PRANAS RAZMINAS
Lankiau meno parodas, ieškodamas naujų pasaulių drobėje, granite, medyje ir kitose medžiagose, į kurias žmogus pajėgia juos įdeginti savo kūrybiniu karščiu, bet dažnai nusivylimas išlydėdavo mane į triukšmingą gatvę. O jei nerasdavau, ko ieškojau, tai atlaidžiau pažvelgdavau ir į tai, ką rasdavau sienose išrikiuota. Juk tai žmogaus dvasios vaikai, ir nereikia būti taip išdidžiam, kaip su gražia žmona nepažįstamuose namuose. Tegu būna jie tokie, kokius žmogus kūrėjas juos pagimdė ir savo bičiuliams parodė. Juk ne viską galima pamilti iš karto. Būkim kantrūs — priprasim. Jeigu ne iš meilės, tai iš pagarbos. Tegu jų grožio kalba ir nesuprantama. Jau mes esame pripratę prie svetimų pasaulių ir svetimų kalbų. Tarp jų esame ne vienas jau ir paklydę. Dargi aš pats imdavau drąsinti paveikslus: "Žiūrėkite tiesiai į mane, žiūrėkite tiesiai žiūrovams į akis. Jauskitės turį savo užsitarnautą dalią. Nebūkite, kaip našlaičiai, kurie į kiekvieną praeinančią moterį žiūri, kaip į mirusios motinos atspindį. Jūs esate jau gimę. Dieviškasis kūrybos spindulys jus išvedė į gyvenimą. Tad gyvenkite".
Slenku su minia saulės sukimosi kryptimi... Šitam našlaičiui gailestingoji ponia numetė savo mirusio sūnaus drabužėlį. Jis pakėlė jį ir čia pat, laiptuose, numetęs senąjį, apsivilko gautuoju. Drabužėlis linkęs laikytis žemiau, negu įprasta vyrams nešioti. Žmonės pasakytų, kad tai gailestingumo nuosmukis: neduoti tai, kas reikalingam tinka, bet kas duodančiajam atlieka. Paveikslo apačioje prancūziškas įrašas: Charitė. Paskui mano žvilgsnis užkliuvo už pakrypusios koplytėlės pakelėje, už pasaulio tvėrimo, žvejo jūroje, motinos, žengiančios paskui savo mirusio sūnaus karstą, kviečių gubų, kurioms sukrauti reikėtų didelio kluono.
Mano tėvas, nupiovęs rugius, visados suskaičiuodavo gubas. Du šimtai gubų — bus duonos visiems iki valiai; šimtas — pavasarį reikės jos su botagu pasirūpinti. Gubos ir koplytėlė (ne tai, ką aš paveiksluose mačiau) — dangaus palaima mano gimtosios žemės artojui. Tai mano tautos istorija. Tačiau kur tavo palaima, mano gimtosios žemės artojau, šių dienų arimų platybėse?...
Truputį toliau nuo manęs dailininkas supažindina savo dvasios kūdikius su žiūrovais. Ne visi jie gražūs, juk ir vienos motinos vaikai ne visi vienodo grožio. Žiūrėk, ėmė ir gimė gyventų kartų atspindys, prie kurio sunku prisipažinti. Ir kaip čia būtų galima savo pastabas įrašyti svečių knygoje? Mano įrašas išėjo panašus į šią mintį: "Aplankiau parodą. Lietuviškasis genijus dar nemirė. Kūriniai kelia nuotaiką. Svečiai priimami lietuvišku vaišingumu. Tai realus pagrindas, kuriuo drąsiai galima žengti į meno šventovę".
