NIJOLE JANKUTĖ
Dažnai kyla klausimas, kodėl Mindaugo laikų Lietuva atrodo tolimesnė ir paslaptingesnė už Cezario Romą, už Kristaus Palestiną, o kartais net už Homero Troją? Iš kur tas chronologinis paradoksas? Ar tik ne todėl, kad Mindaugo Lietuva nepalyginamai mažiau pažįstama ir iš istorinio, ir iš literatūrinio taško, negu anie už ją senesni kraštai. Užtat kiekviena (deja, reta!) knyga, liečianti tą Lietuvos istorijos tarpsnį, ypatingai patraukia.
Juozas Kralikauskas yra vienas iš mūsų rašytojų, bandančių išvest karalių Mindaugą ir jo Lietuvą į literatūrinės tikrovės sce-ną. "Vaišvilkas" — trečioji jo knyga, užbaigianti Mindaugo laikų trilogiją.
Kalbant apie trečiąją dalį, sunku pamiršti pirmąsias — "Titnago ugnį" ir "Mindaugo nužudymą". "Titnago ugnis" — gaivalingos, su gamta neatskiriamai suaugusios, dar vienybės mintimi neuždegtos ir istorijai nepajungtos tautos paveikslas. Autorius jį piešė plačiais brūkšniais, sodriomis spalvomis su ateities didžių įvykių ir konfliktų užuominomis. "Mindaugo nužudyme" tarytum degantis ir deginantis saulės kamuolys iškyla Lietuvos dangun pats Mindaugas. Valstybės ir valdžios idėja persiėmęs, jis stoja prieš skaitytoją grėsmingas, savo siekimuose nepalaužiamas, vylingas, žiaurus, bet reikalingas, kaip druska...
O po Mindaugo ateina Vaišvilkas. Vaišvilkas Mindaugaitis — nežinomiausias iš mūsų istorijos nežinomųjų. Romane nežinomieji visada turi didelę trauką ir dideles galimybes, kurių išsipildymo ieško skaitytojas.
"Vaišvilkas" skaitytojo neapvilia. Šioje knygoje autorius piešia nebe tautos buitį 13-to šimtmečio rėmuose ir nebe politinių jėgų nirtulingus potvynius bei atoslūgius, bet žmogaus dvasią skaudžiame konflikte.
Vaišvilkas, vyriausias karaliaus Mindaugo sūnus. Rytų Bažnyčios vienuolis, stovi tarp dviejų pasaulių ir dviejų pareigų. Pirmasis Vaišvilko pasaulis, kuriame jis gimė ir užaugo — pagoniškoji Lietuva; antrasis — bizantiškieji Rytai, iš kur atėjo Kristaus mokslas, kur pasakiškieji galindai davė Vaišvilkui brangiausią žmogų — motiną. "Visa, kas yra gražiausia, Rytuose. Saulėtekiai iš Rytų, mama iš Rytų, Kristus iš Rytų", ne kartą mąsto Vaišvilkas. Vakarai jam "gūdžių saulėlydžių, blukimo, prieblandos ir dingimo tamson šalis" (50 psl.). Sutapatindamas juos su Kristumi visa siela Vaišvilkas išgyvena Rytus, kaip žmogiškąjį išsipildymą, kaip išganymą. Vakarai jį atstumia ne tik "gūdžiais saulėlydžiais", bet ir kryžiuočių ordinu — krikščionybės parodija, ir net žemaičiais, užkietėjusiais pagonimis, iš kurių kilo Treniota, Mindaugo žudikas.
Pagoniškoji Lietuva ir krikščioniškieji Rytai — Vaišvilko pasauliai, kurie uždeda jam ir dvejopas pareigas: atkeršyti tėvo žudikams ir pasukti lietuvių tautą į Rytus. Šias pareigas Vaišvilkas giliai išgyvena, jomis persiima, jas vykdydamas kenčia, nes jo dvasioje, labiau negu kovos lauke kernavėnai ir deltuviškiai, susigrumia Vaišvilkas vienuolis ir Vaišvilkas Lietuvos valdovas.
Iš prigimties jautrus, mąstymo ne veiksmo žmogus, Vaišvilkas tinka pasirinktajam ir pamiltajam vienuolio luomui. Athos vienuolynas Graikijoj ir Lauraševo vienuolynas ant Nemuno kranto — Vaišvilko dvasios namai, kuriuose jis — brolis Elizėjus, parklupęs prieš rudas ikonas, įsiskaitęs Halycka Jevanhelija... "mylėkite vienas kitą..."
Tačiau gyvenimas jo ten nepalieka. Vis labiau įsismagindamas, sukasi istorijos ratas, traukdamas savo stipinuosna brolį Elizėjų, perkeisdamas jį į Vaišvilką Mindaugaitį, keršijantį tėvo žudikams. Akis už akį, dantis už dantį...
