(T. Br. Krištanavičiaus prisiminimai apie prof. dr. Zenoną Ivinskį)
Gyvenau Romoje. 1949 m. gavau prof. Ivinskio laišką, kuriuo jis mane prašė parūpinti jam iš Vatikano archyvo kvietimą, kad galėtų gauti Italijos vizą. Jis norįs nuodugniai studijuoti lituanistinę medžiagą Vatikano archyve, bet be tokio kvietimo negalįs gauti vizos.
Niekuomet nebuvau sutikęs prof. Ivinskio, bet jo garsas buvo mane pasiekęs Romoje, ir nutariau tučtuojau padėti. Gyvenau netoli prof. Griesar, S. J., kuris beveik kasdien eidavo į Vatikano archyvą. Užėjęs pas jį, išdėsčiau reikalą ir labai šiltai paprašiau padėti prof. Ivinskiui. Jis man atsakė, kad tokį kvietimą bus galima gauti labai lengvai. Iš tiesų, po poros dienų kvietimas jau buvo mano rankose.
Nedelsdamas kvietimą persiunčiau prof. Ivinskiui. Gal už kokių 2 ar 3 savaičių į mano raštinę atėjo maždaug mano amžiaus vyras ir pasisakė esąs prof. Ivinskis. Peržvelgiau jį nuo galvos iki kojų, šiltai paspaudžiau ranką ir paprašiau atsisėsti. Sumetę keletą sakinių apie jo kelionę, studijas ir butą, abu pastebėjome, kad tapome draugais. Jo skrybėlė buvo sukrypusi, drabužiai nudėvėti, o batai gerokai sukiužę. Dirbau šelpimo darbą Vatikano komisijoje, turėjau tarp kitko keliolika porų JAV kareivių batų ir paprašiau profesoriaus, kad vėl kada nors užeitų. Gyveno jis pas Beniušytes, senyvo amžiaus zitietes, kurios, skalbdamos baltinius ir išnuomodamos vieną kambarį studentams, šiaip taip išsiversdavo.
Susipažinęs su Vatikano archyvo pareigūnais ir lietuvių kolonija, profesorius vėl užėjo. Buvau aptvarkęs savo korespondenciją ir pakviečiau prof. Ivinskį pasivaikščioti. Kalbėjome apie Vatikano archyvą, apie išvargtus vargus tremtyje ir apie jo pabėgimą iš Lietuvos. Kai profesorius išsitarė, kad Lietuvoje palikęs sergančią žmoną, aš paklausiau jos pavardės.
— Griniūtė, — atsakė man profesorius.
— Griniūtė? — šūktelėjau iš džiaugsmo. Ir papasakojau profesoriui, kaip aš su ja susipažinau, kaip mudu diskutuodavome apie vieną vokietį meno kritiką, tapusį vėliau benediktinu, ir pan. Taip bešnekučiuodami, pasukome į Gregorijaus universitetą, kuriame gyvenau. Paskui jam pasakiau, kad turiu stiprių kareiviškų batų, kurie jam, artėjant žiemai, bus labai naudingi. Išsirinkęs tinkamą porą, profesorius padėkojo ir grįžo namo.
Nebeatsimenu, kiek praėjo laiko, kai profesorius Ivinskis vėl užėjo į mano raštinę ir paprašė, kad supažindinčiau jį su tėvų jėzuitų kurijos archyvo vedėju. T. Joseph Teschitel, archyvo vedėjas, buvo man gerai pažįstamas, o jo brolis — didelis mano draugas. Taip ir atsivėrė kurijos archyvo durys tam žymiam mūsų istorikui. Tik kartą jis man nusiskundė, kad, nepaisant ilgos pažinties, kiekvieną kartą archyvo broliukas tikrinąs jo portfelį. O Viešpatie, ko tas garsusis profesoriaus portfelis nėra matęs!
Prof. Ivinskis buvo didelio takto žmogus ir nė kiek neužsigavo, kai ilgą laiką negalėjau jo aplankyti. Tikrai neturėjau laiko, nes dvi dienas praleisdavau raštinėje, o kitomis dienomis keliaudavau keturiose apskrityse, aprūpindamas maistu neturtingiesiems įsteigtas virtuves, lankydamas našlaitynus, katalikų darbininkų sąjungos skyrius, steigdamas neturtingoms mergaitėms siuvyklas ir pan. Bet vieną kartą pas profesorių nuėjau ir nustebau, kaip kukliai jis gyveno. Kambarys, tiesa, buvo erdvus, bet labai drėgnas ir be jokių lentynų, kur būtų galima pasidėti mokslinę medžiagą. Ant stalo gulėjo vertingų dokumentų nuorašų krūvos, kėdė taip pat apkrauta kažkokiais nuorašais ir, jei neklystu, vienam iš mūsų teko atsisėsti ant lovos.