Prisipažįstu, kad nemėgdavau stebėti paveikslų iš eilės. Pradėdavau nuo tų, kurie iš karto mano dėmesį patraukdavo. Artėdavau prie jų ir tolindavausi, kol atrasdavau tašką, nuo kurio spalvų ir šviesos derinys atrodydavo tobuliausias. Tada aš stengdavausi įsijausti į dailininko viziją, turėtą kūrybos metu. Taip suėjęs į draugystę su kūriniu, atsiversdavau ir parodos vadovą, bet jame atsakymo nerasdavau. Be širdgėlos jį užvertęs, tęsdavau savo įnoringus ieškojimus. Aname paveiksle Kristus tragiškai netaisyklingomis kūno dalimis. Ir drąsus tas žmogus - kūrėjas. Kaina neaukšta, tik šimtas. O man piršosi mintis, kad šių dienų žmogus sukeitė dalykų vertę: brangius pigiai įvertina, o menki daiktai pinigines ištuština.
Knygų skaitytoją galima pirkti už šimtą ir penkiasdešimt; gėlių pardavėją — už du šimtus; baisųjį šėtoną — už penkis šimtus; seną čigonę — už šešis šimtus. Laisvė — tūkstantis. Laisviesiems laisvė — pinigu nevertinamas dalykas. Tačiau už ją brangiai moka tie, kurie jos netenka. Jie moka už laisvę savo pačių krauju.
Aš susimąsčiau, kad nebūčiau įtartas, jog mano mintys nukrypo į tokius menkus dalykus, kaip neturtingam tuščia piniginė... Aš žavėjausi menu, tačiau nebuvau nei alkanas, nei tuščia pinigine, nei viską matavau tik pinigu. Tik visas vargas, kad aš buvau neleistinai visiems atviras ir netekau savo bičiulių pagarbos. Visi kritikai yra atviri ir dėl to visados stovi ant slidaus kelio. Juk kūryba atėjo į pasaulį kartu su žmogumi, bet visados pasiliko trapi, kaip silpnai ugnies paliesti Šiaulių turgavietėje puodžiaus išdirbiniai.
Artėjant vidurnakčiui, parodos lankytojai apleisdavo salę. Lygiai dvyliktą valandą ateidavo rūmų sargas, trinktelėdavo duris, ir subraškėdavo raktas, panašus į Pagirių dvaro svirno raktą, muskulingo kalvio stebuklą. Griūvančiai tamsai šviesa pasitraukdavo iš kelio. Tuo pačiu metu išnykdavo škicai ir mozaikos, portretai ir akvarelės, peisažai ir žvejų laivai jūrose, ežerai ir nebūtų kraštų sidabrinės upės, apgriuvusios pilys ir nauji miestai, koketės ir naivios mergaitės. Tik tada galėjai suprasti, kokia artima giminystė tarp šviesos ir kūrybos. Tik šviesa viską pagimdo gyvenimui ir žavėjimuisi. Kaip lengva viską paversti į nebūtį: užklok viską tamsa, kaip juoda skara, ir, įmetęs raktą į kišenę, keliauk pats poilsiui... Ir bandyk suabejoti, kad tai ne tamsybių genijaus darbas...
Tačiau kai dvyliktąją naktį aš palikau parodos salę, rūmų sargas dar nestovėjo prie durų su savo stebuklinguoju raktu, ir aš išsinešiau savo sieloje tą nuostabią šviesą, kuri lydi dieviškąją žmogaus kūrybą. Ir kai sugrįžtu net ir pro užrakintas duris, matau, kaip šviesa telkiasi ties atskirais kūriniais, tarsi ji būtų iš jų išsiveržusi. Atskiri šviesos debesėliai, kokių dažnai pilnas dangus, bet kurių reikšmę tegalėjo žinoti tik prityręs meteorologas.
Tik vargšo našlaičio šviesa nepakeitė. Gailestingumas amžinas, realus ir nesikeičiantis. Tamsiaplaukės mergaitės portretą tebesaugo vidinis žėrėjimas.
Tik vis negaliu suprasti, iš kur tas rožių kvapas, dieviškasis rožių kvapas, kurio nepajėgia išgauti ir prityręs rožių augintojas.
Kai kitą rytą pats dailininkas atrakino parodos duris, kad pradėtų nuo sienų nuiminėti paveikslus ir krauti į dėžes. Jo uoslę užgavo rožių kvapas, tačiau jis negalėjo tikėti, kad ir jo kūryba būtų kažkas daugiau, negu tik sunkus darbas.