1972 / KOVAS - MARCH / VOLUME XXIII. NO. 3
KELIAS SURASTI DIEVĄ Juozas Vaišnys, S. J. 75
AŠ ESU KATALIKŲ KUNIGAS J. Venckus, S. J. 78
KRISTUS — KRIKŠČIONIŲ SUARTĖJIMO PAGRINDAS Alfonsas Grauslys 80
BRUZDĖJIMAS ŠIAPUS — BRUZDĖJIMAS ANAPUS A. Paškus 82
ROŽIŲ KVAPAS Pranas Razminas 87
NEPAKEIČIAMAS DRAUGAS B. Krištanavičius, S. J. 89
KIETAS KERNAVĖS SOSTAS, SUNKUS MINDAUGO KARDAS Nijolė Jankutė 99
PRAEIVIO MALDOS Antanas Saulaitis, S. J. 102
Šis numeris iliustruotas D. Tarabildienės, Vijos Tarabildienės ir Rimto Tarabildos darbų nuotraukomis. 106 psl. užsklanda — A. Kurausko. Viršelis ir skyrių vinjetės — A. Kurausko. Viršelio nuotrauka — A. Kezio, S. J.
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
1972 Jaunimo metai, nr. 3.
Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J. Redakcijos nariai: Dalia Aleknienė, Danutė Bindokienė, Algirdas Grigaitis, Eglė Juodvalkytė, Vytautas Kasniūnas, Algimantas Kezys, S. J., Dalia Kučėnienė, Nijolė Užubalienė.
Administracija: Petras Kleinotas, S. J. ir Aleksandra Likanderienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina — 50 centų.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
ATGAILA NE DVASIOS KANKINIMĄ REIŠKIA —
TAI DŽIAUGSMO, MEILĖS IR LAIMĖS ŠALTINIS,
TAI GRĄŽINIMAS TAI, KAS KITAM PRIKLAUSO,
SIEKIMAS TAIKOS, ATSIPRAŠYMAS UŽ ĮŽEIDIMĄ,
TAI NUTRŪKUSIOS DRAUGYSTĖS ATNAUJINIMAS.
KAI ESI KITO DRAUGAS IR NESIJAUTI KALTAS,
YRA MALONU IR LINKSMA GYVENTI.
MES IR DIEVUI ESAME UŽ DAUG KĄ SKOLINGI.
DAŽNAI PAIMAM TAI, KAS NE MŪSŲ,
PASISAVINAM TIK JAM PRIKLAUSANČIĄ GARBĘ,
EINAM TEN, KUR JIS DRAUDŽIA,
BĖGAM NUO JO TOLYN, KAI JIS ŠAUKIA.
BET JEIGU KADA PAGALVOJAM IR SUSIPRANTAM,
JEI SUSIGĖDĘ JAM PUOLAM PO KOJŲ,
JEI PASIRYŽTAM DAUGIAU JĮ MYLĖTI
IR GRĄŽINAM JAM TAI, KAS NE MŪSŲ, —
TAI YRA ATGAILA, ATSILYGINIMAS DIEVUI,
TAI TIKRAS DŽIAUGSMO IR LAIMĖS ŠALTINIS.
D. Tarabildienė Pavasaris
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Šių metų sausio mėnesio "Laiškuose Lietuviams" buvo rašyta, kad žmogaus gyvenimas yra ieškojimas tiesos, ieškojimas Dievo — gyvenimo tikslo. Bet, norint Dievą surasti, neužtenka tik proto, reikia ir valios. Aną kartą minėtasis filosofas Pascalis sako, kad Dievas yra labiau linkęs pajudinti žmogaus valią negu protą. Jeigu žmogaus protui bus pateikta ir stipriausių argumentų, jeigu protas suvoks tiesą, bet jeigu jis neturės valios tos tiesos siekti, tai protas nieko nepadės.
Prancūzų rašytojas ir filosofas Paul Claudel taip pat ieškojo Dievo: skaitė, galvojo, studijavo, bet vis jo nesurado, ir jau atrodė, kad buvo net visiškai jį praradęs, nes prieš jį pradėjo rašyti ir jį šmeižti. 1886 m. Kalėdų naktį jis ėjo pro garsiąją Notre Dame katedrą Paryžiaus gatve. Pastebėjo, kad toje bažnyčioje vyko kalėdinės vidurnakčio pamaldos. Pasuko savo žingsnius į bažnyčią ne dėl to, kad būtų norėjęs pasimelsti, bet tik norėdamas surinkti daugiau medžiagos savo raštams prieš Bažnyčią ir tikėjimą. Įėjo, atsistojo prie durų ir klausėsi nuostabiai gražios kalėdinės giesmės "Adeste fideles". Tos melodijos jis buvo taip paveiktas, kad lyg kokia nematoma jėga jį parklupdė ant žemės, ir jis pradėjo sąmoningai ar nesąmoningai melstis. Jis atrado Dievą, kurio taip ilgai ieškojo ir savo protu vis nesurado. Tad Dievo atradime ir garbinime turi dalyvauti ne tik žmogaus protas, bet visas žmogus su savo protu, valia ir net jausmais.
