A. MIRONAS
Nagrinėjant klausimą, ką reikėtų daryti, kad mūsų veikla būtų vieningesnė ir kūrybingesnė, pirmiausia tenka konstatuoti, kad iki šiol, nors įvairios mūsų didžiosios organizacijos ir stengėsi dirbti teigiama linkme, bet vis dėlto, to tikslo siekiant, stinga darnumo, nuomonės vienodumo ir vieningumo. Svarbiausias mūsų išeivijos uždavinys — išlaikyti lietuvybę ir tautinę sąmonę — vis neranda atgarsio, ypač mūsų jaunime. Senoji karta, nors taip pat įvairiomis partijomis, pažiūromis ir srovėmis susiskaldžiusi, bet įpratusi nuo seno savaip galvoti, daugiau išlaiko tautinį veidą, juoba, kad ir svetimoji aplinka juos mažiau veikia. O jaunimas ypač lengvai pasiduoda nutautimui, greitai susilieja su gyvenamojo krašto kalba ir tauta.
Kodėl ypač jaunieji mūsų profesionalai dažniausiai ilgainiui išnyksta iš lietuviškosios veiklos scenos? Priversti mokytis, tobulintis, o vėliau ir duoną pelnytis tie jaunieji žmonės nejučiomis įsitraukia į svetimo krašto papročius, sudaro pažintis su gyvenamojo krašto žmonėmis. Atrodo, kad bendroji krašto gerovė, o ypač aukšti uždarbiai pavilioja mūsų jaunąją kartą svetimybės jūron. Tai neužginčijamas faktas.
Tad savaime iškyla toks klausimas: ką turime daryti, kad bent dalį atkritusiųjų susigrąžintume ir užkirstume kelią kitai jaunimo daliai atšalti nuo lietuviškųjų reikalų? Nutolusieji retkarčiais prisimena lietuvius iš sentimento, nueina į vieną kitą parengimą ar balių. Jie nemėgsta visuomeninių rietenų ir mūsuose įsišaknijusių intrigų. Neseniai įsteigtas Lietuvių Fondas duoda vilčių, kad per mokyklų ir kultūrinio gyvenimo šelpimą galėtume dalį jaunimo tautai išsaugoti. Bet to dar maža. Reikia dar tokiu pat būdu ir nutolusius susigrąžinti. Grubiai tariant, doleriui nuviliojus mūsų jaunimą, tuo pačiu doleriu turime jį ir susigrąžinti.
Socialinių atžvilgiu kūrybingo ir vieningo darbo našumo pakėlimas labai daug priklauso nuo to paties dolerio. Daugeliui idealistų tai nepatinka, tačiau realybė yra tokia. Turėdami Lietuvių Fondą, kuris netrukus gali pasiekti užsibrėžtąjį milijoną, mes jokiu būdu negalėsime tenkintis tik iš jo gaunamais procentais. To bus per maža, kad išlaikytume tautinį susipratimą bent Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Tiesa, auklėjimo bei kultūrinės sritys bus gerokai paremtos, bet socialiniu atžvilgiu tai dar ne viskas. Tai nei vienybės nepakels, nei tautos neatgaivins. Sakykime, kad po 20 metų gal dar ir bus lietuvių, sugebančių vadovauti Liet. Fondo veiklai, bet ar daug liks sąmoningų tautiečių, kurie ir toliau tą fondą rems, ar jie ir toliau leis savo mažuosius į lietuviškas mokyklas? Tuo reikia labai suabejoti.
Mūsų išeivijai reikia visokių reformų, pvz. socialinės demokratijos įgyvendinimo, socialinės etikos įvedimo (ypač rašytojų, žurnalistų ir menininkų tarpe). Socialinė pedagogika ir psichologija, o taip pat socialinė istorija neturi būti pamiršta. Visur turime vadovautis šūkiu "lietuvis lietuviui brolis", žinoma, atmetus broliškumo nepripažįstančius sukomunistėjusius tautiečius. Broliškumo meilės saistomi, tarpusavio santykiai žymiai pagerėtų, o taip pat ir lietuvybės darbas įgautų daugiau kūrybingumo.
Visas tris tarpusavio bendravimo sritis — socialinio, kultūrinio ir politinio — turi surišti supratimo, meilės, užuojautos ir žmoniškumo aspektai. Pavydas, intrigos ir ginčai pamažu išnyks, atskirose srityse įvedus griežtas bendrojo veikimo gaires. O tai jau žymiai padėtų mūsų tikslui.
