(II-ją premiją laimėjęs straipsnis)
DR. GRIGAS VALANČIUS
Barbaras ir ištikimybė — tai dvi priešingybės. Žmogų be kultūros vadiname barbaru, o Dievui, šeimai ir tėvynei ištikimą žmogų laikome kultūringu ir išmintingu. Tik abu vieną šalia kito pastačius, galima ryškiai pamatyti abiejų veidus: vieną tamsų, kitą šviesų. Gretinant lengviau galima suprasti ir žmogiškosios istorijos dramą. Priešingybės aiškiau parodo ir tų priešingybių objektus. Barbaras yra baisiai neįdomus filosofiškai ir neišvengiamas istoriškai. O apie ištikimybę galima daug filosofuoti, pasinaudojant kad ir Girniaus, Pascalio, Tomo Kempiečio mintimis. Tad čia ir bus kalbama apie istorinį barbarą ir filosofinę ištikimybę. Bandysiu berti mintis apie dvi priešingybes, palikdamas pačiam skaitytojui su jomis susidoroti.
Žymusis šveicarų kultūros istorikas Jokūbas Burckhardtas (Fragmente der Geschichte, Zürich, 1929) visus didžiuosius istorijoje žinomus užkariautojus laiko barbarais, nors jų militarinis genijus būtų ir neabejotinas. Karai, užkariavimai, svetimų žemių ir tautų pavergimas prieštarauja civilizacijai ir kultūrai, dėl to jie jau savo esme yra barbariški. Jeigu dėl tų užkariavimų dažnai ir suklesti tautų kultūra ar greičiau žmonija pasiekia dvasinę bei kūrybinę pažangą — tai ne vienkartinių barbarijos genijų nuopelnas, o tik jų užkariautų tautų pažadintas gyvastingumas. Šiai minčiai pritaria ir Arnold Toynbee (pig. A Study of History), istorikas ir istorijos filosofas. Jis barbarų nevadina barbarais, o tik duonos ir aukso išalkusio "išorės proletariato" (outside-proletariat) mase, nuolat grasinančia ir spaudžiančio kiekvieną civilizaciją. Toji masė arba civilizaciją sužlugdo, arba joje paskęsta ir ją priima. Taip atsitiko su Vakarų Romos imperiją užplūdusia germaniškų tautų mase. Pagal Toynbee, tas "išorės proletariatas" (barbarai) ne būtinai ateina iš svetur, jie gali ateiti ir iš vidaus. Tai elementas, kuris tos civilizacijos kūrime nedalyvavo, o liko pasyvus šalia jos. Jis ateina kaip keršytojas ir ardytojas, o kartais kaip reformatorius ir perkeitėjas, jei turi tokių intencijų ir sugebėjimų vadą. Burckhardtas daugiau dėmesio skiria barbarų vadui, o Toynbee dėmesio centre laiko barbariškąją masę. Ši masė jau yra sužlugdžiusį daugybę istorijai žinomų civilizacijų.