Yra daug žmonių, kurie tiki ir pripažįsta Dievą, bet nenori pripažinti Bažnyčios. Jie sako, kad Bažnyčia yra tik dvasiškijos sukurta, kad jos kilmė nėra dieviška, kad ji pasenusi, atsilikusi, atgyvenusi savo amžių, visiškai netinkanti moderniems pažangos laikams. Girdint tokius priekaištus, galima prisiminti graikų rašytoją Sofoklį, sukūrusį daug nemirtingų veikalų. Kai jis jau buvo sulaukęs senyvo amžiaus, bet vis dar buvo pajėgus, jo vaikai, norėdami, kad tėvas atsisakytų toliau būti šeimos galva ir kad jiems pavestų valdyti savo turtą, sugalvojo labai negarbingą dalyką. Jie apskundė tėvą teismui, sakydami, kad jis jau pasenęs, suvaikėjęs, praradęs protą, todėl nesąs tinkamas toliau būti šeimos galva. Atėjo teismo diena. Susirinko pilna salė žmonių. Už stalo sėdėjo teisėjai, prieš juos ramiai stovėjo kaltinamasis senelis Sofoklis. Teisėjas pirmiausia išklausė vaikų kaltinimų, o kai jie pabaigė, jis kreipėsi į Sofoklį tardamas: "Girdėjai savo vaikų kaltinimus, jog tu suvaikėjęs, praradęs protą, netinkąs būti šeimos galva. Ką tu į tai atsakysi, kaip pasiteisinsi?" Sofoklis, nieko į tuos kaltinimus neatsakydamas, išsitraukė iš po togos paskutinį, dar neseniai parašytą savo veikalą ir perskaitė jį visiems susirinkusiems: teisėjams, savo vaikams ir publikai. Jam pabaigus, minia sukėlė didžiausias ovacijas ir jį apvainikavo laurų vainiku, o tie išsigimėliai vaikai pasislėpė, kad nebūtų minios nulinčiuoti.
NIJOLĖ JANKUTĖ
ANT LAIPTŲ
Suskilę laiptai... rizgūs uogienojai,
Šilti nuo paskutinių spindulių...
Susimąstyti čia dažnai sustoju,
Kiek neskaičiuotų lobių aš turiu.
Smėlėtam ežero dugne — agatai,
Pakrantėj — nendrių ištempti lankai,
Ir bėgantys vandens paviršium ratai,
Ir aštrūs jauno mėnesio ragai.
Ir laiptai šie. Kiek daug jais lipo kojų,
Jaunyste ir senatve nešinų.
Visas vienodai ežeras mazgojo,
Visų žingsnius surankiot aš imu
Ir paslepiu į savo lobių skrynia
(Į ją sutilpo žemė ir dangus)
Ir amžiams neatskiriamai čia susipynę
Gyvena — Dievas ir žmogus.
* * *
Kelias baltas, lyg delnas,
Pilnatis — sidabrinis muštinis.
Jau sumokėjo savo važmą rugsėjis —
Už svirplius ir saulėgrąžas
Ir paukščius, buriuojančius skristi.
* * *
(Auschivitzo anka— Bažnyčios palaimintasis)
J. VENCKUS, S. J.
Praėjusiais metais (1971. X. 17.) Paulius VI šv. Petro bazilikoje paskelbė palaimintuoju Tėvą Maksimilijoną Kolbe. Jis buvo nacių nukankintas 1941 m. rugpiūčio 14 d. Kankinio mirtį jisai sutiko liūdnai pagarsėjusiame Auschwitze, kur žuvo apytikriai keturi milijonai lenkų ir žydų. Auschwitz yra vokiškas pavadinimas, o lenkiškas tos vietovės vardas yra Oswięcim, netoli Krokuvos miesto. Toje mirties stovykloje galėjo būti sugrūstų apie 200.000 kalinių. Mirties priemonės buvo įvairiausios ir šiurpulingiausios; jas galėjo išgalvoti tik iškrypęs protas ir baisiausios žmonių neapykantos kupina širdis: dujų kameros, nuodingi chemikalai, kartuvės, šautuvai ir badas. Šio straipsnio autoriui teko matyti pasibaisėtinus krematoriumus Dachau stovykloje, bet tie, kurie matė Auschwitz, pasakoja, kad ši stovykla perviršijo visas kitas, kad ir pats Dante savo "Pragare" negalėjo išgalvoti baisesnių scenų.
BŪSIMOJO KANKINIO JAUNYSTĖ
Raimondas Kolbe gimė 1894 m. netoli Lodzės, Lenkijoje. Šeima buvo kukli, tėvas rimtas, darbštus, turėjo nedidelę audimo įmonę. Motina — tikra šventoji: pamaldi, dievobaiminga, rūpinosi tik vaikais, virtuve ir bažnyčia. Pasakojama, kad berniukui pasirodžiusi Dievo Motina ir pasiūliusi pasirinkti du vainikus: baltą arba raudoną. Vėliau buvo aiškinama, kad raudonas vainikas simbolizavęs jo kankinio mirtį. Nesigilinsime į šio pasakojimo ar apsireiškimo prigimtį, tik žinoma, kad berniukas po to pasidarė labai rimtas ir didelis Dievo Motinos garbintojas. Toks pasiliko per visą savo gyvenimą.
Tėvai pranciškonai jo parapijoje vedė misijas. Per misijas pamokslininkai pasakė, kad prie Lvovo jie turi kolegiją, kur berniukai gali mokytis. Raimondas išdrįso ir ten nuvažiavo. Jis buvo labai talentingas, ir pranciškonai labai apsidžiaugė, kai jis pareiškė norą tapti vienuoliu. Viskas ėjo sklandžiai. Būdamas 17 m. amžiaus, jis padarė įžadus, gaudamas Maksimilijono vardą. Viršininkai jį pasiunčia į Romos Gregorianumo universitetą, kur jis gauna filosofijos ir teologijos daktaro laipsnius.
