JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
"Yra išsilavinusio žmogaus žymė ir jo kultūros įrodymas, kad kiekviename dalyke jis ieško tiek aiškumo, kiek to dalyko prigimtis leidžia" (Aristotelis). Tai yra tikrai išmintingas Aristotelio pasakymas, kurį labai naudinga prisiminti ir šio straipsnio pradžioje, kai imamės spręsti tokį sunkų ir painų klausimą: kaip elgtis, kai susikerta įstatymas su sąžine? Čia panagrinėsime, kas yra įstatymas ir sąžinė, pažiūrėsime, kaip jais naudotis savo kasdieniniame gyvenime, bet jau iš anksto norime įspėti skaitytojus, kad neduosime jokios magiškos formulės, kurią panaudojus, visas šis komplikuotas ir teologų daug diskutuotas klausimas paaiškėtų kaip ant delno.
Ši tema ypač pasidarė aktuali po II Vatikano Susirinkimo, kai buvo paskelbta doktrina apie sąžinės laisvę ir pakeisti kai kurie iki šiol Bažnyčioje buvę nuostatai. Viename laikraštyje teko matyti tokį šaržą: du velniai stovi pragaro liepsnose ir vienas kitą klausia: "Ką mes dabar turėsime daryti su tais, kurie čia dega už nesilaikymą penktadienio pasninko?" Teko nugirsti šį klausimą keliant ir ne vieną mūsų tautietį, bet atsakymas čia yra labai paprastas. Tie žmonės, kurie buvo nubausti už mėsos valgymą penktadienį, turi ir toliau tą bausmę tęsti. Juk jie nesilaikė aiškaus Bažnyčios įsakymo. Dabar Bažnyčia tą įsakymą panaikino, tad dabar, valgant penktadienį mėsą, nenusidedama. Kas turi teisę įsakymus leisti, tas turi lygią teisę ir juos panaikinti ar pakeisti kitais, kurie pasikeitusiais laikais yra praktiškesni ir prasmingesni.
Panaikinus ar pakeitus kai kuriuos iki šiol buvusius nuostatus, žmonės pradėjo skeptiškai žiūrėti ir į kitus Bažnyčios įsakymus bei nuostatus, kurie nėra pakeisti. Turėdami kai kurių neaiškumų, dažnai į viską numoja ranka ir sako, kad nuo šiol vadovausis tik savo sąžine, kuri taip pat kartais nėra labai aiški.
ĮSTATYMAS IR JO RŪŠYS
Šv. Tomas Akvinietis taip apibrėžia įstatymą: "Ordinatio rationis ad bonum commune ab eo qui curam habet communitatis promulgata" (1-2, g. 90, a. 4). Lietuviškai galėtume pasakyti taip, kad įstatymas tai yra tam tikras protinis potvarkis, siekiant bendro gėrio, paskelbtas to, kuris turi rūpintis bendruomene. Yra kelios įstatymų rūšys.
1. Amžinasis įstatymas — nuo amžių Dievo mintyse esąs planas, pagal kurį jis sukūrė pasaulį, paskyrė kūriniams tikslą ir priemones tam tikslui siekti. Apie šį jau nuo amžių Dievo mintyse esantį planą pasauliui tvarkyti kalbėjo jau ir senovės išminčiai. Pvz. Ciceronas (De legibus) sako: "Aukščiau visų žmonių įstatymų yra vienas amžinas, visą pasaulį tvarkąs įstatymas. Tas įstatymas yra patsai Dievas, kurs viską išmintingai tvarko ir valdo". Galima sakyti, kad amžinasis įstatymas yra visų kitų įstatymų pagrindas.
