JONAS PUZINAS
ANKSTYVOSIOS LIETUVIŲ KILMĖS TEORIJOS
Amžių būvyje susidarė eilė lietuvių kilmės teorijų ir hipotezių. Šio klausimo tyrinėjimų istorijoje išskirtini du tarpsniai: 1. įvairių laikotarpių mėgėjų bandymai aiškinti lietuvių kilmę jų tuo metu turėtais duomenimis bei supratimu ir 2. mokslinių tyrinėjimų laikotarpis, kai lietuvių kultūros, kilmės, gyvenamųjų ribų ir kitos proistorinės bei istorinės problemos imta moksliškai nagrinėti kalbininkų, archeologų, istorikų. Jau nuo XIII a. lietuvių giminaičiai prūsai imta kildinti iš graikų. XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje susidarė romėniškosios lietuvių kilmės teorija. Vėliau lietuviai kildinta ar artimai giminiuota su heruliais, slavais, trakais - frogais, gotais, hetitais ir kitomis tautomis. Tie visi išvedžiojimai, grįsti tam tikrais kalbos, senosios religijos ar papročių panašumais, nebuvo moksliškai paremti. Toms hipotezėms susidaryti didelės įtakos turėjo laiko dvasia ir ypačiai politiniai motyvai, vertę kelti lietuvių tautos garbę ir jos praeitį įterpti į senovėje pagarsėjusių tautų istoriją. Ir kitos tautos (vokiečiai, lenkai) siejo savo praeitį su senovėje išgarsėjusiomis tautomis ar jų iškiliais valdovais.
Išaugus archeologijos ir lingvistikos mokslams, ypačiai paskutiniaisiais dešimtmečiais, priešistorinės lietuvių kultūros, etnogenezės, gyvenamųjų ribų klausimai susilaukė rimto mokslinio svarstymo.
LIETUVOS GYVENAMUMO PRADMENYS
Kai pietinėse ir vakarinėse Europos srityse žmonės jau buvo įsikūrę maždaug prieš pusę milijono metų, Lietuvą ilgus amžius dengė ledynai. Tik ištirpus ledynams, maždaug prieš 16.000 metų Lietuvoje pasirodė pirmieji senojo akmens amžiaus (paleolito) kultūros žmonės. Jie buvo klajokliai, medžiotojai, žvejai ir augalinio maisto rinkėjai. Savo darbo įrankius bei ginklus gaminosi iš medžio, kaulo ir titnago. Etninė ankstyvųjų Lietuvos gyventojų kilmė nežinoma.
Viduriniame akmens amžiuje, arba mezolite (8.000 - 3.500 pr. Kr.), pagerėjus klimatui ir susidarius palankioms gyvenimo sąlygoms, Lietuvoje apsigyveno žymiai daugiau žmonių. Mezolite greta gyventa bent keleto klajoklinių etninių grupių, turėjusių ir kiek išsiskiriančią medžiaginę kultūrą. Vieni gyventojai buvo atvykę Lietuvon iš pietų vakarų (svidrinės kultūros žmonės), kiti — iš vakarinių sričių pietiniu Baltijos pakraščiu (maglemozinė kultūra). Tų etninių grupių tautinė priklausomybė neaiški, bet tie gyventojai sudarė pagrindą ankstyvajai naujojo akmens amžiaus, arba neolito (3.500 - 2.300 pr. Kr.), kultūrai.