ALFONSAS GRAUSLYS
Paskutiniuoju metu ekumenizmo dvasia yra skelbiama ir ugdoma visų krikščionių. Tai yra įvairių krikščionių bažnyčių vienų kitiems atsivėrimas su ta teigiama mintimi, kad mes vieni kitiems turime ką duoti, kad vieni iš kitų galime pasimokyti ir vieni kitus praturtinti. Juk ir apaštalas sako: "Patikrinkite viską, kas gera pasilaikykite" (1 Tesal. 5, 21). Tad ekumenizme slypi noras dalintis tiesos duona ir meilės vynu.
Ekumeninis sąjūdis, siekdamas visų krikščionių suartėjimo, nori šalinti tas visas kliūtis, kurios suartėjimą trukdo ir susiskaldymą palaiko. Tai todėl, kad susiskaldymas yra mūsų nuskurdimas ir silpnybė, nes juk stiprybė glūdi vienybėje.
Tikriausias mūsų visų suartėjimo kelias yra Kristus, kurį labiau pažindami ir mylėdami bei visus jo norus iš meilės vykdydami, galime visi susitikti Kristuje. Kaip du metalo gabaliukai turi būti iki raudonumo įkaitinti, kad suminkštėtų ir galėtų susijungę tapti vienu gabalu, taip reikia per Kristų ir per meilę jam mums visiems susitikti, kad galėtume virsti vienu. Tik jį mylėdami, jo širdies troškimą "kad jie būtų viena" paversime savos širdies reikalu. Tik mylėdami Kristų, jo norimą krikščionių susijungimą įjungsime į savo gyvenimo turinį.
Jei kam krikščionių susijungimas visai nerūpi, jei dėl krikščionių susiskaldymo jam širdies neskauda, tai tik todėl, kad jis Jėzaus Kristaus nemyli ir todėl jo pareikštų norų negirdi. O pamilę Kristų, mes negalėsime nepamilti ir jo įkurtos Bažnyčios, kuri yra tam tikra prasme Kristaus tąsa ir jo kitu būdu įsikūnijimas. Mums negalės neskaudėti širdies dėl jos susiskaldymo, nes dėl to susiskaldymo kai kas Kristaus Bažnyčios net atpažinti negali.
Pamilę Kristų, mes pamilsime ir kiekvieną krikščionį, kurs, per krikštą įjungtas į Kristų (anot Bažnyčios tėvų, tapęs "antruoju Kristumi"), mums primins Kristų. Besimylintieji krikščionys, bendraudami savo tarpe, bendraus ir su pačiu Kristumi, kuris, anot paties Viešpaties žodžių, slepiasi už kiekvieno žmogaus: alkano, trokštančio, nuogo, ligonio, esančio kalėjime. Jiems visiems kančios palengvinimas yra lygus paties Kristaus kančios palengvinimui, nes jis yra aiškiai pasakęs: "Kiek kartų jūs tai padarėte vienam šitų mano mažiausiųjų brolių, man padarėte" (Mat. 25, 40).
Skaityti daugiau: KRISTUS - VISŲ KRIKŠČIONIŲ SUARTĖJIMO PAGRINDAS
A. PAŠKUS
Šiandienos pasaulis neramus. Jis bruzda, urzgia, maištauja. Ir rytuos ir vakaruos, ir šiapus ir anapus geležinės uždangos nepasitenkinimas veržiasi į paviršių. Vienur jis neramiai spiaudosi, lyg vulkano lava; kitur tyliai trykšta, lyg šaltinio vanduo. Visur betgi to nepasitenkinimo srovės, atrodo, kyla iš laisvės troškimo versmių. Reikalaujama laisvės moterims, rasėms, kultūroms, asmenims, religijoms ir t. t. Laisvės principas tapo moderniosios istorijos pagrindine tema. Dabarties žmogus laisvę garbina, jos siekia, už ją kovoja. Iš tiesų, laisvė ir yra žmogaus esminė dimensija. Be jos jis negali vesti tauraus gyvenimo. Be jos jis negali būti žmogumi. Laisvės idėja yra neatskiriamai įsipynusi į dabartinio žmogaus buities audinį. Veržimasis į laisvę jaučiamas šiapus ir anapus geležinės užtvaros; komunistinėj imperijoj ir vakarų demokratijose; pasaulinėse ir religinėse bendruomenėse. Bendrijos nepaisančios žmogaus laisvės troškimo, nežiūrint kokios jos bebūtų, tautinės, tarptautinės, bažnytinės ar politinės, yra pasmerktos ankstyvesnei ar vėlyvesnei mirčiai. Žmogus juk yra vienintelis žemės gyvūnas, pajėgiąs sutraukyti prievartos grandines. Tačiau ne visur tie prievartos varžtai vienodi, užtat ne visur vienodai stiprios ir pastangos juos sulaužyti. Ne visur vienodai leidžiama ir individo laisvei pasireikšti.
LAISVĖ ČIA, LAISVĖ TEN
Laisvės, kaip ir meilės, žodis, gal būt, labiausiai žmonių kalboje piktnaudojamas. Ne visiems laisvė reiškia tą patį dalyką. Laisvė vilkui ir laisvė ėriukui, laisvė vanagui ir laisvė viščiukui — tai du skirtingi dalykai. Šiame gi kontekste mes laisve suprantame bekliūtinį žmogaus skleidimąsi, žmogiško potencialo išugdymą. Būti laisvu tad ir reiškia netrukdomai skleistis gėriui. Būti laisvu reiškia būti nesuvaržytu siekiant gėrio. Būti laisvu reiškia būti pilnutiniu žmogumi. Tokia laisvės apibrėžtis suponuoja žmogaus pajėgumą save kontroliuoti, galią tikrovę pažinti ir tarp duotų alternatyvų pasirinkti.
