(Pranešimas, skaitytas Jaunimo kongreso studijų dienose Kent universitete)
ARTURAS HERMANAS
Šis mano pranešimas bus tik įvadas į diskusijas. Jame paliesiu šiuos klausimus:
1. Mišrių šeimų sukūrimo priežastys.
2. Mūsų visuomenės laikysena mišrių šeimų atžvilgiu.
3. Galimybės tarpusavio santykiams pagerinti.
Norintieji plačiau su mišrių šeimų problema susipažinti, gali pasiskaityti J. Girniaus straipsnį "Mišrių šeimų tikrovė" ("Aidai", 1969 m., nr. 10).
MIŠRIŲ ŠEIMŲ SUKŪRIMO PRIEŽASTYS
Išeivijoje lietuviai daugiausia gyvena pavieniui nelietuviškoje aplinkoje. Jie, išskyrus keletą išimčių Amerikoje, nesudaro uždaros grupės svetimoje aplinkoje. Jaunimas, trūkstant lietuvių draugų, bendrauja su kaimynais nelietuviais. Studijos ir profesija jo pažintis su kitataučiais dar labiau išplečia. Sociologai sako, kad partneris dažniausiai randamas artimoje aplinkoje, draugų tarpe. Tad visai normalu, kad ir lietuviai, bendraudami su nelietuvišku jaunimu, sukuria mišrias šeimas. Geresnėje padėtyje yra jaunimas, kurio bent tolimesnėje aplinkoje gyvena didesnis skaičius lietuviško jaunimo. Čia daug kas priklauso nuo to, kaip dažnai lietuviai susitinka ir kaip artimai draugauja. Vien tik savaitgaliniai ar dar retesni susitikimai žymiai nepakeičia mišrių šeimų proporcijos.
Partnerių išsilavinimas ir interesai turėtų būti panašūs, jei norima, kad šeima būtų laiminga, bet mažame lietuvių būrelyje ne taip jau lengva tokius partnerius susirasti. Manau, kad dar niekas nesusituokė tik dėl to, kad partneris lietuvis. Tad nepakankama pasirinkimo galimybė ir priveda prie mišrių šeimų sudarymo.
Netrūksta atvejų, kad susidomima asmeniu, kuris ne taip artimai iš anksto pažįstamas. O lietuviai jaučiasi taip artimi, kad per draugystę, o gal ir dėl to, kad jų silpnybės jau iš anksto žinomos, dažnai neprieina prie intymesnio bendravimo ir šeimos sukūrimo. Neretai lietuvių jaunimo tarpe susidaro tik "brolelio ir seselės" santykiai. O negi broleliui ar seselei kas norėtų galvelę susukti? Lietuvos kaimo posakis, kad trečio kaimo mergos pačios gražiausios (merginos apie vyrus to taip garsiai nesakydavo, bet, tur būt, panašiai galvodavo), nė mūsų pakitusioje visuomenėje teisingumo neprarado. O jeigu jau antras kaimas nelietuviškas, tai ko laukti iš trečiojo?
Įdomu, kad gana daug lietuvių jaunuolių, draugavusių su kitais lietuviais, nutraukia draugystę. Daugelis nusiskundžia, kad visuomenė nelaukia, kol tokia draugystė sutvirtės, bet jau beveik sutuokia iš anksto. Juos palydi geri patarimai, paraginimai ir plepalai. Tai suardė jau ne vieną besikuriančią lietuvišką šeimą, išardė ne vieną porelę.
Gal ne tokį didelį, bet tikrai nepaneigiamą vaidmenį suvaidina noras išsprukti iš lietuviškos aplinkos. Kai kur, ypač jei vienoje vietoje susispiečia didesnis lietuvių telkinys, lietuviai savo tarpe užsidaro ir visa tai, kas svetima, su tokiu nepasitikėjimu pasitinka, kad atrodo, jog jie užsidarę tikrame gete. Jaunimas jaučiasi suvaržytas, nepatenkintas ir, radęs gerą progą, palieka šį getą. O susipažinimas su kitataučiais dažnai jiems padvelkia naujo oro srove. Tai dar labiau juos paskatina nutraukti visus ryšius su lietuviais.
