Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS
KALBOS SUSINIMAS
Šalia kalbos švarintojų ir teršėjų yra dar ir trečia grupė — kalbos susintojai. Kalbos švarintojais vadiname tuos, kurie stengiasi mūsų gimtąją kalbą apvalyti nuo kalbos klaidų ir visokių nepageidaujamų svetimybių. Kalbos teršėjai yra tie, kurie, kalbėdami arba rašydami, be jokio reikalo vartoja svetimus žodžius, visokius barbarizmus, nekreipia dėmesio į gramatikos bei sintaksės taisykles ir blogai kirčiuoja. Gal būt, už šias kalbos "nuodėmes" negalima per daug smerkti tų, kurie neturėjo galimybių pasiekti aukštesnio mokslo ir išsilavinimo arba kurie yra gimę ne Lietuvoje, bet jokiu būdu negalima pateisinti baigusiųjų aukštuosius mokslus ir jokio dėmesio nekreipiančių į kalbos kultūrą. Nuostabu, kaip mūsų inteligentai yra neimlūs kalbos dalykams. Dažnai tenka sutikti vieną ar kitą mūsų radijo pranešėją ir priminti kai kuriuos jų netiksliai kirčiuojamus žodžius, kurie nuolat radijo pranešimuose kartojami. Ir kokios pasekmės? Per dvejus metus pasisekė tik vieną radijo pranešėją išmokyti taisyklingai kirčiuoti vieną žodį — laidotuves. Šį žodį kirčiuoti yra labai lengva, nes visuose linksniuose jo kirtis yra pastovus — pirmajame skiemenyje.
Na, bet čia mes buvome pasiryžę daugiau dėmesio atkreipti ne į kalbos švarintojus ar teršėjus, bet į jos susintojus. O kas gi yra tie kalbos susintojai? Jais vadiname tuos kalbos švarintojus, kurie nueina per toli, kurie kalbos dalykuose yra per griežti, kurie norėtų iš gyvosios kalbos išmesti tuos žodžius ar išsireiškimus, kurių išmesti nereikėtų. Taip elgdamiesi, jie skurdina ir susina mūsų kalbą. Taip daro dažniausiai ne kalbininkai, o tik kalbos mėgėjai. Žinoma, yra buvęs vienas kitas atvejis, kai ir mūsų žymieji kalbininkai, pvz. Būga ar Jablonskis, draudė vartoti kokį nors neaiškios kilmės žodį ar išsireiškimą, bet paskui savo nuomonę pakeitė. Neaiškumų ir diskutuojamų dalykų kalbos moksle visuomet buvo ir bus, bet reikia laikytis oficialiai ir visuotinai priimtos kalbos bei taisyklių. Dabar mūsų oficialioji kalba yra jablonskinė, ji tebegalioja ir okupuotoje Lietuvoje, todėl ir išeiviams jos reikia laikytis. Kilus kokiems nors neaiškumams, reikėtų pažvelgti į "Dabartinės lietuvių kalbos žodyną", išleistą 1954 m. Lietuvoje, o paskui perspausdintą čia, išeivijoje. Tai yra gal vienintelis, labai paprastas ir visiems prieinamas bendrinės kalbos autoritetas. Dabar Lietuvoje yra ruošiama jo antroji papildyta laida. Tikimės kad greitai sulauksime.
Dabar duosime vieną kitą to minėtojo kalbos susinimo pavyzdį, kai draudžiami vartoti ir iš kalbos ujami kai kurie visai geri ir vartotini žodžiai. Ne vienas mano, kad pvz. zuikis ir sarmata yra slaviškos kilmės žodžiai, todėl nevartotini vietoj lietuviškų žodžių kiškis ir gėda. Bet tai yra klaidingas galvojimas. Tiesa, kad slavų kalbose yra vartojami tos pačios šaknies atitinkami žodžiai, bet Būga teigia, kad šių žodžių mes nesame pasiskolinę iš slavų, bet vieni ir kiti juos esame pasiėmę iš bendro šaltinio. Tad šie du žodžiai tiek mums yra "slaviški", kiek slavams "lietuviški".
Liaudies šnekamojoje kalboje jau nuo seno vartojamas ir kiškis, ir zuikis, o kai kur, pvz. į šiaurę nuo Nemuno maždaug ligi Steigvilių, Raseinių ir ir Jonavos, vartojamas žodis zuikys (taip pat ši forma kai kur užtinkama ir Suvalkijoje). Dzūkijoje ir Žemaitijoje paprastai vartojamas zuikis, bet apie Daugus, Varėną, Merkinę, Druskininkus ir Vilniaus krašto srityse daugiausia vartojamas kiškis, nors kai kur ten nesvetimas ir zuikis. Rytinėje Lietuvos dalyje maždaug ligi linijos Linkuva — Šeduva, Ramygala — Kaišiadorys kone visur vartojamas žodis kiškis. Apie Uteną, Kupiškį, Rokiškį, Zarasus, Ignaliną pažįstamas tik kiškis. Žymiausieji Rytų Lietuvos rašytojai ir poetai (Baranauskas, Vaižgantas, Biliūnas, Vienuolis) savo literatūriniuose veikaluose tevartojo žodį kiškis, t. y. tą žodį, kuris buvo vartojamas to krašto žmonių. Nors minėtieji žodžiai beveik vienodai Lietuvoje yra išplitę, bet bendrinėje kalboje pirmenybę reikėtų duoti žodžiui kiškis. Tačiau grožinėje literatūroje ir šnekamojoje kalboje gali būti vartojamas ir zuikis. Jokiu būdu jo nereikėtų iš mūsų kalbos išguiti, nes jis visai nekaltas.