INDOEUROPIEČIAI IR JŲ ATSIKĖLIMAS LIETUVON
Tarp 2.300 - 2.000 pr. Kr. į Lietuvą įsiveržia vad. virvelinės keramikos kultūra (pavadinta pagal molinių puodų pagražinimo būdą virveliniu raštu). Tai kultūrai būdingi akmeniniai laiviniai (laivelio formos) kovos kirviai ir pilkapiai, kuriuose mirusieji laidota nedeginti. Ta kultūra yra paplitusi labai didžiuliuose plotuose: nuo Juodosios jūros ir Balkanų pietuose, iki Volgos ir Kaspijos rytuose, iki Švedijos, Suomijos, Naugardo ir Viatkos šiaurėje ir iki šiaurinės Olandijos, šiaurės vakarų Vokietijos bei Jutlandijos vakaruose. Paskutiniuoju metu virvelinės keramikos kultūros šaknų ieškoma dideliuose Eurazijos plotuose nuo žemutinės Volgos baseino iki Kaspijos bei Aralo ežerų ir vakarinėse Sibiro stepėse. Iš ten ta kultūra plitusi į Balkanus, Egėjo jūros sritį. Vidurio Europą, Šiaurės Europą, Pabaltįjį, Vidurio Rusiją ir kitur. Virvelinės keramikos kultūros išplitimas siejamas su didžiuoju i n d o e u r o p i e č i ų kraustymusi. Pradžioje indoeuropiečiai sudarė gana vienalytę protautę, kuri kalbėjo bendra indoeuropiečių prokalbe. Tarp 4.000 - 3.000 pr. Kr. indoeuropiečių prokalbė suskilo į dvi pagrindines tarmines grupes: sateminę (iranėnų kalboje "šimtas" vadinamas s a t e m) ir k e n t u m i n ę (pagal lotynų žodį c e n t u m "šimtas"). Sateminę grupę sudarė: baltai (lietuvių, prūsų, latvių protėviai), slavai (bulgarai, rusai, lenkai, ukrainiečiai, čekai, slovakai, serbai, kroatai ir kt.), indai-iranėnai, armėnai, albanai, trakai, frigai ir kt. Hetitų kalba užima tarpinę vietą tarp sateminių ir kentuminių kalbų. Kentuminei grupei priklauso: graikai, italikai su eile vėliau išsivysčiusių romaniškų kalbų (italų, prancūzų, ispanų, portugalų, rumunų), keltai (gelai, bretonai), tocharai, germanai (vokiečiai, anglai, olandai, danai, švedai, norvegai, islandiečiai ir kt.). Kadangi lietuvių, prūsų, latvių kalbos yra išriedėjusios iš sateminės tarminės grupės, todėl jos turi daug bendrybių su indų sanskritu, su iranėnų, trakų, frigų ir slavų kalbomis. Tad tvirtinimai, kad lietuviai yra atvykę iš Indijos, ar kad senovėje yra buvusi baltų-slavų protautė, ar kad lietuvių protėviai yra buvę trakai bei frigai, neturi jokio pagrindo.
Ta indoeuropiečių grupė, iš kurios išaugo prabaltai, netrukus baltai, t. y. tiesioginiai lietuvių protėviai, apie 2.300 - 2.200 m. pr. Kr. nuo žemutinio Dniepro pasukę Baltijos link ir šiaurėje pasiekę net pietų vakarinę Suomiją, o antra visai gimininga grupė nuo vidurinio Dniepro nusikėlusi į aukštutinio Dniepro, aukštutinės Volgos ir Okos sritis. Vienur indoeuropiečiai aptiko iš seno čia gyvenusius europeidus (Lietuvoje, Prūsuose), kitur — suomių - ugrų (estų, suomių, vengrų ir kt. protėviai) kilmės žmones. Lietuvoje ankstyvųjų gyventojų posluoksnis (substratas), yra buvęs plonas, todėl prabaltų kalbos sandarai nepadaryta didesnės įtakos. Baltų kalbos (prūsų, lietuvių, latvių) išlaikė daugybę senoviškų bruožų fonetikoje, morfologijoje, žodyne. Lietuvių kalba, išsaugojusi nuostabų kalbos senoviškumą, turi didelės svarbos lingvistikai. Todėl lietuvių kalba dėstoma daugelyje Europos ir JAV universitetų.
