DR. AGOTA ŠIDLAUSKAITĖ
Asmenybė yra psichofizinė individo sąranga, atsispindinti bet kurioje jo elgsenos plotmėje ir išreiškianti jo įgimtas savybes bei gyvenimo patirtį. Asmenybė yra tai, kas skiria vieną asmenį nuo kito, dėl to asmenybė kiekvienam yra savita. Taip asmenybę aptariant, kiekvienas žmogus yra asmenybė, nesvarbu ar jis bus genijus, ar visai negabus; ar jis bus pasiekęs aukštos kultūros, ar negalėjęs pasiekti aukštesnio išsilavinimo; ar jis bus subrendęs visuomenės narys, ar tik į savo ateitį kelią beskinąs jaunuolis arba tik dabartimi begyvenąs vaikutis.
Asmenybė nėra būdvardis kito kokiai nors iškilesnei savybei pažymėti, bet daiktavardis; tai nėra asmens savybė, o pats asmuo, individas. Asmuo (persona) yra bendrinė sąvoka, išreiškianti visų žmogiškų individų priklausomybę tai pačiai gyvių rūšiai. Asmenybė (personalitas) yra specifinė sąvoka, išreiškianti kiekvieno individo esmines savybes ir pabrėžianti kiekvienam savaimingus specifinius bruožus.
Asmenybė reiškia ne vien tik kad aš esu žmogus, bet kad esu šių dienų žmogus, šio šimtmečio, šio žemyno, šios kultūros, šio išsimokslinimo, šios šeimos ar šios bendruomenės narys. Turėtų būti aišku, kad pašaukimo sąvoka yra palenkta čia pateiktai asmenybės sąvokai.
ASMENYBĖS ESMĖ
Asmenybė, aptarta kaip psichofizinė sąranga ar žmogiškųjų individo savybių organizacija, atrodo lyg dvilypė egzistencijos forma. Iš tikrųjų asmenybė yra vienalytė žmogaus gyvybės apraiška.
Kiekvienas individas turi savo gyvenimo istoriją. Toji žmogaus gyvenimo istorija yra jo asmenybės raida. Žmogus, kaip asmuo, toks gimsta ir toks miršta. Atseit, asmuo visada lieka tos pačios žmonijos šeimos narys. Kiekviena asmenybė, kaip ir kiekviena kita gyvybės forma, prasideda iš sėklos ir išsivysto į vis sudėtingesnę organizaciją struktūros atžvilgiu ir į vis tobulesnę būtybę savo apraiškomis, savo veiksmų atžvilgiu.
Kai kalbame apie asmenybę, paprastai turime mintyje suaugusio žmogaus vienokią ar kitokią asmenybę, t. y. jau išsivysčiusią, išplėtotą. Daug kas net bando teigti, kad vaikas visai neturi asmenybės. Šis teigimas, be abejo, yra pagrįstas įsitikinimu, kad asmenybė yra tik auklėjimo išdava ir tik aplinkos įtakų pasekmė. Deja, reikia pripažinti nepaneigiamą faktą, kad toje aplinkoje, toje pat šeimoje kiekvienas narys neišvengiamai išsivysto į visai skirtingą asmenybę ir turi ypatingus savo bruožus. Biologinis pagrindas, ir tai ne vien grynai fizinės savybės, pvz. morfologinė struktūra, dydis, kūno tipas, bet ir protinės savybės, pvz. žmogaus gabumas, temperamentas, yra fiziniai arba neurofiziologiniai duomenys. Aplinka ir auklėjimas negali nekreipti dėmesio į tą medžiagą, iš kurios žmogus yra pagamintas. Auklėjimas tik apipavidalina tai, kas prigimties yra duota. Tad visai teisingai galime teigti, kad vaikas jau turi asmenybę arba bent jos branduolį. Aplinka tik gali šią asmenybę išplėtoti, arba apleisti, arba net sužaloti. Kiekvienas žmogus yra asmenybė, tik galima kelti klausimą, kokia yra toji mūsų asmenybės sąranga.