MŪSŲ VISUOMENĖS LAIKYSENA MIŠRIŲ ŠEIMŲ ATŽVILGIU
Mišrios šeimos nenori būti lietuviškosios visuomenės tik toleruojamos, pakenčiamos, bet siekia būti pripažintos pilnaverčiais lietuviškosios visuomenės nariais, lygiai kaip ir kitos lietuviškos šeimos. Bet dabar lietuvių visuomenė ieško argumentų, nurodančių pavojus mišrioje šeimoje. Sako, kad joje įsigali barniai, nesantaika, lietuviškoji dalis neranda supratimo ir ilgainiui turi apsivilti. Tokių perspėjimų, rašytų ar sakytų, netrūksta. Jau ir mišrios šeimos sukūrimas laikomas tik gašlių jausmų išdava, paklydimo ženklu, o grynai lietuviškos šeimos liaupsinamos, tyros meilės ir karšto patriotizmo aureole apglobiamos, visiems pavyzdžiu statomos. Tokia laikysena diskriminuoja mišrią šeimą, ragina lietuviškąją pusę nepasitikėti partnerio meile. Ji priverčia mišrias šeimas trauktis nuo lietuviškosios visuomenės.
Mišri šeima nori būti lietuviškame būryje ir lietuviškoje veikloje laikoma vienetu. Tačiau dažnai duodama suprasti, kad nelietuviškoji dalis lietuvių tarpe nepageidaujama, kad ji trukdo. Lietuviškoji visuomenė ir po vedybų elgiasi taip, lyg jų nebūtų buvę, arba šis šeimos sukūrimas yra tik laikinas reiškinys. Lietuviškoji dalis viliojama likti ir veikti lietuviškoje visuomenėje, o į nelietuvišką dalį nekreipiama dėmesio. Subuvimuose niekas nebando nelietuviškąją dalį užkalbinti, kalbama tik lietuviškai, nors žino, kad ji negali suprasti.
Yra atvejų, kad nelietuviškoji šeimos dalis nori prisidėti prie lietuviškosios veiklos, bet kadangi toji veikla vykdoma per organizacijas, tai reikėtų į jas įstoti. Tačiau pilnaverčiu nariu dėl kalbos nemokėjimo negalima tapti. Tad įmanoma perimti tik svečio vaidmenį, kuriam mielai perleidžiami tik juodi darbai: salių puošimas, pranešimų padauginimas ir pan.
Mišri šeima nori palaikyti draugiškus ryšius su lietuviškom šeimom. Ji nori būti kviečiama ir pati kviesti. Reikia pripažinti, kad tokie asmeniniai ryšiai dar lengviausiai palaikomi. Tačiau kartais pasitaiko, kad, sukūrus mišrią šeimą, santykiai su buvusiais draugais atšąla. Tai skaudžiausia lietuviškos dalies patirtis, jeigu ji praranda pirmykščius ryšius su buvusiais draugais.
Lietuviškoji visuomenė laukia, kad lietuviškoji pusė savo partnerį sulietuvintų ar bent aplietuvintų. Tai laikoma lyg ir atsipirkimu už mišrios šeimos sukūrimą. J. Girniaus teigimu, tai yra vienintelė mišrios šeimos forma, pateisinanti jos sukūrimą. Ši moralinė prievarta slegia mišrią šeimą ir gali net nesantaiką sėti.
Tas pat ir su vaikų auklėjimu. Viešoji nuomonė reikalauja juos auginti lietuviais. Bet tai ne visuomet mišrioje šeimoje įmanoma.
Nelietuviškoji dalis norėtų, kad ji nebūtų visuomenės prievartaujama būtinai šlietis prie lietuvių, atsisakyti savo tautybės ir draugų. Tik leisdami jai laisvai apsispręsti, galėsime tikėtis polinkio į lietuviškumą. Jau reikia būti dėkingiems, kad ji priima lietuviškosios dalies pastangas išlikti lietuviu ir stengiasi sudaryti sąlygas vaikus išmokyti lietuviškai. Per dideli lietuvių visuomenės lūkesčiai sudaro nereikalingą įtampą. O kokios nors vienos pavyzdingos mišrios šeimos iškėlimas ir kitų su ja lyginimas dar nepasako, kad tokių šeimų yra daug.