Nė vienas užkariautojas nebuvo kultūros nešėjas ir nepradėjo savo kariškų žygių kurios nors moralinės idėjos ar kultūros vardan. Idėjos, idealizmas, kultūra ne tik nesiderina su užkariavimais, jėga ir despotizmu, bet viena kitai prieštarauja ir savo esme. Istorijoje idėjų vardu vykę karai nebuvo sėkmingi, nes priemonės prieštaravo tikslui. Užtenka tik prisiminti 11-14 amžiaus kryžiaus karus, tokius pat Kryžiuočių ordino karus su pagoniškais lietuviais, pasibaigusiais didele nesėkme 1410 m. prie Žalgirio, Vytauto Didžiojo nesėkmingą bandymą sulaikyti totorių plūdimą Europon prie Vorkslos 1399 metais, trisdešimt metų karą (1618-1648) ir kt. Antra vertus, ir didžiųjų beidėjinių užkariautojų laimėjimai beveik niekad nebuvo ilgalaikiai. Nei Aleksandras Makedonietis, nei Hanibalas ar Atila, nei Napoleonas ar Hitleris šimtmetinių imperijų nesukūrė, nors to ir labai siekė. Tik Džingischano užkariauti plotai teišsilaisvino po pustrečio šimtmečio. Dar nežinia, kaip ilgai išsilaikys raudonasis imperializmas rytuose, jau peržengęs savo viešpatavimo pirmąjį pusšimtį metų. Apskritai, žvelgdami į istoriją, matome, kad užkariavimais sukurtos imperijos subyra. Subyra dėl to, kad, dirbtiniu būdu sulipdytos, neturi pastovaus dvasinio ryšio, vienijančio elemento, bendro kultūrinio pagrindo. Didelių plotų ir daugelio tautų su skirtingomis kultūromis, skirtinga kalba ir tradicija sulydymas iš viršaus į vieną kūną dar niekad nebuvo sėkmingas ir ilgalaikis. Vienos dinastijos, užkariautojo ar despoto valdymas prieštarauja istorinės evoliucijos dėsniams, kurie keičiasi ir formuojasi labai pamažu, stumiami jėgų tik iš apačios ar iš vidaus.
Užkariautojas - barbaras civilizacijos nekuria, o ją tik griauna. Jis užvaldo tautas, bet nelemia jų ateities kultūros ir civlizacijos raidos. Aleksandras buvo kilęs iš Makedonijos, anuomet labiausiai atsilikusio krašto. Ne jis nešė kultūrą, bet paskui jį ėjo aukštesnė helenistinė kultūra į tuomet jau kultūringas Persijos, Mezopotamijos ir Egipto žemes. Atilos hunų barbariškas siaubas sustojo prieš beginklį, bet tvirtos dvasios Leoną I-ąjį. Atila žuvo, tik jo iš Azijos atvestų nomadų palikuonys (vengrai), likę Europos žemėse, vėliau susiorganizavo ir sukūrė krikščioniškai europinę valstybę bei kultūrą. Džingiskanas perėjo plačius Eurazijos plotus nenugalėtas, bet priėjęs jau gerai organizuotų tautų (vengrų, lietuvių, lenkų) sieną, nepajėgė jos įlaužti. Mongolai įsigalėjo tik Rytų Europoje ir ilgokai pasiliko (1240-1480) anuomet dar nepakankamai organizuotų rytų rusų žemėse. Prisimintina, kad tik rusų žemės šiaurvakariuose, Didžiojo Naugardo organizuotumo saugomos ir vakarinių tautų (lenkų, lietuvių, suomių, švedų) dengiamos, išvengė tos barbarų invazijos. Rusai ir savo valstybingumo pradžią kildina ne Maskvoje, o D. Naugarde, su to miesto įsikūrimu 862 metais, nors tik 1484 m. Jonas III šią sritį su Maskvos žemėmis sujungė ir pasiskelbė visų rusų caru.
1805-1815 metų Napoleono karus lydėjo ir šviečiamojo laikotarpio Paryžiuje gimęs kūdikis — viduriniosios klasės liberalinės revoliucijos idėja. Nors ši idėja Vienos kongreso reakcijos kurį laiką ir buvo priglušinta, bet vis dėlto turėjo teigiamos reikšmės Europos tautų socialiniam ir tautiniam atgimimui paspartinti. Visa bėda, kad laisvės, lygybės, brolybės šūkį netrukus pakeitė daug radikalesnis marksistinis šauksmas: "Visų šalių proletarai, vienykitės!" Napoleonui prie Maskvos ir Berezinos pralaimėjus, paskui jį sekusi prancūziškosios revoliucijos idėja visai nieko nepadėjo, dėl to ten vėliau ir marksizmo raugas labai greitai įrūgo ir triukšmingai sprogo.
Iš visų genijų militarinis genijus - despotas yra nepastoviausias, nes jo genialumas glūdi barbariškume, kaip ir bet koks agresinis karas ar tautų pavergimas yra barbariškumo, o ne kultūros ženklas.
