POVILAS DIRKIS
Jaunimo metų proga norėčiau pasidalinti su jaunaisiais "Laiškų Lietuviams" skaitytojais kai kuriais prisiminimais iš savo jaunystės dienų. Manau, kad ne vienam bus įdomu sužinoti, kaip gimė dar ir dabar tebeeinąs lietuvių jaunimo žurnalas "Ateitis", o drauge su juo ir ateitininkų organizacija.
Lietuviams 1904 m. atgavus spaudą ir pradėjus leisti lietuviškus laikraščius, moksleivijos tautiškas judėjimas žymiai pagyvėjo. Pažangesnieji jaunuoliai pradėjo reikštis ir spaudoje. Iš pradžių tenkinosi laikraščių priedais, leidžiamais jaunimui, "Šaltinėliu", "Jaunimu" ir kt. Šie leidiniai daugiausia maitinosi Vydūno idėjomis, kur buvo reiškiamas savotiškas asketizmas ir kuriuo daugelis Kauno moksleivių buvo užsikrėtę. Tačiau mokyklinio jaunimo tai nepatenkino. Jis norėjo savos spaudos.
“AUŠRINĖ” IR RANKA RAŠYTA “ATEITIS”
Atsirado "Aušrinė", kuri, deja, palaipsniui nukrypo į kairę, į liberalizmą ir materialistinį darvinizmą. Kadangi tuo metu beveik 90% lietuviškojo jaunimo buvo krikščionys - katalikai, tai "Aušrinės" turinys jiems pasidarė nepriimtinas ir sukėlė nepasitenkinimą. Prasidėjo bruzdėjimas, protestų rašymas ir t. t. Iš "Aušrinės" bendradarbių pasitraukė Pr. Dovydaitis, K. Bizauskas ir eilė kitų.
Tada gimnazistas K. Bizauskas, pasitaręs su kuopelių bei literatų vadovais ir šiaip pažangesniaisiais draugais, ryžosi išleisti laikraštėlį, tinkamą katalikiškajam Lietuvos jaunimui. Buvo išleistas ranka rašytas laikraštėlis, vardu "Ateitis". Buvo rašoma per kalkinį popierių, nes apie šapirografą nebuvo galima nė galvoti. Darbas buvo labai sunkus. Nežiūrint nepakenčiamų darbo sąlygų, išėjo keturi laikraštėlio numeriai.
Mano vadovaujamos slaptos kuopelės nariai savaitgaliais lankydavo kun. Jakšto-Dambrausko literatūrines studijas. Jose ne kartą buvome kunigui užsiminę ir nusiskundę, kad "Aušrinė" nukrypo ateistiniu keliu ir kad mums su ja eiti nepakeliui. Tačiau kun. Dambrauskas tik numykdavo, ir taip viskas pasilikdavo, kaip buvę.
NAUJAS SUMANYMAS
1910 m. pabaigoje, Kalėdų atostogų metu, grįždamas iš Kijevo, kur studijavau, užsukau į Kauną aplankyti likusių mokyklos suoluose draugų. Pirmiausia užsukau pas K. Bizauską. Jis buvo pesimistiškai nusiteikęs, bet vis dėlto nenustojęs vilties. Po trumpo pasikalbėjimo išbėgau aplankyti ir kitų, kurie dar nebuvo išvažinėję atostogų.
Užėjau ir pas p-lę Mariją Jasinskaitę, kuri po manęs buvo kuopelės vadovė. Pasikalbėję ir pasitarę mums rūpimais klausimais, ryžomės sumedžioti dar kelis draugus ir drauge su Bizausku vykti pas kun. Jakštą-Dambrauską aptarti esamos kritiškos padėties, susijusios su išleidimu naujo žurnale, tinkančio mūsų norams ir siekiams. Ir taip 1910 m. gruodžio 20 d. K. Bizauskas, M. Jasinskaitė, Ramanauskas, Paulikonis, Švagždys, Budrys, A. Karosas, P. Lumbis, Gutauskas ir aš vakarop, kaip visuomet iš papratimo, įsibrovėm į Jakšto - Dambrausko butą Kaune, Rotušės aikštėje. Sakau "iš papratimo", nes savaitgaliais būreliais eidavome į kun. Jakšto literatūrinę studiją.
Kun. Jakštas - Dambrauskas, kaip visuomet, su šypsena mus sutiko ir sako:
— Na, o kas atsitiko, juk atostogų laikas, ar ir šiuo laiku užsimanėte mokytis?