Vis dėlto reikia prisipažinti, kad formaliniu atžvilgiu toks laisvės nusakymas beveik atitinka marksistinės laisvės sąvoką. Marksas taipogi siekė individą išlaisvinti iš ekonominio nepritekliaus, kad tokiu būdu žmogui sugrąžintų galimybę susijungti su bendruomene ir gamta. Marksas tikėjo, kad, sutraukęs skurdo grandines, individas pasieksiąs žmogišką pilnumą sandaroje su kitais žmonėmis ir jį supančia gamta. Kitaip tariant, per privačios nuosavybės panaikinimą pašalinus išnaudojimą, žmogus pasidarysiąs laisvas. O laisvas marksistinis žmogus būsiąs geras žmogus. Nebus jis nei gobšus, nei grobuoniškas, nei išnaudotojas. Jo kaip individo interesai sutapsią su bendrijos interesais. Bendruomenės laimėjimai būsią jo laimėjimais, jo džiaugsmai būsią bendrijos džiaugsmais. Laisvas žmogus būsiąs doras žmogus, taigi nei savo charakteriu, nei iš jo plaukiančiu elgesiu negalėsiąs kitiems pakenkti. Jei taip, tai Markso žmogus jau nebesiskiria nuo šv. Augustino žmogaus idealo: mylėk ir daryk ką nori (ama et fac quod vis). Ir šv. Augustino žmogus yra geras, doras žmogus, kuris kitiems negali pakenkti. Meilėje juk nėra vietos neapykantai. Meilė visad išsiskleidžia rūpesčiu kitiems. Meilėje ir laisvė, ir gėris, ir tiesa nebesikryžiuoja. Taigi Markso sekuliarinis ir Augustino religinis šventasis yra idealūs laisvi žmonės. Vienok šią idealią būklę pasiekti abiems individams, marksistiškam ir augustiniškam, reikalinga išorinė pagalba. Be jos individas negalės tapti laisvu, taigi ir doru žmogumi. Augustino žmogui tą pagalbą teikia Bažnyčia, tarpininkaudama dieviškų malonių dovanas. Markso žmogui tokią paspirtį duodanti komunistų partija, neklaidingai aiškindama dialektinį istorijos vyksmą. Deja, šiame taške krikščioniškosios ir marksistinės laisvės keliai išsiskiria. Šiame taške iškyla marksistinės tragedijos kontūrai — laisvinimas virsta pavergimu. Kaip tik šioje vietoje slypi ir komunistinės prievartos grandinių raktas — tikrovei prieštaraujančios mitinės prielaidos. Jos marksistinės laisvės idealą ir paverčia į priespaudos ir į tironijos tikrovę.
PRANAS RAZMINAS
Lankiau meno parodas, ieškodamas naujų pasaulių drobėje, granite, medyje ir kitose medžiagose, į kurias žmogus pajėgia juos įdeginti savo kūrybiniu karščiu, bet dažnai nusivylimas išlydėdavo mane į triukšmingą gatvę. O jei nerasdavau, ko ieškojau, tai atlaidžiau pažvelgdavau ir į tai, ką rasdavau sienose išrikiuota. Juk tai žmogaus dvasios vaikai, ir nereikia būti taip išdidžiam, kaip su gražia žmona nepažįstamuose namuose. Tegu būna jie tokie, kokius žmogus kūrėjas juos pagimdė ir savo bičiuliams parodė. Juk ne viską galima pamilti iš karto. Būkim kantrūs — priprasim. Jeigu ne iš meilės, tai iš pagarbos. Tegu jų grožio kalba ir nesuprantama. Jau mes esame pripratę prie svetimų pasaulių ir svetimų kalbų. Tarp jų esame ne vienas jau ir paklydę. Dargi aš pats imdavau drąsinti paveikslus: "Žiūrėkite tiesiai į mane, žiūrėkite tiesiai žiūrovams į akis. Jauskitės turį savo užsitarnautą dalią. Nebūkite, kaip našlaičiai, kurie į kiekvieną praeinančią moterį žiūri, kaip į mirusios motinos atspindį. Jūs esate jau gimę. Dieviškasis kūrybos spindulys jus išvedė į gyvenimą. Tad gyvenkite".
Slenku su minia saulės sukimosi kryptimi... Šitam našlaičiui gailestingoji ponia numetė savo mirusio sūnaus drabužėlį. Jis pakėlė jį ir čia pat, laiptuose, numetęs senąjį, apsivilko gautuoju. Drabužėlis linkęs laikytis žemiau, negu įprasta vyrams nešioti. Žmonės pasakytų, kad tai gailestingumo nuosmukis: neduoti tai, kas reikalingam tinka, bet kas duodančiajam atlieka. Paveikslo apačioje prancūziškas įrašas: Charitė. Paskui mano žvilgsnis užkliuvo už pakrypusios koplytėlės pakelėje, už pasaulio tvėrimo, žvejo jūroje, motinos, žengiančios paskui savo mirusio sūnaus karstą, kviečių gubų, kurioms sukrauti reikėtų didelio kluono.
Mano tėvas, nupiovęs rugius, visados suskaičiuodavo gubas. Du šimtai gubų — bus duonos visiems iki valiai; šimtas — pavasarį reikės jos su botagu pasirūpinti. Gubos ir koplytėlė (ne tai, ką aš paveiksluose mačiau) — dangaus palaima mano gimtosios žemės artojui. Tai mano tautos istorija. Tačiau kur tavo palaima, mano gimtosios žemės artojau, šių dienų arimų platybėse?...