Bet kerštas Vaišvilkui nesaldus. Nes kaip jis pats, fiziškai pervargęs ir dvasiškai išsisėmęs, sako, "...tėvas buvo visas iš geležies, o aš didele dalim iš vaško" (167 psl.). Vaišvilkas krikščionis ne dėl politinių sumetimų, bet iš įsitikinimo ("Mano rankose kalavijas. Betgi ant krūtinės — kryžius. Kryžius pačioj širdy ligi grabo", 158 psl.), todėl keršyti ir kraują lieti jam sunku. Ypač Vaišvilką paveikia ir ilgą laiką sąžinės graužatim persekioja Deltuvos pilies paėmimas ir jos kunigaikščio Buškaus, kieto priešo, susideginimas.
"Ką man pasakytų Kristus šį raudoną sekmos dienos vakarą? Tai tu toks? Vienuolis tu? Mano meilės nešėjas? Šitaip atšventei šv. Trejybės nedėlią? (138 psl.)", graužiasi Vaišvilkas, žvelgdamas į sunaikintą Deltuvą. Tai ne karo vado, laimėjusio didelį mūšį, mintys. Tai mintys žmogaus, kurio jautrią sielą plėšo nesuderinamos valdovo ir vienuolio paskirtys; kurį tarpusavy įnirtusiai mėto mirtinai pažeista, bet savo žaizdos dydžio dar nesuprantanti pagonybė ir nesuvaldomu potvyniu atkylanti krikščionybė.
Vaišvilko dvasios konfliktą autorius atskleidžia kraupiais sapnais ir kliedėjimais, net nakties tyloje neduodančiais poilsio vienuoliui - valdovui. Čia autorius išvengia nuobodžių monologų ir įkyrių gudragalviavimų apie žmogaus psichiką, leisdamas pačiam skaitytojui pajusti sielos kančios ir neišrišamų problemų svorį.
Naktiniai Vaišvilko slogučiai ir pamėklės liejasi juodomis gelmėmis, bėga kraujo latakais ant aukojimo akmenų su saulės, mėnulio ir žalčio ženklais. "Akmens kirvukas Buškui ant krūtinės... 'Šalin Elizėjau! Nieko mums nepadarysi! Ką tu saulei? Ką tu akmeniui?' Teka rudu krauju pasruvusi Šventoji. Rudas ikonų Kristaus veidas..."
Taip blaškosi krikščionis Vaišvilkas pagoniškoj Kernavėj. Gilus tikėjimas Kristumi neleidžia jam lietuvių prievarta krikštyt. "Krikštyk be kraujo ir siaubo. Jeigu su Dievu, tai tik gi ne su kruvina priespauda" (169 psl.).
Tačiau labiau, negu jo gyvenimo dvilypumas, Vaišvilką parbloškia netikėtas pavainikio sūnaus atradimas ir praradimas. Karalaičio ir kareivio dukters užgintos meilės vaisius po daugelio metų jaunu pagonim stojasi prieš krikščionį tėvą. Vos blykstelėt spėjusi abipusio išsiilgimo kibirkštis, užgęsta pagonybės - krikščionybės konflikte. Nepažinto, neauginto, bet visa vienišos Vaišvilko širdies jėga geidžiamo sūnaus netekimas autoriui pavyko perduot su nemeluotu jausmu.
Lietuvos likimu Vaišvilkas rūpinasi pagal savo supratimą ir įsitikinimą. Ruošdamasis grįžti vienuolynan (''Aš jau nebepajėgiu būti valdovu ir vienuoliu drauge" 203 psl.), mintyse jis renka Lietuvai karalių. Instinktyviai, tartum nujausdamas dar ilgų šimtmečių pagoniškosios Lietuvos galybę, pirmuoju kandidatu jis sau pastato Traidenį — vyriausią iš giminių, "tvirtu vario smakru, rudais ūdros plaukais", gimusį kautis ir valdyti. Tačiau Kijevo metropolitas, primindamas, kad Vaišvilko rankose "vienkartinė proga ir išganinga galimybė atkreipti lietuvius į Viešpatį Dievą", pataria įpėdiniu skirti "šviesųjį kniazių Švarną Danilovičių, pavyzdingą pravoslavą, kuris... Litvoje daugelį atkreips... į pravoslavišką tiesos kelią..." (210 psl.).
Metropolito apaštališka pasiuntinybe įsitikinęs ir negalėdamas sulaužyti vienuoliškų paklusnumo Cerkvei įžadų, Vaišvilkas savo įpėdiniu skiria Švarną, pirma tačiau nesėkmingai bandęs prikalbėti Traidenį krikštytis ir perimt Lietuvos sostą.