Mūsų šimtmetyje, galima sakyti, jau nėra nei barbariškų tautų, nei vien tik aklo duonos ir aukso alkio instinkto vedamų masių, o vis dėlto barbaras toli gražu nenulipo nuo istorijos scenos. Jis tik pakeitė savo išvaizdą, įsivilkdamas į tariamai civilizuotą rūbą. Bet jis siautėja, kaip ir siautėjęs, dar labiau negu bet kada. Gimęs kraštuose, kur gyvena šimtamilijoninės žmonių ("išorinio proletariato") masės, jis ateina tų masių revoliucijos vardu, kaip jų vadas, ir grasina sudeginti žemę ir sunaikinti visus, kurie jam nenusilenks. Ne būtinai jis turi būti viename asmenyje. Jį lengva atpažinti, nors ir užsidėjusį grupės ar kolektyvo kaukę. Siaubo žingsniais jis ateina, pažadintas kitų barbarų.
Kai vaikas pagaliuku krapšto saulėje miegančią barškuolę ar neišmanėlis žadina miegantį liūtą, jie negalvoja apie savo neprotingo veiksmo pasekmes. Tokie neišmanėliai, tikri vaikai, buvo ir Napoleonas, ir Vilius II, ir Hitleris, o taip pat ir Franklin D. Roosevelt. Bandydami užmušti ar bent primušti Eurazijos kolosą — mešką, jie tik ją pažadino, įsiutino ir atvedė į Europos gilumą. Naujasis barbaras, vesdamas mases iš rytų, pakelėje išmindžiojo svetimus daržus, nuniokojo kultūringas ir nekaltas tautas, numesdamas jas tariamosios pasaulio proletariato revoliucijos stabui, kaip šuniui kaulą.
Jei Kristaus evangelija, patraukusi ketvirtadalį mūsų planetos gyventojų į savo šviesą, yra žmonijos religinė revoliucija; jei Amerikos atradimas ir garo mašinos išradimas yra ankstyvoji, o 18-jo šimtmečio pabaigos Anglijos industrializacija vėlyvoji ekonominė revoliucija; jei 13-tame šimtmetyje prasidėjęs renesansas yra kultūrinė revoliucija; jei su Bastilijos užėmimu 1789 metais prasidėjusi ir su vasario (kerenskine) revoliucija Petrapily 1917 m. pasibaigusi yra baltojo žmogaus socialinio bei politinio išsilaisvinimo revoliucija; ir pagaliau jei juodojo Afrikos kontinento politinis išsilaisvinimas yra juodosios rasės kolonialinė revoliucija — tad kokia buvo 1917 m. spalio mėn. bolševikų revoliucija? Ką ir iš ko ji išlaisvino? Argi ne kiekvienos socialinės -politinės revoliucijos tikslas yra laisvė, žmonių ir tautų išlaisvinimas iš svetimųjų ar savųjų priespaudos? Žinome, kad revoliucijoms pribręsti ir jų sprogdinamajai jėgai susitelkti dažnai reikia šimtmečių. O štai toje pačioje Suomijos įlankos erdvėje ir netgi tame pačiame Petrapilio mieste vos tik po 8 mėnesių įvyksta antroji, tariamoji socialinė - politinė revoliucija! Sakau tariamoji, nes ji iš tikrųjų tokia nebegalėjo būti po to, kai absoliutinės monarchijos autokratija, caristinis despotizmas buvo jau tų pačių metų pradžioje vadinamosios Vasario revoliucijos pašalintas ir kliūtys laisvam žmonių ir tautų apsisprendimui nugalėtos. Antra vertus, gerai žinome, kad tai nebuvo nė kontrarevoliucija, sukelta monarchijos šalininkų prarastoms pozicijoms atgauti. Taigi, jei ji nebuvo originali socialinė - politinė revoliucija, atėjusi laisvės vardu, ir jeigu ji nebuvo kontrarevoliucija, vėl norinti grąžinti monarchinę autokratiją, tai ji turėjo būti tikra, ko nors