Žinoma, pirmiausia turime griežtai lietuviškai galvoti. Veikėjų tarpe neturi būti mišriakalbių, o juo labiau silpnai kalbančių gimtąja kalba. Juk be tam tikro kriterijaus, be griežtų taisyklių ar be įstatymų jokia tauta ilgai neišsilaiko. Jau ir dabartiniame JAV gyvenime matome, kad čia iš per didelės laisvės ima siautėti svetimi ir labai raudoni vėjai. Laisvumas tautai labiau kenkia, negu diržo suveržimas. Gal tai ir skamba kaip prietaras, bet dažniausiai tautos ar valstybės žlugimo išvakarėse ją užpuola parazitai. Ir dabar visokie hipiai veisia įvairių rūšių parazitus. Turėtume laiku apsišvarinti doroviškai ir fiziškai, iš vidaus ir iš lauko. Dažnai ir religija dabar būna pajuokos objektas.
Jau esama mūsų išeivijos tautinės sąmonės silpnėjimo reiškinių. Vienos lietuviškos gimnazijos uždarymas, jaunimo krypimas į ekstremistines sroves, pasidavimas koegzistenciniam bendravimui su okupantu ir kt. Ir tai todėl, kad nekreipiamas dėmesys į savo kalbą, savo kultūrą ir kitus savo reikalus. Juk doleriai vilioja priešinga kryptimi! Darykime taip, kad doleris skleistų savo galią ir mūsų naudai. Netrukus jau išgirsime SOS šauksmus — mes skęstame svetimybių vandenyne! Mes jau ne tik Lietuvos išvaduoti, bet net ir savo parapijos nuo vietos svetimtaučių apginti neįstengiame.
Tautos solidarumui ir sąmoningumui išlaikyti būtų konkretus siūlymas — pensijų fondo įsteigimas. Juk būtų galima prie Liet. Fondo įsteigti pagalbinę įstaigą, kuri rūpintųsi lietuvių išeiviais, norinčiais gauti lietuvybės pensiją. Tai būtų panašiai, kaip yra JAV socialinio aprūpinimo pensijos seno amžiaus sulaukusiems žmonėms, kuriems iš algų atskaitomas tam tikras labai menkas procentas. To visai nejausdami, žmonės surenka savo senatvei pensijos lėšas. Kodėl Liet. Fondas negalėtų pasiūlyti visiems lietuviams, norintiems sulaukus tam tikro amžiaus gauti lietuvybės pensiją, paraginant tuo tikslu registruotis ir užsiregistravus nuolat mokėti nedidelį mėnesinį ar metinį mokestį? Dabar pinigai į L. Fondą plaukia tik altruistiniais sumetimais — grynos aukos. Įsteigus pensijų fondą, žmonės turėtų ir asmeninės naudos. Tai didelis skirtumas.
Pavyzdžiui, sulaukę 60 m. amžiaus, jie gautų tam tikrą pensiją. Žinome, jog socialinės apdraudos pensijos nepakanka pragyvenimui, jei senukas pensininkas negauna priedo iš savo buvusios darbovietės arba iš profesinės unijos. Tokia lietuvybės pensija būtų didelė parama seno amžiaus sulaukusiems tautiečiams, o mokesčiai į ją būtų imami iš šiuo metu jaunų ar vyresnių asmenų, nepaisant partinių ar religinių pažiūrų. Pakaktų užpildyti specialų blanką ir nuolat mokėti savo duoklę. Juo senesnio amžiaus žmogus bus pradėjęs tokį mokėjimą, juo didesnis būtų tas mokestis, tačiau kiekvienam pajėgiamas sumokėti. Aišku, asmenims, nemokėjusiems į pensijų fondą, socialinė globa neturėtų būti atsakoma, lygiai kaip ir socialinė medicina.
Taigi doleriu gydykimės! Jau turėdami šiokį tokį dolerių aruodą. Lietuvių Fondą, turime jį ne tik stiprinti, bet iš jo spinduliuoti kitomis veiklos versijomis, kad to dolerio šviesa apimtų visą išsibarsčiusią mūsų išeiviją ir jungtų į vieną bendrą, darnią ir vieningą šeimą.
Kultūrinėje srityje turime ne mažinti, bet didinti įvairias kultūrines premijas, ne tik už literatūrinius kūrinius, bet ir už visuomeninę bei tautinę veiklą, už organizavimo sugebėjimus, už jaunimo skaitymus, rašinius, deklamvimus. Buvo pradėti lietuvių grožio konkursai. Kažkodėl jie nekartojami. Tik reiktų daugiau žiūrėti ne fizinio grožio, o išryškinti lietuviškojo susipratimo faktorių. Jokiu būdu nemėgdžioti amerikiečių prekybininkų ruošiamų panašių konkursų.