Kuo mažiau asmenybė yra išplėtota, tuo labiau šio žmogaus veiksmai yra nužymėti įgimtų biologinių bruožų. Kuo labiau ji yra išpuoselėta, tuo daugiau tame asmenyje yra kultūrinių ir dvasinių bruožų. Kaip yra neįmanima išplėtoti asmenybės, nekreipiant dėmesio į prigimties ypatybes, taip sunku yra išnarplioti ir atrinkti, kas priklauso prigimčiai ir kas kultūrai bei auklėjimui, kai asmenybė jau yra susikristalizavusi.
Šią prigimties ir auklėjimo bei kultūros įtakų sąveiką lengviau įsivaizduoti palyginimu. Gyvybei išlaikyti reikia sveikų plaučių ir gryno oro. Kuris jų labiau reikalingas? Kokia nauda iš organo, jeigu jam nėra tinkamos aplinkos? Bet ir geriausia aplinka gyvybei gali būti reikšminga tik tada, jei organas yra sveikas ir pajėgus.
Kaip gyvybė yra organo bei organizmo ir jį supančios aplinkos išdava, taip asmenybė yra prigimties ir kultūros išdava. Ji nėra nei fizinė, nei psichinė atskirai, bet psichofizinė drauge, t. y. tokia kiekviename žmogaus veiksme. Ar žmogus valgo, ar geria, ar dirba rankomis ar protu, kiekviename veiksme jis pasireiškia kaip integralinė asmenybė. Kiekvienas mūsų veiksmas, kaip veidrodis, išreiškia visą žmogų. Dažnai žmogaus fiziniai negalavimai yra psichinių sutrikimų išdava, bet ir psichinės ligos gali priklausyti nuo fizinio silpnumo. Tik sveikame kūne gali būti sveikas protas. Psichosomatinė medicina ir šventųjų heroiškos dorybės aiškiai iliustruoja psichofizinio pagrindo vienalytiškumą žmogaus asmenybės sąrangoje. Psichiniai paliegėliai ar šventieji gali išsivystyti iš kiekvieno žmogaus. Ar daugiau išsivystys vienas, ar kitas, priklauso nuo asmenybę sudarančių elementų išvystymo ir sutvarkymo.
PSICHOFIZINIAI ASMENYBĖS SAVUMAI
Gal būtų naudinga paanalizuoti vieną kitą asmenybę charakterizuojantį bruožą ir pailiustruoti organizmo su aplinka sąveiką.
Ūgis, fizinis pajėgumas, grakštumas, estetinis grožis yra žmogui duotos gamtos dovanos. Kūdikių, o vėliau berniukų ir vyrų, ūgis ir svoris yra didesnis, negu mergaičių ir moterų. Dėl to jie pradeda kiek vėliau vaikščioti, bet labiau yra pasinešę į sportą ir fizinį rungtyniavimą. Mergaitės būna kiek smulkesnio sudėjimo, bet greičiau vystosi ir lieka mažesnio ūgio. Ir žemesnės kultūros tautose vien iš patyrimo išsivystė nusiteikimas vyro atžvilgiu: jis turi būti stiprus ir didelis. Jeigu jis yra mažesnis ir silpnesnis, dėl to nemažai sielojamasi. Vaikas tai pastebi. Jis jaučiasi “kitoks", savo ūgį bando pakelti "žygdarbiais". O jeigu jis per didelio ūgio, tai tarp jaunesnio amžiaus vikrių ir apsukrių mažiukų jaučiasi visada paskutinis.
Nors dabar jau ir žinoma, kad biologiškai moteris nėra silpnesnė už vyrą, bet per šimtmečius tik dėl jos smulkesnės sudėties ir mažesnio fizinio pajėgumo išsivystė nuomonė, kad tai "silpnoji lytis". Ir ne viena moteris tai pabrėžia visuomenėje. Kūno vikrumo ir grakštumo savybė atsispindi ir moters kalboje, ištarime. Kalbos trūkumų daug daugiau turi vyrai, negu moterys. Mergaitės pradeda anksčiau kalbėti ir būna daug šnekesnės. Šokis yra moters meno šaka. Mūsų civilizacijoje ir pajėgūs baletui vyrai bijosi scenos, bijo būti pravardžiuojami moterimis. Jei vyras nėra gražus, niekam dėl to galvos daug neskauda, bet jei mergaitė nėra patraukli, tai pirmiausia patys tėvai lyg jaučiasi nusikaltę. Dažnai bando šį "trūkumą" pataisyti ypatingu tos mergaitės puoselėjimu. Vaikas tai greitai pastebi. Jeigu ji bus laikoma gražuole, nors šių ypatybių visai neturės, tai ir vėliau nesugebės savęs objektyviai vertinti. Jeigu mergaitei buvo duota suprasti, kad jai trūksta "esminių" moters savybių, kad nuo to priklauso jos likimas, tai ji tikrai bus įsitikinusi, kad jai nėra vietos jaunųjų draugystėje ir kad gyvenime ji nieko negalės pasiekti.