Tuo metu kunigo Jakšto - Dambrausko bute radome kun. Alekną ir dar vieną jauną, mums nepažįstamą kunigą, bene kun. Kuraitį. Kolega Bizauskas pirmas nupasakojo atvykimo priežastį ir prašė išklausyti mūsų sielvartavimo. Išdėstė visą reikalą, t. y. nupasakojo atsiskyrimą ir nutraukimą santykių su "Aušrine"; prašėme patarimo, kaip mums elgtis toliau, nes mes esame nusistatę išleisti savo ideologinės krypties laikraštėlį, žurnalą.
SUTARIMAS LEISTI NAUJĄ ŽURNALĄ
Jakštas, išklausęs mūsų samprotavimų, kiek patylėjęs bei pavaikščiojęs po kambarį, sako:
— Aš jums dar pirmiau, mūsų literatūrinių pokalbių metu, esu ne kartą užsiminęs, kad "Aušrinės" turinys kuo toliau, tuo daugiau darosi abejotinos vertės ir kad ilgainiui taps visai nepriimtinas tiems moksleiviams, kurie nėra nutolę nuo savo tėvų tikybos ir nėra persiėmę ateizmo idėjomis. O jūsų bandytas leisti laikraštukas, per menkas, per siauras, negalės duoti vietos norintiems pasireikšti. Reikia turėti daugiau imponuojantį, didesnio formato ir kad jis būtų spausdintas.
Tada mes imame kun. Dambrauską klausinėti, kaip visa tai padaryti? Kiek patylėjęs, ir sako:
— Jums čia daug galvoti netenka, nes aš apie tai esu galvojęs ne kartą, kad geriausiai būtų išleisti žurnaliuką prie kokio didesnio žurnalo kaip priedą, pavyzdžiui, kad ir prie žurnalo "Draugija", tai nereikėtų atskiro leidimo iš valdžios, ir visi vargai bei bėdos kristų ant pagrindinio žurnalo redaktoriaus pečių.
Girdėdami kun. Jakšto - Dambrausko tokį palankų mūsų sumanymui pasisakymą, išdrįsome jį prašyti prisiimti tą naštą ant savo pečių. Kun. Dambrauskas be jokių atsikalbėjimų sutiko:
— Gerai, bet jūs būsite talkininkai. Visų pirma duokite laikraščiui vardą, nustatykite laikraščio pagrindinius uždavinius ir būkite administraciniai talkininkai, o jau visu kitu aš pats pasirūpinsiu, — sako kun. Dambrauskas. — Bet vis dėlto ir tokio laikraštėlio redaktorius, kuris kolektuotų jam medžiagą, darytų pataisas ir sektų, kas dėtina ir kas nedėtina, turėtų būti. Tokį žmogų aš numatau — jis bus stud. Pranas Dovydaitis, studijuojąs ir gyvenąs dabar Maskvoje. Jis man jau yra rašęs ir prašęs, kad aš prie "Draugijos" išleisčiau priedą, specialiai katalikiškam jaunimui pritaikytą.
Tas asmuo mums jau buvo pažįstamas, nes jis retkarčiais apsilankydavo moksleivių kuopelėse. Be to, kun. Dambrauskas pats pažadėjo su Dovydaičiu susisiekti ir mūsų vardu paprašyti būti busimojo laikraščio redaktoriumi.
Už visa tai mes kun. Dambrauskui vienbalsiai padėkojome ir prašėme padėti išspręsti tuos duotus tris klausimus, būtent: laikraščio vardą, pagrindinius uždavinius ir talkininkavimą. Kai kas iš dalyvių siūlė laikraštėliui kitokius vardus, nuo kurių, išnagrinėjus prasmę, buvo atsisakyta. Tada kun. Dambrauskas, pakilęs nuo kėdės, pavaikštinėjęs po kambarį bei pašnabždomis pakalbėjęs su savo svečiais kunigais, priėjęs prie mūsų ir sako:
— Jūs mūsų tautos ateitis. Viskas priklauso ateičiai; o be to, jūs ir dabar leidote kalkinį laikraštėlį, vardu "Ateitis", tad šį naują žurnalą pavadinsime irgi "Ateitimi".
Tokiu būdu naujo žurnalo vardas buvo išspręstas. Beliko pats svarbiausias klausimas — parašyti žurnalo pagrindinius principus. Tai padaryti visi užsipuolame K. Bizauską, kuris metmenis iš dalies jau turėjo, žadėdami jam patalkininkauti. Kolega Bizauskas Kalėdų švenčių metu tuos principus parašė, užvardindamas: "Trys pamatiniai klausimai". Jie buvo peržiūrėti bei papildyti Dovydaičio ir aprobuoti kun. Dambrausko, įdedant į pirmąjį "Ateities" žurnalo numerį.