Kodėl nebūtų galima įvesti laikraščiuose ir žurnaluose jauniesiems rašytojams ir žurnalistams mokesčio už eilutes? Tai skatintų juos daugiau rašyti. Reikia raginti vyresniųjų klasių mokinius imtis versti lietuvių rašytojų kūrinius į svetimas kalbas. Tokiu būdu jie geriau išmoktų ir savąją kalbą. O kodėl nebūtų galima skirti kasmetinės premijos ir knygų skaitytojams? Čia, žinoma, reikėtų gerai apgalvoti ir paruošti tinkamas taisykles. Tokiais konkursais visuomenė būtų paskatinta aktyviau dalyvauti mūsų kultūriniame gyvenime, daugiau skaityti ir pirkti knygų, sekti spaudą. Labai gerai daro Ohio Lietuvių Gydytojų Draugija, jau prieš keletą metų pradėjusi skirti premijas labiausiai lietuvybės veikloje pasižymėjusiems asmenims ir organizacijoms. Kodėl mūsų kultūrinės institucijos negalėtų paskatinti ir daugiau panašių premijų?
Teigiamai veikia mūsų gyvenimą, ypač jaunimą, kas ketveri metai ruošiamos dainų ir tautinių šokių šventės. Tik lietuvaitės turėtų dėvėti teisingą "uniformą", jokiu būdu neleistina prie tautinių drabužių vadinamieji "undinių" plaukai. Tik gražiai supintos kasos puošia lietuvaitės drabužį. Dabar, kai madoje ilgi plaukai, yra labai gera proga prie tautinių drabužių susipinti kasas. Juk įvairūs "bubikopfai" taip pat prie tautinių drabužių nenešiojami, nes netinka. Kiekviena jaunuolė turi atsiminti, kad, užsidėjusi tautinį drabužį, ji jau ambasadoriauja mūsų tautai.
Reikėtų taip pat daugiau susirūpinti mūsų spaudos etika. Šiuo metu lietuviškąją spaudą yra apnikę visokie parazitai: anoniminiai užsipuolimai, šmeižtai, rašeivų "autoritetingi" pasisakymai įvairiais jautriais klausimais. Rašytojai ir žurnalistai turėtų paruošti griežtus ir aiškius nuostatus, kuriuos redaktoriai vykdytų, kad mūsų spauda būtų švari, atvira ir teisinga.
Politiniu požiūriu kūrybingo ir darnaus veikimo sulauktume, eidami viena politine linija, vadovaudamiesi vienu idealu. Visas politines partijas jungia tas pats kriterijus — tai, kad jos yra lietuviškos. Kadangi visos lietuvių išeivijos tikslas yra rūpintis, kad būtų atstatyta laisva ir nepriklausoma tėvynė, tai aišku, kad ir politinė kryptis šiam tikslui pasiekti taip pat yra tik viena — antikomunistinė. Bet ši kryptis, atrodo, vis silpnėja. Nors Vlikas ir Altas jau yra pasisakę dėl bendradarbiavimo su okupanto siunčiamais kultūrininkais, bet daugelis šių paliepimų neklauso. Tad prie ko prieisime? Ar mes turime teisę patys spręsti tautos gyvybinius klausimus? Jeigu jau esame apsisprendę likti lietuviais, tai tautos gyvybingumo ir sąmoningumo klausimais turime paklusti politinių veiksnių vedamai linijai.
Tik griežčiausiai atsistoję tvirtoje antikomunizmo platformoje, galėsime atsilaikyti ne tik prieš klastingos bolševizmo chimeros žabangas, bet ir sėkmingai išlaikyti ateinančias kartas gerais lietuviais.
Žinoma, vien aimanavimai, skundai ir negerovių minėjimas nepagelbės. Reikia ir energingos veiklos. Tėvai turi reikalauti, kad vaikai bent namie kalbėtų tik lietuviškai. Reikia taisyti jų ištarimą, praturtinti jų kalbą naujais žodžiais. Tą pat turi daryti ir mokytojai lituanistinėse mokyklose. Turi būti pabrėžiamas mūsų kalbos senumas ir grožis. Juk iš tiesų galime savąja kalba didžiuotis. Tik prisiminkime kalbotyros mokslininkų pasisakymus ir įrodymus. Kai mes patys tuo įsitikinsim, tai tada, lyg kokie riteriai, ne tik žodžiu, bet ir su ginklu rankoje stosime ginti savo kalbos ir savo tautos teisių, kur tik bebūtume pasaulyje.
Visko viename straipsnyje neįmanoma smulkiau išdėstyti, tačiau noriu dar kartą pabrėžti svarbiausią čia iškeltą mintį — griežtas lietuviškumas visur turi viešpatauti. Kiekvienas lietuvis, gyvendamas tarp svetimųjų, turi būti jiems tolerantiškas, bet taip pat jaustis esąs savo tautos ambasadorium. Kas nesijaučia stipriu lietuviu, tas tenebando siūlyti savo nuomonių bendruomenei, visuomenei, literatūrai ar net atskiroms organizacijoms. Ypač šiais laikais mums reikia ne vėjo linguojamų nendrių, o nepajudinamų patriotinių stulpų!