M.STONYS
Mūsų išeivijos spauda yra gan šakota. Peržvelgus visus mūsų leidžiamus žurnalus, savaitraščius ir dienraščius religinės pasaulėžiūros žvilgsniu, būtų galima juos suskirstyti į dvi grupes: religinius ir neutraliuosius. Religinių leidinių tikslas — išlaikyti mūsų tautiečius religingais žmonėmis. Katalikiškąja spauda mus ypač aprūpina trys mūsų vienuolynai: Marijonai, Pranciškonai ir Jėzuitai. Protestantai taip pat leidžia vieną kitą žurnalą savo konfesijos nariams. Visos šios pastangos yra labai girtinos. Pageidaujama, kad ir toliau ši spauda būtų tęsiama ir tobulinama, sprendžiant įvairius religinius klausimus.
Neutraliąja spauda vadiname tą, kurios pagrindinis tikslas nėra religiniai klausimai, ji ypač rūpinasi mūsų tautybės išlaikymu. Svarbiausias jos tikslas — ginti lietuvių tautos reikalus ir ugdyti tautiškumą bei valstybingumą. Šios pastangos taip pat yra labai girtinos, remtinos ir skatintinos. Praradus Lietuvai nepriklausomybę, visi turime dirbti, kad greičiau atgautume laisvę.
Šios savo pareigos nė vienas negalime užmiršti, todėl jos neužmiršta nė religinė spauda. Religija ir tautybė daugeliu atžvilgių sutampa. Kalbėdami bei rašydami apie Kalėdas, Velykas, Sekmines, Vėlines, Užgavėnes, prisimename ir mūsų religines apeigas, ir tautinius papročius, susijusius su tomis apeigomis. Reikia džiaugtis, kad mūsų spauda šiuos klausimus nagrinėja, nes tai lietuvybės dalis.
Visa mūsų periodinė spauda remia lietuviškąsias mokyklas, lietuvių organizacijas, lietuvybei išlaikyti fondus, pavienių asmenų pastangas lietuvybei stiprinti ir ginti. Lietuvių organizacijų pranešimai, suvažiavimų bei susirinkimų aprašymai visada randa vietos spaudoje. Už visa tai jai priklauso pagarba ir padėka.
Visa mūsų spauda kovoja prieš komunizmą (apie komunistinę spaudą čia nekalbame). Tai visai natūralu. Komunizmas sugriovė mūsų valstybę ir pavergė tautą. Komunizmas naikina religinį mūsų tautos gyvenimą. Tad visai nenuostabu, kad tiek mūsų tautinė, tiek religinė spauda prieš jį kovoja.
Dėkingi spaudai turime būti ir už tai, kad ji skatina žmonių moralumą ir kovoja prieš moralines blogybes, kurios ypač ėda mūsų jaunimą. Girtavimas, palaidumas, narkotikai, hipiškas tinginiavimas ir apsileidimas jau braunasi ir į lietuvių jaunąją visuomenę. Apie tai reikėtų dar daugiau rašyti, nes tai didelis pavojus mūsų ateities gyvenimui.
Didesnioji mūsų spaudos dalis palaiko vienokį ar kitokį ryšį su pavergtąja tauta, persispausdindama kai kurias žinias, recenzuodama Lietuvoje išleistas knygas, nagrinėdama pavergtosios Lietuvos įvykius, vis pabrėždama, kad tikrąją pažangą stabdo pasenęs marksizmas ir leninizmas. Už tai mūsų spaudai taip pat priklauso didelė padėka.
Reikia džiaugtis, kad mūsų spaudoje pasitaiko ir gražių iliustracijų. Iliustracijos puošia laikraščius ir žurnalus. Tik reikėtų prisiminti, kad iliustracijos nepasieks savo tikslo, jeigu bus neaiškios, nublukusios. Tokios iliustracijos tik gadintų leidinį. Tad esame dėkingi ir tiems mūsų fotografams, kurie paruošia gerų, meniškų nuotraukų.
Papeikti reikėtų mūsų spaudos per didelį konservatyvumą. Kai kurie laikraščiai vis dar tebesilaiko tos linijos, kuri buvo gera ir tinkama prieš 30 metų. Dabar mes gyvename kitoje aplinkoje, kitoje visuomeninėje struktūroje, tad reikia prie jos ir spaudai taikytis. Tuo, žinoma, niekas nenori pasakyti, kad mes turėtume ateiti į talką amerikinei spaudai greičiau tame pačiame katile suvirinti lietuvius ir lietuvybę. Praeities gerbimas ir tam tikra praeities romantika yra reikalinga. Nuo to neatsisako nė Amerika ar kitų tautų ateiviai: lenkai, italai, vokiečiai, prancūzai. Užtenka tik paskaityti romaną "Gone with the Wind" ir pamatysime, kaip ten idealizuojamas prieš 100 metų buvęs pietiečių gyvenimas, jų papročiai ir jų darbai laukuose su negrais. Tur būt, nedaug terastume amerikiečių istorinių romanų ar apysakų, kur būtų smerkiama Amerikos praeitis. Tad ir mums nedera užmiršti savo romantinį patriotizmą. Jeigu jį išmestume, ką gi pastatytume jo vietoje? Tiesa, mūsų spaudą dominuoja ir antikomunizmas. Ir privalo dominuoti tol, kol nusikratysime rusiškojo komunizmo. Tik gal mums reikėtų surasti naujus būdus ir naujus metodus reikšti tam savo antikomunistiniam patriotizmui, kad jis būtų artimesnis ir mūsų priaugančiajai kartai.
Mūsų periodinę spaudą reikėtų smarkiai pabarti už partinius ir asmeninius ginčus. Gal pamažu šios rūšies negerovės mažėja, bet vis dėlto dar jų nemaža pasitaiko laikraščiuose. Reikia tikėtis, kad jie vis mažės ir mažės, kol pagaliau visai išnyks, nes juk protingas žmogus turėtų suprasti, kad dviems susipykusiems nepadoru bartis visų laikraščio skaitytojų akivaizdoje.
Nemažo papeikimo mūsų spauda užsitarnauja, kad nesirūpina kalbos grynumu. Mes turime ir žodynų, ir vadovėlių, ir kai kuriuose laikraščiuose bei žurnaluose yra kalbos skyriai, bet į tai mažai kas kreipia dėmesį. Laikraščiuose vis kartojasi ir kartojasi tos pačios labai grubios kalbos klaidos, apie kurias jau keletą kartų kalbos skyriuose buvo rašyta. Tai yra mūsų spaudos darbuotojų nekultūringumo pažymys. Nejaugi ta mūsų kalba tokia sunki, kad inteligentas nesugebėtų pakankamai jos išmokti? Anglų kalbos rašyba taip pat nėra lengva, juk čia reikia išmokti rašyti beveik atskirai kiekvieną žodį, o ar daug rašybos klaidų matome jų spaudoje? Tad labai linkėtina, kad mūsų spaudos žmonės pradėtų daugiau gerbti savąją kalbą ir savąją rašybą.
Savo laikraščiuose pastebime per daug nuobodumo. Reikėtų daugiau gyvumo ir įvairumo. Žinoma, čia ne vienų redaktorių kaltė. Visų mūsų laikraščių redakciniai kolektyvai nėra pakankami, bendradarbių labai maža, tad sunku čia ko nors daugiau pasiekti. Nors mūsų spauda ir negali bendradarbiams mokėti atitinkamų honorarų, bet jie turėtų neužmiršti, kad ir redaktoriai dažnai dirba tik iš idealizmo. Tai kiekvienas naujas spaudos bendradarbis tikrai yra laukiamas.