DOC. A. GRABAUSKIENĖ
Ar gali kūdikis neverkti! Gali, jei mes laiku atspėsime jo poreikius. Jis verkia, nes nemoka kalbėti. Teisingai dar aštuonioliktame šimtmetyje rašė žinomas prancūzų pedagogas ir filosofas J. J. Rousseau, kad "pirmosios vaikų ašaros — jų prašymai". Vaikas verksmu prašo suaugusius padėti jam. Vadinasi, vaiko verksmas — tai signalas, į kurį reikia reaguoti.
Bet ar visuomet reikia laukti tų signalų! Ne. Daugeliu atvejų rūpestinga mama pati žino, ko vaikui reikia, ir sudaro tokias sąlygas, kad vaikui mažai kada belieka pareikšti savo prašymą. O vos truputį paūgėjęs vaikas jau moka savo prašymą išreikšti judesiu, gestu, žodžiu. Verkti jis pradeda tik tuomet, kai į jo prašymą nereaguoja.
Vadinasi, sveikas, normaliai besivystantis vaikas neturėtų verkti. Ir vis dėlto dažnai jis verkia. Kodėl! Priežasčių daug.
Be abejo, kiekviena mama žino, kad vaikas verkia, kai jis yra alkanas. Todėl, išgirdusi vaiko verksmą, skuba jį valgydinti, nežiūrėdama jokio režimo ir neieškodama jokių kitų verksmo priežasčių. Ir ne visuomet tokiu būdu vaiką pasiseka nuraminti.
Norint, kad vaikas neverktų, būtinas režimas. Kūdikio režimą sudaro trys ritmiškai TAM TIKRA TVARKA pasikartojantys elementai: miegas, maitinimas ir budėjimas. Deja, čia dažnai ir mamos, besilaikančios režimo, padaro klaidą. Nereti atvejai, kai kūdikis po maitinimo, o kartais dar ir bevalgydamas, užmiega. Mama jį guldo į lovytę ir leidžia miegoti. Ji pamiršta, kad po maitinimo seka budėjimo laikotarpis, kurio praleisti negalima. Reikia, kad vaikas prieš miegą pajudėtų, bendrautų su suaugusiais, sveikai nuvargtų. Tada miegas bus gilesnis, ir vaikas nubus kaip tik tada, kai ateis sekančio maitinimo laikas. Tuo tarpu užmigdytas tuoj po maitinimo vaikas blogai miega, greičiau pabunda ir pradeda verkti, reikalaudamas maisto. Mama stengiasi visokiais būdais jį raminti, norėdama "pritempti" iki nustatyto maitinimui laiko. Kartais tai pavyksta padaryti, o kartais mama, pagailėjusi vaiko, atsisako režimo ir duoda valgyti. Bet dažniau taip darant, vaiko verksmas tampa irzlus, nervingas, liguistas.
Jei laikantis aukščiau minėto ritmo: miegas — maitinimas — budėjimas, vaikas prabunda anksčiau ir verkia, reikia ieškoti to verksmo priežasčių. Kartais paaiškėja, kad individualus to vaiko fiziologinių procesų ritmas ne visai atitinka medicinos nustatytas normas. Tada tenka šiek tiek pakeisti intervalus tarp maitinimų. Pavyzdžiui, vietoj 3,5 val. palikti 3 val. Bet jau to naujojo ritmo laikytis tvirtai. Vadinasi, reikia stengtis gerai pažinti savo vaiką, tartis su gydytoju.
Tačiau ne visuomet vaiko verksmas susijęs su alkiu. Ne mažiau sparčiai augantis ir besivystantis kūdikio organizmas reikalauja ir deguonies.
Kūdikio ir priešmokyklinio amžiaus vaiko kvėpavimo aparatas dar labai netobulas: kvėpavimas paviršutiniškas, kvėpavimo takai siauri, nosies gleivinė labai jautri. Todėl vaikui labai greit pritrūksta gryno oro. Jis labai jautriai reaguoja į menkiausią slogą. Kai darosi sunku kvėpuoti, jis verkia. Dažnai pakanka tik išvėdinti kambarį, ir vaiko nuotaika pasitaiso. Ypač vaikui kenksmingi ir jo nemėgiami yra tabako dūmai. Jei vaikui tenka būti kambaryje, kuriame rūkoma, jam darosi sunku kvėpuoti, jis verkia. Verkia vaikas ir tada, kai jis maitinamas rūkančios mamos pienu. Jis nenori tokio dvokiančio maisto.
Vaikas jaučia oro stoką ir verkia, kai jo kambaryje nuolat pilna žmonių, ypač jei kambarėlis ankštas. Esant namie mažam kūdikiui, reikia vengti nuolatinių svečių, pasilinksminimų, pobūvių. Visa tai ne tik atima iš vaiko reikalingą deguonį, bet ir erzina jo nervų sistemą. Mat, kūdikis dar neturi diferencijuoto slopinimo galimybių. Už tai bet kokie išoriniai dirgikliai, pavyzdžiui, barniai, grubumas, triukšmas, jį stipriai veikia. Nemokėdamas kitaip apsiginti, jis verkia, pyksta, aikštijasi.
Neretai blogai miega ir naktimis verkia vaikai, paguldyti ne lovytėse, o vežimėliuose, nes čia irgi sunkiau patenka oras, ypač jei dar užtraukiamas vežimėlio dangtis, kad būtų tamsiau.