(T. Br. Krištanavičiaus prisiminimai apie prof. dr. Zenoną Ivinskį)
Gyvenau Romoje. 1949 m. gavau prof. Ivinskio laišką, kuriuo jis mane prašė parūpinti jam iš Vatikano archyvo kvietimą, kad galėtų gauti Italijos vizą. Jis norįs nuodugniai studijuoti lituanistinę medžiagą Vatikano archyve, bet be tokio kvietimo negalįs gauti vizos.
Niekuomet nebuvau sutikęs prof. Ivinskio, bet jo garsas buvo mane pasiekęs Romoje, ir nutariau tučtuojau padėti. Gyvenau netoli prof. Griesar, S. J., kuris beveik kasdien eidavo į Vatikano archyvą. Užėjęs pas jį, išdėsčiau reikalą ir labai šiltai paprašiau padėti prof. Ivinskiui. Jis man atsakė, kad tokį kvietimą bus galima gauti labai lengvai. Iš tiesų, po poros dienų kvietimas jau buvo mano rankose.
Nedelsdamas kvietimą persiunčiau prof. Ivinskiui. Gal už kokių 2 ar 3 savaičių į mano raštinę atėjo maždaug mano amžiaus vyras ir pasisakė esąs prof. Ivinskis. Peržvelgiau jį nuo galvos iki kojų, šiltai paspaudžiau ranką ir paprašiau atsisėsti. Sumetę keletą sakinių apie jo kelionę, studijas ir butą, abu pastebėjome, kad tapome draugais. Jo skrybėlė buvo sukrypusi, drabužiai nudėvėti, o batai gerokai sukiužę. Dirbau šelpimo darbą Vatikano komisijoje, turėjau tarp kitko keliolika porų JAV kareivių batų ir paprašiau profesoriaus, kad vėl kada nors užeitų. Gyveno jis pas Beniušytes, senyvo amžiaus zitietes, kurios, skalbdamos baltinius ir išnuomodamos vieną kambarį studentams, šiaip taip išsiversdavo.
Susipažinęs su Vatikano archyvo pareigūnais ir lietuvių kolonija, profesorius vėl užėjo. Buvau aptvarkęs savo korespondenciją ir pakviečiau prof. Ivinskį pasivaikščioti. Kalbėjome apie Vatikano archyvą, apie išvargtus vargus tremtyje ir apie jo pabėgimą iš Lietuvos. Kai profesorius išsitarė, kad Lietuvoje palikęs sergančią žmoną, aš paklausiau jos pavardės.
— Griniūtė, — atsakė man profesorius.
— Griniūtė? — šūktelėjau iš džiaugsmo. Ir papasakojau profesoriui, kaip aš su ja susipažinau, kaip mudu diskutuodavome apie vieną vokietį meno kritiką, tapusį vėliau benediktinu, ir pan. Taip bešnekučiuodami, pasukome į Gregorijaus universitetą, kuriame gyvenau. Paskui jam pasakiau, kad turiu stiprių kareiviškų batų, kurie jam, artėjant žiemai, bus labai naudingi. Išsirinkęs tinkamą porą, profesorius padėkojo ir grįžo namo.
Rimtas Tarabilda Pasveikinimas
Vija Tarabildienė Moteris prie jūros
(Tikras atsitikimas)
LI-LA
Zuzana Linienė su savo maža dukrele Rožyte grįžo iš bažnyčios. Buvo gražus gegužės mėnuo, ir jos buvo linksmai nusiteikusios.
— Tėti, tėti, — šaukė mergaitė, įbėgusi į sodelį. Bet tėvo ten nebuvo. Nebuvo nė jo automobilio garaže.
— Gal išvažiavo nupirkti dovanų, — pasakė mergaitė motinai. Motina tik liūdnai nusišypsojo, bet nieko nesakė. Rožytė nuėjo į savo kambarį nuliūdusi. Ji galvojo, kodėl tėvelis jos nepalaukė, jeigu išvažiavo į krautuvę. Ji labai mėgo su juo važiuoti į krautuves, į parkus ir muziejus. Vakare abi susėdo valgyti, o tėvelio vis nebuvo.
— Mamyte, aš manau, kad tėvelis išvažiavo prie ežero. Dabar ten žydi medžiai ir krūmai — labai gražu.
— Rytoj, Rožyte, ir mudvi važiuosime, o dabar pažiūrėkime knygų.
Jodvi ilgai vartė ir skaitė knygas, kol miegas pradėjo merkti akis. Nuėjo gulti. Rožytė tuoj užmigo, bet Zuzana iki vidunakčio negalėjo sudėti akių. Jos vyras Matas vis negrįžo. Kitą rytą apžiūrėjo jo kambarį. Nebuvo išeiginio kostiumo nei lagamino. Iš stalčių išimti baltiniai. Ant stalo daug nuorūkų ir tuščias vokas iš kito miesto su mašinėle rašytu adresu. Tai ir viskas, kas jai palikta... Linienė nubraukė ašarą ir, sutvarkiusi kambarį, uždarė duris. Nutarė neliūdėti, neverkti ir nieko nesakyti kaimynėms. Galvojo, kad vieną dieną jis vis tiek sugrįš. Juk ji buvusi jam gera, ištikima, niekad nesibarusi. Jis juk nieko prieš ją negali turėti. Tai tik plaštakės suviliotas vaikas išbėgo į pievą pažaisti... Jis sugrįš, kai pavasario vėjas atsisuks iš šiaurės. Ji neparodys savo skausmo nė mergaitei. Lyg nieko nebūtų buvę.