Tokiu būdu grynai organizmo savybės ilgainiui tampa vidinėmis savęs vertinimo svarstyklėmis. Ypač žmogaus asmenybę iškelianti arba visai sunaikinanti yra jo sveikatos savybė. Liguistas vaikutis, be abejo, turi daug sunkumų įsigyti gyvenimo patirties. Tai gali atsiliepti ir į jo intelektualinį išsivystymą bei socialinį išsiugdymą. Bet jeigu tėvai ir aplinka per daug rūpinasi jo sveikata, tai jis pamažu įsitikina, kad yra gera būti ligoniu. Jei vėliau jis bus drąsinamas įsijungti į pajėgiųjų eiles, tai jis tuoj pastebės, kad sveikųjų gyvenimas nėra toks lengvas. Daug chroniškų ligonių yra psichosomatiški. Tokiais jie yra tapę dėl to, kad liga buvo per daug pabrėžta, o ligonis buvo visai pasyvus šiame reikale. Tai dar labiau paaiškėja, palyginus ir su visai priešingu reiškiniu: labai daug ligotų asmenybių dirba, gyvena ir yra giedrios nuotaikos. Jie kartais pasiekia labai daug, nežiūrint savo ligos, vien dėl to, kad, užmiršdami savo negalavimus, gali atpalaiduoti savo dvasinius ir psichinius išteklius darbui ir kūrybai.
PSICHINIAI ASMENYBĖS SAVUMAI
Jeigu jau tokios savybės, kaip ūgis, grožis, sveikata, tampa integraline asmenybės dalimi, tai juo labiau protinis pajėgumas ir socialinis jautrumas, t. y. jautrumas kitų atžvilgiu.
Tarp begalybės įvairių gyvūnų žmogus yra vienintelis, kuris pajėgia sukurti kultūrą. Ypač ji atsispindi jo išradingume. Tik šios savybės dėka žmogus, nežiūrint savo jautrumo klimato sąlygoms, nežiūrint jo maisto reikalavimų, pajėgė apsigyventi visame žemės rutulyje, ko nė viena kita gyvūnų rūšis, priklausanti nuo gamtos sąlygų, nepajėgė padaryti. Maža to. Nepalankios klimato sąlygos pastūmėjo žmogų į išradingumą. Kultūra yra žmogaus išradingumo išdava.
Žmogus taip pat pastebėjo, kad savo gerbūviui pakelti jam gali būti labai naudingas kitas tos pat rūšies individas. Nors socialumo pradų randama net kai kuriose vabzdžių rūšyse, bet tik žmoguje socialinė organizacija pasiekė aukščiausią laipsnį. Savo fizinei ir psichinei gerovei pakelti žmogus naudojasi ne tik vienaamžiais ir vienalaikiais, bet rašytinės kalbos ir kitų komunikacijos formų dėka jis gali naudotis ištisų kartų išradingumu. Jam yra prieinami šimtmečių lobiai.
Visi žmonės apdovanoti gabumais, bet ne visų jie yra vienodi ir ne visi turi vienodas sąlygas tiems gabumams išvystyti. Vieniems mokslo sąlygos yra geros, jiems nieko netrūksta, tik užtenka išmokti tai, kas knygose parašyta. Kitų gyvenimo sąlygos yra sunkios. Jiems reikia kovoti, siekiant mokslo. Tokiems gali būti labiau sužadintas kūrybingumas. Arba štai šeimoje vienas pernelyg giriamas, nesvarbu ką jis moka ir ką jis dirba. Kitas, nesvarbu kaip jis elgtųsi, niekad nepajėgia tėvų patenkinti. Natūralu, kad kiekvienas pagal savo pergyvenimus pajus save ir savo protinių pastangų vertę.