PRABALTAI IR BALTŲ TAUTOS BEI KILTYS
Indoeuropiečiams apsigyvenus tarp Dancigo įlankos ir Šventosios uosto bei gana dideliuose plotuose į rytus ir pietų rytus nuo dabartinės Lietuvos, netrukus susidarė atskira virvelinės keramikos kultūros grupė, kuri priskiriama p r a b a l t o m s. Kalbotyra nustatė, kad lietuvių, latvių, apie 1700 m. išnykusių prūsų, kuršių, žiemgalių, sėlių ir kitos kalbos ar tarmės tarpusavyje yra labai giminingos ir anksčiau jos sudarė vieną kalbą. Kadangi tos protautės vardas nėra paliudytas istorijos šaltinių, todėl tai protautei pavadinti lietuviai kalbininkai K. Jaunius ir K. Būga pasiūlė vardą a i s č i a i , pagal romėnų rašytojo ir istoriko Tacito minimas A e s t i o r u m g e n t e s . Tačiau mokslinėje literatūroje įsigalėjo vokiečių kalbininko G. H. Nesselmanno 1845 m. pradėtas vartoti vardas b a l t a i , sudarytas pagal Plinijaus Senojo raštuose minimą kažkokią didelę salą B a l c i a ar B a l t i a .
Apie 1.500 m. pr. Kr. jau susiduriame su visai susiformavusia b a l t ų k u l t ū r a . Baltai yra buvę sėslūs, dirbo žemę, sėjo javus (sorą, miežius, kviečius, avižas), augino naminius gyvulius (arklius, galvijus, kiaules, avis, ožkas). Gyveno susibūrę mažais kaimais. Savo mirusiuosius laidojo nedegintus pilkapiuose ir plokštiniuose kapuose. Buvo įsigalėjęs gamtos kulias. Vyraujanti rasė — šiaurinė ir feliškoji. Baltai buvo išplėtę prekybinius santykius ne tik su skandinaviniais kaimynais, bet ir su tolimais kraštais: Vidurio Europa, Graikija, Italija, Mažąja Azija. Svarbiausias baltų mainų objektas buvo gintaras, apsčiai randamas nuo Vyslos žiočių iki pat Kuršo pajūrio Latvijoje. Gintarinių karolių surasta ir garsiuose Mikėnų (šiaurės rytiniame Peloponese) šachtiniuose kapuose, priskiriamuose, laikui apie 1.600 - 1.500 m. pr. Kr. Iš Vidurio Europos ir kitų kraštų daugiausia būdavo įvežamas žalvaris.
Apie 1000 m. pr. Kr. baltai kultūriškai, kiek vėliau ir kalbiškai, pamažu pradeda skilti į dvi pagrindines grupes: vakarinius ir rytinius baltus. Vakarinius baltus sudarė prūsai su eile kilčių (sūduviai bei jotvingiai, galindai, sembai, nadruviai, notangėnai, skalviai), rytinius — lietuviai, kuršiai, žiemgaliai, sėliai, latviai ir lietuviams artimiausi Padnieprio baltai, kurių vardai nėra paliudyti istorinių šaltinių.
Apie 600 m. pr. Kr. jau susiformuoja trys pagrindinės prūsų kiltys: sembai - notangėnai, sūduviai ir galindai, o rytinių baltų diferenciacija jau pastebima prieš pat Kristaus gimimą.
Baltų kultūra žalvario amžiuje (1.600 -500 m. pr. Kr.) jau buvo gerokai sustiprėjusi. Dirbamos žemės plotai tolydžio didėjo, plėtėsi amatai ir prekybiniai ryšiai su kitais kraštais. Baltai žalvario amžiuje ir pirmaisiais amžiais po Kristaus buvo išplitę labai dideliuose plotuose. Apie tai liudija baltiškos kilmės vandenvardžiai (hidronimai), kita kalbinė medžiaga ir archeologiniai duomenys. Beieškodami baltų senųjų sodybų, didžiulį tiriamąjį darbą atliko įžymus lietuvių kalbininkas K. Būga, vokiečių slavistas M. Vasmeris, o paskutiniuoju metu rusų kalbininkai V. N. Toporovas ir O. N. Trubačiovas. Pagal kalbininkų tyrinėjimų duomenis, baltai šiaurės rytuose siekė aukštutinę Volgą, rytuose jie gyveno Aukštutiniame Padniepryje, Okos baseine, pietų rytuose baltai buvo išplitę iki dešiniojo Seimo upės kranto, pietuose riba ėjo maždaug iki Dniepro ir Desnos santakos ir į pietus nuo Pripetės. Nustatytas ir baltų sąlytis su Volgos ir vakarinių suomių kiltimis, iranėnais, trakais-dakais, slavais ir germanais. Susilaukė naujos interpretacijos ir baltų išplitimo vakaruose problema. Ligi šiol manyta, kad už Vyslos vakaruose baltai tesiekė Persontės upę Pamaryje. Naujausi vietovardžių tyrinėjimai parodė, kad baltams giminingi vietovardžiai išplitę ne tik Vyslos, bet ir Oderio bei Elbės srityse. Kalbininkų išvadas iš dalies paremia archeologiniai duomenys, tačiau baltų išplitimo problema tose srityse tebelaukia nuodugnių tyrinėjimų. Beaiškinant jotvingių genezę, jų giminystę su kitais baltais ir beieškant jotvingių gyventų plotų priešistoriniais laikais, gražių rezultatų pasiekė lenkų tyrinėjimai Suvalkų srityje.