naujo siekianti revoliucija. Jos tikslas galėjo būti bet kas kita, tik ne laisvė. Tad ar Leninas to nežinojo, ar jis apsiriko? Jis labai gerai žinojo, ką darė ir ko siekia. Jis nebuvo ignorantas, bet buvo didžiausias iš istorijai žinomų barbarizmo genijų. Jis gerai žinojo, kad laisvės neneša, o tik ją žada. Jis nesiekė laisvės "pavergtoms" savo krašto masėms, nes jos jau nebebuvo pavergtos. Jis tik ėjo prie visiško socialinės - politinės revoliucijos idėjos sunaikinimo ir visuotinio masių bei tautų pavergimo, palenkiant jas tariamosios proletariato diktatūros valdžiai arba vieno diktatoriaus valiai. Jeigu tai nėra barbarija, tai kas gi barbarija yra? Leninas yra tikrasis ir didysis šio šimtmečio barbarijos vadas ir simbolis. Niekas lig šiol su tokia velniško geniališkumo precizija nepanaudojo dviejų nepaprastai efektyvių ginklų savo tikslams siekti. Pirmasis ginklas yra labai rafinuotai melagingas atsirėmimas į utopinę Markso - Engelso doktriną bei dialektiką, o antrasis — nuostabiai sėkmingas masių sutelkimas sekti paskui visai negausius, bet puikiai organizuotus vadinamųjų profesionalų revoliucionierių kadrus su jų vadais ir vadukais. Duonos ir aukso išalkęs "išorės proletariatas", apie kurį kalba A. Toynbee, gana lengvai patikėjo ne laisvę nešančiai, o tik ją žadančiai Lenino retorikai ("...darbininkai ir kareiviai, dabar jums priklauso Rusijos žemės ir fabrikai...") ir sekė jį kaip savąjį vadą. Sekė jį ne tiek kaip keršytoją ir senosios sistemos ardytoją, kiek kaip reformatorių ir perteikėją, kokiu jis sakėsi esąs.
Dar klastingesnė ir, kaip sakėme, rafinuotai melaginga yra Lenino tariamoji socialinė - filosofinė atrama į marksistinę doktriną. Nors jis sakosi tik ją koregavęs, pataisęs ir praktiškai pritaikęs specifinėms Rusijos proletariato sąlygoms, iš tikrųjų jis sugriovė pačius Markso teorijos pagrindus. Visas marksistinės doktrinos kūrinys stovi ant trijų pagrindinių stulpų: 1. darbo vertės teorija, 2. klasių kova ir beklasė visuomenė ir 3. valstybę turi pakeisti socialistinė santvarka (beklasė ir bevalstybinė). Visi šie stulpai Lenino sistemoje ne tik nugriauti, bet dargi statoma ant jų priešingybių. Valstybė ne tik neužleidžia vietos tariamai socialistinei santvarkai (beklasei ir bevalsty-binei), bet dar vis labiau stiprinasi, vis plačiau ir giliau apima visas gyvenimo sritis, o visas ūkis yra suvarytas į valstybinio kapitalizmo sistemą pilniausia šio žodžio prasme. Leninistinės valstybės galia, palyginus ją su kapitalistine liberalistinės demokratijos valstybe, ne tik nesumažėjo, bet dar keleriopai padidėjo. Jei pastaroji atsiremia į administracinę biurokratiją, tai pirmoji turi ne vieną, bet dvi tokias atramas, tarpusavy susipynusias ir neatmezgamai komplikuotas: partijos biurokratiją ir administracijos technokratiją. Marksistinės klasių kovos rezultatas — beklasė visuomenė pasirodė tesanti tuščias šūkis, nuoga demagogija. Vieton senųjų (kapitalistinių) klasių atėjo naujos, nauju rūbu apsivilkusios ir dar ryškesniais partijos hierarchijos, elito, technokratų laipsniais ir