyti autorės gyvenimo ir kūrybos bruožai. Ji yra parodyta kaip tikrai reto darbštumo ir energijos moteris. Beveik visą laiką sunkiai dirbdama, ji randa laiko ne tik poezijai rašyti ir įvairiuose laikraščiuose bendradarbiauti, bet pirmininkauja organizacijoms, dainuoja chore, moko jaunimą tautinių šokių. Jos poezija yra paprasta, nuoširdi, be jokių prašmatnybių, persunkta Lietuvos meile. Kai kurie mūsų muzikai pasinaudojo jos eilėraščiais savo kompozicijoms. Linkime Marijai Sims-Černeckytei, net per kelis dešimtmečius svetimame krašte išsaugojusiai savo širdyje karštą tėvynės meilę, nenumesti nei poetės lyros, nei žurnalistės plunksnos ir dar ilgai dirbti visuomeninėje veikloje.
Kazys S. Karpius. ALPIS. Istorinė apysaka. Išleido Viltis 1971 m. 230 psl., kieti viršeliai, kaina 5 dol.
Dar tik prieš kelis mėnesius miręs rašytojas ir žurnalsitas K. S. Karpius buvo, galima sakyti, pats produktyviausias išeivijos lietuvių rašytojas. Jis pradėjo rašyti dar prieš pirmąjį pasaulinį karą. Iki šiol yra parašęs ir išleidęs apie 35 knygas. Šioje apysakoje "Alpis, Kęstučio išlaisvintojas" jis labai įdomiai aprašo, kaip Kęstutis, patekęs kryžiuočiams į nelaisvę, susidraugauja su Alpiu, dar vaikystėje kryžiuočių pagrobtu iš Lietuvos, ir kaip jie abudu pabėga ir laimingai grįžta į Trakus. Toliau aprašomas Alpio gyvenimas ir veikla Lietuvoje. Knyga tikrai įdomi, nes paremta istoriniais faktais.
THE GO-BETWEEN
Filmas “The Go-Between” nupiešia labai gražų 19-tojo šimtmečio gyvenimo paveikslą: didelis vasarnamis su puikiais sodais; nesuskaitomi tarnai, sekmadienio rytą susirenką prie valgiais linkstančio pusryčių stalo pasimelsti su ponais; ramios popietės; pasivaikščiojimai ir pasimaudymai; priešpiečiai miške; popietinė arbata sode.
Dvidešimtasis amžius rengiasi nusileisti ant šitų “bajorų” visa jėga ir įnirtimu. Mes, žiūrovai, tai žinom ir jaučiam kažkokią užuojautą, kuri labai subtiliai jungiasi su pavydu. Šis keistas dvilypis jausmas mums leidžia galvoti, kad stebime labai aukšto lygio meną. Nepaprastai nuobodus dramatinis vystymasis prisideda prie šio jausmo ugdymo.
Filmas turi šiokią tokią temą — viena vasarnamio bajoraitė (Julie Christie) slaptai meilikaujasi su ūkininkaičiu (Alan Bates). Jie priprašo ten vasarojanti berniuką nešioti tarp jų laiškus. Galų gale berniukas priverčiamas viską atidengti mergaitės motinai. Tačiau šitų pažįstamų psichologijų neužtenka išlaikyti tokio ilgumo filmą. Žiūrovas vis klausia — ar tai jau ir viskas? Ar nieko daugiau nebebus? Režisierius, norėdamas nupiešti tobulą, bet netikrą nostalgijos portretą, atsisakė stiprių jausmų ir visai išmetė dramatinį elementą.
Filmas įdomus, gražiai techniškai atliktas ir kaip buvusio gyvenimo peisažas — labai gražus. Visą filmo turinį išreiškia pirmasis sakinys: “Praeitis yra svetimas kraštas. Ten viską kitaip daro”.
Eglė Juodvalkytė
REFORMOS
Kai prieš keletą šimtmečių nuo Bažnyčios atsiskyrė dalis katalikų, mes juos vadiname reformatais, protestantais ir kitokiais vardais. Šiandien turime reformuotą Katalikų Bažnyčią su popiežiaus pritarimu. Dėl to bent neoficialiai šiandien Bažnyčioje yra reformatorių ir konservatorių. Kai kurios reformos yra labai geros, bet kai kurios ne. Gaila, kad popiežius dėl kai kurių reformų, pvz. dėl mišių gimtąja kalba, neatsiklausė visų tikinčiųjų nuomonės. Manau, kad 90% visų tikinčiųjų būtų pasisakę už lotynų kalbą ir už senąjį stilių. Dabartinė reforma neatnešė nei praktiškos naudos pamaldumui, nei didesnei Dievo garbei. Visiems privalomas kai kurių maldų ar atsakymų išmokimas vyksta labai silpnai, nes Kat. Bažnyčios bendruomenė nėra kariuomenė. Manau, kad šios reformos daugelį tikinčiųjų pastūmėjo “pakalnėn”.