Matydami, kad abu esame gerokai pavargę, nutarėme kas savaitę eiti pasivaikščioti. O kokie įdomūs ir malonūs būdavo mūsų pokalbiai! Profesorius išpasakodavo savo atradimus archyvuose, o aš labai atvirai kalbėdavau apie savo darbą. Liesdavome taip pat Vliką, frontininkų programą, pasiuntinybę, dr. Brazaičio sudarytą vyriausybę vokiečių okupacijos pradžioje ir pan. Mūsų mintys išsiskyrė dėl frontininkų "kultūros autonomijos". Kai prof. Ivinskis išdėstė, kas ji esanti, aš jam atsakiau, kad nėra valstybės, kuri vienokiu ar kitokiu būdu netvarkytų švietimo reikalų. Išklausęs mano argumentų, jis man taip atsakė: "Tėve, mums reikia frazės". "Ne, Zenonai", atsakiau profesoriui, "reikia ne frazės, bet kelių sakinių, kuriuos galėtų suprasti ne tik akademikai, bet ir paprasti žmonės". Paskui jam sakiau, kad frontininkai daro didelę klaidą, žvejodami su krikščioniais demokratais tame pačiame prūde, atseit, anų laikų suprastoje katalikų visuomenėje. Jei frontininkai daugiau gilintųsi į socialinius klausimus ir pasuktų truputį į kairę, gal tada už juos balsuotų ir socialistų dalis. Profesorius tai minčiai pritarė ir žadėjo apie tai daugiau pagalvoti.
Kartą profesorius prisipažino, kad gavėnios metu valgąs tik du kartu per dieną. Kai jis vėl užėjo į mano raštinę ir pakvietė pasivaikščioti, iš pirmų sakinių pastebėjau jį tokį erzlų, kaip niekuomet nebuvau matęs. Kritikavo ir dangų, ir žemę, ir viską vaizdavo juodais dažais. Tuokart man dingtelėjo mintis, kad profesorius bus labai alkanas. Todėl pasiūliau užeiti į pirmą kavinę ir išgerti po vieną "kapuciną" — itališkos kavos puoduką. Prie kavos pridėjome ir porą bulkučių. Pastebėjęs, kad jas godžiai valgo, paprašiau dar porą. Kai išėjome pasistiprinę, nebeatrodė blogai nei dangus, nei žemė.
Rodos, 1951 m. vasarą profesorius Ivinskis norėjo kažkokiu reikalu grįžti į Vokietiją. Nesakydamas priežasties, paprašiau jį, kad užeitų pas mane tam tikrą dieną. Kai jis punktualiai atėjo, įdaviau jam, rodos, 200 dolerių ir paprašiau, kad apsirėdytų nuo galvos iki kojų. Profesorius šiltai padėkojo, o kai grįžo iš Vokietijos, prisistatė skoningai apsirėdęs, lyg sužieduotinė sužieduotiniui. Abu jautėm didelį džiaugsmą ir vėl kibom kiekvienas į savo darbą.
Norėdamas paįvairinti profesoriaus gyvenimą, tris kartus jį pakviečiau pasižiūrėti mano darbo srities. Pirmą kartą važiavome į L'Aquilą, Abrucų sostinę, kur yra garsi pilis, pastatyta, rodos, imperatoriaus Karolio V ir, tarp kitų įžymybių, šv. Bernardino bažnyčia, kurioje yra popiežiaus šv. Celestino V kūnas. Vežėme sunkvežimį drabužių ir batų mano kolegai, Abrucų delegatui, su kuriuo buvome sutarę tam tikrą savivaldybių rinkimų strategiją. Negalėjau pakęsti, kad žmonės sveikino kunigus su "Garbė Jėzui Kristui", o balsavo už komunistus. Kelionės išvakarėse profesorius sužinojo, kad vienas lietuvis kunigas buvo pakeltas į prelatus. Jam atrodė, kad tas kunigas tos garbės buvo nevertas ir pradėjo mane "tarkuoti", kam aš prikišęs savo nagus prie to pakėlimo. Aš profesoriui atsakiau, kad aš pakėlimą sužinojau tik šian-dien iš jo paties lūpų, bet jis manim nepatikėjo ir "tarkavo" kokį pusvalandį. Ir vėl teko užsukti į pirmą kavinę ir išgerti po porą "kapucinų".
Antrą kartą važiavome į Alatrį, maždaug 80 km. į pietus nuo Romos, pasižiūrėti ciklopų mūrų. Vežėme 36 lovas Trivigliano našlaitynui, kurias nupirkau prel. Antano Briškos pinigais. Prof. Ivinskis pradžioje šypsojosi iš mano "ciklopų", bet kai pamatė jų mūrus, pradėjo savo nuomone abejoti. Aš jo paprašiau, kad, grįžęs į Romą, pasiskaitytų italų enciklopediją, ką ji sakanti apie ciklopus.