Vienas gimsta šeimoje, kur visi jam tarnauja. Jis auga kaip princas. Kaip jis pajėgs persiorientuoti, kai staiga bus tik eilinis mirtingasis tarp draugų ar tarp svetimųjų? Tokiam jaunuoliui bus nepernešama našta visa socialinė tvarka, kur paklusnumas autoritetui yra neišvengiamas, kur laukimas savo eilės ir lygaus amžiumi įsakymo klausymas bus būtinas. Antra vertus, jei vaikas ar jaunuolis yra priverstas dalintis su kitu, skolintis, sugrąžinti, padėkoti, tada jam kitų žmonių egzistavimas atrodo būtinas, neišvengiamas, reikalingas. Nuo to, kaip dabartinėje civilizacijoje bebręstąs žmogus bus įvestas į socialinę bendruomenę, priklausys, kaip jis išgyvens savo santykius su kitais: ar jis bus jautrus tik sau, ar ir kitiems. Suaugusiam žmogui tas jo nusiteikimas ir kasdieninė praktika tampa jo asmenybės dalis, jo asmeninis charakterio bruožas.
DVASINIAI ASMENYBĖS SAVUMAI
Dabartinėje kultūroje, kai civilizacija yra taip toli pažengusi, socialumas įgauna visai kitą charakterį. Atskiras žmogus gali naudotis ne tik prieš jį gyvenusių kartų išradingumu, bet pradeda pasijusti lyg vabzdžių kolonijos narys, priverstas prieš savo norą gyventi skruzdėlyne, daryti taip, kaip kitos skruzdėlės daro. Šiandien žmogus ne tiek turi ieškoti kitų bendruomenės narių, kad rastų pagalbos rungiantis dėl patogesnių gyvenimo sąlygų, bet turi surasti būdus apsisaugoti, kad jo individualybė nebūtų visiškai tos visuomenės sutrempta. Tiek daug reikia atlikti, žinoti, daryti, reikia jaustis ir elgtis taip, kaip kiti, kad nebėra laiko ieškoti, kurti, jausti save ir išgyventi visas gamtos ir kultūros gėrybes, kaip savo asmeninio džiaugsmo šaltinį. Visos vidurkio žmogaus pastangos yra orientuotos į pasisavinimą visa to, ką kultūra yra davusi, net iki visiško savisąmonės nustelbimo.
Tai priveda prie trečiosios rūšies asmenybės savybių, prie žmogiškosios sąmonės puoselėjimo. Žmogus nėra tik biologinė būtybė. Jis įgimto proto dovanų dėka išvystė kultūrą ir civilizaciją, palenkdamas gamtą savo tarnybai. Šioje raidoje jis priėjo prie to, kad turi išrasti priemonių gintis nuo savo paties išradingumo. Jau nebe natūrali gamta yra žmogaus priešas, bet gamta, mokslo genijų dėka pajungta žmogaus socialinėms institucijoms. Nebe kito žmogaus stoka, bet minios baimė, baimė viešosios nuomonės botago yra dvasinis ir kultūrinis klimatas, kuriame žmogus šiandien gyvena.
Žmonija turėjo išeiti iš savo vaikystės, turėjo išgyventi brendimo laikotarpį, turėjo pasiekti tokį amžių, kai savisąmonė yra visiškai išsivysčiusi. Primityvaus ar priešistorinio žmogaus gyvenimas buvo biologinio lygio, jis rungėsi su gamta, kaip ir kiti gyvūnai, dėl biofizinės egzistencijos. Senojo pasaulio kultūros išliko iki šių dienų majestotiškuose civilizacijos palaikuose. Dėl to į gaivalingą socialinę organizaciją išsišakojo kūno kultūra, maisto gaminimo įrankiai, susisiekimo priemonės, agrikultūra, prekyba. Tuo pat metu išryškėja žmonijos žemės gėrybėmis nepasiekiamos laimės ilgesys ir siekimas.