— Tėvelis išvažiavo anksti. Jis gavo darbą kitame mieste, — pasakė ji mergaitei, duodama pusryčius. — Jis nenorėjo tavęs prikelti iš miego. Būk gerutė, gerai mokykis. Jis tave labai myli.
Ji pabučiavo mergaitę ir išleido į mokyklą. Rožytė buvo klusni, mokėsi gerai ir laukė parvažiuojant tėvo. Zuzanai buvo daug rūpesčių. Prieš vyro išvažiavimą ji buvo pas daktarą, bet dabar jau aiškiai pajuto, kad laukia antro kūdikio. Jis gali gimti prieš šventes. Gal ir Matas sugrįš Kalėdoms? Tai būtų viskas gerai. Ji ir kaimynėms sakė, kad jis dirba kitame mieste.
Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
SENIAUSIOJI LIETUVOS ISTORIJA LIETUVIŠKAI
Praėjusiais metais Vilniuje išleista "Lietuvos metraštis, Bychovco Kronika", kurią į lietuvių kalbą vertė, įvadą bei plačius, išsamius paaiškinimus parašė Rimantas Jasas. Tai pirmoji Lietuvos istorijos knyga, parašyta XVI amžiaus pradžioje senąja slavų kalba ir pirmą kartą ištisai išversta į lietuvių kalbą. Šis veikalas labai praturtina žinias iš senosios Lietuvos istorijos.
RAŠYT. I. SIMONAITYTĖS SUKAKTIS
Š. m. sausio 23 d. rašytoja (kilusi iš Mažosios Lietuvos) Ieva Simonaitytė sulaukė 75-rių metų amžiaus. Ta proga įvairiose Lietuvos vietovėse, ypač Klaipėdoje, kur rašytoja dažnai lankosi, ir Vilniuje buvo suruoštos iškilmės. Pati sukaktuvininkė dėkojo gausiai sveikinusiems už linkėjimus ir žadėjo "paskutinio taško niekada nepadėti". Naujausias I. Simonaitytės romanas išleistas 1971 m. Vilniuje, pavadintas "Paskutinė Kūnelio kelionė". Tai Klaipėdos krašto lietuvininkų šeimos pergyvenimai II-jo Pasaulinio karo ir pokario metais.
TAIP AUKLĖJAMI JAUNUOLIAI
"Tiesos" redakcija neseniai gavo laišką iš Ukmergės rajono Veprių kaimo profesinės mokyklos Nr. 5 moksleivių, kuriame jie skundėsi nepakenčiamomis darbo bei gyvenimo sąlygomis, mokslo menkumu ir visišku nesiskaitymu su jų nuomone. Laiške kvietė atvažiuoti ir įsitikinti, kad jie rašo teisybę. Nors mokyklos direktorius visus skundus ir priekaištus paneigė, redakcijos atstovai štai ką rado Vepriuose.
Mokyklos bendrabutyje mokiniai gyvena nepavydėtinai. Antro, septinto ir aštunto kambarių langai išdaužyti, radiatoriai vos drungni, patalynė nešvari, apsikloti mokiniai turi vos po vieną ploną antklodę, sanitariniai patogumai apleisti. Pirmame aukšte rado vieną jaunuolį, kuris kelinta diena sirgo ir gulėjo apsiklojęs čiužiniu. Niekas jam nepadavė valgyti nė nepasirūpino vaistais, nors medikas buvo tame pačiame pastate.
Atliekamu nuo mokslo laiku mokiniai kolūkiuose ir prie įvairių statybų dirba pačius sunkiausius darbus, neturėdami tinkamų drabužių nė pirštinių. Atlyginimai, kurie jiems priklauso, išmokami meistrams ar vadovams, bet pačių moksleivių dažnai nepasiekia. Jaunuoliai skundžiasi nepakankamu valgiu, ypač kai dirba vasarą laukuose, o jų porcijas suvalgo meistrai...
Taip pat rasta, kad mokslo lygis nepaprastai žemas, dienynai netvarkomi, o direktorius išduoda atestatus net tiems, kurie dėl įvairių priežasčių mokyklą yra palikę.
Žinoma, po viešų kaltinimų spaudoje, Vepriuose dalykai pasitaisys, nes taip visuomet atsitinka, tik kiek kitų panašių atvejų pasitaiko visoje Lietuvoje?
NIJOLE JANKUTĖ
Dažnai kyla klausimas, kodėl Mindaugo laikų Lietuva atrodo tolimesnė ir paslaptingesnė už Cezario Romą, už Kristaus Palestiną, o kartais net už Homero Troją? Iš kur tas chronologinis paradoksas? Ar tik ne todėl, kad Mindaugo Lietuva nepalyginamai mažiau pažįstama ir iš istorinio, ir iš literatūrinio taško, negu anie už ją senesni kraštai. Užtat kiekviena (deja, reta!) knyga, liečianti tą Lietuvos istorijos tarpsnį, ypatingai patraukia.
Juozas Kralikauskas yra vienas iš mūsų rašytojų, bandančių išvest karalių Mindaugą ir jo Lietuvą į literatūrinės tikrovės sce-ną. "Vaišvilkas" — trečioji jo knyga, užbaigianti Mindaugo laikų trilogiją.