2. Dievas, tverdamas pasaulį, į savo kūrinius įdiegė šį amžinąjį įstatymą. Neprotinguose tvariniuose jis pasireiškia, sakyčiau, tam tikru fiziniu, mechaniniu būdu, kurį kartais vadiname ir instinktu. O protinguose tvariniuose, t. y. žmoguje, jį vadiname doroviniu arba prigimtuoju įstatymu. Tad prigimtasis įstatymas yra į žmogaus prigimtį įdiegtas amžinasis Dievo įstatymas. Prigimtuoju įstatymu jį vadiname dėl dviejų priežasčių: viena, dėl to, kad jis yra įdiegtas į žmogaus prigimtį, o antra, kad jį žmogus pažįsta savo prigimtu protu. Šį įstatymą galime pavadinti ir Dievo balsu žmoguje arba sąžinės balsu.
Ir apie šį prigimtąjį įstatymą jau yra kalbėję senovės išminčiai, pvz. Ciceronas jį vadina nerašytu, bet prigimtu įstatymu. Kas jo neklauso, tas pats įžeidžia savo prigimtį ir būna skaudžiai nubaustas. Graikų rašytojas Sofoklis apie šį įstatymą taip iš-sireiškia: "Jis yra ne nuo šiandien ir ne nuo vakar, jis yra visada; niekas nežino, nuo kada jis yra". Šv. Povilas, kalbėdamas apie pozityvaus Dievo įstatymo neturinčius pagonis, taip sako: "Pagonys prityrimu daro tai, ko reikalauja įstatymas; jie, įstatymo neturėdami, yra patys sau įstatymas. Jie parodo, kad įstatymas yra įrašytas į jų širdis" (Rom. 2, 14-15).
Prigimtasis įstatymas įsako visa tai, kas žmogaus prigimčiai būtinai reikalinga, ir draudžia tai, kas jai taip žalinga, kad, jeigu tai nebūtų įsakyta ar uždrausta, žmogus negalėtų žmogiškai gyventi.
Yra trys prigimtojo įstatymo įsakymų rūšys: a. patys bendrieji, iš kurių eina visi kiti, pvz. gera reikia daryti, o pikto vengti; ko nenori, kad tau kiti darytų, to ir pats jiems nedaryk ir t. t.; b. bendrųjų įsakymų artimosios išvados, pvz. nevogti, nežudyti ir visi kiti Dievo įsakymai; c. tolimesnės bendrųjų įsakymų išvados, pvz. net ir naudos teikiąs melas neleistinas; negalima pačiam atsiskaityti už neteisybes, bet reikia kreiptis į teismą; negalima žudyti net ir negimusio kūdikio ir t. t.
Pirmosios grupės įsakymų negali nežinoti į protą atėjęs žmogus. Antrosios grupės — taip pat ilgesnį laiką negali nežinoti protingas žmogus, bet kartais blogi papročiai ar blogas auklėjimas gali suklaidinti. Trečiosios grupės įsakymų gali ir visą laiką kai kurie protingi žmonės nežinoti.
Prigimtasis įstatymas įpareigoja visus, jis yra nesikeičiąs, nuo jo niekas negali dispensuoti.
3. Pozityvus (apreikštasis) Dievo įstatymas. Čia įeina 10 Dievo įsakymų ir kiti Senajame Įstatyme žydams Dievo duoti įsakymai, kurie (išskiriant 10 Dievo įsakymų) Kristaus buvo pakeisti.
4. Bažnyčios įstatymai. Bažnyčia yra gavusi iš Kristaus teisę leisti įstatymus. Ji gali juos leisti, keisti arba panaikinti. Bažnyčios įstatymai pvz. yra dalyvauti sekmadienį mišiose, eiti išpažinties bent kartą metuose, pasninkauti ir t.t.
5. Valstybės įstatymai. Žmogaus prigimtin yra įdiegtas socialinio gyvenimo siekimas. Tad yra reikalinga valstybė, kuri tvarkytų bendrą žmonių gyvenimą ir jiems padėtų. Tam tikslui reikalingi įstatymai. Tad teisėta valdžia turi teisę leisti įstatymus, bet jie neturi prieštarauti prigimtajam įstatymui. Tiek Bažnyčios, tiek teisėti valstybės įstatymai įpareigoja žmogaus sąžinę. Tačiau valstybė dažnai išleidžia grynai baudžiamuosius įstatymus, kurie, bent daugumos teologų nuomone, neįpareigoja žmogaus sąžinės jų laikytis, bet įpareigoja, sučiupus jų nesilaikant, atlikti atitinkamą bausmę. Tokie įstatymai pvz. yra uždraudimas žvejoti be leidimo, eiti mieste per raudoną šviesą ir pan.