Pirmieji persilaužimo ženklai, psichologiškai imant, yra žmogaus prigimties ir jo išgyvenimų projekcija, sukuriant dievybės idealą pagal savo paveikslą. Kiek vėliau vis aiškiau pasireiškia žmogaus sukilninimo pastangos, t. y. antropocentrinės moralinio pobūdžio filosofijos. Tik pagaliau laike subrendusiai žmonijai atidaromos durys į paskutiniąją stadiją — apreikštąją religiją. Tik krikščioniškoji kultūra įprasmina žmogaus paskirtį. Jis neateina į šį pasaulį tik kaip laikinė ir paskira gamtos apraiška. Jis gimsta laike, tam tikrame istorijos periode, yra apdovanotas prigimties dovanomis, fizinėmis ir psichinėmis savybėmis, bet tik tam, kad savąja egzistencija, savo kūrybingumu atskleistų ir įgyvendintų amžinąjį Dievo Kūrėjo apreiškimą.
Žmogaus gyvenimo istorija yra žmonijos raidos santrauka. Kaip kūdikis ir jaunas vaikas, kiekvienas žmogus yra biologiškai determinuotas. Jo veiklos motyvai yra vien fizinės egzistencijos išlaikymas. Jis, panašiai kaip žemesnieji gyviai, domisi aplinka tik tiek, kiek ji atsako į jo vidinius pageidavimus. Gerai, kad šis laikotarpis yra labai trumpas. Ne daugiau kaip pora metų. Jis greitai išmoksta atpažinti, apspręsti aplinką ir išrasti priemonių palenkti ją savo norų patenkinimui. Pirmiausia jis naudoja suaugusius žmones, ne kaip autoritetus, bet kaip priemones. Jeigu ši situacija kiek ilgiau užtrunka, žmogaus socialumo savybė sužalojama. Jeigu jis mato, kad suaugęs žmogus jam padeda surasti kitokių būdų pasiekti ko nors gero, tada toks tarp trejų ir šešerių metų amžiaus vaikutis persiorientuoja ir tampa jau nebe egoistiškai, bet altruistiškai nusiteikusi žmogiška būtybė. Mokyklos amžiuje vaikas jau yra visai socialus sutvėrimas.
Grupės gyvenimas išmoko vaiką nusileisti, palaukti, dirbti drauge. Ne santykiaudamas su tėvais, bet bendraudamas su sau lygiais, vaikas išlygina savo bendruomenei priklausymo savybes. Bet didžiausiame socialinio arba grupės gyvenimo įkarštyje, tarp 12 ir 14 metų, jaunimas pradeda vienas kitu bodėtis. Iš masinio bendravimo jie pereina į asmenines draugystes, pradeda ilgėtis net idealių suaugusiųjų. Per suaugusiųjų ideališkumą jaunuoliai pradeda suvokti savąjį idealą ir pajusti save jau suaugusiu. Be abejo, individo istorijoje, kaip ir žmonijos istorijoje, tie idealai čia nėra nei objektyvūs, nei absoliutūs. Jie tik išreiškia savęs projekciją į ateitį. Po šio pereinamojo laikotarpio jau galima kalbėti apie jaunuolio entuziazmą ir pasiryžimą sukurti savo gerovę.
Vaikas mokyklos suole, kaip ir priešistorinis žmogus, nesąmoningai yra mokomas naudoti kultūros instrumentus: kalbą, sąvokas ir idėjas, kurias vyresniosios kartos laiko būtinomis. Paauglys, jau visa tai pasisavinęs, pradeda ilgėtis asmeniškos gerovės, pradeda ieškoti vietos ir galimybių savo asmenybei išreikšti. Jis siekia sukurti savo stilių. Jaunuolis, kad ir be aiškios sąmonės, į kur jis vairuoja, yra akcijos ir dinamizmo žmogus. Tik kai jau subręsta, kai pasiekia dvidešimt ar daugiau metų amžiaus, pradeda kritiškai save egzaminuoti, klausti kitus ir save, kuriam tikslui jis gyvena. Tad neišvengiamai tenka išgyventi kritiškų momentų. Kai kam tie momentai būna be galo sunkūs, kad jų neperneša ir palūžta.
Kaip biologiškai, taip ir psichologiškai, kaip filogenetiškai, taip ir ontogenetiškai kiekvienas turi pereiti visus evoliucijos laipsnius ir išgyventi kiekvieną vystymosi fazę. Niekas nei prigimtiniu paveldėjimu, nei kultūriniu lobiu nėra automatiškai apdovanotas. Įgimtieji prigimties atributai, paveldėjimu perduoti psichinių savybių pradai ir kultūriniai asmenybės bei charakterio bruožai išsivysto laike, individo aktyviu susitikimu su fizine, socialine ir kultūrine aplinka.