Kalbant apie trečiąją dalį, sunku pamiršti pirmąsias — "Titnago ugnį" ir "Mindaugo nužudymą". "Titnago ugnis" — gaivalingos, su gamta neatskiriamai suaugusios, dar vienybės mintimi neuždegtos ir istorijai nepajungtos tautos paveikslas. Autorius jį piešė plačiais brūkšniais, sodriomis spalvomis su ateities didžių įvykių ir konfliktų užuominomis. "Mindaugo nužudyme" tarytum degantis ir deginantis saulės kamuolys iškyla Lietuvos dangun pats Mindaugas. Valstybės ir valdžios idėja persiėmęs, jis stoja prieš skaitytoją grėsmingas, savo siekimuose nepalaužiamas, vylingas, žiaurus, bet reikalingas, kaip druska...
O po Mindaugo ateina Vaišvilkas. Vaišvilkas Mindaugaitis — nežinomiausias iš mūsų istorijos nežinomųjų. Romane nežinomieji visada turi didelę trauką ir dideles galimybes, kurių išsipildymo ieško skaitytojas.
"Vaišvilkas" skaitytojo neapvilia. Šioje knygoje autorius piešia nebe tautos buitį 13-to šimtmečio rėmuose ir nebe politinių jėgų nirtulingus potvynius bei atoslūgius, bet žmogaus dvasią skaudžiame konflikte.
Skaityti daugiau: KIETAS KERNAVĖS SOSTAS, SUNKUS MINDAUGO KARDAS
ANTANAS SAULAITIS, S. J.
Jeigu teisybė, kad Dievas kalbėjo ne tik pranašams bei apaštalams, o kalbasi ir su mumis, tai kasdieniniai įvykiai yra Dievo žodis, tartas mums šiuo laiku ir šiose sąlygose. Jo žodis niekad nenuaidi, negrįžta tuščias, o iššaukia mūsų kad ir nepratusį ar nedrąsų balsą, kurį galima kartais ir malda vadinti.
SKAMBA DAINA
Lekiu namo pustuščiomis nakties gatvėmis, lyg atsigavęs, lyg ką švento pamatęs. Taip, kažką artimo pajutęs. Nebuvo tai nei mamyčių pyragėliai, nei cinamonų arbatėlė. Bet ta skambi daina, trečios ketvirtos kartos širdžių sukaupta.
Tu pasėjai tą sėklelę mūsų širdyse, kad jaustumėmės viena šeima.
KUNIGĖLIS ATĖJO
Jau dumblas prilipo prie batų. Peršoku griovelį, pažadindamas šunį kunigui nepritinkančiu bildesiu, pro atdaras duris įeinu į plaktos žemės ir kiaurų lentų namelį.
Ką tu čia, Viešpatie, veiki dieną naktį, kur visa šeimyna guli viename kambaryje, kur vėjas traukia ir luoša senelė vis tyliai — ar kiek garsiau — dūsauja? Kodėl jai kaskart. Viešpatie, rieda ašaros ir kyla susukti pirštai prie manųjų, o sausos lūpos bučiuoja kunigo rankas?
Kad galėčiau nors žodelį tarti, Tave dar ilgiau čia palikti, kad jai kalbėtum, kad ją savo šilima užklotum, kad jai graudžią ašarą džiaugsmu paverstum.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS
KALBOS SUSINIMAS
Šalia kalbos švarintojų ir teršėjų yra dar ir trečia grupė — kalbos susintojai. Kalbos švarintojais vadiname tuos, kurie stengiasi mūsų gimtąją kalbą apvalyti nuo kalbos klaidų ir visokių nepageidaujamų svetimybių. Kalbos teršėjai yra tie, kurie, kalbėdami arba rašydami, be jokio reikalo vartoja svetimus žodžius, visokius barbarizmus, nekreipia dėmesio į gramatikos bei sintaksės taisykles ir blogai kirčiuoja. Gal būt, už šias kalbos "nuodėmes" negalima per daug smerkti tų, kurie neturėjo galimybių pasiekti aukštesnio mokslo ir išsilavinimo arba kurie yra gimę ne Lietuvoje, bet jokiu būdu negalima pateisinti baigusiųjų aukštuosius mokslus ir jokio dėmesio nekreipiančių į kalbos kultūrą. Nuostabu, kaip mūsų inteligentai yra neimlūs kalbos dalykams. Dažnai tenka sutikti vieną ar kitą mūsų radijo pranešėją ir priminti kai kuriuos jų netiksliai kirčiuojamus žodžius, kurie nuolat radijo pranešimuose kartojami. Ir kokios pasekmės? Per dvejus metus pasisekė tik vieną radijo pranešėją išmokyti taisyklingai kirčiuoti vieną žodį — laidotuves. Šį žodį kirčiuoti yra labai lengva, nes visuose linksniuose jo kirtis yra pastovus — pirmajame skiemenyje.
Na, bet čia mes buvome pasiryžę daugiau dėmesio atkreipti ne į kalbos švarintojus ar teršėjus, bet į jos susintojus. O kas gi yra tie kalbos susintojai? Jais vadiname tuos kalbos švarintojus, kurie nueina per toli, kurie kalbos dalykuose yra per griežti, kurie norėtų iš gyvosios kalbos išmesti tuos žodžius ar išsireiškimus, kurių išmesti nereikėtų. Taip elgdamiesi, jie skurdina ir susina mūsų kalbą. Taip daro dažniausiai ne kalbininkai, o tik kalbos mėgėjai. Žinoma, yra buvęs vienas kitas atvejis, kai ir mūsų žymieji kalbininkai, pvz. Būga ar Jablonskis, draudė vartoti kokį nors neaiškios kilmės žodį ar išsireiškimą, bet paskui savo nuomonę pakeitė. Neaiškumų ir diskutuojamų dalykų kalbos moksle visuomet buvo ir bus, bet reikia laikytis oficialiai ir visuotinai priimtos kalbos bei taisyklių. Dabar mūsų oficialioji kalba yra jablonskinė, ji tebegalioja ir okupuotoje Lietuvoje, todėl ir išeiviams jos reikia laikytis. Kilus kokiems nors neaiškumams, reikėtų pažvelgti į "Dabartinės lietuvių kalbos žodyną", išleistą 1954 m. Lietuvoje, o paskui perspausdintą čia, išeivijoje. Tai yra gal vienintelis, labai paprastas ir visiems prieinamas bendrinės kalbos autoritetas. Dabar Lietuvoje yra ruošiama jo antroji papildyta laida. Tikimės kad greitai sulauksime.
