Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS
KAS YRA V Y T I S ?
Turime du žodžius, kuriuos vardininke vienodai rašome, bet kurių reikšmė yra visiškai skirtinga: vytis, -čio ir vytis, -ies. Vytis, -čio yra vyriškosios giminės, pirmajame skiemenyje kirčiuojamas žodis, kuris reiškia raitą senovės karžygį — mūsų tautos herbą. Jau ir mūsų konstitucijoje būdavo rašoma, kad Lietuvos valstybės ženklas yra baltas vytis raudoname dugne. Taip pat mes turime vyčio kryžių. Vytis, -ies yra moteriškosios giminės, paskutiniajame skiemenyje kirčiuotas žodis, kuris reiškia rykštę, virbą, pvz.: Prisikirto vyčių tvorai tverti.
Tai atrodo labai aišku ir paprasta. Vis dėlto daugelis galvoja, kad mūsų tautos herbas yra moteriškosios giminės, nuolat tenka išgirsti sakant: vyties kryžius, vyties ženklas ir pan. Čia, išeivijoje, šiuo vardu yra pavadinti du žurnalai. Lietuvos vyčiai leidžia "Vytį", o akademikai skautai — "Mūsų Vytį". Kai šių žurnalų vardai rašomi vardininke, tai nėra jokios problemos, bet kai norima pavartoti kitą linksnį, tai išeinama į lankas, pvz. sakoma arba rašoma: "Mūsų Vyties" žurnalas; Jau išėjo naujas "Vyties" numeris ir t. t. Čia turėtume rašyti ir sakyti: "Mūsų Vyčio" žurnalas; Jau išėjo naujas "Vyčio" numeris ir pan.
RADIJAS IR FILMAS
Tai yra kiti du žodžiai, kuriuos kai kas laiko moteriškosios giminės žodžiais, sakydami radija ir filmą, bet jie abudu yra vyriškosios giminės. Pirmiau daug kas vartodavo svetimą, nekaitomąją radio formą, sakydami: pirkau radio aparatą, klausausi radio, girdėjau per radio ir t. t. Paskui, kai kalbininkų buvo nurodyta, kaip šį žodį reikėtų vartoti, kai spaudoje jau buvo taisyklingai rašoma "pranešti per radiją", "kalbėti per radiją", tai kai kurie pradėjo manyti, kad čia yra moteriškosios giminės žodis — radija, -jos. Bet taip sakoma tik kai kuriose tarmėse. Šis žodis bendrinėje kalboje yra vyriškosios giminės — radijas, -jo. Nekaitomąją svetimą formą radio tevartojame sudėtiniuose žodžiuose, pvz. radioaktyvumas, radiotechnika ir pan.
Taip pat ir svetimos kilmės žodis filmas mūsų bendrinėje kalboje yra vyriškosios giminės, tad nesakykime "mačiau dvi gražias filmas", "einu pažiūrėti neseniai pradėtosios rodyti filmos", bet: "mačiau du gražius filmus", "einu pažiūrėti neseniai pradėtojo rodyti filmo".
ATMINTIS IR ATMINIMAS
Kapinėse dažnai tenka matyti ant paminklų tokius užrašus: "Amžinos atminties tėvui"; "Amžinos atminties Jonui Petraičiui". Čia žodis atmintis visai netinka. Atmintis yra žmogaus dvasinė galia, sugebėjimas atsiminti praeities įvykius. Tad, žinant šio žodžio prasmę, minėtuosiuose sakiniuose lyg būtų norėta išreikšti, kad tėvas ar Jonas Petraitis, kuriems tie paminklai pastatyti, turėjo labai gerą atmintį, amžinai viską atsimindavo. Bet kiekvienam aišku, kad ten ne tai buvo norėta pasakyti. Tų mirusiųjų artimieji norėjo pareikšti, kad jie visuomet juos prisimena, kad tie paminklai pastatyti jų amžinam prisiminimui, amžinam atminimui. Tad taip ir reikėtų rašyti. Kartais ir kokią nors knygą ar kitą dovaną kam nors duodant, užrašoma: "Ilgai atminčiai". Ir čia reikėtų rašyti: "Ilgam atminimui". Juk paminklus statome ir dovanas duodame ne kokiai nors atminčiai, bet kokio nors asmens prisiminimui, atminimui.
ŠŪKIS AR OBALSIS?
Kiekviena ideologinė organizacija paprastai turi pasirinkusi kokį nors posakį, išreiškiantį jos ideologijos pagrindus. Šiuos posakius pirmiau imta vadinti įvairiais nelietuvių kilmės žodžiais: lozungais, devizais, obalsiais. Lozungas ir devizas buvo rečiau vartojami, bet obalsis labai įsigalėjo. Tačiau ir obalsis yra nevartotinas, nes tai yra hibridinis vertinys, sudarytas pagal lenkų kalbos pavyzdžius, kaip aiškina Pr. Skardžius (Gimtoji Kalba, 1965 m., nr. 3-4, psl. 53). Taigi mūsų obalsis sudarytas iš lenk. priešdėlio o ir savo žodžio balsis. Žodis, kurio dalis yra sava, o kita dalis nesava, vadinamas mišiniu, hibridu, ir dėl to laikomas netaisyklingu. Tokių mišinių turime ir daugiau, pvz. dasakyti, darašyti, kur priešdėlis da- yra slaviškas, arba langinyčia, druskinyčia, kur priesaga -inyčia yra slaviška.
Vietoj obalsio lietuvių kalboje jau seniai vartojamas geras savas žodis šūkis. Daugelis mūsų organizacijų dabar šį žodį ir te-vartoja, atsisakę seniau vartoto obalsio. Tačiau su tam tikra problema susiduria skautų organizacija. Mat, skautai turi du skirtingus šūkius. Pirmiau skautai sakydavo, kad jų obalsis yra "Dievui, Tėvynei ir Artimui", o šūkis — "Budėk!" Vėliau, kai kalbininkų buvo priminta, kad obalsis yra nevartotinas žodis, tai pradėta sakyti, kad skautų šūkis yra "Dievui, Tėvynei ir Artimui", o pošūkis — "Budėk!" Pr. Skardžius mano, kad "Budėk" galėtų būti vadinamas šūksniu. Tačiau atrodo, kad nei pošūkis, nei šūksnis nėra populiarūs terminai, labai maža vilties, kad jie skautuose prigytų, jiems patiktų ir būtų prasmingi. Bet gal čia visai be reikalo ieškoma kokių nors įmantrių žodžių. Juk tuo "Budėk" skautai sveikinasi, tad ar nebūtų geriausia ir paprasčiausia, o taip pat ir tiksliausia, jį vadinti skautų pasisveikinimu? Taigi šią skautų problemą būtų galima išspręsti labai gražiai, sakant, kad skautų šūkis yra "Dievui, Tėvynei ir Artimui", o pasisveikinimas — "Budėk!"