(Tikras atsitikimas)
LI-LA
Zuzana Linienė su savo maža dukrele Rožyte grįžo iš bažnyčios. Buvo gražus gegužės mėnuo, ir jos buvo linksmai nusiteikusios.
— Tėti, tėti, — šaukė mergaitė, įbėgusi į sodelį. Bet tėvo ten nebuvo. Nebuvo nė jo automobilio garaže.
— Gal išvažiavo nupirkti dovanų, — pasakė mergaitė motinai. Motina tik liūdnai nusišypsojo, bet nieko nesakė. Rožytė nuėjo į savo kambarį nuliūdusi. Ji galvojo, kodėl tėvelis jos nepalaukė, jeigu išvažiavo į krautuvę. Ji labai mėgo su juo važiuoti į krautuves, į parkus ir muziejus. Vakare abi susėdo valgyti, o tėvelio vis nebuvo.
— Mamyte, aš manau, kad tėvelis išvažiavo prie ežero. Dabar ten žydi medžiai ir krūmai — labai gražu.
— Rytoj, Rožyte, ir mudvi važiuosime, o dabar pažiūrėkime knygų.
Jodvi ilgai vartė ir skaitė knygas, kol miegas pradėjo merkti akis. Nuėjo gulti. Rožytė tuoj užmigo, bet Zuzana iki vidunakčio negalėjo sudėti akių. Jos vyras Matas vis negrįžo. Kitą rytą apžiūrėjo jo kambarį. Nebuvo išeiginio kostiumo nei lagamino. Iš stalčių išimti baltiniai. Ant stalo daug nuorūkų ir tuščias vokas iš kito miesto su mašinėle rašytu adresu. Tai ir viskas, kas jai palikta... Linienė nubraukė ašarą ir, sutvarkiusi kambarį, uždarė duris. Nutarė neliūdėti, neverkti ir nieko nesakyti kaimynėms. Galvojo, kad vieną dieną jis vis tiek sugrįš. Juk ji buvusi jam gera, ištikima, niekad nesibarusi. Jis juk nieko prieš ją negali turėti. Tai tik plaštakės suviliotas vaikas išbėgo į pievą pažaisti... Jis sugrįš, kai pavasario vėjas atsisuks iš šiaurės. Ji neparodys savo skausmo nė mergaitei. Lyg nieko nebūtų buvę.
— Tėvelis išvažiavo anksti. Jis gavo darbą kitame mieste, — pasakė ji mergaitei, duodama pusryčius. — Jis nenorėjo tavęs prikelti iš miego. Būk gerutė, gerai mokykis. Jis tave labai myli.
Ji pabučiavo mergaitę ir išleido į mokyklą. Rožytė buvo klusni, mokėsi gerai ir laukė parvažiuojant tėvo. Zuzanai buvo daug rūpesčių. Prieš vyro išvažiavimą ji buvo pas daktarą, bet dabar jau aiškiai pajuto, kad laukia antro kūdikio. Jis gali gimti prieš šventes. Gal ir Matas sugrįš Kalėdoms? Tai būtų viskas gerai. Ji ir kaimynėms sakė, kad jis dirba kitame mieste.
Linienė gyveno taupiai, ramiai ir paslaptingai. Padėkos dieną nuėjo pas seserį valgyti kalakuto ir jai pasakė savo paslaptį. Sesuo žadėjo pagelbėti, pabūti namie, kai jai reikės važiuoti į ligoninę. Tas laikas atėjo labai greitai. Kartą, mergaitei parėjus iš mokyklos, ji paskambino seseriai, kad ateitų.
— Dukrele, aš važiuoju į ligoninę, pabūsiu kelias dienas ir tuoj sugrįšiu. Būk gera, klausyk tetos.
Kitą popietę Rožytė su teta nuėjo į ligoninę aplankyti mamos. Ji ten pamatė savo mažą sesutę. Džiaugėsi, kad ji jau nebus viena namie, kai mama kur nors turės išeiti. Kai motina su dukrele sugrįžo iš ligoninės, tuoj buvo krikštynos, bet tėvas vis nesirodė. Praėjo metai, kiti, o jis vis negrįžo. Linienė dažnai galvojo apie Matą: ar sveikas, ar laimingas? Kodėl jis jai net laiško neparašo? Ji jau susirado darbą vakarais. Nuomininkė, jau išėjusi į pensiją, sutiko pasaugoti jos mažąją Vilnelę. Taip greit prabėgo keletas metų. Kartą, pietų metu, suskambėjo telefonas. Rožytė tuoj pašoko nuo kėdės ir paėmė ragelį.
— Tėveli, ar tai tu? Aš tavęs labai pasiilgau! Parvažiuok, tėveli, greičiau, aš tave labai myliu. Aš turiu mažą sesutę. Ji jau ketverių metukų. Jos vardas Vilnelė. Alio, alio, tėveli!...
