ALFONSAS GRAUSLYS
Paskutiniuoju metu ekumenizmo dvasia yra skelbiama ir ugdoma visų krikščionių. Tai yra įvairių krikščionių bažnyčių vienų kitiems atsivėrimas su ta teigiama mintimi, kad mes vieni kitiems turime ką duoti, kad vieni iš kitų galime pasimokyti ir vieni kitus praturtinti. Juk ir apaštalas sako: "Patikrinkite viską, kas gera pasilaikykite" (1 Tesal. 5, 21). Tad ekumenizme slypi noras dalintis tiesos duona ir meilės vynu.
Ekumeninis sąjūdis, siekdamas visų krikščionių suartėjimo, nori šalinti tas visas kliūtis, kurios suartėjimą trukdo ir susiskaldymą palaiko. Tai todėl, kad susiskaldymas yra mūsų nuskurdimas ir silpnybė, nes juk stiprybė glūdi vienybėje.
Tikriausias mūsų visų suartėjimo kelias yra Kristus, kurį labiau pažindami ir mylėdami bei visus jo norus iš meilės vykdydami, galime visi susitikti Kristuje. Kaip du metalo gabaliukai turi būti iki raudonumo įkaitinti, kad suminkštėtų ir galėtų susijungę tapti vienu gabalu, taip reikia per Kristų ir per meilę jam mums visiems susitikti, kad galėtume virsti vienu. Tik jį mylėdami, jo širdies troškimą "kad jie būtų viena" paversime savos širdies reikalu. Tik mylėdami Kristų, jo norimą krikščionių susijungimą įjungsime į savo gyvenimo turinį.
Jei kam krikščionių susijungimas visai nerūpi, jei dėl krikščionių susiskaldymo jam širdies neskauda, tai tik todėl, kad jis Jėzaus Kristaus nemyli ir todėl jo pareikštų norų negirdi. O pamilę Kristų, mes negalėsime nepamilti ir jo įkurtos Bažnyčios, kuri yra tam tikra prasme Kristaus tąsa ir jo kitu būdu įsikūnijimas. Mums negalės neskaudėti širdies dėl jos susiskaldymo, nes dėl to susiskaldymo kai kas Kristaus Bažnyčios net atpažinti negali.
Pamilę Kristų, mes pamilsime ir kiekvieną krikščionį, kurs, per krikštą įjungtas į Kristų (anot Bažnyčios tėvų, tapęs "antruoju Kristumi"), mums primins Kristų. Besimylintieji krikščionys, bendraudami savo tarpe, bendraus ir su pačiu Kristumi, kuris, anot paties Viešpaties žodžių, slepiasi už kiekvieno žmogaus: alkano, trokštančio, nuogo, ligonio, esančio kalėjime. Jiems visiems kančios palengvinimas yra lygus paties Kristaus kančios palengvinimui, nes jis yra aiškiai pasakęs: "Kiek kartų jūs tai padarėte vienam šitų mano mažiausiųjų brolių, man padarėte" (Mat. 25, 40).
Mylėdami Kristų ir dėl Kristaus mylėdamiesi savo tarpe, mes atsiversime ir tiesai aplamai (pasiryžę ją priimti, jeigu tik geriau ją pažinsime, negu iki šiol esame pažinę), ir atsiversime tai konkretesnei tiesai, kuri mums kalba per sąžinės balsą, įsitikinę, kad už tos geros valios, pasireiškiančios sąžinės įsitikinimu, stovi tas, kurs apie save pasakė: "Aš kelias, tiesa ir gyvenimas. Nė vienas neateina pas Tėvą, kaip tik per mane" (Jon. 14, 6). Kad mūsų meilė Kristui veda į krikščionių vienybę, tai yra pasakyta ir "Ekumenizmo dekrete": "Teatsimena visi krikščionys, kad juo labiau jie stengsis gyventi Evangelija, juo sėkmingiau jie ugdys krikščionių vienybę". O gyventi Evangelija — tai vykdyti valią to, kurį mylime. Todėl "Ekumenizmo dekretas", skelbdamas Katalikų Bažnyčios atsinaujinimą, tarp kitko sako, kad širdies atsivertimas, gyvenimo šventumas ir maldos krikščionių vienybės intencija yra ekumenizmo siela.