PAŠAUKIMO ESMĖ
Jeigu augimo laikotarpiu asmenybės sąranga nepažeista, tai suaugęs žmogus pajėgia įžvelgti į savo asmenybės raidą. Jeigu aplinka jam buvo pateikta ne chaotišku mišiniu, bet pagal vertybių gradaciją ir aiškiai bei įsakmiai, tai suaugęs žmogus gali objektyviai apspręsti jį supantį pasaulį ir tai, kas tame pasaulyje skaitoma vertybe arba kas jam asmeniškai yra brangu ir vertinga.
Pašaukimas yra kultivuoto asmens vidinis balsas įsakmiai jam išreiškiąs tai, kas yra vertybė, dėl ko jis šiame pasaulyje gyvena ir kam visos jo prigimties protinės bei kultūrinės vertybės yra palenktos. Pirmoje eilėje pašaukimas yra ne viešas, bet grynai asmeniškas išgyvenimas: yra savisąmonė ir tai ne šeimoje, ne bendraamžių tarpe ar profesijoje, net ne visuomenėje. Tai yra laiku neapribotų ir nekasdieninių, bet esminių egzistencialinių problemų savisąmonė ir suvokimas. Tai išgryninta išpuoselėtos sielos būsena. Kaip kiekviena kita žmogaus gyvenimo ir išgyvenimo forma, taip ir pašaukimas turi savo raidą ir savo istoriją. Ji yra kiekvienam mūsų savita, kaip kiekvienas esame skirtingi biologiškai, fiziškai ir psichiškai.
PAŠAUKIMO SĖKLA
Šia prasme pašaukimas yra antitezė likimo sąvokai. Nė vienas mūsų nesame pasirinkę, nei kuo, nei kur, nei kada gimti. Kiekvieno žmogaus, nesvarbu kur ir kada jis būtų gimęs, gyvybės išlaikymas ir savo asmenybės išugdymas yra rungtynės su aplinka. Iš tokios pusės žūrint, dažnai kova gali pasirodyti beprasmė; gyvybė, juo labiau psichinės savybės ir dvasiniai bruožai, neverti pastangų. Ne naujiena, kad tiek daug yra pesimizmo, prislėgimo, jei ne fizinių, tai bent moralinių savižudybių. Tik pirmojoje stadijoje, grynai biologinėje plotmėje, asmenybės ugdymo raidoje žmogus, lyg žemesnis gyvis, gali gyventi be liūdesio ir be sąžinės priekaištų apie savo pašaukimą prasmingesniam gyvenimui. Bet kai tik protinės savybės išsivysto ir kai individas gali pajėgti mintimi aprėpti toliau už savo akiračio ribų, dvasios nerimas pradeda jį kamuoti. Jau ir šis nerimas yra didelė malonė. Tai variklis — vidinis motyvas ieškoti, kas tą nerimą numalšintų.
Kaip oras plaučiams, taip aplinka socialinėje sąrangoje ir kultūrinėje plotmėje yra nerimo numalšinimo objektas. Jei dvasinio nerimo malšinimui kultūrinė aplinka nepateikia deguonies, tai jo pasekmė yra dvasinė asfiksija. Platesniąja prasme socialinės bendruomenės ir artimesniąja prasme šeimos celiulės pareiga yra aprūpinti beaugančią asmenybę pilnutinei jos plėtotei reikalinga medžiaga.
Čia galima pastebėti, kad kuo mažiau yra išsivystę gyviai, tuo mažiau yra skirtumo tarp vienos rūšies individų. Kuo aukščiau jie yra pakopę zoologiškoje klasifikacijoje, tuo daugiau atsiranda individualinių skirtumų. Žmogus šiuo atžvilgiu yra taip toli pažengęs, kad biologiškai ir fiziologiškai negalima atrasti to paties genetinio sudėjimo dviejų individų. Statistiniai apskaičiavimai sako, kad teoriškai reikėtų 33 trilijonų gyvybės užsimezgimų, kad iš vienos poros tėvų galėtų gimti du identiški vaikai (žinoma, čia nekalbama apie identiškus dvynukus).