Tėvo balsas nutrūko. Rožytė pradėjo verkti. Mažoji sesutė pribėgo prie jos ir glostydama ramino:
— Neverk, tėvelis parvažiuos...
Zuzanos širdyje atgijo paslėptas džiaugsmas, kad vyras dar gyvas. Ji su mergaitėmis išėjo į mokyklą pažiūrėti kalėdinės eglutės. Širdyje buvo giedra ir ramu. Prieš Velykas Matas vėl paskambino. Kalbėjo su Rožyte. Žadėjo parvažiuoti. Kai mama parėjo iš darbo. Rožytė tuoj pasidžiaugė:
— Mama, tėtis skambino. Sakė atvažiuosiąs. Kažin ar jis mane pažins. Aš jau tokia didelė. Gal jis jau bus senas, baltais plaukais.
— Tai labai gera žinia, dukryte. Reikia paruošti tėčiui kambarį, — linksmai pasakė mama.
Visos trys dirbo, kiek galėjo. Butas blizgėjo ir kvepėjo nuo gėlių. Iš ryto padengė stalą gražiausiomis lėkštėmis. Ant stalo margučiai, pyragai ir baltos lelijos, o jos rengėsi eiti į bažnyčią. Gi žiūri — jau prie durų stovi automobilis.
— Sveikas, tėveli! — Rožytė puolė jam ant kaklo. Zuzana taip pat džiaugėsi. Visi drauge nuvažiavo į bažnyčią. Gal niekad Zuzana taip nuoširdžiai negiedojo "Aleliuja". Ir Vilnelė sėdėjo šalia tėvo labai patenkinta. Kai grįžo namo, tėvas visas apdalino dovanomis. Jis, įėjęs į savo kambarį, pamatė, kad niekas nebuvo pakeista. Ant sienos kabojo jo portretas. Lentynose buvo tvarkingai sudėtos knygos.
— Tėveli, aš čia ateidavau ruošti pamokų. Su tavim, žiūrėdama į šią fotografiją, kasdien kalbėdavau, klausdavau tavo patarimo, jei kas buvo neaišku, bet tu tylėjai, tai aš pati stengdavausi išspręsti uždavinius. Dažnai ir apsiverkdavau, kad tu man nė žodžio nesakai. Vakare mama būdavo darbe.
— Aš labai atsiprašau. Rožyte, — pajutęs savo kaltę, pasakė tėvas ir jai užkabino ant kaklo rausvus karoliukus. Rožytė pabučiavo tėvą ir nubėgo į virtuvę pas motiną parodyti karolių. Mama liepė pakviesti tėvą pusryčių.
— Tėveli, prašau prie stalo. Mamytė paruošė skanių valgių, o aš primarginau margučių!
Prie stalo buvo linksma ir jauku. Zuzana nieko neklausinėjo. Kalbėjo apie kaimynus: kas mirė, kas gimė, kas ištekėjo. Atėjo ir kaimynai pasveikinti. Po švenčių Zuzana vėl eidavo dirbti vakarais. Matas sutaisė tvorą, apvalė kiemą, sutvarkė garažą. Dažnai su mažąja mergaite važiuodavo į krautuves. Savaitė praėjo, kaip viena diena. Zuzana vis galvojo, ar ilgai jis bus namie. Bet, žinoma, ji niekad to neklaus. Jei norės, pats pasakys. Mergaitėms pripirko drabužių, batų, knygų. Jos buvo labai laimingos. Greitai praėjo ir mėnuo. Rožytė buvo bebaigianti mokyklą. Pavasaris toks gražus — viliojo į parką. Sunku mokytis — prašys tėvą pagalbos. Parėjusi iš mokyklos, tuoj pradėjo ieškoti tėvo, bet niekur nesurado. Pamanė, kad gal jis su draugais sėdi kavinėje. Kai sugrįžo motina, jos pavakarieniavo ir susėdo prie knygų. Motinai Rožytė paskaitė eilėraštį. Tėvas vis negrįžo. Mergaitės nuėjo miegoti. Zuzana dar paskambino seseriai. Matas negrįžo ir neskambino.
Duktė baigė gimnaziją ir išvažiavo į stovyklą. Motina su mažąja Vilnele apie tėvą nedaug tekalbėdavo. Dažnai važiuodavo į parką, prie ežero ar į zoologijos sodą. Rožytė, jau studentė, susirado pusei dienos darbą — padavėja valgykloje. Jau užsidirbdavo savo išlaidoms. Kartais ji pastebėdavo, kad motina būdavo labai pavargusi. Tada ji, kiek anksčiau atsikėlusi, pagamindavo pusryčius. Tegul mama pamiega... Kartais išeidama padėdavo dešimt dolerių iš savo uždarbio. Motina ta dovana buvo patenkinta, nes juk ir mažajai reikėdavo drabužių. Motina vėl laukė prieauglio, bet dar niekas nežinojo. Gimtadienio proga Rožytė su draugėmis nuėjo į kiną. Kai grįžo, motina jai tarė:
— Rožele, noriu tau pasakyti didelę naujieną. Tėvas man paliko dovaną — aš vėl laukiu kūdikio.