Krikščionių susijungimas gali įvykti tik mūsų visų meilėje Kristui ir savitarpio meilėje, nes, tik meilėje širdims susiderinus, tegali susiderinti ir jų mintys, nes tikrai besimylintieji visada susikalba.
Šalia tarpusavės meilės ugdymo reikia įsimąstyti ir į mūsų išpažįstamą krikščionybės tiesą, ir pamatyti, kiek daug mes visi krikščionys turime bendro. Taip pat pamatysime, kad yra daugiau to, kas mus vienija, negu to, kas skiria. Bendras tikėjimo išpažinimas, kurį visi kalbame, tai įrodo. Dėl to dažnai turėtume save klausti, ar ne per daug mes kalbame apie tai, kas mus skiria, ir ar ne per mažai apie tuos daug didesnius dalykus, kurie mus jungia.
Tam tikra, ir, galima sakyti, labai esminė, vienybė visų krikščionių tarpe visą laiką egzistavo ir tebeegzistuoja. Juk mes visi per krikštą esame įjungti į Kristų: "Kurie tik esate pakrikštyti Kristuje, tie apsivilkote Kristumi... jūs visi esate vienas Kristuje Jėzuje" (Gal. 3, 27-28). Tad krikštas yra nematomas vidinis visų susiskaldžiusiųjų krikščionių vienybės pagrindas. Visi gauname tą pradinę pagrindinę Dievo malonę ir šv. Dvasią; visų krikščionių sielose per krikštą pasėjami tikėjimo, vilties ir meilės daigai. Tik prarastai Dievo malonei atgauti ir ją išlaikyti vienos bažnyčios turi daugiau priemonių, kitos mažiau. Tačiau Kristaus suteikta jo įsteigtai Bažnyčiai malonių srovė, tekėdama didžiąja upės srovės vaga, nuteka ir į tuos upelius, kurie turi ryšį su Kristumi per krikštą. Bet trečiajame krikščionybės šimtmetyje buvo kilęs sąjūdis, kuris tuo metu kilusioms klaidatikybėms norėjo nutraukti Dievo malonės srovę, nenorėdamas pripažinti jų krikšto galiojimo. Tuo būdu visų laikų ekumenizmas būtų sunaikintas, jis būtų pasidaręs nesėkmingas. Tik popiežius Steponas išgelbėjo ekumenizmo ateitį ir svarbiausią visų krikščionių ryšį, pripažindamas tuo metu nuo krikščionių bendruomenės atsiskyrusiųjų krikšto teisėtumą ir galiojimą.
Šalia krikšto ir tikėjimo Kristumi, jo dievybe ir dieviškąja pasiuntinybe, antrasis didysis sakramentas nuo pat krikščionybės pradžios — tai Eucharistija, šv. vakarienė ar šv. auka. Nors krikščionys nekatalikai, išskyrus stačiatikius, kitaip supranta šventosios ir gyvosios Viešpaties Duonos paslaptį, tačiau, anot II Vatikano susirinkimo
Ekumeninio dekreto, "šventoje Vakarienėje minėdamos Viešpaties mirtį ir prisikėlimą, jos. (t. y. krikščionių bažnyčios) išpažįsta, jog tuo yra pareiškiamas gyvybinis bendravimas su Kristumi". Jei taip, tai krikštas ir šv. Duona, tie didieji pirmųjų šimtmečių sakramentai, savo esmine reikšme (nors ir skirtingu Eucharistijos supratimu) yra visose didžiosiose krikščionių bažnyčiose.