Kai kurie kunigai ir tikintieji vykdo ir toliau savo sugalvotas reformas. Kai kuriose bažnyčiose raginama, kad tikintieji vienas kitam paduotų ranką, pasisveikintų. Mažai kas tuos patarimus vykdo. Bet yra tikinčiųjų, kurie eina dar toliau, negu patariama. Kodėl tik paduoti ranką? Juk galime pasisveikinti ir pasibučiuojant, kaip daro ortodoksai per Velykas. Mačiau, kaip dvi moterys per mišias pasibučiavo. Kartą pagyvenusi moteris tokio pasisveikinimo metu išėjo iš suolo, paėjo apie 10 žingsnių atgal ir pabučiavo į lūpas jauną vyrą. Seno vyro, kurs buvo šalia jos, ji nesveikino.
Anksčiau viso pasaulio lietuvius katalikus vienijo giesmė “Pulkim ant kelių”. Dabar jau ji daugelyje bažnyčių panaikinta. Kuriamos naujos giesmės, naujos melodijos, kurios tiktų gitaristams. Reikalaujama, kad jas visi giedotų. Vienoje bažnyčioje giedamos vienokios giesmės, kitoje — kitokios. Tai yra skaldymas.
Dabar jau aiškinama, kad stovėjimas yra didesnė pagarba, negu klūpėjimas. Jeigu jau keičiamas pagarbos pareiškimas, tai ir giesmėje “Pulkim ant kelių” užtektų pakeisti žodžius ir sakyti: “Stokim ant kojų”. Aiškinama, kad ir tautos himnas giedamas stovint, bet religija ir tautybė yra du skirtingi dalykai.
Anksčiau ir žmonės buvo religingesni, ir kunigai nekalbėjo apie reformas, pvz. apie celibato panaikinimą. Keistokai atrodo, kai kunigas nuo altoriaus sako, kad tik vedusiųjų gyvenimas yra normalus, tad ir kunigai turėtų būti vedę. O po to sako, kad tie, kurių vyrai ar žmonos liko už geležinės uždangos, turi laikytis celibato. Vadinas, pasauliečiai čia turi stovėti aukščiau už kunigus. J. J.
Algirdo Grigaičio nuotr. Zita
"LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONCERTAS
Jau baigėsi "Laiškų Lietuviams” straipsnio konkursas. Vertinimo komisija (Danutė Bindokienė, Vytautas Kasniūnas, Algimantas Kezys, S. J., Dalia Kučėnienė ir Nijolė Užubalienė) jau skaito atsiųstus rašinius. Laimėtojams premijos bus įteiktos "Laiškų Lietuviams” koncerto metu š. m. kovo mėn. 26 d., Verbų sekmadienį, 4 val. po pietų Jaunimo Centre.
Šiais Jaunimo metais koncerto programą atliks jaunimas: Nerija Linkevičiūtė (sopranas), Vytautas Nakas (bosas) ir Benius Prapuolenis (baritonas), akompanuojant Alvydui Vasaičiui. Repertuaras bus labai įdomus ir visai naujas. Bus dainuojama solo, duetai ir trio. Ypač bus įdomios ir dar negirdėtos arijos iš operos "I Lituani”, kur choro partiją atliks Alice Stephens vadovaujamos "Aldutės”. Vakaro programai vadovaus Eglė Juodvalkytė. Visi "Laiškų Lietuviams” skaitytojai ir bičiuliai kviečiami dalyvauti.
LITERATŪROS KONKURSAS
JAV LB Švietimo Taryba skelbia konkursą parašyti jaunimui tinkamą literatūrinį veikalą (romaną, apysaką, novelę). Veikalas turi būti skiriamas paaugliams (teenagers) ir ne trumpesnis kaip 150 mašinėle rašytų puslapių. Laimėtojui skiriama 1000 dol. premija. Rankraščius, pasirašytus slapyvardžiu ir į atskirą vokelį įdėjus savo tikrąją pavardę, adresą bei telefoną, siųsti Jaunimo skaitiniams ruošti komisijos pirmininkui šiuo adresu:
Juozas Vaišnys, S. J., 2345 W. 56th Street, Chicago, Ill. 60636.