Pernai "Laiškų Lietuviams" birželio mėnesio numeryje buvome įdėję straipsnį "Kaip galvoja jaunimas", kuriame buvo aprašytas jaunimo suruoštas simpoziumas, svarstant kai kuriuos religinius ir moralinius klausimus. Ten buvo keletas labai radikalių jaunimo pareikštų minčių, kurios nugąsdino vyresniuosius. Dabar atsitiktinai teko surasti kelis rašinėlius, rašytus prieš penkiolika metų kandidačių į vyresniąsias skautes. Jos tada buvo maždaug 17 metų amžiaus, dabar visos ištekėjusios ir laimingai gyvena. Čia perspausdiname tuos rašinėlius, norėdami, kad visi pamatytų, kaip tada jaunimas galvojo. Dar tik penkiolika metų praėjo, bet jo galvosena labai pasikeitė. Žinoma, tų mergaičių pavardžių neminėsime.
Redakcija
SUŽADĖTUVIŲ LAIKOTARPIS IR SUŽADĖTINIŲ SANTYKIAI
Religija pataria rinktis gyvenimo draugą gerai apsigalvojus ir neskubant, nes skubios vedybos dažnai pasibaigia skyrybomis. Yra jaunuolių, kurie "įsimyli" iš pirmo žvilgsnio, pabėga iš namų ir veda. Tik po vestuvių jie lyg atsibunda ir pamato, kad nieko nėra, kas juodu rištų. Vienintelė išeitis — skyrybos. Todėl Bažnyčia pataria geriau pažinti savo busimąjį gyvenimo draugą, jo būdą, palinkimus ir aplamai jo dvasinį pasaulį. Tačiau ji griežtai uždraudžia priešvedybinį lytinį santykiavimą. Kodėl?
Būtų klaidinga manyti, kad seksualinis santykiavimas yra kas nors bloga. Priešingai, tai yra teisėtas ir geras dalykas, skirtas žmonijos dauginimui. Pagrindinis vedybinio gyvenimo tikslas ir yra žmonijos dauginimas, tad ir tas santykiavimas jiems yra geras ir gražus. Priešvedybinis laikotarpis nėra skirtas tam tikslui, todėl ir lytinis santykiavimas čia yra neleistinas, nes tas laikotarpis nėra skirtas vaikų gimdymui ir auklėjimui, o tik geresniam susipažinimui. Net ir tuo atveju, jei priešvedybinis santykiavimas būtų leistas, jis nieko nepadėtų, tik pakenktų, ypač mergaitei. Kai kas sako, kad būtų naudinga prieš moterystę išmėginti ir lytinius santykius, bet kas paskui norėtų vesti "išmėgintą" mergaitę ar tekėti už "išmėginto" berniuko, jeigu juodu nesukurtų šeimos?
VEDUSIŲJŲ SANTYKIAI
Nors pagrindinis moterystės tikslas yra žmonijos dauginimas, tačiau kai kurie vaikus laiko įkyria šeimos našta ir stengiasi jų vengti. Vieni sako, kad jų materialinė padėtis neleidžia turėti vaikų, kiti nenori vargo, bet siekia tik polinkių patenkinimo. Popiežius Pijus XI savo enciklikoje "Casti connubii į tai atsako: "Jokia priežastis, kad ir kaip svarbi bebūtų, negali padaryti daikto padoriu ir suderinamu su prigimtimi, kai jis pats savyje yra priešingas prigimčiai. Kadangi moterystės aktas savo prigimtimi skiriamas vaikams gimdyti, tai visi, kurie juo naudodamiesi sąmoningai pasirūpina atimti jam prigimtinę galią, elgiasi prieš prigimtį ir daro tai, kas savyje yra biauru ir neleistina".
Tačiau yra leista naudotis vadinamuoju "kalendorium", nes tai nėra priešinga prigimčiai. Pijus XI sako: "Nenusikalsta prigimtinei tvarkai tie sutuoktiniai, kurie naudojasi savo teisėmis visai padoriai ir natūraliai, nors nauja gyvybė negali užsimegzti dėl kai kurių laikinų ir natūralių trūkumų". Bet daugelis tai laiko netikra ir varginančia priemone, tad vartoja kitas priemones, pvz. vaistus ir kt. Kaip jau minėta, jokia priežastis blogo veiksmo negali padaryti geru. Ir ne tik moralė bei etika smerkia dirbtines priemones vaikams išvengti. Panašiai kalba ir medicina. Dame Mary Scharlieb rašo, kad dirbtinių priemonių vartojimas dažnai daug žalos padaro moters nervų sistemai, o taip pat kartais padaro ją visai negalinčią tapti motina.