Tiesa, atėjus Dievo Apvaizdos numatytam krikščionių pilnesniam susijungimui, visiems besijungiantiems reikės šio to neesminio atsižadėti, viename kitame dalyke nusileisti, kaip ir šeimoje kiekvienas turi daugiau ar mažiau apsivaržyti, kad kitas šalia jo galėtų kvėpuoti, nes "jei kviečių grūdas nekris į žemę ir nebus apmiręs, jis pasiliks vienas, o jeigu jis bus apmiręs, jis neš daug vaisiaus" (Jon. 12, 24-25). Visuose mumyse, t. y. visose krikščionių bažnyčiose, turės pranykti tai, kas nėra Kristaus, kad Kristus galėtų mumyse pilnai augti ir viešpatauti. Kiekviena bažnyčia turės pati sau pasakyti, kaip Jonas Krikštytojas: "Reikia, kad jis augtų, o aš eičiau mažyn" (Jon. 3, 30). Kiekviena bažnyčia turės pažinti savo ribotumą ir apsiriboti, nušlifuoti savo kampuotumus, kad kiti galėtų šalia jos ir drauge su ja būti. Bet tai nebus uniformizmas, bet apšlifuotas pluralizmas, kuris praturtins Bažnyčią. Šiai iš krikščionių bažnyčių susijungimo praturtinimo galimybei Katalikų Bažnyčia rengdamasi, II Vat. susirinkimo Ekumeniniame dekrete sako: "Katalikai privalo džiaugsmingai pripažinti ir įvertinti atsiskyrusiuose broliuose sutinkamas vertybes, kylančias iš bendro paveldėjimo" (čia dar galėtume nuo savęs pridėti, kad ne tik iš bendro paveldėjimo, bet ir jų pačių atrastas ar sukurtas vertybes. A. G.). Toliau dekretas priduria, kad "visa, ką šv. Dvasios malone atsiskyrusieji broliai nuveikia, gali prisidėti ir prie mūsų sukilninimo".
Čia svarstydami tas mintis ir nuotaikas, vedančias į krikščionių susijungimą, mes, katalikai, ir visi krikščionys nekatalikai turime nusikratyti to prietaro, jog tik katalikai siekią krikščionių susijungimo, o kiti krikščionys tuo mažiau rūpinąsi. Toks galvojimas nėra teisingas. Taip galvojantieji nepažįsta faktų. Tiesa, Ekumeninis dekretas sako: "Susirinkimas ragina visus katalikus... uoliai dėtis prie ekumeninio sąjūdžio". Taip pat sako, kad "katalikai privalo rūpintis žengti į juos (t. y. į krikščionis nekatalikus) pirmuosius žingsnius", o vis dėlto yra tiesa, kad krikščionys nekatalikai ekumeninį sąjūdį pradėjo gerokai anksčiau, negu mes, katalikai. Taip pat yra tiesa, kad krikščionys nekatalikai yra sukūrę po paskutinio didžiojo karo vienintelę šios rūšies labai rimtą vienuoliją specialiai krikščionių susijungimo minčiai ugdyti ir melstis to susijungimo intencija. Toji vienuolija yra Prancūzijoje, Burgundijos provincijoje, Tai-ze vietovėje. Ši vienuolija yra kasdien šimtų žmonių lankoma. Ten visų bažnyčių dvasiškiai, taip pat ir katalikų kardinolai bei vyskupai, jaučiasi kaip namie. Ten Susitaikymo bažnyčioje visi krikščionys, tad ir katalikai, turi progos laikyti savas pamaldas. Toji vienuolija, galima sakyti, jau gyvena avansu, tokia nuotaika, lyg krikščionių susijungimas jau būtų įvykęs. Toji vienuolija šiandien yra stipriausia krikščionių susijungimo tvirtovė. Ši tvirtovė yra labai Katalikų Bažnyčios vertinama. Jos įkūrėjas Roger Schutz ir artimiausias jo bendradarbis Max Turian jau ne kartą popiežiaus Jono XXIIII ir Pauliaus VI buvo priimti privačiose audiencijose. Ir šiuo metu prieš kelias savaites esame skaitę spaudoje, kad Max Turian yra paskirtas pasiuntiniu prie Vatikano.
Baigdami šias mintis dėstyti, turėtume ateityje gyventi bent šiomis nuotaikomis: kol dar negalime duoti pasauliui vieno tikėjimo pavyzdžio, tai bent rodykime pagarbą vieni kitiems, ginkime vieni kitus nuo antikrikščioniškų užpuolėjų, rodykime vieni kitiems nuoširdžios simpatijos ir meilės, kad galėtume ištrinti ir užtušuoti tą papiktinimą, kurį sukėlėme pasauliui, praeityje vieni kitus pravardžiuodami, vieni su kitais kovodami, vieni prieš kitus kalbėdami. Visi turime jaustis vienos krikščionių šeimos nariais, kurios gero vardo išlaikymu visi turime būti susirūpinę, visada atsimindami, kad jei neapykanta griauna, tai meilė stato. Be meilės krikščionių vienybė niekada neįvyks — tai bus tik vaizduotės ir svajonių padaras.