Kadangi jau ne kartą minėjome sąžinės įpareigojimą, tad jau laikas pažvelgti, kas yra toji sąžinė ir koks jos santykis su įstatymu.
KAS YRA SĄŽINĖ?
vTeologai ir filosofai taip apibrėžia sąžinę: "Judicium ultimo practicum de moralitate propriae actionis". Tai reiškia, kad sąžinė yra galutinis sprendimas apie savo konkretaus veiksmo morališkumą. Reikia tuoj pabrėžti, kad sąžinė niekad negali spręsti apie kito žmogaus veiksmo morališkumą. Sąžinė yra grynai mano asmeninis teisėjas ir patarėjas. Sąžinė yra didžiausia žmogaus šventovė, į kurią brautis niekas neturi teisės. Taip, niekas — net ir įstatymas. Žinoma, čia eina kalba apie teisingą sąžinę, nes kartais ji gali būti suklaidinta, sugadinta, susirgusi.
Sąžinė — tai mūsų prigimtyje esąs sugebėjimas, kurs prieš kokį nors mūsų veiksmą parodo, ar jis geras doriniu atžvilgiu, ar blogas, ir skatina gera daryti, o bloga vengti; o po veiksmo — už tai, kas jame buvo gera, pagiria, o už tai, kas bloga, peikia, priekaištauja.
Sąžinė yra proto veiksmas, nes protas nusprendžia ir parodo, ar veiksmas doriniu atžvilgiu yra geras, ar blogas. Tačiau čia taip pat dalyvauja valia ir jausmai. Valios dalyvavimas matyti iš to, kad sąžinės sprendimas turi saistomosios galios: gerus veiksmus ji skatina daryti, o blogų vengti.
Kad sąžinės sprendime dalyvauja ir jausmai, tai taip pat aišku, nes žmogus, darydamas ar padaręs ką nors bloga, nemaloniai jaučiasi ir yra savimi nepatenkintas. O kai jis paklauso sąžinės, tada jaučiasi lyg nugalėtojas, savimi patenkintas.
Kad sąžinę turi visi žmonės, tai aišku ne tik iš Šv. Rašto, bet ir iš kasdieninio patyrimo. Įvairių, net ir primityviškiausių tautų studijos parodo, kad visi žmonės, nesvarbu ar jų kultūros bei civilizacijos laipsnis būtų labai aukštas ar labai žemas, turi sąžinę. Tiesa, ne visur ji yra lygiai išvystyta ir lygiai teisinga, bet pagrindiniai jos sprendimų dėsniai visur yra tie patys. Visi atskiria gera nuo bloga, visi žino, kad tai, kas gera, reikia daryti, o tai, kas bloga — vengti.
Sąžinė yra paties Dievo į mūsų prigimtį įdiegta. Jaučiant tą sąžinės balsą savyje, gali būti ir vienas Dievo buvimo įrodymų. Ir filosofas Kantas sako, kad jam geriausi Dievo buvimo įrodymai yra du: žvaigždėtas dangus viršuje ir sąžinės balsas jo paties viduje. Jeigu sąžinės balsas nebūtų dieviškos kilmės, tai būtų neįmanoma išaiškinti šių trijų dalykų: sąžinės visuotinumo, jos sprendimų pagrindinių dėsnių vienodumo ir tų sprendimų nepriklausomumo nuo žmogaus polinkių. Jeigu ji nebūtų duota prigimties Kūrėjo, kaipgi galėtų ją turėti įvairiausių laikų, vietų ir kultūros laipsnių žmonės? Kaipgi galėtų būti visur vienodi jos pagrindiniai sprendimai? Kaipgi ji galėtų mums liepti daryti tai ar išvengti to, visai priešingai mūsų polinkiams ir norams? Kaipgi ji galėtų mums priekaištauti, kad pasielgiame ne taip, kaip ji vertė elgtis, bet taip, kaip mūsų polinkiai traukė?