Vaiko kvėpavimas paviršutiniškas, o augančiam organizmui deguonies reikia vis daugiau. Čia plaučiams padeda oda. Per ją į organizmą patenka didelis deguonies kiekis. Yra toks pasakojimas, kad vienoje šalyje, švenčiant mažo princo gimimo dieną, solenizantas buvo aprengtas nuo galvos iki kojų aukso rūbais. O auksas — metalas. Jis oro nepraleidžia. Ir štai iškilmių finalas — princas miršta. Tikiu, kad taip galėjo ir būti, nes juk ir šiandien panašiai rengiamų princų ir princesių netrūksta. Tai kūdikiai, klostomi nailono antklodėmis, rengiami nailono suknutėmis ir kitomis sintetinėmis, oro nepraleidžiančiomis medžiagomis. Tokiuose drabužėliuose vaikai labai prakaituoja, nes nuo prakaito užsikemša odos poros, vaikui sunku kvėpuoti. Be to, dažnai tokių rūbelių siūlės graužia, trina jautrią kūdikio odelę. Vaikas verkia, nekenčia tų papuošalų, dreskia juos, nori nusimesti. O mamos švyti: "Štai kaip išpuošiau vaikelį. Niekas taip nemoka!" Vargšas kūdikis, kai su juo elgiamasi, kaip su negyva lėle.
Renkime vaiką patogiais, paprastais, lengvai skalbiamais drabužėliais, ir vaikas mums už tai atsilygins šypsena, mažiau matysime jo ašarų. Jis galės laisvai kvėpuoti ir judėti.
Bet ir paprastas, patogus drabužėlis gali pasidaryti vaikui nemalonus, jei jis bus nešvarus ar šlapias. Kūdikis verkia, kai jo vystyklai šlapi, kai jis per šiltai rengiamas ir prakaituoja, kai nuo prakaito ar aplieto maisto drabužėliai įgyja nemalonų kvapą, darosi šiurkštūs.
Jei norite, kad jūsų kūdikis neverktų, NIEKADA nedžiovinkite neplautų vystyklų ar marškinėlių, o visuomet išplaukite. Žinokite, kad kūdikiui nemalonu ne tik būti šlapiam, bet ir kvėpuoti nemaloniu, nešvariu oru. Švara — vienas svarbiausių kūdikio nuotaikos reguliatorių.
Auga kūdikis, auga ir jo poreikiai. Jam vis reikalingesnis bendravimas su suaugusiais ir kitais vaikais. Orientacinio — tiriamojo reflekso pagrindu vaikas ima domėtis aplinka, imti į rankas įvairius daiktus, juos maigyti, graužti ir įvairiais kitais būdais "tyrinėti". Jis dar nežino žodžių "galima" ir "negalima". Štai jį patraukia ryškus gražus žaisliukas. Kūdikis tiesia į jį rankutę. Mama duoda. Bet štai jis panoro spindinčios vazelės nuo stalo. Mamytė neduoda, sako "negalima". Jis nesupranta, kodėl neduoda. Norėdama nuraminti kūdikį, mama nusileidžia — paduoda vazelę. Vaikas nustoja verkęs. Taip po truputį mama nė nepastebi, kaip vaiko ašaros, reikšdavusios prašymą, dabar tampa reikalavimu. Vaikas jau nebeprašo, o visa gerkle rėkia, reikalauja.
Kur buvo padaryta klaida! Matyt, tada, kai pirmąjį "negalima" vaikas įveikė ašaromis. Tai ką reikėjo daryti! Leisti vaikui verkti! Ne. Tereikėjo tik kūdikio dėmesį nukreipti į kitą daiktą, kuris taip pat ne mažiau patrauklus, ir pasakyti: "O šitą galima. Prašau". Šio amžiaus vaikai dar lengvai pasiduoda dėmesio perkėlimui.
Nereikia virkdyti vaiko tyčia arba dėl užmaršumo. Neretai suaugusieji turi blogą įprotį vaiką erzinti, meluoti, tyčiotis iš jo nežinojimo. Vaikai yra labai jautrūs. Štai jūs pasakojate vaikui pasakėlę apie vištytę ir gaidelį. Vaikas ją mėgsta, prašo pasakoti keletą kartų. Bet jam gaila vištytės. Ir jis, atidžiai klausydamasis pasakos, stengiasi užbėgti nelaimei už akių. Jis sako: "Gaidelis ne metė, o davė riešutėlių ir neišmušė akelės". Pats vaikas primena suaugusiam, kad nepasakotų jam baisių pasakų. Jis nenori verkti.
O kiek ašarų vaikai išlieja dėl mūsų pažadų! Pažadėjom. Vaikas tuo patikėjo. Užmiršom, bet vaikas to neužmiršo.
Žinoma, kiekviena mama myli vaiką, nenori matyti jo ašarų, bet ar visuomet ji moka mylėti!
Tikroji meilė vaikui pasireiškia tada, kada šluostydamos mažylio ašaras arba užbėgdamos joms už akių, siekiame išauginti sveiką, džiugų, bet drausmingą žmogų.
Supimas, nešiojimas, vežiojimas, pataikavimas tik gadina vaikus, formuoja žalingus įpročius. Greit jis to pradės reikalauti bet kokiomis sąlygomis. Su tokiu išlepintu vaiku bus sunku. Išlepintas vaikas nelaimingas.
Kad taip neatsitiktų, neleiskime kūdikiui verkti, bet ir neleiskime pajusti ašarų galios. Nelaukime, kol kūdikis savo verksmu primins mums motinų pareigas.