GALIMYBĖS TARPUSAVIO SANTYKIAMS PAGERINTI
Kai kurie mano, kad, panaikinus mišrių šeimų sukūrimo priežastis, ši problema savaime išsispręstų. Žinoma, būtų radikaliausia priemonė, jei lietuviai grįžtų į Lietuvą arba užsienyje sukurtų lietuviškus centrus bent su keliais tūkstančiais toje aplinkoje gyvenančių lietuvių. Bet dabar važiuoti į Lietuvą niekam noro nėra, o taip pat nėra nė polinkio buriuotis. Priešingai, matome, kad lietuviai vis labiau išsisklaido, keldamiesi gyventi į priemiesčius. Visos kitos priemonės, pvz. dažnesni lietuvių subuvimai ar lietuviškų organizacijų stiprinimas, gali tik nežymiai sumažinti mišrių šeimų skaičių. Žinoma, galima augančiam jaunimui vis kalti mintį, kad jis kurtų tik lietuviškas šeimas, kas dabar ir bandoma daryti, tačiau praktika rodo, kad tokiu būdu daug ko nepasiekiama. Tad apsisaugoti nuo mišrių šeimų kūrimo neįmanoma, galima tik su jomis gyventi arba jas atstumti. Atrodo, kad vis dėlto norima su jomis gyventi. Tai jau būtų laikas imtis priemonių mišrioms šeimoms padėti įaugti į lietuviškąją visuomenę.
Dažnai nelietuviškoji dalis nori išmokti lietuvių kalbos, bet šiam tikslui trūksta gramatikų ir kitos medžiagos, tinkamos kitataučiams mokytis lietuviškai. Ypač suaugusiems nėra tinkamų gramatikų ir kitokių vadovėlių mokytis lietuvių kalbos. Taip pat reikėtų pagalvoti, ar nevertėtų suruošti kelių savaičių lietuvių kalbos kursus nelietuviams.
Gal būtų naudinga sušaukti mišrių šeimų suvažiavimą, kur jos galėtų aptarti savo problemas. Reikėtų skirti bent vieną lietuvių laikraščių puslapį gyvenamosios šalies kalba, kad ir nelietuviška pusė galėtų skaityti. Žinoma, reikėtų parinkti tokias temas, kad juos sudomintų. Stengtis rasti tokių veiklos sričių, kur galėtų dirbti abi pusės, pvz. pabaltiečių organizacijose.
Mišrios šeimos turėtų tarpusavy daugiau bendrauti. Sudarius vienminčių branduolį, būtų daug lengviau išspręsti šeimų problemas ir apsiginti nuo represijų. Lietuviškoji visuomenė turėtų atkreipti dėmesį į mišrių šeimų jautrumą. Jos taip yra jautrios, kad verčiau pasitraukia, bet ne kovoja. Juk tokios šeimos ir taip jau turi išspręsti daug daugiau problemų, negu vienatautės šeimos.
Galima labai abejoti, ar mūsų visuomenė mišrias šeimas kada nors laikys lygiomis su kitomis. Tad siūlyčiau nesiveržti būtinai į lietuviškąją visuomenę, nebandyti tapti jos pilnateise dalimi, bet apsvarstyti, ar nebūtų galima, lietuviškosios visuomenės periferijoje gyvenant, į savo rankas perimti kai kuriuos lietuviškuosius uždavinius, pvz. lietuvių kultūros platinimą gyvenamajame krašte, geresnių santykių sudarymą su gyvenamojo krašto visuomene ir t. t. Tad gal būtų geriau atsisakyti aktyvios lietuviškos veiklos lietuvių tarpe, o veržtis į gyvenamojo krašto visuomenę, stengiantis joje darbuotis lietuvybės gerovei. Juk lietuviškosios šeimos šią sritį yra apleidę. Mišrios šeimos galėtų tapti laidu, jungiančiu lietuviškąją visuomenę su gyvenamojo krašto visuomene. Turėtume būti atviri abiem pusėm, būti tikru buferiu, palaikančiu ryšį tarp šių dviejų pasaulių, tačiau neleidžiančiu trintis.
Nuošaliai laikantis, bus galima lietuviškajai visuomenei nurodyti jos klaidas, bus galima daug ramiau ir objektyviau spręsti tokias problemas, kaip ryšių palaikymas su Lietuva arba kontaktų plėtimas su gyvenamojo krašto oficialiaisiais organais.
Negalima tikėtis, kad mišrios šeimos lietuvybei kalnus nuvers, kaip jų nenuvers nė grynai lietuviškos šeimos. Jau daugelio ir lietuviškų šeimų vaikai nekalba lietuviškai ir nedalyvauja lietuviškoje veikloje. Tad nėra ko gėdytis nė mišrioms šeimoms, nėra ko save kaltinti ar leistis būti kaltinamoms.