Trečiasis klausimas išsisprendė pats savaime. Mūsų kuopelių vyrai ir mergaitės ateidavo padėti ekspedijuoti atskirų numerių, rinkdavo folkloro medžiagą, iš kurios vėliau išeidavo "Ateities" priedas "Tautos žiedai" ir važinėjo po Lietuvos miestus, lankydami lietuvius moksleivius, platindami "Ateitį" ir rinkdami prenumeratas.
SU RAUSVOMIS ROŽYTĖMIS
Kun. Dambrauskas, išleisdamas "Ateitį" kaipo "Draugijos" priedą, pasirūpino jį įvilkti į puošnų rūbą — į gelsvos spalvos viršelį su rausvomis erškėčių rožytėmis. Tas naujai pasirodęs laikraštėlis virto tikra tribūna, iš kurios galėjo kiekvienas mūsų prabilti. Jau iš pirmųjų numerių "Ateities" turinys rodė rimto žurnalo pobūdį. Jame šalia filosofinių ir religinių straipsnių taip pat būdavo rašinių apie sociologiją, gamtą ir kt. Kiekvienas numeris buvo įvairaus turinio ir jame būdavo daug iš įvairių vietovių moksleivių gyvenimo korespondencijų. "Ateitis" kas mėnuo tobulėjo ir savo rimtu bei moksliniu turiniu patraukė savo pusėn daug moksleivijos.
ATEITININKŲ SĄJŪDIS
Nors anuometinėje Lietuvoje laikraščių buvo nedaug, bet kai kurie jų nemaloniai sutiko "Ateitį". Ypač jos nemėgo, kaip konkurentės, "Aušrinė". Pastaroji visą laiką visaip pravardžiavo ne tik "Ateitį", bet ir jos leidėjus, bendradarbius bei rėmėjus. Tačiau tie visi puolimai nė kiek nepakenkė, priešingai — sustiprino ir užgrūdino naujo ateitininko dvasią. Visi tie moksleiviai, kurie apie "Ateitį" spietėsi, ją skaitė, platino, jos skelbiamomis idėjomis gyveno, joje bendradarbiavo, įgavo ateitininko vardą. Nuo tada ir mokyklinio jaunimo kultūrinės kuopelės suskilo į dvi dalis. Vieni pasivadino ateitininkais, kiti aušrininkais.
Ateitininkų judėjimo pagrindą sudarė eiliniai moksleiviai, gimnazijų ir kitų panašių mokyklų suole sėdėję jaunuoliai. Studentų tada turėjome mažai, o baigusių aukštus mokslus dar mažiau. Tuomet ateitininkai neturėjo jokio šūkio, o tik žinojo savo vardą, suprato, kad katalikui — krikščioniui visi žmonės yra lygūs ir kiekvieną lietuvį vienodai traktavo. Pavyzdžiui, kai kuriose kuopelėse buvo reformatų lietuvių moksleivių, kurie palaikė ir rėmė "Ateitį". Atseit, ir jie save laikė ateitininkais.
Tuomet dar nebuvo mados skirstytis į vyresniuosius ir jaunesniuosius. Buvusios slaptos mokyklų kuopelės pasidalino į būrelius, kuriems vadovavo veiklesnieji mokiniai ir tarp savęs susižinodavo per ryšininkus. Tiesa, 1911 m. vasaros metu pas kun. Dambrauską - Jakštą buvo sušaukta konferencija, į kurią iš įvairių Lietuvos vietovių susirinko apie 30 ateitininkų atstovų, kurie aptarė stipriau organizuotis ir labiau remti savo žurnalą "Ateitį". Tokia necentralizuota padėtis tęsėsi beveik iki pirmojo pasaulinio karo.
Po karo, ypač atgavus Lietuvai nepriklausomybę, kai ateitininkų skaičius įvairiose mokyklose, universitetuose bei įstaigose smarkiai padidėjo, kai savo vienminčius pradėta skaityti tūkstančiais, tuomet jau pradėjo skirstytis į korporacijas ir sąjungas, iš kurių išaugo didelė ir reikšminga ateitininkų federacija, drauge su vadais ir ideologais, sukūrusiais ateitininkijos ideologiją ir konstitucijas, kuriomis federacija ir šiandieną vadovaujasi.
Jaunuolis darbui ir vyriškumui geriau pribręsta tyloje, negu ūžiančio ir laukinio gyvenimo triukšme.
J. W. Goethe