NIJOLĖ JANKUTĖ
ANT LAIPTŲ
Suskilę laiptai... rizgūs uogienojai,
Šilti nuo paskutinių spindulių...
Susimąstyti čia dažnai sustoju,
Kiek neskaičiuotų lobių aš turiu.
Smėlėtam ežero dugne — agatai,
Pakrantėj — nendrių ištempti lankai,
Ir bėgantys vandens paviršium ratai,
Ir aštrūs jauno mėnesio ragai.
Ir laiptai šie. Kiek daug jais lipo kojų,
Jaunyste ir senatve nešinų.
Visas vienodai ežeras mazgojo,
Visų žingsnius surankiot aš imu
Ir paslepiu į savo lobių skrynia
(Į ją sutilpo žemė ir dangus)
Ir amžiams neatskiriamai čia susipynę
Gyvena — Dievas ir žmogus.
* * *
Kelias baltas, lyg delnas,
Pilnatis — sidabrinis muštinis.
Jau sumokėjo savo važmą rugsėjis —
Už svirplius ir saulėgrąžas
Ir paukščius, buriuojančius skristi.
* * *
Žolės, išblukusios žolės,
Sauso vėjo plaukai,
Čežat šalikelėj liūdnos —
Baigėsi vasara...
Plunksnuotas jūsų viršūnes
Atspindi dangus,
O saulė aplieja stiklu
Ir išeina...
Žolės, išblukusios žolės,
Uždenkit mane savo dūžtančiais pirštais,
Iki saulė vėl grįš...
* * *
Nuplovė vasarą lietūs.
Juodi debesys atvėrė tik vieną
Geltoną rudenio langą —
Ir išskrido pro jį mano nesurastos mintys...