LIETUVIAI IR JŲ GIMINAIČIAI ISTORIJOS PRIEANGYJE
Ryšium su gintaro prekyba ir baltai patenka istorijos švieson. Romėnų istorikas P l i n i j u s S e n a s i s (miręs 79 m. po Kr.) savo "Naturalis Historiae'' duoda įdomių žinių apie gintaro kilmę ir prekybos kelius, kuriais gintaras buvo gabenamas į Romą. Netrukus romėnų rašytojas ir istorikas K o r n e l i j u s T a c i t a s 98 m. po Kr. parašytame veikale "Germania" pirmą kartą pamini a i s č i u s (Aestiorum gentes). Graikų geografas K l a u d i j u s P t o l o m ė j a s (miręs apie 178 m. po Kr.) savo geografijoje ir žemėlapyje sumini dvi baltų gentis — s ū d u v i u s ir g a l i n d u s. Vėliau, ryšium su skandinavinių germanų (vikingų) ir vokiečių ekspansija į Pabaltijo kraštus, istoriniuose šaltiniuose iškyla šios baltų tautos ir kiltys: IX a. — p r ū s a i, apie 870 m. — ž i e m g a l i a i , apie 875 m. — k u r š i a i, 983 m. — j o t v i n g i a i, 1009 m. — l i e t u v i a i, 1040 m. — l a t g a l i a i , 1058 m. — g a l i n d a i prie Maskvos, apie 1075 m. — s e m b a i , 1208 m. — s ė l i a i , 1240 m. — s k a l v i a i , apie 1250 m. — n a d r u v i a i ir t. t.
Pradedant Il-ju amžiumi ir baigiant istorinių laikų pradžia (apie 1200 m.), beveik visame baltų gyvenamajame plote (ypačiai Prūsuose, vakarinėje ir vidurinėje Lietuvoje, Kurše ir Žiemgaloje) išsivystė nepaprastai turtinga ir savarankiška kultūra. Visame baltų krašte klestėjo amatininkystė. Kapinynuose gausu žalvarinių, sidabrinių ir pasidabruotų papuošalų, darbo įrankių, ginklų. Gausiomis įkapėmis išsiskirią kapai kalba apie socialinę diferenciaciją. Iškyla sritiniai valdovai. Nuo IX a. prasideda politinė konsolidacija. Vadovaujamą vaidmenį vaidina lietuviai, kurie sujungia įvairias giminingas gentis ir ima vykdyti organizuotus karinius žygius į rusų žemes. 1251 m. Mindaugas tampa pirmuoju Lietuvos karalium. Atsispiriama Vokiečių Ordino nukariaujamiesiems žygiams ir Vytauto laikais pasiekiamas aukščiausias Lietuvos galybės laipsnis. Lietuvos imperija išplinta nuo Baltijos iki Juodosios jūros.
REDAKCIJOS PRIERAŠAS
Šia tema prof. J. Puzinas skaitė paskaitą Jaunimo kongreso stovykloje, Kanadoje. Čia pateikėme tos paskaitos santrauką. Manome, kad jaunimui šios žinios apie lietuvių tautos kilmę bus naudingos. Dažnai jam tenka bendrauti su svetimtaučiais, kurie labai maža težino apie mūsų tautą, jos kilmę ir kalbą. Čia pateikta pakankamai medžiagos, kuria pasinaudodamas mūsų jaunimas galės kitus supažindinti su lietuvių tautos kilme.