A. TYRUOLIS
Lygiai prieš penkerius metus žemės kelionę baigė žymusis mūsų poetas Putinas — Vincas Mykolaitis. Ateinančiais metais jis būtų sulaukęs 80 metų, bet šešerių metų tarpas skyrė jį nuo tos ribos. Iš pirmųjų "Vainikų" antologijos (1921 m.) dalyvių, kurių tarpe Putinas užėmė gan svarią vietą, gyvas beliko vien Mykolas Vaitkus, sėkmingai besivarąs į 90-jį gimtadienį ateinančiais metais, ir Tyrų Duktė — Buivydaitė.
Nors įsakmiai ir nenurodyta, bet greičiausiai ryšium su minėta Putino mirties penkerių metų sukaktim laisvajame pasaulyje pasirodė du su jo vardu susiję leidiniai — Putino eilėraščių rinkinys "Rūsčios dienos" ir "Laiškai Australijon sesei Magdalenai Slavėnienei ir jos šeimai" (1957-67). Meskim kad ir trumpą žvilgsnį į šiuos leidinius.
"Rūsčių dienų" leidimą parūpino Pedagoginis Lituanistikos Institutas (Mažosios bibliotekos serijoj), redagavo neseniai miręs to instituto direktorius Domas Velička, prieš ketverius metus Putino mirties metinių proga išleidęs jo poetinį kūrinį "Vivos plango". "Rūsčių dienų" išleidimą parėmė mecenatas VI. Vij eikis.
"Rūsčias dienas" iš tikrųjų jau buvo išspausdinęs "Sakalas" Kaune 1944 m., bet tuometinė vokiečių okupacija to leidinio platinti nebeleido, ir tik nedidelis jo kiekis bepateko į skaitytojų rankas. Dėl antikomunistinių ir patriotinių eilėraščių rinkinys juo labiau nebegalėjo pasirodyti nė sovietinės okupacijos metu. Dėl tų eilėraščių pats Putinas dargi turėjo atlikti viešą "išpažintį" ir jų atsiradimą pasmerkti "dėl menko politinio susiorentavimo" ar simpatijų "buržuaziniams nacionalistams" (J. Lankutis. V. Mykolaičio - Putino kūryba. Vilnius, 1981, p. 320). "Atgailai" turėjo parašyti antifašistinių ir prosovietinių eilėraščių.
"Rūsčių dienų" rinkinys, kuriame yra 26 eilėraščiai, paskirstytas į du skyrius: "Sutemų nuotaikos" ir "Raudonspalvėj aušroj". Į "Sutemų nuotaikas" sudėti eilėraščiai, rašyti pačiam Lietuvos nepriklausomybės saulėleidy, bet tą metą eilėraščiai nedaug kuo primena, išskyrus porą eilėraščių Vilniui. Eilėraščiuose ryškesnis, lyg simbolinis, tik mirties motyvas:
Slankioja pakiemiais kažkas juodas.
Kažkas, lyg pakilęs iš kapų ar grabo.
O ant kiemo šaltis, vėjuota ir gruodas,
O padangėj pilnaties mėnuo kabo
(Iškvietimas, p. 7).
Per daug nedžiūgauja poetas nė dėl Vilniaus grąžinimo Lietuvai, kur atliepia minėta simbolika ("vėjas iš rytų"):
Ta rudenio diena — pilka, liūdna, šaltoka
Ir debesys žemi su vėju iš rytų...
Tu mums grįžti liūdnai, palikdamas anapus
Daug sutremptų laukų ir Lietuvos dirvonų
(Grįžtančiam Vilniui, p. 18).
Stipresniais šūkiais ir jausmais Putinas pasisakė dėl sovietinės okupacijos. Tam ir skirtas visas skyrius "Raudonspalvėj aušroj". Čia Putinas pasireiškia kaip poetas patriotas, ne kaip politiškai suklydęs pilietis:
Laisvės nebetekusio vasalo
Veide šypsnis, o širdy nuodai
(Prakeikimas, p. 33).
Atidesnis skaitytojas pastebės, kad ir kreipiniai panašūs į Maironio patriotinės poezijos kreipinius. Baigiantis pirmosios sovietinės okupacijos metams. Putinas su rūpesčiu kreipiasi į gimtąjį kaimą:
Ir tu, mano gimtas žaliuojantis kaime,
Skambėjęs dainų šimtastygiais aidais,
Keliesi su rūpesčiu, guodies su baime.
Kaip įnamys tėviškės kloniais bastais
(Raudonspalvėj liepsnoj, p. 25).
Kaip ir Maironis, Putinas turėjo Lietuvos ateitį pramatančią nuojautą. Tai irgi rašyta prieš pat pirmuosius didžiuosius lietuvių trėmimus:
Su neviltim žiūrim į tekančią saulę raudoną:
Ji klaikų darbymetį mano dienom pranašauja...