palaipsniais pažymėtos. O atidžiau pažvelgus į tai, kas nutiko patį Markso doktrinos centrą — darbo vertės teoriją, randi tik pasityčiojimą šios teorijos autoriumi. Ši teorija yra paversta visišku nieku. Pagal Marksą, didžioji kapitalistinės sistemos blogybė yra ta, kad iš darbo ir kapitalo atsirandanti ne tik vertė (pelnas), bet ir antvertė (antpelnis), atitenkąs tik kapitalui (kapitalistui), o darbui (darbininkui) tenkąs tik pagal jo egzistencijos minimumą nustatytas atlyginimas. O kam tas antpelnis atitenka Lenino sukurtoje sistemoje? Toli gražu ne darbininkių. Ją pasiima kapitalo davėjas, o darbininkui neleidžiama nė sumurmėti. Ar jis gali reikalauti savo dalies iš tos antvertės, ar jis drįs streikuoti prieš vienintelį darbdavį — valstybę? Aišku, kad ne. O ką daro darbdavys — valstybė, pasiėmusi ne tik (kapitalo), bet ir darbininko (darbo) antvertės dalį? Tai ne tavo dalykas — tu tylėk, nes partija (valstybė) geriau žino, kiek tau duoti ir ką su nuo tavęs nutrauktais pinigais daryti. Ji turi išlaikyti armiją, gaminti ginklus, statyti laivus ir lėktuvus, apmokėti agentų kadrus svetur ir namie, finansuoti propagandą, remti "pavergtų" tautų išsilaisvinimą (Vietnamas, Kuba, Egiptas...) ir t. t.
Tad čia ir glūdi didžioji apgaulė, didysis istorinis melas, esą marksistinė - leninistinė revoliucija siekianti laisvės masėms, išlaisvinimo tautoms, einanti per proletariato diktatūrą gerinti dirbančiojo mažojo žmogaus būvio, daryti jo laimingu. Ar nudvasinta ir kolektyvui jėga palenkta masė nepadaroma tik galingu įrankiu politinei jėgai, nepaisančiai jokių varžtų ir neturinčiai jokių skrupulų? Ar toji masė netampa įrankiu pavergti žmonėms ir tautoms? Ar socialistinis kolektyvizmas, prievarta vykdomas, nėra šio amžiaus nuosmukis ir išsigimimas? Ar socializmas vis labiau netampa politiniu imperializmu, o taip pat ir barbarija? Jei sakome, kad nedaug vertos tos idėjos, dėl kurių niekas nemiršta, tai dėl ko neklausiame, ko vertos tos idėjos, dėl kurių nužudoma milijonai žmonių? Jeigu tai ne barbarija, tai kas gi yra barbarija ir barbaras?
J. Girnius savo knygoje "Tauta ir tautinė ištikimybė" sako, kad niekas negali pavergti žmogaus sielos, atimti jam meilę savo tautai, išrauti iš jo širdies tautinę ištikimybę. Tai vienintelis ginklas, kurio joks priešas negali išmušti jam iš rankų. Kol liks nors mažas būrelis lietuvių su stipriai liepsnojančia savo tautos meile ir gyva, negęstančia tautine ištikimybe, tol joks priešas (barbaras) lietuvių tautos nenužudys ir jos gyvybės liepsnos neužgesins. Sakyti "kur gera, ten ir tėvynė" degraduoja žmogų, nes juk jis ne vien duona gyvena. Iš rūbo gali bet kada išsivilkti, bet save patį visuomet turi su savimi. Lietuviu gimęs negali sakyti, kad nesi lietuvis. Tikras meilės pagrindas yra ištikimybė. Neištikimybė savo tautai yra jos išdavimas. Tas pat yra su šeima. Dievu, Bažnyčia. Išdavimo joks teisėjas neišteisins, nes padarai savižudybę savo laisvu apsisprendimu. Išdavimas niekad negali būti garbingas, o tik gėdingas. Jis liudija ne tavo didybę, o tik menkystę.