Gamtamokslį mylintiems studiozams nereikia kitos knygos išskaityti Dievo didybei — tai yra pati gamta. Biologiją studijuojantiems pasidaro ne tik suprantamos bet savaime aiškios tiesos, kurias šventieji išskaitė intuicija ir apšvietimu. Kiekviena siela yra sukurta atskirai, kiekviena siela turi įgyvendinti atskirą Dievo - Žmogaus bruožą. Kiekvienas žmogus yra savitas ne tik išvaizdos ir morfologijos atžvilgiu. Jis toks yra pačia intymiausia savo vidine sąranga. Psichinės savybės išsivysto ant biologinio pagrindo. Ir jos yra neišvengiamai skirtingos. Tik tuščias svajotojas gali manyti, kad kur nors pasaulyje yra dvynukė siela, kurioje kaip veidrodyje atsispindi jo vidiniai išgyvenimai ir jausmai. Iš tikrųjų kiekviena siela, kiekvienas žmogus yra savitas pasaulis.
Pašaukimas yra ne tik suvokimas žmogaus pozicijos sutvertame pasaulyje Dievo atžvilgiu, t. y. pripažinimas, kad visas sutvertasis pasaulis yra jam palenktas ir jo siekia. Pašaukimas yra ir suvokimas labai asmeniškų savo įgimtų savybių. Mūsų sveikatos stovis, gabumai, talentai yra Dievo duoti ir jam palenkti. Gyvūnijoje, nors mums tai atrodo ir labai žiauru, viena gyvių rūšis yra palenkta kitos egzistencijai. Individas ten yra tik priemonė rūšies išlaikymui. Žmonijoje jau aiškiai matoma, kaip kova dėl gyvybės išlaikymo jau yra nebe vienas kito sunaikinimas, bet bendras jėgų suėmimas draugėn kovai prieš bendrą priešą ar kovai dėl bendros pažangos. Tiems, kurie yra išpuoselėję dvasines savybes, bendravimo tikslas nebėra kova dėl trumpalaikių egzistencijos reikalvimų, bet įjungimas savo fizinių bei protinių jėgų ir visos savo egzistencijos palenkimas galutiniam žmogaus asmenybės ištobulinimui. Žmogaus tobulumo aukščiausias laipsnis yra Dievžmogio idealas. Be abejo, kaip pilnai išvystytos asmenybės, taip ir pašaukimų atžvilgiu sąmoningos sielos yra ne masinės, bet labai retas dalykas.
RELIGINIS PAŠAUKIMAS
Religinis pašaukimas yra arba turėtų būti tobulumo siekiančios asmenybės išraiška. Asmuo, norėdamas užsiangažuoti religiniam apaštalavimo darbui, pirma turi pasiekti vidinę harmoniją: pažinti save ir visiškai išvystyti savo savybes. Tik tada jis galės pasiaukoti ir save paaukoti. Niekas negali duoti to, ko pats neturi. Tik kontempliatyviai nusiteikęs žmogus gali tikrai pažinti save ir priimti savo asmenybę tokią, kokia ji yra, be jokio pasididžiavimo ar pesimizmo. Jis pasiaukoja Dievui, kad jo įgimtos ar pastangomis įgytos savybės būtų šimteriopai padaugintos. Religinis pašaukimas nėra nei savyje gyvybės principo paneigimas, nei sveikatos, nei talentų sulaužymas. Pašaukimas nėra atsisakymas siekti kultūrinių vertybių. Antra vertus, pašaukimas nėra ven rūpinimasis savo sveikata, savo gerove ir savo proto lavinimu. Pašaukime turi būti visa tai, bet tik Dievo kryptimi orientuotoje santvarkoje.