Taigi tarp sąžinės ir Dievo buvimo yra glaudus ryšys. Tie, kurie Dievo nepripažįsta, stengiasi kitokiais būdais aiškinti sąžinės kilmę. Jie tvirtina, kad dorovė esanti ne kas kita, kaip visuomenės papročiai. Atskiras žmogus tuos papročius pasisavina ir juos laiko lyg kažkokiu savo dėsniu, sava sąžine. Tai yra empiristinis sąžinės kilmės aiškinimas. Be abejo, jis yra klaidingas. Tvirtinimas, kad atskirias žmogus gaunąs dorines pažiūras iš visuomenės, visiškai neišaiškina sąžinės kilmės, nes čia tuoj kyla klausimas, iš kur visuomenė gauna tas pažiūras. Juk visuomenę sudaro atskiri asmenys, tad ir jos pažiūras gali sudaryti tik atskirų asmenų pažiūros. Tad atskiri asmenys duoda visuomenei savo pažiūras, o ne jas iš jos gauna. O iš kur jie patys jas gauna, empiristinio aiškinimo šalininkai neatsako. Taip pat patyrimas rodo, kad atskirų asmenų sąžinė kartais prieštarauja visuomenės papročiams. To negalėtų būti, jeigu atskiri asmenys imtų savo dorovines pažiūras iš visuomenės.
SĄŽINĖS REIKŠMĖ
Rodydama mums tai, kas doriniu atžvilgiu gera ar bloga, ir skatindama gera daryti, o bloga vengti, sąžinė yra tikras mūsų dorinio gyvenimo vadovas. Jos nurodymų turime visada laikytis ir daryti tai, ką ji liepia. Elgtis prieš savo sąžinę visada yra nusikaltimas, net ir tada, jeigu ji klysta. Pvz. jei kas įsitikinęs, kad net ir be jokio piktumo ištarti žodį rupūžė arba velnias yra nuodėmė, ir jis tą žodį laisvai bei sąmoningai ištaria, jis nusikalsta. Ir antra vertus, jeigu kas nors nežino, kad šitas ar kitas veiksmas yra uždraustas, nuodėmingas, ir tą veiksmą atlieka, jis nenusikalsta.
Kalbant čia apie nusikaltimą, reikia paminėti ir intencijos svarbą, nes veiksmo gerumas ar blogumas priklauso ir nuo intencijos. Jeigu jau galutinai nutarei daryti kokį nors blogą darbą, bet kas nors tuo metu įėjo į kambarį ir sutrukdė, tai jau vis tiek nusikaltai. Čia nėra nusikaltimas darbu, bet nusikaltimas mintimis ir pasiryžimu tą blogą darbą atlikti. Pažvelkime į abortą. Žinome, kad tai yra griežtai krikščioniškosios moralės draudžiama. Abortas yra laikomas žmogžudyste. Bet štai koks gali būti atvejis. Kūdikio laukianti moteris iš gydytojo sužino, kad jos gimdoje auga piktybinis auglys. Vienintelis būdas išgelbėti jos gyvybę yra operacija — reikia išpiauti gimdą. Tačiau nuo šio veiksmo žus ir gimdoje esąs kūdikis. Ar tokia operacija yra leidžiama? Taip, nes čia tiek gydytojo, tiek ir tos moters intencija yra ne kūdikio tiesioginis žudymas, bet motinos gyvybės išsaugojimas. Jeigu gydytojui kaip nors būtų įmanoma to kūdikio gyvybę apsaugoti, jis mielai tai padarytų, bet tai nėra įmanoma. Kūdikis žūsta ne tiesioginiai nuo gydytojo rankos, bet tik dėl to, kad jis yra tokioje į pavojų patekusioje vietoje.