Ne aplinka žmogų apsprendžia, o jis pats apsisprendžia. Aplinka yra tik gundytoja, ir tik silpnas žmogus jai pasiduoda. Palaimintas žmogus su jautria sąžine, sąmoningu nusistatymu ir tvirta valia. Vargas žmogui be nugarkaulio, be principų ir be meilės kitam žmogui, savo šeimai, tėvynei ir Dievui. Bejėgis, atsisakydamas savo laisvės, visados pralaimi, o tvirtasis, nebijąs aukos, visada laimi. Jis triumfuoja prieš svetimą aplinką, tykojančią praryti jo vaikus. Negesink ištikimybės Dievui ir tėvynei, tos amžinosios ugnies, nes jos šilima dar tau bus labai reikalinga, kai tave ims krėsti šaltis svetimybių glėbyje ir kai jausiesi trokštąs be saviškių meilės. Jei esi šaltas laisvei ir ištikimybei, tai bent negarbink vergijos, netarnauk barbariško melo tironijai ir apgaulei, nes užmigdyta sąžinė kada nors pravers akis ir pareikalaus savo teisių. Ką duosi jai, kai kartą, fariziejiškai vaidybai pasibaigus, pasirodysi savo menkystės nuogybe? Į barbarą panašus tas, kuris garbina svetimus, niekina savuosius, kai drebia purvą Lietuvos veidan. Nepakanka tik nebūti kito lietuvio priešu, bet reikia būti broliu.
Kelias atgal niekad neužželia, kol jauti gėdą ir kaltę, visada gali sugrįžti pas savuosius. Žmogiška tuštybė yra akla, ji mėgsta pagyrą ir nemato vidaus menkystės. Neturi išminties tas, kuris stato ant svetimo pamato. Likime tarp savųjų, nežalokime ištikimybės senoms draugystėms, nes naujos yra labai nepatvarios. Jei nepajėgiame tapti asmenybėmis, tai stenkimės pakilti bent aukščiau vidutiniškumo. Jei esi ištikimas, esi ir žmoniškas. "Ne faktai liudija normas, o normos teisia faktus" (J. Girnius).
Barbaro išdavikiškumo nepaslėpsi ir neišteisinsi. Esi savo tėvo sūnus, tad toks ir pasilik. Būk kaip druska, be kurios žmoniškumas pūva. Oportunistas eina lengvuoju, o idealistas sunkiuoju keliu, nes lengviau būti turtingu negu išmintingu. Miniažmogiai svetimoje masėje dingsta be ženklo, jie pasitraukia iš kovos ir dėl to visada pralaimi. Yra tuščia ir neišmintinga remtis ne tikruoju Dievu, o tik netikrais viliojančiais stabais. Nebūkite menko tikėjimo žmonės, nes ne išorinė sėkmė matuoja žmogaus vertę, o kova daro jį herojum. Ištikimybė Dievui, šeimai ir tėvynei yra drauge ir ištikimybė sau pačiam, nes vien tik į save visą laiką nesiremsi. Materializmo brolis — išdavystė, o idealizmo — ištikimybė. Tikrovė yra brutali, joje dažnai suklumpama, bet reikia skubinti atsikelti. Žmogaus vertė matuojama ne tuo, ką jis turi, bet tuo, kas jis pats yra. Šia prasme ir turtuolis gali būti didžiausias skurdžius. Amžinybėn nueini tik su tuo, kuo pats buvai, o ne su tuo, ką turėjai. Egoistas niekam nesiaukoja, jis tik perka, parduoda ir visa išduoda. Jis pirmasis bus ir barbarijos auka, neturėdamas ginklų apsiginti. Tie ginklai yra: idealizmas, žmoniškumas ir ištikimybėje gimęs pasiaukojimas.
Ištikimybėje glūdi visa žmogiškoji didybė. Su ja ištversi ir laimėsi, o be jos suklupsi. Ją praradęs, pražudysi sąžinę, o be jos ir pats žūsi. "Skausmingiausia mirtis yra nuo sąžinės graužimo, nuo nebepasiekiamo savęs išdavimo ilgesio, nuo neištikimybės ugnies karščio... Jei vilties kibirkštėlė teberusena, gali ir vėl prisikelti... Argi neverta palikti ištikimybės liepsną neužgesintą?" (J. Girnius".)
Grasinant barbarui, reikia susijungti ištikimybės grandinėn. Ji mus jungs ir su Dievu, kuris vienas valdo žmonių sielas.