“Laiškų Lietuvias” METINĖ ŠVENTĖ — KONCERTAS bus šių metų kovo 26 d., sekmadieni, 4 val. po pietų Jaunimo Centre.
Visi Čikagos ir apylinkių “Laiškų Lietuviams” skaitytojai bei Tėvų Jėzuitų bičiuliai yra maloniai kviečiami dalyvauti.
Nerija Linkevičiūtė
Šiais Jaunimo metais koncerto programą atliks jaunimas:
Nerija Linkevičiūtė — sopranas-,
Vytautas Nakas — bosas,
Benius Prapuolenis — baritonas,
akompanuojant Alvydui Vasaičiui.
Choro partiją atliks Alice Stephens vadovaujamos “Aldutės”.
Bus labai įdomi ir dar Čikagoje negirdėta koncertinė programa. Girdėsime įdomių ištraukų iš operos “I Lituani”, dainų iš Henriko VIII laikų ir iš baroko periodo, o taip pat ir lietuvių liaudies bei įvairių kompozitorių dainų.
Skaityti daugiau: “Laiškų Lietuvias” METINĖ ŠVENTĖ — KONCERTAS
PAGELBĖKIME TIKINTIESIEMS LIETUVOJE
Komunizmas žiauriausiai persekioja tikėjimą Lietuvoje. Daug bažnyčių uždaryta. Už likusias bažnyčias tikintieji turi mokėti labai didelius mokesčius. Lietuvos tikintiesiems būtinai reikalinga pagalba bažnyčioms išlaikyti. Lietuvių Katalikų Releginė Šalpa stengiasi padėti persekiojamiems tikintiesiems. Tai pagalbai sustiprinti ir išplėsti yra organizuojami Religinės Šalpos rėmėjai, kurie turės skyrius, valdybą, veiks laisvai ir savarankiškai, rūpindamiesi pagelbėti Lietuvos tikintiesiems.
Sudarytas LKRŠ Rėmėjų Organizacinis Komitetas kviečia rėmėjų steigiamąjį susirinkimą š. m. balandžio 8 d. 1 val. p.p. Jaunimo Centre, Čikagoje, 5620 S. Claremont Ave., kur bus priimti Įstatai ir išrinkta vyriausioji valdyba.
Nariais gali būti visi, kurie aukoja ne mažiau kaip 5 dol. metams, amžinieji nariai — 100 dol., o mecenatai — 1000 dol. Visus lietuvius kviečiame įsirašyti į rėmėjus ir savo aukomis pagelbėti Lietuvos tikintiesiems išlaikyti bažnyčias.
Aukas siųsti ir čekius rašyti LKRŠ Rėmėjų Organizaciniam Komitetui, 6825 S. Talman Ave., Chicago, 111. 60629. Visi aukotojai gauna kvitus, ir jų aukos atleidžiamos nuo federalinių mokesčiu.
LKRS Rėmėjų Organizacinis Komitetas ATSIUSTA PAMINĖTI
Dr. Petras Jonikas. LIETUVIU BENDRINĖS RAŠOMOSIOS KALBOS KŪRIMASIS antrojoje XIX amžiaus pusėje. Išleido Pedagoginis Lituanistikos Institutas Čikagoje 1972 m. Mecenatas — Lietuvių Fondas. 334 psl., kaina 5 dol. Tai ilgo ir kruopštaus darbo vaisius. Parašyta aiškiu, paprastu stiliumi, tad šis mokslinis veikalas bus suprantamas kiekvienam. Visiems čia bus įdomu rasti aiškų atsakymą, dėl ko vakarų aukštaičių tarmė tapo mūsų bendrine kalba.
V. Mykolaitis-Putinas. RŪSČIOS DIENOS. Rinkinys tokių eilėraščių, kurie dabartinėje Lietuvoje negali būti išleisti. Išleido Pedagoginis Lituanistikos Institutas. Mecenatas — Vladas Vijeikis. 40 psl., kaina 2 dol.
Jurgis Gliauda. BRĖKŠMĖS NAŠTA. Romanas. Išleido Liet. Knygos Klubas 1972 m. Aplankas Giedrės Vaitienės. 384 psl., kaina 6 dol.
Filatelistų draugijos “LIETUVA” biuletenis, 1972 m., nr. 1(150).
Vanda Frankienė-Vaitkevičienė. UŽBURTOS KANKLĖS. Padavimai apie Lietuvos senovę. Knyga parašyta labai gražia kalba ir lengvu stiliumi, JAV LB Švietimo Tarybos pripažinta tinkama skaityti lituanistinėse mokyklose. Tai būtų taip pat labai gera dovana lituanistinių mokyklų mokiniams mokslo metų pabaigoje. Tad dabar jau būtų laikas mokykloms ją užsisakyti. Kaina: kietais viršeliais — 4 dol., minkštais — 3 dol. Platintojams ir mokykloms duodama įprasta nuolaida. Galima gauti “Laiškų Lietuviams” administracijoje arba Švietimo Taryboje.