Mergaitė manė, kad reikėtų parašyti tėvui, bet motina atkalbinėjo — juk jos nežinojo nė jo adreso. Dar du mėnesiai liko, gal tėvas ir pats parvažiuos.
— Mama, aš suprantu, kad tu jį labai myli, bet aš jau pradedu jo neapkęsti. Tokie pasivaikščiojimai po kitus miestus visai nepateisinami. Pasakysiu jam teisybę į akis, jei kada grįš.
Praėjo mėnuo. Zuzana jau nėjo į darbą. Į ligoninę teko važiuoti anksčiau, negu ji manė. Rožytę sutikusi kaimynė paklausė, kur jos mama, kad niekur nematyti. Ar serga? Mergaitė pasakė, jog mama buvusi ligoninėje. Jau namie yra nauja sesutė — Sigutė.
— Ką? Vėl mergaitės sulaukė? Aš taip ir maniau. Tas latras, mėnesį namie pabuvęs, vėl jai vargelį paliko. Jei kada grįš, reikėtų paimti jam šluotą!
Bet Zuzana su meile žiūrėjo į savo mažytę ir laukė, kada tėvas sugrįš. Praėjo keli mėnesiai. Atėjo pavasaris. Sigutė augo linksma ir sveika, o tėvo vis kaip nebuvo, taip nebuvo. Rudenį Vilnelė pradėjo lankyti mokyklą. Sigutė jau vaikščiojo. Zuzanai buvo daug darbo ir rūpesčių. Liūdėti ji neturėjo laiko, bet vis turėjo vilties, kad tėvas kada nors grįš prie savo vaikų. Bet tas nuolatinis laukimas ir darbai ją labai išvargino. Nuo vyro negavo nė vieno Miško, tik sesuo, išvažiavusi vasaroti, parašė jai laišką ir sakė mačiusi Matą, vaikščiojantį su kažkokia jauna moterimi. Neteko su juo susitikti. Rožytei, kuri drauge su ja atostogavo, taip pat nieko nesakiusi. Tas laiškas Zuzanai buvo skaudus, bet ji džiaugėsi, kad Matas sveikas. Vis tiek tikėjosi kada nors jo sulaukti.
Per atostogas Rožytė susidraugavo su Zigmu Rūteniu, jau baigusiu studijas. Po kiek laiko ištekėjo. Po vestuvių išvažiavo abudu į pietinę valstybėlę, kur Zigmas gavo darbą. Duktė dažnai rašė. Sakė, esanti labai laiminga. Zuzanai nebuvo lengva, pasilikus su dviem mažom dukrelėm. Bet kartais vieno žmogaus nelaimė atneša laimę kitam.
Matas maudėsi jūroje su savo mylimąja. Diena buvo graži ir jūra rami, tad labai toli nuplaukė nuo kranto. Besidžiaugdami jūra, nepastebėjo besiartinančios audros. Ji kilo labai staiga. Didelė banga atskyrė jį nuo Valentinos. Jis šaukė ją, bet niekas neatsiliepė. Kovodamas su bangomis, artinosi prie kranto. Ten jį ištraukė pakrančių sargyba. Jis tuoj pranešė apie Valentiną. Sargyba išplaukė jos ieškoti, bet nesurado. Matas laukė dar tris dienas, vis vaikščiodamas pajūriu, bet jos vis nebuvo. Jį graužė sąžinė ne tik dėl Valentinos, bet ir dėl savo šeimos. Jis žinojo, kad Zuzana jį tebemyli. Jis visada laukiamas, kaip paklydėlis sūnus. Sugrįžęs į darbovietę, pasiėmė visus daiktus ir išvažiavo pas savo šeimą. Zuzana, grįžusi iš darbo, rado jį kalbantis su mergaitėmis. Ant stalo stovėjo gėlių puokštė. Mergaitės valgė saldainius, buvo patenkintos, juokavo.
— Sveikas, tėveli! Mergaitės yra laimingos, tavęs sulaukusios.
— Ir aš laimingas, turėdamas tokią gražią šeimynėlę.
Jo sugrįžimu visi kaimynai buvo nustebinti. Apie Valentinos žuvimą Zuzana sužinojo iš sesers draugų. Sekmadienį visi matė visą Linų šeimą bažnyčioje. Zuzana Matui suruošė specialius pietus. Pasikvietė ir kaimynus. Kažin ar daug yra tokių moterų?