REDAKCIJOS PRIERAŠAS
Šio straipsnio pradžioje pasakyta, kad tai turėtų būti tik įvadas į diskusijas. Kiek teko girdėti, po jo išsivystė smarkios diskusijos. Kitaip ir būti negalėjo. Daugelis šio straipsnio teigimų savaime turi sukelti diskusijas. Jo autorius yra pats sukūręs mišrią šeimą, dėl to kongreso rengėjai ir norėjo, kad šia jautria tema būtų kalbama iš praktikos. Žinoma, galėtų būti daug objektyvesnės išvados, jeigu kalbėtų įvairių šeimų atstovai: ir mišrių, ir grynai lietuviškų. Būtų gera, kad ir skaitytojai atsilieptų ir pasisakytų, kaip žiūri į čia pareikštas mintis. Kiekvienam aišku, kad, gyvenant išeivijoje, toli nuo savo tėvynės, lietuvybės išlaikymas nėra lengvas, bet jis yra dar sunkesnis mišriose šeimose. Žinoma, kad kiekvieną žmogų ir kiekvieną šeimą reikia gerbti, niekas neturi teisės kitų įžeidinėti ir niekinti, bet lietuvybės išlaikymo atžvilgiu mišrias šeimas laikyti lygiomis su kitomis nebūtų tikslu. Sutinkame, kad yra grynai lietuviškų šeimų, kurių vaikai daug blogiau lietuviškai kalba, negu kai kuriose mišriose šeimose, bet tai yra išimtys. Išimtis visuomet lieka išimtimi, ji niekad netaps taisykle. Lygiai panašia išimtimi reikia laikyti ir tas mišrias šeimas, kur vyras su žmona daug geriau sugyvena ir vienas kitą supranta, negu vienoj kitoj, grynai lietuviškoj.
Kažin ar visi žino, kad pvz. Amerikoje į lietuvių parapijas buvo įvesta anglų kalba tik tada, kai susikūrė daugiau mišrių šeimų ir žymi parapijiečių dalis jau lietuviškai nesuprato. Jeigu nebūtų buvę mišrių šeimų, tai šiandien lietuvybės padėtis Amerikoje būtų labai skirtinga.
Autorius iškelia daug mišrių šeimų problemų ir, atrodo, kad bent dėl kai kurių linkęs apkaltinti mūsų visuomenę. Visuomenė tada yra tikrai kalta, kai tokias šeimas niekina ir visiškai nuo lietuviškosios veiklos atstumia, bet jeigu tokios šeimos nori būti visiškai lygiai traktuojamos, kaip ir kitos, tai svarbiausia sąlyga — išmokti ir kitai pusei savo lietuviškojo partnerio kalbą. Savaime suprantama, kad nemokantieji lietuviškai bus vengiami ir lietuvių subuvimuose, ir lietuvių organizacijose. Juk argi būtų logiška reikalauti, kad dėl vieno nemokančio lietuviškai visi subuvimo dalyviai būtų priversti kalbėti svetima kalba, kurios jie gal dar gerai nemoka? Ar būtų protinga, priėmus į organizaciją nemokantį lietuviškai, visos organizacijos ar kurio nors jos vieneto nariams kalbėti svetima kalba tik dėl to vieno nelietuvio? Tai būtų tikras stūmimas į kapą ir lietuvių kalbos, ir lietuvybės. Jeigu tarp susituokusiųjų yra tikra meilė, vieno kitam pagarba ir jo įsitikinimų įvertinimas, tai dėl ko jau būtų taip sunku išmokti ir vienas kito kalbą? Straipsnyje buvo skundžiamasi, kad nėra tam tinkamų knygų. Žinoma, ne visomis kalbomis turime tinkamų suaugusiems svetimtaučiams gramatikų bei kitokių vadovėlių išmokti lietuvių kalbai, bet angliškai jau turime labai gerą knygą — "Introduction to Modern Lithuanian". Jeigu būtų norinčių mokytis lietuviškai, manau, būtų galima lengvai paruošti ir tinkamų vadovėlių. Jaunimo stovykloje teko sutikti vieną svetimtautį iš Pietų Amerikos, kuris neblogai kalbėjo lietuviškai. Kai nustebęs paklausiau, iš kur jis išmoko šią kalbą, jis šypsodamasis atsakė: "Iš jaunų mergaičių". Tad ar negalėtų lietuviškai išmokti vyras iš žmonos ar žmona iš vyro? Manyčiau, kad juodu daugiau laiko drauge praleidžia, negu tas svetimtautis su "jaunomis mergaitėmis".