SĄŽINĖS RŪŠYS
Sąžine visiškai galima naudotis ir ji yra patikimas vadovas doros dalykuose tik tada, kai ji yra teisinga, tikra ir pakankamai jautri.
Klaidinga sąžinė gali būti dvejopa: arba perdaug plati, arba perdaug siaura. Per plati sąžinė yra tada, kai draudžiami dalykai laikomi nedraudžiamais, kai dideli nusikaltimai laikomi mažais ir pan. Tokia sąžinė gali pamažu išsivystyti dėl netinkamo auklėjimo arba kai draugaujama su nedorais asmenimis, skaitomos blogos knygos, žiūrimi nepadorūs filmai, kai visai nevaldomos aistros, nepaisoma jokių įstatymų. Priešingybė šiai plačiai sąžinei yra siaura, skrupulinga sąžinė, kai maži dalykai laikomi dideliais, kai matomos nuodėmės ten, kur jų visai nėra. Tokios sąžinės priežastys gali būti melancholiškas charakteris, palinkimas į nuliūdimą, nuovargis, nesocialus gyvenimas. Tai yra sunki dvasinė liga, kurią nelengva gydyti. Tokiam žmogui reikalingas dvasinis patarėjas, kuriam reikia aklai paklusti.
Sąžinę galima išauklėti ir apkerpėjusią padaryti jautresnę, visuomet klausant jos balso, dorai gyvenant, praktikuojant savo religiją ir laikantis jos reikalavimų.
SĄŽINĖ, AR ĮSTATYMAS?
Pagaliau priėjome prie paties pagrindinio šios temos klausimo: ar klausyti sąžinės, ar įstatymo tais atvejais, kai atrodo, jog jie vienas kitam prieštarauja? Iš to, kas iki šiol pasakyta, turėtų būti aišku, kad normaliose sąlygose tokio prieštaravimo neturėtų būti. Juk galų gale sąžinė ir įstatymas yra tas pats dalykas, nes sąžinės balsas, kaip jau minėta, yra į žmogaus prigimtį įdiegtas Dievo įstatymas arba prigimtinis įstatymas. Susikirtimas gali būti tik tada, kai yra klaidinga sąžinė arba neteisingas koks nors pozityvus įstatymas. Čia vėl visiškai aišku, kad joks Dievo įsakymas negali būti neteisingas, neteisingi gali būti tik žmonių duoti įsakymai, jeigu jie nesiderina su prigimties įstatymu.
Tad kaip tokiais susikirtimo atvejais elgtis, ko klausyti? Kai kurie, ilgai negalvoję, tuoj atsako: "Žinoma, kad įstatymo! Įstatymas yra aiškus, o sąžinė ne. Juk mano sąžinė gali klysti, o klausydamas įstatymo, aš žinau, kad einu saugiu keliu". Toks galvojimas yra visiškai klaidingas. Negalima ranka numoti į savo sąžinę. Ji yra pagrindinis įstatymas, kuriuo reikia vadovautis. Dievas kiekvieną žmogų teis pagal jo sąžinę. Nei joks įstatymas, nei jokia bažnytinė bendruomenė negali žmogui atstoti jo sąžinės. Juk žmogus ir bažnytinę bendruomenę pats pasirenka pagal savo sąžinę. Katalikas priklauso Katalikų Bažnyčiai, nes jo sąžinė sako, kad ši bažnyčia yra Kristaus įsteigta. Protestantas priklauso savo bažnyčiai, nes jo sąžinė sako, kad ji geriausiai perduoda Kristaus mokslą. Žmogus yra sutvertas Dievui, bet ne kokiai nors bažnyčiai. Bažnyčia yra žmogui, o ne žmogus bažnyčiai. Bažnyčia tik aiškina žmogui Dievo valią, bet pirmoje vietoje Dievo valia pasireiškia per žmogaus sąžinę. Tad jeigu koks nors dalykas yra neaiškus, pirmenybė priklauso sąžinei.