Trečią kartą važiavome trise: prof. Ivinskis, kun. Juozas Vaišnora ir aš. Turėjau kažkokių reikalų Cisternos našlaityne ir žadėjau sustoti pas savo bičiulį, dr. Malandruco, Lotinoje. Latina yra Mussolinio įkurtas miestas garsiose dučės nusausintose Pontinijos pelkėse ir padaryta apskrities sostine. Dr. Malandrucui buvau parūpinęs šv. Silvestro ordiną, nes jis buvo labai sąžiningas valdininkas, apskrities šelpimo skyriaus viršininkas. Bet kai nuvykau į jo butą, radau tik jo žmoną ir taip gražiai paruoštus pietus, kad suabejojau, ką daryti. Jie, matyt, norėjo pagerbti mane, kad parūpinau šv. Silvestro ordiną. Nežinodamas, ką daryti, pažvelgiau į profesorių ir dr. Vaišnorą, bet iš jų akių negavau jokio atsakymo. Tuokart ponios Malandruco labai atsiprašiau, kad negaliu būti jų svečiu, ir prašiau ponią perduoti vyrui kažkokį prašymą. Atsimenu gerai, kai profesorius, išėjęs iš Malandruco namų, man pasakė: "Koks žiaurus yra gyvenimas". Cisternoje turėjau daugiau reikalų, ir ten pas seseles neblogai papietavome.
Kartą profesorius Ivinskis ir kun. J. Vaišnora užėjo į mano raštinę, ir pradėjome šnekučiuotis. Nei iš šio, nei iš to man dingtelėjo mintis ir taip tariau profesoriui:
— Zenonai, kodėl tu neini į kunigus? Esi laisvas, filosofijos ir teologijos teks studijuoti trumpai, o paskui visiškai galėsi pasišvęsti mokslo darbui. Turėsi padorų butą, neturėsi finansinių rūpesčių ir galėsi dirbti išsijuosęs.
Prof. Z. Ivinskis ir T. B. Krištanavičius prie Jaunimo Centro 1960 m.
Profesorius man atsakė, kad jam patinkančios mergaitės.
— O kam jos nepatinka? — atšoviau šelmiškai profesoriui. — Manai, kad jos nepatinka Juozui ar man? Bet, apsikrovę žmonomis ir vaikais, ar galėtume tiek dirbti, kiek dabar dirbame?
Profesorius atsakė, kad jis linkęs į šeimos gyvenimą. Kita proga mane paklausė, ar nereikėtų jam vesti vienos turtingos Pietų Afrikos lietuvaitės, atvykusios į Romą. Bet tos lietuvaitės niekuomet nesu matęs ir nieko negalėjau patarti. Nusižiūrėjęs į vieną Čikagos lietuvaitę, jis vėl klausė mano patarimo. Tą lietuvaitę pažinojau labai paviršutiniškai, ir vėl nieko patarti negalėjau. Bet kai jam buvo pasiūlyta Vasario 16 d. gimnazijos vadovybė, patariau jos nepriimti, nes nuo to būtų nukentėjęs jo mokslinis darbas. Su tuo jis visiškai sutiko.
Sugrįžęs į Italiją 1954 m., vėl sutikau tą mielą bičiulį ir kun. J. Vaišnorą, su kuriuo taip pat per eilę metų dažnai susieidavome. Nebeatsimenu kuriais metais (rodos, 1960 m.,), prof. Ivinskis aplankė mane Čikagoje ir Colomoje, Michigan. Tuo metu Colomoje viešėjo ir prof. Matas Krikščiūnas bei gen. Stasys Dirmantas, su kuriais taip pat buvau susijęs žvejybos ir nuoširdžios bičiulystės ryšiais. Vėliau su prof. Ivinskiu retai tesusirašinėjome, nes jam rūpėjo šeima ir istorija, o man — statybos. Bet kai gimė jo sūnus Kęstutis, jis man tuojau parašė, kad "sūnus ant galvos žymiai daugiau plaukų turi negu tėvas". Prof. Ivinskis bandė mane įtraukti į politinį lietuvių gyvenimą ir paprašė prof. Brazaitį, kad pas mane užsuktų. Tačiau nei prof. Ivinskis, nei prof. Brazaitis manęs "neatvertė", nes mačiau didelį lietuvių susiskaldymą ir vis galvojau, kaip būtų galima juos sujungti.
Kartą prof. Ivinskis man patarė pailsėti ir nedeginti savo "žvakės iš abiejų galų". Kitą kartą jis man taip rašė: "Nežinau, kodėl turiu silpnybę Jums viską išlieti. Tada ant dūšios geriau". Paskutiniame laiške "išsiliejo" vienu svarbiu klausimu, kuris dabar yra laimingai išspręstas. Prof. Ivinskis taip pat prašė, kad nusiųsčiau jo sūnui lietuvišką mišiolą ("Garbusis Tėveli, gelbėkite Zenučiui(I), kaip jau ne kartą esate gelbėję"). Žinoma, mišiolą tuojau nusiimčiau, o kai išgirdau, kad prof. Ivinskis jau yra miręs, susikaupiau, kiek galėjau, ir atlaikiau už jį šv. mišias.
Prof. Ivinskis buvo labai taurus žmogus, didelis istorikas, vidutinis politikas, giliai tikintis katalikas, kruopštus darbininkas ir nepakeičiamas daugelio žmogių draugas. Nors mudviejų mintys kartais išsiskirdavo, bet širdys — niekuomet. Jo ankstyva mirtis yra didelis nuostolis ne tik jo šeimai, giminėms, draugams, frontininkams bei ateitininkams, bet ir visai lietuvių tautai.