IŠTIKIMYBĖ
Yra sakoma, kad kartais moteris, laikydamasi Bažnyčios įsakymų, negali patenkinti savo vyro. Tokiu atveju, vyras tampa neištikimas, kyla nesantaika ir net skyrybos. Tad ką tokiu atveju daryti? Pijus XI enciklikoje "Casti connubii" taip rašo apie ištikimybę: "Ištikimybę sudaro tvirtas abiejų šalių moterystės sutarties laikymasis. Iš visa to, kas dieviškųjų įstatymų patvirtinta ir sutartimi priklauso antrai šaliai, negalima nieko nei atsakyti jai pačiai, nei kam nors trečiam perleisti. Net pačiam vyrui ar žmonai nėra leistini tie dalykai, kurie, būdami priešingi Dievo teisėms ir įstatymams, o ypač nesideriną su santuokine ištikimybe, negali būti leidžiami".
Taigi vyras neturi jokios teisės reikalauti to, kas yra prieš Bažnyčios įsakymus. Dievo ir Bažnyčios įsakymai turi būti pirmiausia vykdomi, o kas jiems priešinga turi būti atmesta, nežiūrint kokios bebūtų priežastys.
SKYRYBOS
Moterystė yra teisėta vyro ir moters sąjunga bendram gyvenimui. Jos esmė yra dviejų vienumas, t. y. visiškas nenutraukiamas kūniškai dvasinis vienumas. Moterystės vienumas ir nesuardomumas yra dvi pagrindinės jos savybės. Tai yra išreikšta ir Šv. Rašte: "Du bus vienas kūnas" ir "Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria". Šv. Povilas sako, kad moterystė yra šventas ženklas, Kristaus ir Bažnyčios vienybės simbolis. Dievas jai suteikia ypatingų malonių, kad žmogus šiuos reikalavimus galėtų įvykdyti — jis padaro moterystę šventu, malonę teikiančiu ženklu, t. y. sakramentu. Tad vyro ir moters sąjunga privalo būti patvari, gryna ir šventa.
Tikros moterystės nė Bažnyčia nutraukti negali, bet gali tik duoti leidimą atskirai gyventi visiško nesugyvenimo ir nesutarimo atveju. Jeigu bažnytinis teismas kada nors kokią moterystę anuliuoja, panaikina, tai reiškia, kad tikros moterystės ten niekad ir nebuvo, nes vyro ir moters sutarčiai trūko kokio nors esminio elemento.
NESUBRENDUSIŲJŲ VEDYBOS
Sunku tikėti, kad šeima būtų laiminga ir pastovi, jeigu ją sukuria perdaug jauni, nesubrendę. Tarp jų dažnai nebūna tikros meilės, o tik laikinas įsimylėjimas. Įsimylėjimas ir meilė yra du labai skirtingi dalykai. Įsimylėjimas tai yra grynai egoistinis noras būti kartu su kitu žmogumi, kuris tau patinka, yra įdomus ir tu trokšti jam laimės ne daugiau, kaip pats sau. Tačiau jei tu nors kartą mylėjai žmogų labiau už save, tu žinai, kas yra meilė. Meilė turi būti paremta ne vien kūnišku, greit nykstančiu patrauklumu, ne tik maloniais žodžiais, bet turi remtis stipriu sielos palinkimu ir yra patvirtinta darbais. Tokie jaunuoliai, kurie vedė tik iš įsimylėjimo, bet be tikros meilės, laimingi niekad nebus. Vietoj tikros ir pastovios meilės jie buvo pasistatę tik kažkokiu neaiškiu palinkimu paremtą namą ant smėlio. Aišku, toks namas, anot Kristaus, greitai pajudės ir sugrius, kai tik jį ištiks pirmas didesnis nelaimių sūkurys. Jeigu juodu negalės sugyventi ir turės skirtis, tai tą savo pirmutinį neapgalvotą žingsnį turi apgailėti ir prisiimti užtarnautą bausmę — gyventi be teisės sukurti kitą šeimą. Kurti iš naujo su kitu šeimą nepatartina dar ir dėl to, kad niekas negali garantuoti, ar ir toji šeima taip nesugrius, kaip ir pirmoji.
RELIGIJOS IR TAUTYBĖS SKIRTUMAI
Geriausia būtų vengti intymesnių draugysčių su skirtingos religijos ar skirtingos tautybės asmenimis. Nors pasitaiko mišrių šeimų, kurios gerai sugyvena, bet tokiam sugyvenimui reikia daug daugiau pastangų. Tarp dviejų žmonių ir taip jau yra daug visokių skirtumų, tad kam dar tuos skirtumus didinti religijos ir tautybės skirtumais? Jeigu žmogus nuo mažens yra išauklėtas tam tikros religijos ir tautybės rėmuose, tai jis gerai nesupras kito, o jo taip pat nesupras kitos religijos ar tautybės asmuo.
Bet jeigu jau taip įvyko, kad tenka kurti mišrią šeimą, tai reikia gerai apgalvoti ir pasiryžti ne tiek žiūrėti į skirtingumus, kiek į tai, kas yra bendra. Reikia daug pastangų, kad nematytum tų plyšių, kurie savaime atsiras tarp tokių dviejų asmenų. Nebus lengva tuos plyšius mažinti, užlyginti, vienas kitą suprasti ir jo skirtingus įsitikinimus gerbti.