Laiko dvasia, socialiniai bei politiniai įvykiai ir bendra kultūrinė struktūra padiktavo atskirus vienuolijų statutus ir nustatė jų uždavinius. Nuo kūno labdarybės darbų per auklėjimo institucijas šiandien vienuolijos orientuojasi į visuomeninę ir socialinę veiklą. Vienuolijų steigėjai yra įžvalgios asmenybės ir kontempliatyvios sielos. Jų pastangos yra ne vien tik kritika to, ko trūksta, bet visada pozityvus žingsnis žmonijos natūraliam ir dvasiniam tobulinimui. Jeigu kasdieniniame vienuolijų gyvenime ne visada tai pastebima, tai tik dėl to, kad ir vienuoliai, būdami žmonės, kartais prasižengia savo pašaukimui. Kartais, deja, ir vienuolynai pasidaro tik eilinės kultūrinės įstaigos, nieku nesiskiriančios nuo pasaulietiškų institucijų. Pasauliečiai ar šiaip laicistinės dvasios asmenybės gali dažnai suklupti ir ugdyti tik psichofizines savybes, kurios apsiriboja tik kultūriniais tikslais. Tai charakteringa plačiajai šių dienų masei. Bet dvasinio luomo asmenys, jeigu tik tuo apsiriboja, praranda savo pašaukimą, jaučiasi nepatenkinti ir visai be reikalo palūžta.
Esminis skirtumas tarp individo, turinčio pašaukimą, ir to, kuris gyvena tik gamtos įstatymų plotmėje, yra jo savisąmonė. Ji, kaip vidinis balsas arba specialus pajautimas, pašauktajam primena ir nurodo Dievą ne kaip toli esantį ir nepasiekiamą, bet kaip prieinamą, esantį čia, jo sukurtame pasaulyje. Kaip žvaigždynai, tvariniai ir pasaulinio masto ar artimesnieji įvykiai, taip ir jisai pats jaučiasi neišvengiamai, organiškai pajungtas Dievo manifestacijai. Kunigas, "alter Christus", ne vien darbais, bet visa savo esme tęsia apreiškimo darbą, skelbia, kaip Kristus, savo gyvenimu Tėvo valią. Vienuolis ar vienuolė yra organizuotas Kristaus bendruomenės narys, be kurio, kaip be priemonės, laike ir erdvėje Dievo Žodis negalėtų tapti kūnu.
Kunigas ar vienuolis, be abejo, yra žmogus, organizmo, visuomenės ir kultūrinių sūkurių dalis. Šia prasme jis yra kaip ir kiekvienas kitas žmogus. Skirtumas yra tik tas, kad pašauktasis yra dvasine, o ne tik fizine ir protine prasme subrendęs žmogus. Jis aiškiai žino vertybių gradaciją, t. y. kas reikia daryti pirma, o ką galima atidėti ir be ko galima apsieiti. Jis yra išplėtojęs savo asmenybę iki aukščiausio laipsnio.
PAŠAUKIMAS — TOBULOS ASMENYBĖS IŠRAIŠKA
Pašaukimas yra asmenybės atbaigimas. Kiekviena pilnai išsivysčiusi asmenybė turėtų prieiti iki to laipsnio. Tada skirtumas tarp individų būtų tik prigimtinių talentų ir gabumų plotmėje. Intencijų atžvilgiu visi būtų tobuli. Dėl ko taip nėra, jau yra teologijos mokslo objektas. Faktas, kad tik labai maža dalis tegirdi Dievo balsą. Ir tarp tų, kurie oficialiai pasuka į pašauktųjų eiles, yra didelė dalis nusivylusių, aklų, susimaišiusių. Dabar yra ne tik pašaukimų stoka, bet ir tarp pašauktųjų stoka šventųjų, t. y. prigimties mastą pranešančių asmenybių. Tai yra įsisąmoninimo stoka. Krikščioniškoje kultūroje ne Dievas turi būti sužmogintas, bet žmogus sudievintas. Ne Dievui turi būti priskiriamos biofizinės savybės, kaip prieškrikščioniškoje eroje, bet žmogaus gyvenime turi būti įkūnytos dieviškosios savybės.
Pašaukimų ugdymas reiškia ugdymą pilnutinių asmenybių. Asmenybės ugdymas apima sveiką fizinę prigimtį, socialinį jautrumą, intelektualinį pajėgumą. Vaikas, dar protiškai nepajėgus, kaip ir žemesnieji gyviai, automatiškai gyvena gamtos ir Dievo įstatymais. Tik tas, kuris savo protu sugeba apspręsti kitus ir įžvelgti į save, gali suvokti Dievo esmę skirtingų egzistencijų formomis. Tik tas, kuris pajėgia susikaupti ir išklausyti, kuris gali save palenkti ir paklusti, gali apsispręsti ir ištesėti pašaukime.