Bijūnų ir rūtų šalie, mano žeme gimtoji!
Paplūsi tu ašarom, karštu sruvensi krauju
(Saulėtekis, p. 26).
Dėl tų pasauly dar negirdėtų trėmimų Putinas nesigaili aštrių žodžių "raudonam maskoliui", kartu tikėdamas, kad "atgims dar gražesnė laisva Lietuva" (Liaudies daina, p. 29).
Kadangi Putinas visą laiką pasilieka poetas patriotas, jo prievartiniai politiniai eilėraščiai nėra tikroji poezija, ir dėl to niekas dėl jų negali per daug džiūgauti nei liūdėti.
M. Slavėnienės parūpinti ir Jurgio Janavičiaus redaguoti Putino laiškai Australijon (juos išleido Australijos Lietuvių Bendruomenės Canberros Apylinkė) bus vertingi Putino biografijos papildymui. Čia sudėti 39 Putino laiškai, apimą 1957-67 m. laikotarpį, t. y. poeto priešmirtinį dešimtmetį.
"Putino raštų" X tome (išleistame Vilniuje 1969) tėra tik 16 Putino laiškų, rašytų Slavėnams. Vienas jų, bene pats pirmasis, dar iš 1947 m., ir jo nėra čia aptariamam leidiny. Kiltų klausimas, kas buvo su laiškais per tą pirmąjį dešimtmetį. Gal jų daugiau ir nebuvo, ir ėmė rastis tik vad. "atlydžio" metu, po Stalino mirties ir jo pasmerkimo.
Putino laiškai rašyti gan nuosaikiai ir atsargiai, liečiant grynai šeimyninius bei asmeninius reikalus, pasisakymus apie kūrybinį darbą ir sveikatos padėtį. Dar 1954 m. pasitraukęs iš profesoriavimo darbo, Putinas buvo ryžęsis atsidėti vien kūrybiniam darbui, bet tolydžio šlyjanti sveikata (didėjanti arteriosklerozė) tą atsidėjimą labai varžė. Vis dėlto ir su silpstančia sveikata Putino per tą laiką padaryta daug. Kaip matyti iš visos eilės laiškų svarbiausias Putino tikslas buvo parašyti antrąją "Sukilėlių" dalį ir galutinai užbaigti Adomo Mickevičiaus "Pono Tado" vertimą (abu darbai iš tikrųjų buvo tik iš dalies atlikti). Dar 1958. 6. 7 Putinas rašė: "Didžiausias mano rūpestis ir noras šiuo metu — tai parašyti antrąjį "Sukilėlių" tomą, o paskui dar pabaigti versti "Poną Tadą" (p. 21).
Be ligos Putino kūrybai nepalanki buvo ir visa politinė atmosfera. Apie tai prasitaria XX laiške 1962. 6. 4, taigi penkeriais metais prieš savo mirtį: "Tačiau paskutiniaisiais metais buvau pajutęs aplink save kažkokią šaltą tuštumą. Iš literatūrinio gyvenimo buvau tarsi išbrauktas. Literatūrinė spauda manęs neminėjo, mano kūryba nesidomėjo" (p. 47).
Putino laiškuose dar užtinkame pakartotiną jo atsiliepimą apie "Altorių šešėly" ir to romano vertimą į kitas kalbas. Nors pats poetas buvo patenkintas romano vertimu į rusų, čekų, latvių kalbas, bet dėl sesers pastangų parūpinti anglišką vertimą buvo kiek skeptiškas, nes romaną rašęs "ne anglams, ne prancūzams, ne vokiečiams, o saviems žmonėms" (iš tikrųjų, jau buvo atsiradusi ir vertėja į vokiečių kalbą, bet projektas liko neįgyvendintas). Kaip ten bebūtų, vis tik reik pasakyti, kad Putino minėtų tautų skaitytojams veikalo tematika būtų mažiau artima negu betarpiškiems kaimynams. Ta prasme Putino "Sukilėliai" jau turi visuotinesnių pradų ir jų vertimas į vakarų pasaulio kalbas būtų veikiau sveikintinas, negu specifiškai siauresnės tematikos "Altorių šešėly". Dėl pastarojo veikalo pats Putinas sakėsi esąs daug kuo nepatenkintas. Kaip matyti iš XIII laiško, jis buvo numatęs parašyti dar IV to veikalo tomą, bet, deja, to plano jau nebeįvykdė, kaip ir nebespėjo duoti platesnio atsiminimų tomo.
Paskutiniuosiuose Putino laiškuose randame užuominų ir apie jo paskutiniojo meto poetinę kūrybą (rinkinius "Buities valanda", "Langas"), kur yra tokių eilių, kaip "Bachas" (mišios h-moll) ar "Somnambulas", dėl kurių kalbama apie Putiną kaip išsivadavusį iš jį supusios režiminės aplinkos (plg. Liet. Enc. t. 36, p. 289).