Bet kaip tada elgtis, kai paties žmogaus pasirinktas bažnytinis autoritetas gana aiškiai ką nors draudžia, o žmogaus sąžinė sako, kad jam šiose aplinkybėse tas draudimas negalioja? Visuomet reikia žinoti, kad bažnytinis autoritetas pats tiesų nekuria, o tik žmonėms skelbia Dievo apreikštas tiesas. Tad ir paklusnumo jis reikalauja ne sau, o Dievui. Žinoma, jis negali vartoti jokios prievartos, o tik apeliuoti į žmogaus sąžinę. Kai žmogus visą reikalą gerai apsvarsto ir vis dėlto prieina išvados, kad, nežiūrint aiškaus bažnytinio autoritsto paskelbimo ar uždraudimo, jo asmenišku konkrečiu atveju Dievo valia turi būti kitokia, jis turi paklusti savo sąžinei ir tuo pačiu Dievui, nes visuomet ir visur galioja dėsnis, kad Dievo reikia labiau klausyti negu žmonių, nesvarbu koks bebūtų tų žmonių autoritetas ar užimama vieta.
Aišku, kad tokiais atvejais negalima spręsti lengvapėdiškai. Kai susiduria bažnytinio autoriteto aiškus nuostatas su kitokiu sąžinės sprendimu konkrečiu atveju, reikia labai kruopščiai patyrinėti savo sąžinę, ar čia yra tikrai jos balsas, ar gal tik mano egoistiškas kokio nors malonumo ar patogumo ieškojimas. Reikia save klausti, ar tikrai man atrodo, kad šiuo atveju Dievo valia yra kitokia, negu yra išreikšta bendrame bažnytinio autoriteto pareiškime. Jeigu tikrai nuoširdžiai nuspręsiu, kad šiuo atveju man negalioja koks nors bažnytinio autoriteto liepimas ar draudimas, tai aš, elgdamasis pagal tą savo sąžinės įsitikinimą, vykdau Dievo valią. Tokiu būdu nepaniekinu nė to bažnytinio autoriteto, bet susiderinu ir su jo valia, kuri nori, kad aš paklusčiau dieviškajai valiai. Kitais žodžiais tariant, šis mano veiksmas, atrodąs priešingas bažnytinio autoriteto nuostatams, yra tik išimtis, o išimtis nepaneigia taisyklės, bet tik ją patvirtina.
Labai svarbu čia dar atkreipti dėmesį į du dalyku. Pirmiausia reikia žinoti, kad pozityvūs įstatymai yra skiriami žmonių santykiams normuoti. Jie yra skiriami ne vienam žmogui, bet bendruomenei, tiek bažnytinei, tiek valstybinei. Niekados nėra išleidžiamas koks nors įstatymas vienam asmeniui arba kokiam nors vienam konkrečiam veiksmui. Tad pozityvūs įstatymai dėl savo bendrumo ne visuomet yra galimi pritaikyti kokiam nors atskiram asmeniui ar atskiram jo veiksmui. Kuo labiau įstatymas atsilieka nuo konkretaus gyvenimo, tuo labiau jis tampa tik raidiniu ir visai negyvenimišku. Juk ne žmogus yra įstatymui, bet įstatymas žmogui. Dar ne taip seniai Romoje kunigams buvo griežtai uždrausta eiti į kiną arba maudytis viešuose paplūdimiuose. Kas to nesilaikydavo, būdavo suspenduotas. Dabar visa tai jau užmiršta, nes tokie įstatymai dabar atrodytų labai negyvenimiški. Teko girdėti, kad vienoje Amerikos valstybėje jau seniai buvęs išleistas įstatymas, kad jeigu viename kambaryje buvo rastas berniukas su mergaite, tai tas berniukas buvo įpareigotas ją vesti. Tokių įstatymų paprastai niekas oficialiai neatšaukia, juos tik laikas padaro negaliojančiais ir net juokingais.