BEVAIKĖS ŠEIMOS
Negalėjimas turėti vaikų nėra pakankama priežastis anuliuoti teisėtai sukurtą moterystę. Be abejo, yra didelis smūgis norintiems aginti šeimą, kai sužino, kad jie niekad negalės turėti savo vaikų. Bet nusiminti nėra ko. Juk galima įsūnyti vaikų, kiek nori. Taip pat moterystė turi ir kitų tikslų, ne tik vaikų gimdymą ir auginimą. Vedusieji turi vienas kitam padėti, vienas kitą remti, ypač sunkiomis gyvenime valandomis arba senatvėje.
MOTINOS IR KŪDIKIO GYVYBĖS KLAUSIMAS
Dievas suteikė pirmajam žmogių gyvybę. Jis davė žmogui galią būti jo įrankiu ir kurti žemėje naujas gyvybes. Ne tik galią davė, bet ir įsakymą veistis ir daugintis. Mūsų gyvybė yra Dievo nuosavybė. Jis sau pasiliko teisę pasišaukti mus pas save, kada tik nori. Mes neturime jokios teisės nei į savo, nei į kito žmogaus gyvybę. Nors motina ir dalyvauja naujo žmogaus kūrime, bet kai ji kėsinasi į tą jaunutę gyvybę, kuri yra žmogiška gyvybė nuo pat pradžios, nežiūrint kiek beišsivystęs būtų tas mažutis kūnelis, tai ji tartum taria Dievui: "Aš imu tavo nuosavybę ir darau su ja tai, kas man patinka. Aš nepaisau tavo įsakymų, nes aš geriau žinau, ką turiu daryti!"
Dievas, kuris yra Meilė ir Gėris, neduotų žmogui tokio įsakymo, kuris būtų jo nenaudai. O penktasis Dievo įsakymas draudžia žudyti bet kurį žmogų. Tuo labiau, kodėl motina turėtų žudyti savo nekaltą, bejėgį kūdikį? Jei motina miršta gimdydama, ji miršta kaip didvyrė. Ją gerbs ir vyras, ir likusieji vaikai, jos atminimas bus visada šviesus. Bet daug dažniau miršta motinos, mėgindamos nužudyti kūdikį, negu šiaip gimdydamos. O tada ji miršta su savo kūdikio krauju ant sąžinės. O jeigu motina ir nemiršta, tai dažnai taip suardo savo sveikatą, sudrumsčia visam gyvenimui sąžinę, sumažina vyro pagarbą ir kartais pasilieka negalinti turėti daugiau vaikų, jeigu ir norėtų.
Labai abejotina, ar motina, kuri taip niekina Dievo įsakymus, sugebės išauklėti savo vaikus, kad jie gerbtų religiją ir Dievo įsakymus. Ar motina, kuri be jokio pasigailėjimo nužudė savo vaiką, sugebės mylėti kitus?
KĄ KUNIGAS NUSIMANO APIE ŠEIMOS PROBLEMAS?
Dažnai apie šeimos problemas mums kalba kunigai, bet kai kurie žmonės kelia klausimą, ar kunigas yra kompetentingas apie tai kalbėti, pats neturėdamas šeimos. Argi jis gali suprasti šeimų problemas? Apie tai daug geriau galėtų kalbėti pasauliečiai, kurie yra sukūrę šeimas. Jie kalbėtų iš praktikos. Bet neturėjimas savo šeimos jokiu būdu žmogaus nediskvalifikuoja kalbėti apie šeimų problemas. Priešingai, žiūrint iš šalies, galima daug objektyviau spręsti. Kiekvienas žmogus yra daugiau ar mažiau šališkas, kai reikalas liečia jį patį, tad kunigai gali daug šalčiau pažiūrėti į visus šeimos rūpesčius ir bėdas. Juk susirgę mes kreipiamės į gydytoją, kuris ta liga visai nėra sirgęs, bet kuris yra pasiruošęs savo užsiėmimui. Kunigai taip pat ilgą laiką mokosi ir ruošiasi, kad galėtų padėti šeimoms išspręsti visokius rūpesčius, nors patys jų nėra turėję. Neturėdami savo šeimų, jie gali daugiau dėmesio skirti kitų šeimoms. Kunigai remiasi ilgų šimtmečių Bažnyčios patyrimu, o ne tik vieno žmogaus ar vienos šeimos. Kunigo pastoracinis darbas ir susitikimas su daugeliu šeimų suteikia jam daug patyrimo. Jis, dirbdamas savo darbą, tampa šios srities specialistu ir, remdamasis taip pat pastoviais Dievo įsakymais bei Bažnyčios mokslu, gali išspręsti tokias problemas, kurios pasauliečiams gali atrodyti neišsprendžiamos. Jis rūpinasi ne savo, bet kitų šeimomis, nešdamas joms šviesą ir gėrį.