Liaudies kalboje taip pat nuo senų laikų plačiai vartojamas žodis sarmata, bet bendrinėje kalboje jau beveik visai jį yra išstūmęs žodis gėda. Apie sarmatą galima pasakyti beveik tą pat, ką ir apie zuikį — tai nėra svetimos kilmės žodis, todėl prieš jį nereikia kovoti, tik yra visiškai nevartotinas iš jo netaisyklingai padarytas būdvardis sarmatlyvas (t. y. tas, kuris gėdinasi, drovus), nes jo priesaga yra slaviškos kilmės.
Taip pat pasitaiko tokių kalbos rigoristų, kurie vengia jungtuko bei vietoj ir, jog vietoj kad ir pan., bet visi šie žodeliai yra geri ir vartotini. Kiti nori "nugriauti” visus kaminus ir palikti tik dūmtraukius, nenori siūtis ar pirktis rūbų, o tik drabužius, bet, pažvelgę į "Dabartinės lietuvių kalbos žodyną'', visus šiuos ujamus žodžius rastume. Kaminas yra graikų-lotynų kilmės žodis, nors mūsų gautas per gudus ir lenkus. Jeigu mes prieš tokius žodžius pradėtume kovą, tai tikrai nususintume savo kalbą. O šalia drabužių mūsų kalbininkai ir žodynai visai ramiai pakenčia rūbus, apdarus ir net drapanas.
Kai kurie mano, kad yra netikslu sakyti mažesnė arba didesnė pusė. Jie aiškina, jog jeigu jau pusė, tai ji negali būti didesnė nei mažesnė, bet lygiai pusė — abidvi pusės turi būti lygios, nes jeigu bus nelygios, tai jau nebus pusės. Tai yra grynai matematiškas galvojimas. Yra klaida kalbą riboti matematikos taisyklėmis. Kai obuolį perplauname pusiau, turime dvi dalis arba dvi puses, nors jos ir nebūtų lygios. Viena pusė (dalis) bus mažesnė, kita didesnė, bet vis tiek ir viena, ir kita bus vadinama puse.
Kai kas matematiką nori pritaikyti ir tokiais atvejais, kai pvz. sakome: Fizinė ir dvasinė žmogaus prigimtis. Jie mano, kad čia reikėtų sakyti prigimtys. Panašiais atvejais visuomet vartojame vienaskaitą. Štai keletas pavyzdžių: Miške mačiau juodą ir baltą mešką (ne: meškas). Nusipirkau rankinį ir sieninį laikrodį (ne: laikrodžius). Jis ten išbuvo visą sausio, vasario ir kovo mėnesį (ne: visus... mėnesius). Šį sakinį pilnesne forma būtų galima taip pasakyti: Jis ten išbuvo visą sausio mėnesį, visą vasario mėnesį ir visą kovo mėnesį. Tai atrodytų gal perdaug gremėzdiškai, todėl mes prie kiekvieno mėnesio vardo nekartojome visą ir mėnesį, juos pasakome tik vieną kartą, suprasdami, kad tai tinka kiekvienam mėnesiui. Tas pat pasakytina ir apie kitus minėtuosius pavyzdžius. Čia ne matematika — nereikia vartoti sudėties veiksmo.
Dar kartą čia paminėsime ir tą kontroversinį žodį sekantis, apie kurį jau buvo pernai šiame skyriuje rašyta. Iš pradžių Jablonskis šį žodį be jokių sąlygų vijo iš lietuvių kalbos, bet vėliau, atrodo, sutiko, kad jis būtų vartojamas vietoj kitas ar ateinantis, nes šie žodžiai kartais ne visai tą pat reiškia, ką sekantis. Tad dabar jau daugumas kalbininkų nelaiko klaida pasakymų: sekantį kartą, sekančią dieną, sekančiai s metais. Tačiau visi griežtai smerkia tokius pasakymus: Į valdybą buvo išrinkti sekantys (— šie) asmenys. Jie pareigomis pasiskirstė sekančiai (= taip, tokiu būdu). Šiais atvejais sekantis, sekaniys, sekančiai yra visiškai nevartotini išsireiškimai, nes tai yra paprasti vertiniai iš svetimų kalbų. Deja, net ir didžiausių bei pagrindinių mūsų organizacijų susirinkimų protokoluose bei jų veiklos aprašymuose nuolat kartojamos šios svetimybės.