Vaišvilko ir Traidenio dialogas — viena iš įdomiausių romano vietų. Čia jau nebe tik dviejų, savo įsitikinimuose nepalaužiamų, žmonių pašnekesys, čia Lietuvos likimas ant svarstyklių.
"Traidenį, priimk Rytų Bažnyčios krikštą. Už tai perleisiu tau Lietuvą", — meta Vaišvilkas sunkų svorį į tų svarstyklių lėkštę.
"Kodėl man būtinai krikštytis?" — nesiduoda atsveriamas Traidenis.
"Per pagonybę Lietuva plūsta kraujuje...
O ar ne krikščionys lieja jos kraują?"
Pirmyn - atgal supasi svarstyklės.
"Ar apsikrikštysi?"
Vaišvilko svoriai traukia į Rytus.
"Laikysiuos įsikibęs į dievulius ir savo žemę!"
Traidenio svoriai nepajudinami, kaip ir jo žemė.
"Pravoslavija sulies rusinus ir lietuvius vienybėn!" — Vaišvilkas.
"Kad artų mumis, kaip jau aria jotvingiais?" — Traidenis (220 - 222 psl.).
Skaitytojas klausosi tų vyrų iš septynių amžių atstumo, tai pritardamas vienam, tai nuginčydamas antrą, tačiau nieko pakeist negalėdamas. Nes tautos istorija nesugrąžinama nei pataisoms, nei perplanavimui. Ir ji, deja, nesikartoja, kaip skelbia populiarus posakis. Istorijos ratą atsukti gali tik rašytojas, savaip interpretuodamas vaizduojamo šimtmečio dvasią ir idėjas. Nors tolimų šimtmečių tikrovės niekas nebegali patikrinti, rašytojas, kuriam brangi savo krašto istorija, labiausiai prie tos tikrovės priartėja, kartu vesdamasis ir skaitytoją.
Su Juozu Kralikausku grįžti į Mindaugo ir Vaišvilko laikus yra privilegija, ypač dabar, kai viskas pasaulyje vertinama naujovės blizgesiu, kai žmonės ir tautos raunami iš šaknų, kai įtaigojama, kad nežinia, kas esi, kodėl esi, ir nesvarbu, iš kur ateini.
Vaišvilko pastangos nukreipti Lietuvą į Rytus ryškiu brūkšniu eina per visą romaną. Jo mintis pasisemti bizantiškos kultūros per Rytų krikščionybę ir apjungti didžiules slaviškas žemes po Lietuvos karūna yra įdomi ir neįprasta, nes labai retai iškeliama Lietuvos istoriją liečiančioje mūsų literatūroje.
To meto Lietuva turėjo progą plėstis į Rytus, ką vėliau bandė ne vienas mūsų kunigaikštis. Tačiau J. Kralikausko Vaišvilkas turi "saulėtekių" viziją: — kultūrinį židinį rytuose, militarinę jėgą vakaruose. Su tokia Lietuva ilgainiui būtų turėjusi labai rimtai skaitytis Europa, pradedant plėšriuoju kryžiuočių ordinu.
Deja, istorija ne laboratorija, kur nepavykusį bandymą lengva pakartoti, sumaišant kitus ingredientus, o pavykusį — užpatentuoti ateičiai. Todėl ir Mindaugo sūnaus pastangos orientuotis į Rytus ir tų pastangų išdavos lieka tik smalsūs spėliojimai bei svarstymai iš septynių šimtmečių perspektyvos. Kadangi visa tai yra įvilkta į stilingą ir autentiškumu skambančią literatūrinę tikrovę, "Vaišvilkas" skaitytoją domina ir verčia susimąstyti.
Ar Mindaugo sūnus taip mintijo, kaip rašo knygos autorius, ar to meto lietuviai iš tikrųjų taip rėdėsi, valgė, šnekėjo ir kovėsi, skaitytojui nekyla abejonė. Vaišvilko mąstysena nėra 20-tojo amžiaus prezidento mąstysena; o karių, liaudies, kilmingųjų šnekos bei veiksmai nesukelia to bauginančio jausmo, kad po 13-to amžiaus drabužiais slepiasi šių dienų lietuviai, pasiruošę dievažin kokiam kaukių baliui. Už visa tai norisi paploti J. Kralikauskui. Jis nerašė vien tik "iš minties" ir "įkvėpimo". Jis ieškojo, rado ir panaudojo daug istorinės medžiagos, kad "Vaišvilko" lapai būtų gyvi ir alsuojantys nedirbtiniais metais mūsų Viešpaties 1266-taisiais.
Juozas Kralikauskas. “VAIŠVILKAS”. Išleido Liet. Knygos Klubas 1971 m. Spaudė “Draugo” spaustuvė. Aplankas Zitos Sodeikie-nės. Kaina $4.50