Kitas dalykas, apie kurį reikia pagalvoti — tai nuodėmės sąvoka. Iki šiol vis vaikai būdavo mokomi katekizmo pamokose, kad nuodėmė yra kokio nors įsakymo sulaužymas, bet dabar jau yra tendencija nuo šio nuodėmės apibrėžimo nutolti ir verčiau sakyti, kad nuodėmė yra netvarka tarp žmonių santykių ir ypač meilės stoka. Fariziejai buvo gryni legalistai — vienintelis dalykas jiems buvo įstatymas. Kristus nepaneigė įstatymo, jis liepė jo laikytis, bet pirmoje vietoje pabrėžė meilę. Jis savo elgesiu ne kartą tai parodė, kai atliko kokį nors artimo meilės veiksmą, nors tai prieštaravo žydų turimiems įstatymams, pvz. kai subatoje gydydavo ligonius. Meilė yra aukščiausias įstatymas, kuriam turi nusilenkti ir užleisti vietą visi kiti įstatymai. Kristus įvairiais atvejais tai pabrėžė, ypač nurodydamas, iš ko žmonės bus teisiami paskutiniame teisme. Jie bus pastatyti dešinėje arba kairėje, bus siunčiami į amžiną laimę ar į amžiną bausmių vietą pagal tai, kiek jie parodė artimo meilės kitiems: ar pagirdė trokštantį, ar paguodė nuliūdusį ir t. t.
Tad gal dabar būtų galima padaryti tokią išvadą, kad teisingas įstatymas ir sveika sąžinė niekuomet negali susikirsti. Jie vienas kitą turi remti. Įstatymas budi, kad sąžinė neiškryptų iš vėžių, o sąžinė, reikalui esant, papildo įstatymą ir jį pritaiko įstatyme nenumatytiems konkretiems žmogaus gyvenimo reiškiniams.
Kaip jau minėta, tiek pozityvus Dievo įstatymas, tiek sąžinės balsas savo kilme yra iš Dievo, todėl jie negali būti vienas kitam priešingi. Kartais mums tik dėl to atrodo, kad įstatymas nesutinka su sąžine, kai žiūrime daugiau įstatymo raidės, o ne dvasios. Bet šv. Povilas laiške Korintiečiams (2 Kor. 3, 6) teisingai sako, kad "raidė užmuša, o dvasia gaivina". Kristus, susitikdamas su žmonėmis, visuomet stengėsi įstatymą padaryti gyvą. Jis nebuvo nusistatęs prieš įstatymus: "Nemanykite, kad aš atėjau įstatymų ar pranašų panaikinti; ne panaikinti atėjau, bet įvykdyti". Tas įvykdymas yra ne kas kita, kaip padaryti įstatymą gyvenimišką.
Nei Dievas, nei Bažnyčia nenori žmonių kankinti ar užkrauti tokias naštas, kurių jie negali pakelti. Savo dvasiniam gyvenimui tvarkyti mes turime aiškių direktyvų. Tai Dievo įsakymai ir Bažnyčios paskelbtos tikėjimo tiesos. Tačiau yra ir tokių disciplinarinių direktyvų, kurios net ir labai rimtiems teologams nėra aiškios, dėl kurių vyko ir tebevyksta teologų diskusijos. Joks žmogus nėra įpareigotas laikytis neaiškių nuostatų. Tad ypač tokiais atvejais geriausia direktyva — jo paties sąžinė.
Manytume, kad baigiant vėl reikėtų prisiminti tą Aristotelio posakį, kuriuo šį straipsnį pradėjome. Jis išėjo gana ilgas, bet kažin ar skaitytojams kiek prasklaidė neaiškumus. Visiškas aiškumas čia, tur būt, neįmanomas. Trumpai galima dar pakartoti tik tai, kad aplamai reikia laikytis įstatymų, išskiriant tuos atvejus, kai raidinis įstatymo laikymasis prieštarautų sąžinei ir tuo pačiu Dievo valiai, kuri siekia gražaus žmonių sugyvenimo ir artimo meilės.