ZENTA TENISONAITĖ
GEGUŽĖ
Smarkūs sparnai aukštai padangėje plasnoja,
nuplaukia pilki debesėliai darganos dienos.
Pasibaigė žiauri žiema ir šalnos kovo,
Netrukus girioje gegutė garsiai užkukuos.
Rausvi balti žiedai žaliam sodne išblyško
ir medžiai sužaliavo kaip gyvi staiga žvaliai.
Gegutės giesmei atskrendant iš melsvo miško —
širdy suskamba seno ilgesio keisti aidai.
PAVASARIS IR AŠ
Paseksiu pasaka — pavasaris pasakė
ir danguje dainuoja dieviška diena.
Spalvingus spindulius saulutė sauja sėmė —
paliejo ir papylė — pamiškė pilna.
Žilvičiai sužaliavo žaliai žolei želiant,
purienomis pagelto pievos paupy.
Pavasario skambiesiems skambaliukams skambant,
gaivina girią giesmės ir garsai gyvi.
Paseksiu pasaką — pavasaris pasakė,
o vėjavaiki vėją vyturys pravys.
Ir pabučiuosime mes pirmąją plaštakę:
pavasaris ir aš — ir saulės spindulys.
KALENDORIAUS PALAIDI LAKŠTAI
Rakštimis į šipulius
suskilęs sniegas.
Saulė miega.
Topoliu viršūnėj vėjas suokia.
Speigas juokias, delnus daužo,
viesulai harmoniją sulaužo.
Debesėliais dulkinas dangus.
Žalias vėliavas pakėlus
žemė saulės rato laukia... laukia...
Sumaišiau smėlį su auksu...
Sumaišiau saulę su vėju...
Sumaišiau dangų su jūra...
------ Vidury vasaros.
Piešinius piešiu ant kelio,
geltonai rausvam lape platano.
Ant auksiniu beržo lapų
barstau aš saulės spindulių
harmonijos peisažą.
Saule! Kur prapuolei tu?
Mes liekame žiūrovai...